Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Nuteistajam M. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė draudimas naudotis specialia teise, uždraudžiant dvejus metus vairuoti kelių transporto priemones.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis, kuria nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. gegužės 17 d., apie 18.45 val., Šilutės rajone (duomenys neskelbtini), vairuodamas jam priklausančią kelių transporto priemonę – automobilį BMW 530 (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 172 punktą, nurodantį, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, viršijo šiame kelio ruože leistiną greitį, nepasirinko saugaus greičio, todėl nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir partrenkė kelio važiuojamąją dalį bebaigiantį pereiti V. K., kuris nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė įvykio vietoje.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. M. prašo panaikinti 2009 m. kovo 25 d. Šilutės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir 2009 m. liepos 7 d. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes vadovavosi tik prielaidomis ir spėjimais, kurių nepatvirtina ištirti įrodymai, neišsiaiškino visų aplinkybių, tiesiogiai susijusių su pareikštais kaltinimais, ir nepašalino akivaizdžių prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų, taip pat pažeidė procesinės teisės normas, suvaržė įstatymais garantuotas M. M. teises, todėl teismų sprendimai negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais ir turi būti panaikinti.

Pasak M. M., byloje nustatyta, kad pėsčiasis V. K. šiurkščiai pažeidė KET reikalavimus, jis ne tik kad neįvertino artėjančios transporto priemonės greičio, neįsitikino, kad įžengti į važiuojamąją kelio dalį bus saugu, bet bėgo per važiuojamąją kelio dalį ir nesustojęs atsitrenkė į pravažiuojančio beslystančio automobilio dešinį šoną prie priekinių durelių. M. M. pažymi, kad tokio susidūrimo su pėsčiuoju jis jokiais būdais išvengti negalėjo, o pėsčiajam būtų užtekę tik stabtelėti, kad nebūtų atsitrenkęs į automobilio šoną.

Kasatorius pažymi, kad BK 281 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už KET pažeidimus, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šiame straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl, kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo taisyklių ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), padarinius (žuvo žmogus), bet ir priežastinį ryšį tarp eismo taisyklių pažeidimo ir pasekmių. Priežastinis ryšys yra BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad šiame eismo įvykyje dalyvavo du dalyviai - automobilio BMW 530 vairuotojas M. M. ir dviračio vairuotojas, pėsčiasis V. K.. Kiekvienam iš jų keliami reikalavimai laikytis KET reikalavimų. Taigi, jeigu teismas nustato, kad KET reikalavimus pažeidė abu kelių eismo įvykio dalyviai, tai išvadai apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių (šiuo atveju - nukentėjusiojo V. K. mirties) reikia nustatyti, kurio eismo dalyvio padaryti KET reikalavimų pažeidimai buvo būtinoji baudžiamajame įstatyme nustatytų padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, būtinąja baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga pripažįstama tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, kelių eismo įvykis neįvyktų. Jeigu eismo įvykyje dalyvauja du dalyviai ir kiekvienas iš jų pažeidžia KET reikalavimus, tokia būtinąja padarinių kilimo sąlyga gali būti vieno eismo įvykio dalyvio pažeidimai arba abiejų eismo dalyvių KET reikalavimų pažeidimai. Todėl teismas turėjo ypač atidžiai ir visapusiškai išnagrinėti priežastinio ryšio buvimą tarp M. M. ir V. K. nustatytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių bei padaryti pagrįstas išvadas. Kasatoriaus nuomone, tai nebuvo padaryta, o nuosprendyje apsiribota tik ekspertizės aktų išvadų pakartojimu.

M. M. nurodo, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, nes bylą nagrinėjusių teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o tai laikytina esminiu BPK pažeidimu.

Pasak kasatoriaus, specialisto išvada padaryta remiantis net dvejais duomenimis, neatitinkančiais faktinių bylos aplinkybių – manymu, kad automobilio apkrova buvo žymiai mažesnė nei reali ir pasirenkant ilgesnius stabdymo pėdsakus, paliktus automobilio, o šie suklydimai dėl faktinių bylos aplinkybių turi esminę reikšmę specialisto išvados teisingumui ir ypač greičio nustatymui, kuris buvo vienas iš lemiamų faktorių pripažįstant, kad techniniu požiūriu M. M. veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis.

Kasaciniame skunde teigiama, kad specialistų išvados ir ekspertizės aktai gali būti byloje pripažinti įrodymais, kai jų išvados yra nuoseklus tyrimo rezultatas ir gauti duomenys atitinka įstatymo reikalavimus, ir yra pagrįsti išsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu (kasacinė byla Nr. 2K-650/2005). Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; požymių, kuriais remdamasis ekspertas ar specialistas duoda išvadą, nustatymo teisingumas. Šioje byloje specialistas išvadą grindė tuo, kad jei nuteistasis M. M. būtų važiavęs 90 km/h greičiu ir pradėjęs stabdyti toje vietoje, kur ir eismo įvykio metu, tai jo vairuojamas automobilis būtų sustojęs apie 30 m atstumu neprivažiavęs sankryžos. M. M. teigia, kad toks išvados pagrindimas neatitinka buvusios eismo situacijos. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo ir schemos matyti, kad ta vieta, kur pėsčiasis V. K. atsitrenkė į M. M. vairuojamą automobilį – sankryžos pradžia – yra mažiausiai už 41 metro nuo tos vietos, kur jo vairuojamo automobilio ratai pradėjo šliuožti. Nuteistojo įsitikinimu, jam važiuojant 90 km/h greičiu, stabdyti reikėtų pradėti tik tuo atveju, jei atsirastų kliūtis kelyje, t. y. tik tuo momentu, kai pėsčiasis įžengia į važiuojamąją kelio dalį, o ne už 108 ar 112 metrų, todėl specialistas ir turėtų skaičiuoti techninę galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiuoju važiuojant 90 km/h greičiu, jei pėsčiasis į važiuojamąją kelio dalį išbėga.

Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrino formaliai, bylos aplinkybių bei įrodymų išsamiai netyrė, o dėl eismo įvykio aplinkybių padarė nepagrįstas išvadas. Šio teismo nutartyje nurodyta, kad teismo posėdyje dalyvavęs ekspertas, pasirėmęs kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolu, eismo įvykio vietos planu bei kitais bylos duomenimis, konstatavo, kad ne pėsčiasis atsitrenkė į M. M. automobilį, bet M. M. vairuojamas automobilis išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą, slysdamas, pasisukdamas kairėn, dešiniu šonu kliudė bebaigiantį pereiti važiuojamąją kelio dalį V. K. Tačiau iš eismo įvykio vietos plano ir nuotraukų matyti, kad toje vietoje, kur įvyko susidūrimas su pėsčiuoju, t. y. artimesnėje važiavimo krypčiai sankryžos dalyje, automobilis slydo nežymiai susiskersavęs, nes nuotraukoje matyti, kad tarp vienos pusės ratų paliktų stabdymo pėdsakų yra nedidelis atstumas, kuris yra aiškiai mažesnis nei padangos plotis, todėl automobilis tikrai nebuvo pasisukęs šonu ir niekaip negalėjo kliudyti stovinčio pėsčiojo. Su automobiliu galima buvo susidurti tik pėsčiajam judant bešliuožiančio automobilio link. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas priežastinio ryšio klausimą, nurodė, kad asmeniui, siekiančiam pereiti važiuojamąją kelio dalį užmiestyje, kur maksimalūs leistini greičiai yra žymiai mažesni, sunku įvertinti iš tolo atvažiuojančio automobilio greitį bei atstumą. Nutartyje nurodoma, kad nors pėsčiasis turėjo galimybę matyti automobilį, tačiau jis negalėjo numatyti, jog link jo važiuojantis automobilis žymiai viršys leistiną greitį ir dėl tokios priežasties jis negalėjo tinkamai įvertinti, kad jis gali saugiai kirsti kelio važiuojamąją dalį ir nesudarys kliūties artėjančiam automobiliui. Tokios išvados, kasatoriau manymu, yra nepagrįstos, nes byloje nustatyta, kad pėsčiasis buvo girtas ir tik dėl šios priežasties jis neįsitikino prieš išbėgdamas į važiuojamąją kelio dalį, kad M. M. vairuojamas automobilis buvo per arti, kad jis turėtų galimybę stabdydamas išvengti susidūrimo su pėsčiuoju V. K.

M. M. akcentuoja, kad buvo pažeista įrodymų vertinimo tvarka bei rungimosi principas. Byloje esant abejonių keliančiai, neišsamiai, prieštaraujančiai faktinėms įvykio aplinkybėms specialistų tyrimų išvadai, buvo privalu ištirti apeliacinės instancijos teisme pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes; teismai pažeidė BPK 20 straipsnio, 286 straipsnio nuostatas, BPK 7 straipsnyje įtvirtintą šalių rungimosi principą, asmenų lygybę, suvaržė M. M. kaip kaltinamojo teises, paviršutiniškai ir vienpusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, nesant objektyvių duomenų apie nuteistojo padarytus KET pažeidimus, sukėlusius eismo įvykį, padarė nepagrįstą išvadą dėl jo kaltės ir priėmė neteisingą apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, teismai pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes byloje netyrė eismo įvykį lėmusių aplinkybių ir M. M. pripažino kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, nesant pakankamai įrodymų dėl jo kaltės.

Atsiliepimu į nuteistojo M. M. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo jo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas tikrina baudžiamojo įstatymo taikymą, remdamasis teismų sprendimuose nustatytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis, o pats šių aplinkybių nenustato, taip pat iš naujo nevertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų įvertintų įrodymų. Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus. Tokie nuteistojo teiginiai yra deklaratyvūs ir paneigti tiek pirmosios instancijos nuosprendyje, tiek ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytomis išvadomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas įvertino įrodymų visumą, t. y. savo išvadas pagrindė ne tik specialisto išvadomis Nr. 11 K-179(08) ir Nr. M 436 (03), bet ir paties nuteistojo bei liudytojų parodymais, specialisto paaiškinimais ir kitais bylos dokumentais.

Prokuroras pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie turėjo įtakos teisingo ir pagrįsto nuosprendžio priėmimui, nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, kad apylinkės teismo išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes ir, priešingai nuteistojo tvirtinimui, vertindamas byloje surinktus duomenis, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Prokuroras akcentuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, atliko įrodymų tyrimą, t. y. apklausė byloje ekspertą V. P., kuris patvirtino savo išvadas, kad tiesioginis priežastinis ryšys tarp kilusių pasekmių yra nuteistojo vairuotojo šiurkštus Kelių eismo taisyklių, numatytų 172 punkte, pažeidimas (viršijimas leistino kelio ruože greičio). Paaiškinimuose ekspertas motyvuotai paneigė gynybos išsakytą nuomonę, kad būtent nukentėjusiojo V. K. padaryti KET reikalavimų pažeidimai buvo būtinoji baudžiamajame įstatyme (BK 281 straipsnio 5 dalis) numatytų padarinių kilimo sąlyga. Kitoks teismo ištirtų įrodymų vertinimas, negu norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikomas esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu, nes tik teismui įstatymas (BPK 20 straipsnio 2 dalis) suteikia teisę pripažinti ar nepripažinti ištirtus duomenis įrodymais ir jais pagrįsti kaltinamojo kaltę, todėl kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų ištyrimo ir vertinimo atmestini.

Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrino tik formaliai. Klaipėdos apygardos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė ekspertą, kitų įrodymų ar aplinkybių ištirti nei nuteistais, nei jo gynėjas nepageidavo. Iš byloje esančio apeliacinio skundo turinio aišku, kad nuteistasis M. M. faktinių bylos aplinkybių neginčijo, o ginčijo tik teismo išvadas dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto priežastinio ryšio tarp jo padarytų KET pažeidimų ir baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių. Apeliacinės instancijos teismas į visus esminius apeliacinio skundo klausimus motyvuotai atsakė, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų.

Prokuroro manymu, nepagrįstas ir kasatoriaus teiginys apie tai, jog proceso metu buvo pažeistas rungimosi principas. BPK 7 straipsnyje numatyta, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus, pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. Šios teisės nei nuteistajam, nei jo gynėjui nebuvo suvaržytos ir jomis jie naudojosi tiek, kiek manė reikalinga.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 376 straipsnio taikymo

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, tikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tik tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasaciniai pagrindai. Juos numato BPK 369 straipsnis, kuriame nurodyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos kasacine tvarka nagrinėjamos tada, kai kasaciniuose skunduose nurodyta, jog teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti. Esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Iš šių BPK normų matyti, kad kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria, iš naujo byloje surinktų įrodymų nevertina ir tuo pagrindu nepateikia išvadų apie faktines bylos aplinkybes. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija.

M. M. kasaciniame skunde ginčijamas specialisto išvados ir specialisto paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme vertinimas, savaip interpretuojant automobilio apkrovos duomenų ir kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotų automobilio stabdymo pėdsakų išsidėstymo reikšmę, nustatant jo vairuoto automobilio greitį. Šis kasacinio skundo motyvas yra fakto klausimas, todėl teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.

Dėl BPK 20 straipsnio taikymo

M. M. kasaciniame skunde ginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktą įrodymų vertinimą motyvuodamas tuo, kad, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, bylą nagrinėjusių teisėjų vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išnagrinėjusi bylos medžiagą ir teismų baigiamuosius aktus teisėjų kolegija su šiuo teiginiu sutikti negali. Pats kasatorius nenurodo konkrečių bylos duomenų, kurių teismai nebūtų išnagrinėję ir įvertinę ar tarp kurių būtų esminių prieštaravimų. Kasatorius taip pat remiasi BPK 20 straipsnio 3 dalimi, nepaaiškindamas, kokiais duomenimis, neturinčiais reikšmės bylai išspręsti teisingai, teismai grindė jo kaltę.

Pagrindiniai įrodymų šaltiniai šioje byloje yra paties nuteistojo bei kartu su juo važiavusių keleivių liudytojų J. J., A. M., A. T. ir G. T. parodymai, kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolas su eismo įvykio vietos planu ir fotolentelėmis, teismo medicinos bei eismo įvykio ir transporto trasologijos specialistų išvados. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šiuose šaltiniuose užfiksuoti duomenys išanalizuoti ir kiekvienas atskirai, ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė eismo įvykio ir transporto trasologijos specialistą. Visų įrodymų analizės pagrindu teismai padarė išvadą, kad nuteistojo M. M. padaryti KET pažeidimai, važiuojant nuo 148,4 iki 157,8 km/h greičiu, kai tame kelio ruože leistinas maksimalus greitis 90 km/h, ir išvažiuojant į priešingos krypties eismo juostą, yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais – nelygiareikšmių kelių sankryžoje iš dešinės kelio pusės bebaigiančio pereiti važiuojamąją kelio dalį pėsčiojo nukentėjusiojo V. K. partrenkimu ir žūtimi. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, nuteistajam daugiau kaip pusantro karto viršijus leistiną maksimalų greitį, nukentėjusiajam buvo apsunkinta galimybė nustatyti atstumą ir nesudaryti kliūties artėjančiam automobiliui. Teismai taip pat įvertino ir tas aplinkybes, kad nuteistasis iš tolo matė pėsčiąjį, kuris partrenkimo metu jau buvo perėjęs nuteistojo važiavimo krypties važiuojamąją kelio dalį, o nuteistasis, jeigu nebūtų viršijęs greičio, stabdydamas būtų sustojęs didesniu nei 30 metrų atstumu iki sankryžos, ir būtinąja padarinių kilimo sąlyga pripažino ne nukentėjusiojo, o nuteistojo padarytus KET pažeidimus. Esant išdėstytoms aplinkybėms, kasatoriaus akcentuojamas nukentėjusiojo sunkus girtumas pagrįstai nebuvo vertinamas kaip faktorius, lėmęs pavojingų padarinių atsiradimą.

Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje tokie motyvai yra išdėstyti, o įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatų.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, nepaaiškindamas, kokios aplinkybės liko neištirtos. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė specialistą. Kasatoriaus nurodomas BPK 286 straipsnis reglamentuoja ekspertizės skyrimą ir darymą bylos nagrinėjimo teisme metu. Toks procesinis veiksmas byloje iš viso nebuvo atliekamas, todėl negalėjo būti pažeista ir jo atlikimo tvarka. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių ekspertizės skyrimo būtinumą, jų nenurodo ir kasatorius. Pats savaime nagrinėjimo teisme dalyvio nesutikimas su specialisto išvada ir paaiškinimais neduoda pagrindo skirti ekspertizę, ko, beje, apeliacinės instancijos teismo nuteistasis ir jo gynėjas neprašė. Jie prašė apklausti specialistą ir teismas jų prašymą patenkino. Kasatoriaus teiginiai dėl BPK 7 straipsnyje įtvirtinto rungimosi principo ir BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, pažeidimo yra deklaratyvūs. Logiškai nepaaiškinama, kodėl negalima reikalauti, kad eismo dalyvis laikytųsi KET reikalavimų. Pagrindo svarstyti nuteistojo pakaltinamumo klausimą teismai neturėjo.

Pagal kasacinio skundo motyvus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir nutraukti bylą, todėl skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Atmesti nuteistojo M. M. kasacinį skundą.