- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-30
- Bylos Nr.
- AS-662-848-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Trečiasis asmuo
- FR
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos
- Pareiškėjas
- bendrovės „Plass Investments Limited“
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų FR&Invest IGA S. A., įmonių grupės „Alita“ AB, „Swedbank“ AB ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo bendrovės „Plass Investments Limited“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas bendrovė „Plass Investments Limited“ skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 1S-194, 2011 m. rugsėjo 29 d. tvarkomajame posėdyje priimtą sprendimą laikyti pateiktą informaciją dėl įmonių grupės „Alita“ AB (toliau – ir Bendrovė) akcijų įsigijimo nesudarančia pagrindo abejoti leidimo ją vykdyti išdavimo pagrįstumu, perduoti spręsti iš naujo Tarybai dėl leidimo FR&Invest IGA S. A. Luxemburg vykdyti koncentraciją įsigyjant iki 100 procentų Bendrovės akcijų.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 6 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą pašalinti skundo trūkumus. Pareiškėjas per nustatytą terminą pašalino skundo trūkumus. Taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas šioje byloje sustabdyti Tarybos 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1S-194 ir 2011 m. rugsėjo 29 d. tvarkomajame posėdyje priimto sprendimo galiojimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 10 d. nutartimi priėmė 2011 m. spalio 7 d. teisme gautą bendrovės „Plass Investments Limited“ skundą, tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdė Tarybos 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1S-194 ir 2011 m. rugsėjo 29 d. tvarkomajame posėdyje priimto sprendimo galiojimą. Trečiuoju suinteresuotu asmeniu į bylos procesą įtraukė „Swedbank“ AB.
Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad tuo atveju, jei teismas išnagrinėjęs bylą dėl atsakovo nutarimo ir sprendimo panaikinimo priimtų palankų pareiškėjui sprendimą ir nebūtų sustabdytas ginčijamų atsakovo nutarimo ir sprendimo galiojimas, tokia teisinė situacija reikštų, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį šiuo aspektu būtų apsunkintas. Nurodė, kad ginčo teisme laikotarpiu FR&Invest IGA S. A. Luxemburg įvykdytų koncentraciją įsigyjant 100 procentų Bendrovės akcijų, Bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pagrindu pasikeistų Bendrovės įstatinio kapitalo dydis, akcijų vertė, akcininkų skaičius, Bendrovės valdymo organų sudėtis, dėl to smulkieji akcininkai, taip pat ir pareiškėjas, patirtų nuostolius, kitas neigiamas finansines bei materialines pasekmes, susijusias su koncentracija, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas spręsti, jog pirmiausia turi būti galutinai išspręstas tarp pareiškėjo ir atsakovo kilęs ginčas, ir tik po to turi būti vykdomi skundžiamais atsakovo aktais priimti sprendimai dėl leidimo vykdyti koncentraciją įsigyjant 100 procentų Bendrovės akcijų.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo FR&Invest IGA S. A. atskiruoju skundu (b. l. 4-13, III t.) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarties dalį, kuria teismas nutarė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdė Tarybos 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1S-194, 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo galiojimą, bei išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, kad jo įvykdyta koncentracija įgyjant Bendrovės kontrolę nekelia jokių konkurencijos problemų, nes koncentracijoje dalyvaujantys asmenys veikia skirtingose rinkose, koncentracija neveikia rinkos struktūros ir neturi jokio poveikio konkurencinei situacijai rinkoje. Mano, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą ir prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir siekia nesąžiningų tikslų – sužlugdyti sandorį, kuriuo sprendžiamos Bendrovės finansinės problemos ir užtikrinamas jos veiklos tęstinumas. Nurodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas netikslingas ir nesukels teisinių pasekmių, kadangi koncentracija jau yra įvykdyta iki teismo nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo priėmimo: 2011 m. spalio 3 d. Bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo metu buvo priimti sprendimai dėl Bendrovės įstatinio kapitalo sumažinimo panaikinant Bendrovės balanse įrašytus nuostolius, įstatinio kapitalo padidinimo išleidžiant naujas Bendrovės akcijas bei teisės FR&Invest IGA S. A. įsigyti visas naujai išleistas Bendrovės akcijas suteikimo; 2011 m. spalio 6 d. FR&Invest IGA S. A. įsigijo nuosavybėn 16874000 Bendrovės akcijų ir šiuo metu nuosavybės teise valdo 84,37 procentus visų Bendrovės akcijų. Pažymi, kad teismo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės sukuria teisinį netikrumą viešo pasiūlymo organizatoriams ir dalyviams – smulkiesiems Bendrovės akcininkams, gali pakenkti šių akcininkų interesams, jų pagrįstiems lūkesčiams gauti jiems priklausantį atlyginimą už Bendrovės akcijas įstatyme nustatytais terminais. Mano, kad palankus teismo sprendimas pareiškėjui galės būti vykdomas be kliūčių ir nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, nes teisės aktai nustato aiškias teisines priemones atkurti padėtį, buvusią iki koncentracijos, jei nustatoma, kad įvykdyta koncentracija yra draudžiama. Nurodo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, o reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas gali sukelti sunkias finansines pasekmes Bendrovės veiklai ir šios veiklos tęstinumui. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra bendrovė, registruota užsienio valstybėje, kuri yra žinoma kaip teritorija, kurioje įmonių veikla mažai kontroliuojama. Todėl jei dėl tokios Bendrovės neteisėtų veiksmų būtų padaryta žala tretiesiems asmenims, tokios žalos išieškojimas iš tikslinėse teritorijose registruotų bendrovių gali būti neįmanomas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Įmonių grupė „Alita“ AB atskiruoju skundu (b. l. 61-67, III t.) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarties dalį, kuria teismas nutarė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdė Tarybos 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1S-194, 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo galiojimą, bei išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti kaip nepagrįstą.
Pažymi, kad pritaikytomis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis daroma žala Bendrovei yra didesnė nei nauda, kurią galima pasiekti pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones. Nurodo, kad teismui sustabdžius Tarybos nutarimo galiojimą atsirado teisinis netikrumas dėl to, ar FR&Invest IGA S. A. gali įvykdyti privalomą oficialų siūlymą, vadovaujantis Vertybinių popierių įstatymu. Paaiškina, kad jei FR&Invest IGA S. A. neįvykdys privalomo oficialaus siūlymo, praras savo balsavimo teises ir privalės visas Bendrovės akcijas, viršijančias 1/3 Bendrovės įstatinio kapitalo perleisti. Daro išvadą, kad vėl atsiras nežinomybė dėl Bendrovės ateities, Bendrovei taps sunkiau prognozuoti savo finansines perspektyvas, vėl bus privaloma rengti visuotinį akcininkų susirinkimą. Mano, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, piktnaudžiauja teise. Teigia, kad realiai pareiškėjas tik gavo naudos iš veiksmų, atliktų vykdant koncentraciją pagal ginčijamą Tarybos nutarimą. Nurodo, kad Bendrovė ir FR&Invest IGA S. A. veikia skirtingose rinkose, todėl daro išvadą, kad nėra jokių realių aplinkybių, kodėl koncentracija sukurtų ar sustiprintų dominuojančią padėtį. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra užsienyje įsteigta bendrovė, jos galutinių savininkų tapatybė nėra žinoma, be to, kiltų sunkumų dėl žalos, padarytos pritaikytomis reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, atlyginimo. Pažymi, kad pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, Tarybos nutarimo sustabdymas nebegali pasiekti tų tikslų, kurių siekiant jos buvo taikomos – užkirsti kelio FR&Invest IGA S. A. įgyti daugumą Bendrovės akcijų.
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atskiruoju skundu (b. l. 168-173, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo panaikinti ir atmesti pareiškėjo prašymą dėl tokios priemonės taikymo kaip nepagrįstą.
Pabrėžia, kad aplinkybė, jog tam tikras aktas, kuris sukelia vienokias ar kitokias pasekmes konkrečiam ūkio subjektui, yra teisme nagrinėjamos bylos ginčo dalykas ir savaime neįrodo, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės – akto galiojimo sustabdymo – jis sukeltų tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas būtų neįmanomas arba nesudėtingas. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir daro išvadą, kad Tarybos nutarimų galiojimas yra tiesiogiai susijęs su viešojo intereso apsauga, o jų galiojimo sustabdymas galimas tik ypatingais ir išskirtiniais atvejais. Mano, kad kiekvienu atveju būtina pirmiausia nagrinėti konkretaus Tarybos nutarimo galiojimo pasekmes ir tik nustačius, kad jos neužtikrina viešojo intereso ir yra tokio pobūdžio, kad Tarybos nutarimo nesustabdžius, atkuriant ankstesnę padėtį, gali kilti grėsmė viešajam interesui, būtų pagrindas konstatuoti būtinybę konkretaus Tarybos nutarimo atveju stabdyti jo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tvirtina, kad skundžiamoje teismo nutartyje nėra nurodyta jokių išskirtinių aplinkybių, kurios pateisintų Tarybos nutarimo galiojimo sustabdymą. Paaiškina, kad Tarybos nutarimas ir sprendimas nėra susiję su pareiškėjo galimai keistomis akcininko teisėmis ir teisėtais interesais, t. y. Tarybos leidimas vykdyti koncentraciją niekaip nesuponuoja, kad koncentracija turi būti vykdoma priimant sprendimą mažinti Bendrovės įstatinį kapitalą, akcijų vertę, akcininkų skaičių, Bendrovės valdymo organų sudėtį. Teigia, kad Tarybos leidimas neįpareigojo ūkio subjektų elgtis tokiu būdu, kokiu, pareiškėjo manymu, buvo pažeistos jo teisės. Atkreipia dėmesį, kad net ir nesant Tarybos leidimo vykdyti koncentraciją, atitinkamus veiksmus ir sprendimus, susijusius su Bendrovės įstatinio kapitalo dydžio keitimu, akcijų supirkimu galėjo atlikti ir kitas akcininkas, įgijęs atitinkamą kiekį akcijų ne koncentracijos, apie kurią privaloma pranešti Tarybai, metu. Pažymi, kad teismas turėjo įvertinti, kiek pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių yra susijęs su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis dėl jo teisių pažeidimų, kiek toks prašymas yra pagrįstas Tarybos nutarimo pasekmėmis atitinkamose rinkose. Nurodo, kad teismas nesvarstė ir pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Tarybos nutarimo ir sprendimo galiojimas, jei bus priimtas palankus pareiškėjui teismo sprendimas, kaip nors apsunkins Tarybos galimybes įvertinti pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 28 d. atsiųstą nuomonę ir iš naujo svarstyti, ar minėta koncentracija sukuria ar sustiprina dominuojančią poziciją, ar itin apriboja konkurenciją atitinkamoje rinkoje. Atkreipia dėmesį, kad koncentracija jau buvo įvykdyta prieš kreipiantis į Tarybą. Nurodo, kad teismas visai nevertino, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas atitiktų proporcingumo principą, t. y., ar sunkesnės pasekmės atsirastų pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, ar jos nepritaikius. Mano, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas šioje situacijoje yra neproporcingas, pažeidžia šalių interesų balansą. Pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik perspektyviai, tačiau teismas pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemones retrospektyviai, nes Tarybos nutarimas ir sprendimas jau yra įvykdyti. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių realios jo finansinių sunkumų grėsmės atsiradimą pagrindžiančių faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, apsiribodamas tik tam tikru tikėtinų prielaidų išvardijimu. Nurodo, kad pareiškėjo ir teismo teiginiai dėl papildomų teisinių ginčų tėra paremti prielaidomis, kurios negali būti vertinamos kaip išskirtinės aplinkybės, sudarančios pagrindą stabdyti Tarybos nutarimo ir sprendimo galiojimą. Daro išvadą, kad Tarybos nutarimo, sprendimo galiojimas ir vykdymas iš esmės nesukurtų jokių neigiamų pasekmių nei pareiškėjui, nei gyventojams, nei viešajam interesui, ypač tokių, kurių šalinimas pasunkėtų ar būtų negalimas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo „Swedbank“ AB atskiruoju skundu (b. l. 1-7, IV t.) prašo pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo šioje byloje.
Mano, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir siekia nesąžiningų tikslų. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nėra nurodęs nei vieno argumento dėl skundžiamu Tarybos nutarimu leistos vykdyti koncentracijos neteisėtumo, taip pat dėl to, kodėl koncentracija turėtų būti neleista pagal Konkurencijos įstatymo nustatytus kriterijus. Paaiškina, kad koncentracija, kurią leista vykdyti Tarybos nutarimu, buvo siekiama padėti Bendrovei išvengti nemokumo. Nurodo, kad Bendrovė, tikėtina, nebūtų galėjusi vykdyti savo finansinių įsipareigojimų „Swedbank“ grupės įmonėms. Pažymi, kad jei sandoris, dėl kurio buvo prašoma leidimo vykdyti koncentraciją, neįvyktų planuojamais terminais ar kiltų abejonės dėl tokio sandorio teisėtumo bei galimybių jį vykdyti, tai galėtų sukelti nepasitikėjimą rinkoje bei grėsmę Bendrovės veiklos tęstinumui, nes rinkos dalyviai abejotų šios Bendrovės finansinėmis galimybėmis įvykdyti savo įsipareigojimus, kreditoriai ir tiekėjai reikalautų papildomų prievolių užtikrinimo priemonių arba iš viso atsisakytų sudaryti sandorius su Bendrove. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas registruotas užsienio valstybėje, kurioje įmonių veikla mažai kontroliuojama, todėl tretiesiems suinteresuotiems asmenims gali būti neįmanoma gauti žalos atlyginimą. Nurodo, kad įvykus koncentracijai teismo pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės nebeturi ir nebeturės teisinio poveikio, kurio siekė teismas, priimdamas skundžiamą nutartį. Pažymi, kad nors FR&Invest IGA S. A., vadovaudamasis Vertybinių popierių įstatymo 31 straipsniu, privalo teikti oficialų siūlymą supirkti likusias Bendrovės akcijas, toks akcijų supirkimas nekeis FR&Invest IGA S. A. įgyto kontrolės laipsnio ir niekaip neįtakos pareiškėjo teisių ar pareigų. Mano, kad teismo sprendimas, net jei bus palankus pareiškėjui, galės būti vykdomas be kliūčių ir nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių. Atkreipia dėmesį, kad teismas nenurodė, kokias neigiamas teisines pasekmes pareiškėjui gali sukurti Tarybos 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo galiojimas, taip pat nėra argumentų, kodėl tokio sprendimo galiojimo sustabdymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą šioje byloje.
Atsiliepimas
Pareiškėjas bendrovė „Plass Investments Limited“ atsiliepimu į Tarybos atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodo, kad atsakovo teiginiai dėl viešojo intereso gynimo nėra pagrįsti, šioje byloje taikant reikalavimo užtikrinimo priemones nėra keliami ypatingi standartai, nereikalingos išskirtinės aplinkybės, todėl teismo nutartyje neturėjo būti nurodyti argumentai dėl viešojo intereso gynimo ir (ar) išskirtinių aplinkybių, pagrindžiančių būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Mano, kad nėra pagrįstas atsakovo teiginys, jog teismo nutartyje turi būti nurodytas poveikis pareiškėjo interesams, nes jis bus nustatinėjamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Teigia, kad atsakovas, nepagrįstai susiaurindamas galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo taikymo sritį, siekia suklaidinti teismą. Pažymi, jog ne tik Tarybos nutarimų pagrindu jau atlikti veiksmai, bei ir planuojami atlikti veiksmai (oficialus siūlymas supirkti pareiškėjui priklausančias Bendrovės akcijas) žeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus. Atkreipia dėmesį, kad Tarybos nutarimų priėmimo dieną buvo viešai paskelbta, kokių veiksmų ketinama imtis iškart priėmus nutarimus. Nurodo, kad jam yra žinoma tik ta dalis atliekamų veiksmų, kurią paviešina Bendrovė ar kiti su ja susiję subjektai. Daro išvadą, kad yra atliekami ar planuojami atlikti ir kiti veiksmai, apie kuriuos pareiškėjas neturi informacijos. Mano, kad atskirųjų skundų pateikimas rodo, jog taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės neleidžia koncentracijos dalyviams atlikti kitų su koncentracija susijusių veiksmų. Atkreipia dėmesį, kad Tarybos nutarimu buvo leista vykdyti koncentraciją FR&Invest IGA S. A. įsigyjant iki 100 procentų Bendrovės akcijų. Kadangi FR&Invest IGA S. A. turi tik 84,37 procentus Bendrovės akcijų, daro išvadą, kad Tarybos nutarimas suteikia galimybę atlikti tolimesnius veiksmus FR&Invest IGA S. A. įsigyjant likusias Bendrovės akcijas, įskaitant ir akcijas, šiuo metu priklausančias pareiškėjui bei kitiems Bendrovės akcininkams. Mano, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, nes užtikrina pareiškėjo ir kitų mažųjų Bendrovės akcininkų teises bei užkerta kelią vykdyti savavališkus, galimai smulkiesiems akcininkams žalingus veiksmus, dėl kurių galutinio teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Pažymi, kad atsakovas teikia argumentus, išimtinai susijusius su bylos nagrinėjimu iš esmės.
Trečiasis suinteresuotas asmuo „Swedbank“ AB atsiliepimu į Tarybos atskirąjį skundą prašo Tarybos atskirąjį skundą tenkinti ir pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartį panaikinti.
Paaiškina, kad ginčijami Tarybos aktai buvo priimti koncentracijų kontrolės tikslais ir yra susiję išimtinai su koncentracijos poveikio rinkai vertinimu, t. y. Tarybos nutarimas priimtas leisti koncentraciją įvertinus, kad ji nepažeidžia viešojo intereso. Daro išvadą, kad ginčijami Tarybos aktai nėra susiję su pareiškėjo galimai pažeistomis akcininko teisėmis, t. y. leidimas vykdyti koncentraciją niekaip nepatvirtina, kad koncentracija turės būti vykdoma tokiu būdu, kuris ateityje pažeistų pareiškėjo teises. Pažymi, kad teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, bus visos teisinės priemonės atkurti iki Tarybos nutarimo priėmimo buvusią padėtį be jokių papildomų civilinių ginčų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kitų teisinių priemonių, kurių taikymas pareikalautų iš pareiškėjo papildomų laiko ar finansinių resursų. Atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nepažeis proporcingumo principo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas bendrovė „Plass Investments Limited“ atsiliepimais į trečiųjų suinteresuotų asmenų „Swedbank“ AB, FR&Invest IGA S. A., Įmonių grupės „Alita“ AB atskiruosius skundus prašo atskiruosius skundus atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Pabrėžia, kad neturi tikslo kenkti Bendrovei. Nesutinka su teiginiu, kad informacija apie Bendrovės finansinius sunkumus tapo žinoma tik FR&Invest IGA S.A. pateikus pareiškimą atsakovui. Atkreipia dėmesį, kad Bendrovė veikė nuostolingai jau nuo 2008 metų, tokia informacija buvo viešai prieinama. Pažymi, kad teiginiai, jog kils neigiami padariniai Bendrovei, jei koncentracija nebūtų įvykdyta ypatingai greitai, nėra pagrįsti. Nurodo finansų ministro 2004 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. 1K-291, nuo kurio įsigaliojimo Kipro Respublika buvo išbraukta iš tikslinių teritorijų sąrašo. Paaiškina, kad Kipro Respublika yra visateisė Europos Sąjungos narė, turinti visas teises vystyti ūkinę veiklą visų Europos Sąjungos narių teritorijoje. Pabrėžia, kad palikti galioti Tarybos nutarimai gali sukelti pareiškėjui neigiamas teisines pasekmes, nes „Swedbank“ AB prieštaringi argumentai patvirtina, jog Tarybos nutarimai nėra įvykdyti. Paaiškina, jog teismo nutartis gina pareiškėjo interesus, kad bent dalis koncentracijos veiksmų iki likusio leidimo įsigyti 100 procentų akcijų nebus atlikta. Mano, kad teismo nutartis atitinka proporcingumo principą, nes atskiruosius skundus pateikę tretieji suinteresuoti asmenys teigia, jog koncentracija jau įvykdyta ir teismo nutartis nesukelia teisinių pasekmių. Pažymi, kad įgaliojimų įpareigoti grąžinti iki nutarimų buvusią padėtį turėjimas savarankiškai neįrodo, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių sprendimo vykdymas nebus apsunkintas.
Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų atskiruosius skundus prašo pirmosios instancijos teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo panaikinti ir atmesti pareiškėjo prašymą dėl tokios priemonės taikymo kaip nepagrįstą. Sutinka su atskiruosiuose skunduose išdėstytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos bylos dalykas yra reikalavimo užtikrinimo priemonės – iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo Konkurencijos tarybos 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1S-194 ir 2011 m. rugsėjo 29 d. tvarkomajame posėdyje priimto sprendimo galiojimo sustabdymo – taikymas. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama 2011 m. spalio 10 d. nutartimi nutarė tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdė Tarybos 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1S-194 ir 2011 m. rugsėjo 29 d. tvarkomajame posėdyje priimto sprendimo galiojimą.
Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Sprendžiant minėtą klausimą taip pat atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.
Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalis nustato, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip. Įvertinus minėtą teisės normą įstatymų leidėjo ketinimų (tikslų) aspektu, taip pat atsižvelgus į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimo priemonių taikymo tikslus ir paskirtį, darytina išvada, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, šiuo atveju Tarybos nutarimo ir sprendimo galiojimo sustabdymas, turėtų būti sietinas su išskirtinėmis pareiškėjo nurodytomis ir įrodymais pagrįstomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios neabejotinai rodytų, jog nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Pažymėtina, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą yra vertinamos tik tos aplinkybės, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Nagrinėdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių teismas negali pasisakyti tais klausimais, kuriuos teismas turi spręsti nagrinėdamas bylą iš esmės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011). Todėl atskiruosiuose skunduose nurodyti, taip pat pareiškėjo pateikti argumentai, susiję su ginčijamų Tarybos nutarimo ir sprendimo teisėtumu, nenagrinėtini.
Šiuo atveju pareiškėjas byloje prašė panaikinti Tarybos 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. 1S-194, kuriuo leista trečiajam suinteresuotam asmeniui FR&Invest IGA S. A. vykdyti koncentraciją įsigyjant iki 100 procentų Bendrovės akcijų pagal pateiktą pranešimą, ir 2011 m. rugsėjo 29 d. tvarkomajame posėdyje priimtą sprendimą, kuriuo nuspręsta laikyti pareiškėjo pateiktą informaciją nesudarančia pagrindo abejoti leidimo vykdyti koncentraciją išdavimo pagrįstumu, galiojimą, o taip pat imtis priemonių pateiktam reikalavimui užtikrinti – laikinai sustabdyti skundžiamų aktų galiojimą. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, konstatavęs, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų apsunkintas, ginčo teisme laikotarpiu FR&Invest IGA S. A. įvykdytų koncentraciją įsigyjant iki 100 procentų Bendrovės akcijų, Bendrovės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimų pagrindu pasikeistų Bendrovės įstatinio kapitalo dydis, akcijų vertė, akcininkų skaičius, Bendrovės valdymo organų sudėtis, dėl to smulkusis akcininkas pareiškėjas bendrovė „Plass Investments Limited“ patirtų nuostolius ir kitas neigiamas finansines bei materialines pasekmes, susijusias su koncentracija, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais.
Atskiruosiuose skunduose nurodoma, kad Tarybos nutarimu leista koncentracija jau yra įvykdyta dar iki pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo priėmimo: 2011 m. spalio 6 d. FR&Invest IGA S. A. įsigijo nuosavybėn ir valdo 84,37 procentus visų Bendrovės akcijų. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 14 dalies 2 punkte apibrėžta koncentracijos sąvoka nurodant, kad tai yra kontrolės įgijimas, kai ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kartu steigia naują ūkio subjektą arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar kitu būdu. Taigi, net įvykus pareiškėjo nurodomai aplinkybei - trečiajam suinteresuotam asmeniui FR&Invest IGA S. A. papildomai įsigijus akcijų, turima kontrolė nebesikeistų, tokiais veiksmais koncentracija nebūtų vykdoma. Akcinių bendrovių įstatymo 27, 28 straipsniai, įtvirtinantys visuotinio akcininkų susirinkimo, sprendimų priėmimo kvorumus, taip pat patvirtina, kad net FR&Invest IGA S. A. įsigijus dar daugiau Bendrovės akcijų pirmosios instancijos teismo argumentai dėl pasikeitusios Bendrovės valdymo organų sudėties, akcininkų skaičiaus, vertės ir pan. netenka prasmės. Pažymėtina, kad pareiškėjo siekiamas užkirsti kelias aplinkybėms, kurios jau yra įvykusios, prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai, kadangi pagal savo esmę reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik esant grėsmei, jog atitinkamos aplinkybės kils ateityje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-381/2009). Darytina išvada, kad skundžiami Tarybos aktai yra įvykdyti ir jau sukėlė teisines pasekmes, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – skundžiamų Tarybos aktų galiojimo sustabdymo – taikymas galėtų turėti įtakos būsimo teismo sprendimo vykdymui.
Pažymėtina ir tai, kad skundžiamame Tarybos nutarime ir sprendime nenurodoma, jog leidžiama vykdyti koncentracija mažinant Bendrovės įstatinį kapitalą, akcijų vertę, akcininkų skaičių, Bendrovės valdymo organų sudėtį ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl nesustabdžius skundžiamų Tarybos aktų galiojimo pareiškėjas patirtų nuostolius, neigiamas finansines ir materialines pasekmes. Byloje nėra jokių šias prielaidas patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai, kas aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS858-440/2010, AS858-13/2011). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Tai, kad, kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, galimai kiltų nauji teisminiai ginčai, taip pat nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (pvz., administracinės bylos Nr. AS502-177/2008, AS442-314/2008). Pabrėžtina, jog palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju dėl ginčijamų įsakymų galimai kilusi žala galėtų būti atlyginta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytomis sąlygomis.
Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kokias neigiamas pasekmes pareiškėjui sukeltų Tarybos 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo galiojimas. Pats pareiškėjas taip pat nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios pateisintų Tarybos aktų galiojimo sustabdymą, prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo grindžiamas tik teisės normomis ir pareiškėjo abstrakčiais argumentais, tačiau nėra pagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios suteiktų pagrindą ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme daryti išvadą, jog dėl šių išskirtinių faktinių aplinkybių, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Darytina išvada, jog pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo šioje byloje iš esmės nemotyvavo, t. y. nenurodė aplinkybių, dėl kurių, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Pažymėtina, kad atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų veiksmai paduodant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių panaikinimo savaime neįrodo, kaip mano pareiškėjas, kad yra kažkokie pareiškėjui nežinomi atliekami ar planuojami atlikti ir kiti veiksmai, kurių teisinės pasekmės lemia pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinumą ir pagrįstumą.
Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė savo argumentų dėl to, jog skundžiamų Tarybos nutarimo ir sprendimo vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, sukeltų jam didesnius neigiamus padarinius (apskritai sukeltų kokias nors neigiamas pasekmes) nei laikinas Tarybos nutarimo ir sprendimo nevykdymas. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, t. y. nesustabdžius ginčijamų Tarybos nutarimo ir sprendimo galiojimo, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų arba taptų negalimas.
Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi nepagrįstai nusprendė imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, todėl nutarties dalis naikintina, o pareiškėjo prašymas atmestinas (ABTĮ 151 str. 3 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu,
nutaria:
Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų FR&Invest IGA S. A., įmonių grupės „Alita“ AB, „Swedbank“ AB atskiruosius skundus tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 10 d. nutarties dalį, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, panaikinti, o pareiškėjo bendrovės „Plass Investments Limited“ prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.
Nutartis neskundžiama.