- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-04-26
- Bylos Nr.
- 1A-247-245/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- E. A., ir V
- Advokatai
- Egidijus Jonas Grigaravičius
- Kategorijos
Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-247-245/2016
Teisėjas Bronius Varsackis Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03463-2015-7
2016 m. balandžio 26 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Evelinai Dzenytei, dalyvaujant prokurorui Vingaudui Rinkevičiui, nuteistajam E. A., jo gynėjui advokatui Egidijui Jonui Grigaravičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 24 str. 6 d., 213 str. 1 d., ir nubaustas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 65 str. 1 d., 1 p. a) papunkčiu, 64 str. 1 d., 3 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, su 2015 m. sausio 7 d. Šilutės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams ir 10 (dešimčiai) dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. J., tačiau dėl jo veikos apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. A. nuteistas už tai, kad V. J., padedant E. A., 2015 m. sausio 13 d., prekybos centre „Šilas“, esančiame (duomenys neskelbtini), apie 19.43 val., pasikėsino įgyti bei laikyti žinomai netikrą 200 eurų nominalo banknotą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. sužinojęs, kad 2015 m. sausio 13 d. prekybos centre „Šilas“, esančiame (duomenys neskelbtini), apie 18.45 val., atsiskaitydamas už prekes pateikė netikrą 200 eurų nominalo banknotą Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su E. A. eilę kartų prašė pardavėją, taip siekdami įtikinti pardavėją V. J., grąžinti jam netikrą 200 eurų nominalo banknotą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi banknotas nebuvo grąžintas.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde E. A. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016-01-12 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, taip pat panaikinti paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Skunde apeliantas nurodo, kad Kauno apylinkės teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, be to, tinkamai nuosprendžio nemotyvavo, tokiu būdu, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą.
Apeliantas pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes. Tačiau apylinkės teismas nepaisė baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribų, iškraipė kaltinamajame akte dėstomas faktines aplinkybes, tokiu būdu peržengdamas kaltinimo ribas. Kaltinamajame akte nurodyto žodžio „siekė“ keitimas į „pasikėsino“ negali būti traktuotinas savo turiniu ir teisine reikšme tapačiomis aplinkybėmis. Tokiu būdu buvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą. Be to, nuteistojo kaltė ir tiesioginės tyčios buvimas buvo pripažinti tik formaliai, nevisapusiškai, neobjektyviai ir netinkamai įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą. Nuteistasis, kartu su nuteistuoju V. J. ir kitais asmenimis, atvažiavo į Kauną turėdami tikslą nusipirkti narkotinių medžiagų. Šiam tikslui nuteistasis drauge su kitu automobilyje buvusiu asmeniu, pravarde „F.“, susidėjo 200 litų, už kuriuos nuteistasis V. J. Kaune, prie parduotuvės „Šilas“, esančios (duomenys neskelbtini), turėjo nupirkti narkotinių medžiagų iš šalia parduotuvės automobilyje sėdėjusių nepažįstamų romų tautybės asmenų. Nuteistajam V. J. išėjus su 200 litų ir nepagrįstai ilgai užtrukus, E. A. kilo pagrįstos abejonės nuteistojo V. J. sąžiningais ketinimais nupirkti narkotines medžiagas, be to, po valandos susisiekus telefonu, nuteistasis V. J. net nepaaiškino savo ilgo užtrukimo tikrųjų motyvų. Pažymima, kad apeliantas nėra artimas nuteistojo V. J. draugas, šis asmuo žinomas tik iš matymo. Uždelstas grįžimas be narkotinių medžiagų ir be 200 litų, nerišlus pasakojimas apie neva parduotuvėje negrąžintus pinigus, nors jis ėjo pirkti narkotines medžiagas, o ne į parduotuvę, apeliantui sukėlė pagrįstas abejones ir įtarimus, kad V. J. mėgina apgauti nuteistąjį ir užvaldyti nuteistojo ir kito automobilyje buvusio asmens, pravarde „F.“, paduotus 200 litų. Pažymima ir tai, kad nuteistojo parodymai yra nuoseklūs viso proceso metu.
Aplinkybes, kad nuteistajam nebuvo žinomas iš romų tautybės asmenų gautų ir iškeisti paprašytų suklastotų 200 eurų nominalo banknoto faktas, patvirtina ir paties V. J. parodymai, užfiksuoti Kauno apskrities VPK Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 2015 m. liepos 20 d. surašytame įtariamojo apklausos protokole. Apeliantas pagrįstai manė, kad yra apgaudinėjamas, tad į parduotuvę „Šilas“ ėjo su nuteistuoju V. J. ne turėdamas nusikalstamą ketinimą, o norėdamas pasiklausti pardavėjos ir įsitikinti, ar nuteistasis V. J. sako tiesą ir pardavėja paėmė iš jo pinigus. Nuteistasis nieko nežinojo apie suklastotą 200 eurų nominalo banknotą, o siekė išsiaiškinti, kur yra jo ir kito asmens, pravarde „F.“ paduoti 200 litų. Taigi nuteistojo E. A. veikoje nėra baudžiamajai atsakomybei kilti privalomo subjektyviosios pusės - tiesioginės tyčios - požymio. Nuteistasis nebendravo su nepažįstamais romų tautybės asmenimis, nematė, neturėjo rankose ir nieko nežinojo apie suklastotą 200 eurų nominalo banknotą. Pastarosios faktinės aplinkybės paneigia ir teismo padarytas išvadas dėl BK 24 str. 6 d. nuostatų taikymo nuteistojo veikai kvalifikuoti. Nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad tarp apelianto ir nuteistojo V. J. buvo tarpusavio susitarimas veikti bendrai, siekiant realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus ir parduotuvėje „Šilas“ įgyti bei laikyti netikrą 200 eurų nominalo banknotą. Apeliantas nesuvokė savo ir nuteistojo V. J. veikos visuotinio pavojaus, bendro nusikalstamo rezultato kilimo galimybės.
Skunde atkreipiamas dėmesys, kad nuosprendis iš esmės grindžiamas vien subjektyviais liudytojų V. J., S. I., T. K., R. M. parodymais. Liudytojas T. K. nedalyvavo E. A. ir pardavėjos V. J. pokalbyje, jo negirdėjo, tad savo parodymus grindžia iš kolegų išgirstomis prielaidomis. Be to, liudytoja V. J., betarpiškai bendravusi su apeliantu, savo parodymuose išdėstė abejones, kad ji neprisimena, ką tiksliai kiekvienas asmuo sakė. Taigi V. J. nesuprato, apie kokius pinigus kalba nuteistasis, nes to paties nominalo banknoto minėjimas galėjo suklaidinti parduotuvės pardavėją, kad nuteistasis kalba apie suklastotą 200 eurų nominalo banknotą ir prašo jį grąžinti, tuo tarpu nuteistasis teiravosi apie savo ir kito asmens, pravarde „F.“, duotus 200 litų. Liudytojos V. J. parodymai, kad nuteistasis kalbėjo ramiu, mandagiu tonu, paneigia nuosprendyje dėstomas nepagrįstas prielaidas, kad nuteistasis darė spaudimą, įkalbinėjo pardavėją V. J.. Be to, byloje nėra duomenų, kiek laiko apeliantas stovėjo ir kalbėjo su pardavėja V. J.. Akivaizdu, kad kontaktas su pardavėja buvo momentinis, truko trumpą laiko tarpą.
BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Vadinasi, Kaimo apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 301 str. nuostatas.
Be to, Kauno apylinkės teismas, neišreikalavęs objektyvių dokumentų, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d. 1 p. a) papunkčiu, 64 str. 1 d., 3 d., nusprendė subendrinti paskirtą šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę su 2015 m. sausio 7 d. Šilutės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme. Pažymima, kad 2015 m. sausio 7 d. Šilutės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą 30 parų arešto bausmę apeliantas yra atlikęs, tik nespėjo pateikti tai pagrindžiančių dokumentų, nes manė, kad ši informacija yra Kauno apylinkės teismo žinioje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nuteistojo E. A. apeliacinį skundą ir atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog įrodyta, kad E. A. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje, 213 straipsnio 1 dalyje, suvokė savo veiksmų neteisėtą pobūdį ir norėjo taip elgtis. Nors apeliantas su tokiu sprendimu nesutinka, aiškindamas, kad nusikalstamo ketinimo neturėjo, o tik norėjo pasiklausti pardavėjos ir įsitikinti, ar nuteistasis V. J. sako tiesą ir pardavėja paėmė iš jo pinigus, tačiau tokiam įvykio aplinkybių interpretavimui apygardos teismas neturi pagrindo.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą ir jokie duomenys be jų įvertinimo visų bylai reikšmingų duomenų kontekste negali būti iš anksto traktuojami kaip turintys teismui prioritetinę reikšmę sprendžiant asmens kaltumo, padarius nusikalstamą veiką, klausimą. Jeigu asmuo teismo posėdžio metu pakeičia parodymus ir jie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tuomet parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdyje tiriami ir vertinami byloje kaip esančių įrodymų visetas.
Žemesnės instancijos teismas
E. A. skunde pažymi, kad jo parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, jis nieko nežinojo apie suklastotą 200 eurų nominalo banknotą, siekė išsiaiškinti, kur yra jo ir kito asmens, pravarde „F.“, nuteistajam V. J. paduoti 200 litų. Vis dėlto, surinkta bylos medžiaga šių apelianto teiginių nepatvirtina. Teisėjų kolegija sprendžia, kad E. A. parodymai nebuvo nuoseklūs, priešingai, nuteistasis savo parodymus derino prie surinktos tyrimo medžiagos. Pirminės apklausos metu E. A. aiškiai nurodė, kad V. J. pardavėjai padavė ne 200 litų, tačiau 200 eurų banknotą, o pardavėjai pasakius, kad banknotas galimai netikras, jis paprašė V. J., jog šis nuvestų jį pas tą pardavėją, kad galėtų pats įsitikinti, jog V. J. sako tiesą ir nemeluoja. Pardavėjos jis paklausė apie pinigų tikrumą ir jam buvo patvirtinta, kad būtent V. J. padavė vieną 200 eurų galimai netikrą banknotą, todėl šis banknotas buvo sulaikytas ir negrąžintas pirkėjui. E. A. nurodė, jog įsitikino, kad pažįstamas V. J. jam nemeluoja, todėl abu iš parduotuvės išėjo (t. 1, b. l. 37-38). Pakartotinai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu E. A. dar kartą pažymėjo, jog nuėjęs į parduotuvę prašė pardavėjos atiduoti eurus, savo prašymą išreiškė gal du kartus, tačiau pardavėja paaiškino, kad eurai yra padirbti ir banknoto neatidavė (t. 1, b. l. 84). Pirmosios instancijos teisme bandyta įteigti kiek kitokia įvykio versija, t. y. aiškinta, kad E. A. su pažįstamu F. susimetė 200 litų (jis davė 80 litų, F. 120 litų) kvaišalams įgyti. Šie pinigai buvo paduoti V. J., kuris nuėjo pirkti kvaišalų. Sugrįžęs V. J. papasakojo, kad narkotinių medžiagų įgyti nepavyko, romų tautybės vyras jam davė 200 eurų, prašė nupirkti degtinės, tačiau parduotuvėje paaiškėjo, kad pinigai padirbti. E. A. pažįstamo žodžiais nepatikėjo, todėl į parduotuvę ėjo išsiaiškinti, kur yra jo duoti pinigai, t. y. ne eurai, bet litai. Vis dėlto, toliau tos pačios apklausos teisme metu E. A. nurodė, kad siekė, jog V. J. atgautų netikrus pinigus tam, kad jis vėliau galėtų atgauti savo pinigus – 80 litų. Tai patvirtina, kad apeliantas, eidamas į parduotuvę, suvokė, jog eina pažįstamam padėti atgauti galimai suklastotus pinigus. Aplinkybę, jog apie padirbtus eurus E. A. sužinojo tik iš pardavėjos, nurodė tik pastarojo gynėjas advokatas, tačiau šio teiginio nepatvirtina kita surinkta bylos medžiaga.
Nuteistasis V. J., pripažindamas savo kaltę, nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu aiškino, kad 200 eurų kupiūrą jam davė asmenys, iš kurių norėjo įsigyti narkotinių medžiagų. Jo buvo prašoma pakeisti pinigus, šis sutiko. Nuėjęs į parduotuvę, paprašė cigarečių, tačiau pardavėja pasakė, kad pinigai netikri. Tuomet V. J. susidariusią situaciją paaiškino E. A., t. y. nurodė, kad jei neatgaus pinigų (200 eurų), tai negaus narkotikų. E. A. ėjo kartu su juo į parduotuvę, nes bijojo, kad neįsigis narkotikų. Taigi jie abu suprato, kad banknotas, kurį prašė pardavėjos atiduoti, yra netikras. Pardavėja jiems abiem girdint kelis kartus pakartojo, kad kupiūra yra netikra, tačiau į tai nereaguodami jie toliau prašė atiduoti banknotą, vis dėlto, pardavėja nenusileido ir jie paliko parduotuvės patalpas. Netikėti V. J. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi bylos medžiagoje nėra duomenų, jog V. J. būtų suinteresuotas E. A. pakenkti, jį apšmeižti ir pan. Be to, V. J. parodymai atskleidžia nusikalstamos veikos padarymo tikslą, t. y. netikrą banknotą buvo siekiama įgyti, norint nusipirkti narkotinių medžiagų. Šiam siekiui iš esmės neprieštarauja ir E. A. parodymai.
Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo apeliacinio skundo teiginiu, kad kontaktas su pardavėja buvo tik momentinis. Iš parduotuvės „Šilas“ vaizdo kamerų įrašų apžiūros protokolo matyti, kad 19 val. 43 min. 32 s. prie kasos prieina anksčiau pinigus padavęs asmuo - V. J., lydimas kito asmens - E. A.. Priėję jie kalbasi su kasininke. Minėti asmenys nueina 19 val. 46 min. 30 s. (t. 1, b. l. 19-20). Taigi savo tiesą V. J. ir E. A. bandė įrodinėti tris minutes ir pasišalino tik tuomet, kai į pinigų tikrinimo ir reikalavimo atiduoti procesą įsiterpė kita pardavėja. Liudytoja V. J. patvirtino, kad V. J. ji negrąžino galimai suklastotos 200 eurų kupiūros ir paprašė, kad šis grąžintų pirktą cigarečių pakelį. V. J. demonstratyviai padėjo cigarečių pakelį ir po kiek laiko grįžo į parduotuvę lydimas kito asmens. Abu šie asmenys prašė jos grąžinti 200 eurų banknotą. Apie jokius litus E. A. nekalbėjo. Tai, jog pardavėja V. J. patyrė spaudimą iš V. J. ir E. A. patvirtina liudytojos R. M. parodymai. V. J. šiai skambino, kai prie jos kasos pakartotinai prisistatė V. J. su dar vienu asmeniu ir pradėjo prašyti 200 eurų banknoto grąžinimo. R. M. po skambučio nuėjo į V. J. darbo vietą ir pati tiesiogiai matė, kaip du nepažįstami asmenys prašo atiduoti pinigus. Ji šiems asmenims paaiškino, kad yra kilęs įtarimas, jog pinigai yra netikri, todėl privaloma iškviesti policiją bei perduoti šiuos pinigus policijos pareigūnams. Tuomet liudytoja nuėjo apie incidentą informuoti parduotuvės vadovę, o pinigų grąžinimo reikalavę asmenys pasišalino (t. 1, b. l. 33). Taigi nuteistieji pasišalino iš parduotuvės ir savo nusikalstamos veikos nebaigė tik dėl to, jog išsigando policijos atvykimo.
Remiantis išdėstytu, net jei E. A. ir nežinojo, koks banknotas buvo pateiktas parduotuvės kasininkei V. J., tačiau pastarajai paaiškinus, kad būtent 200 eurų kupiūra yra galimai netikra, vis tiek siekė šiuos pinigus įgyti ir laikyti. Apie tai, kad pinigai galimai suklastoti apeliantui paaiškino ne tik V. J., bet ir R. M., tačiau E. A. į pastarųjų aiškinimus nekreipė dėmesio ir toliau vykdė savo nusikalstamą sumanymą. Nors apeliantas skunde teigia, kad tarp jo ir nuteistojo V. J. jokio susitarimo veikti bendrai nebuvo, tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad būtinas bendrininkavimo požymis – bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis), gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68-942/2016). Nagrinėjamu atveju nustatinėti kada tiksliai įvyko V. J. ir E. A. susitarimas veikti bendrai nėra pagrindo, kadangi kasininkei informavus, jog 200 eurų banknotas yra galimai netikras, E. A. savo įtikinėjimo grąžinti pinigus veiksmų neužbaigė, t. y. tokiu būdu tęsė savo nusikalstamus veiksmus žinodamas, kokio konkrečiai banknoto reikalauja. Duomenų, kad E. A., išsiaiškinęs apie kokius pinigus yra kalbama, būtų bandęs V. J. perkalbėti nebandyti susigrąžinti 200 eurų banknoto, bylos medžiagoje nėra. Taigi apeliantas sąmoningai prisijungė prie V. J. pradėtos vykdyti nusikalstamos veikos, tačiau jiems nusikalstamos veikos nepavyko užbaigti dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog E. A. veikė tiesiogine tyčia. Jo veiksmai nebuvo mažareikšmiai, kadangi analizuojamo nusikaltimo objektyviosios pusės veiksmų atlikimas yra pavojinga, sukelianti neigiamas pasekmes veika, t. y. sukelianti žalą normaliai pinigų ir vertybinių popierių apyvartai, valstybės finansų sistemai. Taip pat, netikras banknotas buvo pakankamai didelės vertės (200 eurų).
Nors apeliantas skunde teigia, kad liudytojų V. J., S. I., T. K., R. M. parodymai yra subjektyvūs, tačiau kuo pasireiškia šis subjektyvumas nedetalizuoja, todėl šis skundo argumentas plačiau neanalizuojamas. Pažymėtina, kad V. J. ir R. M. tiesiogiai stebėjo daugkartinį prašymą grąžinti netikrą banknotą, S. I. dar kartą patikrino banknotą pinigų tikrinimo aparatu ir pripažino, jog kolegė V. J. sulaikydama galimai netikrą banknotą elgėsi teisingai. T. K. pokalbio tarp kasininkės-pardavėjos ir nuteistųjų negirdėjo, jame tiesiogiai nedalyvavo, tačiau apie tai jį informavo parduotuvės vadovė iš karto po incidento. Taigi, nors minėto liudytojo parodymai yra išvestiniai, tačiau jais netikėti teismas neturi objektyvaus pagrindo.
Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl nuteistojo E. A. teisės į gynybą pažeidimo, kadangi pirmosios instancijos teismas nepaisė baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribų ir iškraipė kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes. Kaltinamajame akte nurodyta, kad E. A. siekė padėti V. J. įgyti bei laikyti netikrą 200 eurų nominalo banknotą. Apylinkės teismas traktavo, kad žodis „siekė“ apibrėžia nusikalstamos veikos stadiją – pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką. Tačiau kadangi baudžiamasis įstatymas nenumato tokios nusikalstamos veikos stadijos sąvokos kaip „siekimas“, todėl kaltinime nurodytą žodį „siekė“ pakeitė į žodį „pasikėsino“. Pažymėtina, kad apie kaltinimo keitimą E. A. teisiamojo posėdžio metu nebuvo informuotas ir tai laikytina proceso trūkumu. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje šis trūkumas ištaisytas, vadovaujantis BPK 256 str. nuostatomis, prokurorui pateikus prašymą pakeisti kaltinimą. Nustatyta, kad E. A. veikdamas kartu su V. J. 2015-01-13 prekybos centre „Šilas“ esančiame adresu (duomenys neskelbtini), apie 19 val. 43 min., pasikėsino padėti V. J. įgyti bei laikyti netikrą 200 eurų nominalo banknotą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. sužinojęs, kad V. J. 2015-01-13 18.45 val. prekybos centre „Šilas“ esančiame adresu (duomenys neskelbtini), pateiktas 200 eurų nominalo banknotas Nr. (duomenys neskelbtini) atsiskaityti už prekes yra netikras, eilę kartų prašė, taip siekdamas įkalbėti pardavėją V. J., grąžinti suklastotą 200 eurų nominalo banknotą Nr. (duomenys neskelbtini) V. J., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi banknotas nebuvo grąžintas. Veika kvalifikuojama pagal LR BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d., 213 str. 1 d., t. y. kaip ir skundžiamame pirmos instancijos teismo nuosprendyje.
Atkreiptinas dėmesys, kad nors padėjėjas nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių nerealizuoja arba realizuoja tik iš dalies, bet jo veikimas ar neveikimas pripažįstamas nusikalstamu, nes jis padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115/2012). Šiuo atveju E. A. iš dalies prisidėjo prie nusikalstamos veikos realizavimo, todėl turėtų atsakyti už vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jo tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis). Plačiau dėl kaltinimo pagrįstumo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį apygardos teismas nepasisako, kadangi sunkinti apelianto teisinės padėties, nesant prokuroro skundo, apeliacinės instancijos teismas negali.
Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu kaltinimą palaikantis prokuroras pateikė teismui patikslintą kaltinimą, kuriame žodis „siekė“ pakeistas į „pasikėsino“, o žodis „žinodamas“ pakeistas į „sužinojęs“. Su šiuo kaltinimo pakeitimu buvo supažindintas apeliantas ir jo gynėjas advokatas, tačiau jokių pastabų dėl pakeisto kaltinimo nebuvo išsakyta. Taigi apylinkės teismo padaryta procesinė klaida buvo ištaisyta apeliacinės instancijos teisme. Be to, teigti, jog padarytas pakeitimas iškraipė nagrinėjimo teisme ribas, nėra pagrindo, kadangi nusikaltimo faktinės aplinkybės iš esmės nebuvo keičiamos naujomis aplinkybėmis, tiesiog patikslinta kaltinime vartojama teisinė terminija. Taigi esminio baudžiamojo proceso pažeidimo, dėl kurio nebūtų galima E. A. atžvilgiu priimti apkaltinamojo nuosprendžio, nebuvo padaryta.
Apeliantas skunde nurodo ir tai, kad apylinkės teismas jam paskirtą šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę nepagrįstai bendrino su 2015-01-07 Šilutės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme, kurią jis yra atlikęs. Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs aukščiau minėto teismo baudžiamojo įsakymo įvykdytumą, nustatė, kad apelianto teiginys dėl nepagrįsto bausmių bendrinimo yra teisingas. Arešto bausmę pagal 2015-01-07 Šilutės rajono apylinkės teismo baudžiamąjį įsakymą E. A. Šiaulių tardymo izoliatoriaus duomenimis pradėjo atlikti 2015-06-25, 12.00 val., Šiaulių tardymo izoliatoriaus areštinėje. Bausmė atlikta 2015-08-20. Taigi skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienai (2016-01-12) 2015-01-07 priimtu teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausmė, kurią vėliau suderinta atlikti poilsio dienomis, buvo pilnai atlikta. Todėl apylinkės teismo atliktas paskirtos šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės bendrinimas su jau atlikta bausme yra nepagrįstas ir naikinamas. Paskirtoji šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra pagrįsta ir ne per griežta, todėl paliekama galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,
nusprendžia:
nuteistojo E. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 12 d. nuosprendį pakeisti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 65 str. 1 d., 1 p. a) papunkčiu, 64 str. 1 d., 3 d., 2016-01-12 nuosprendžiu E. A. paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, su 2015-01-07 Šilutės rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta 30 parų arešto bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams ir 10 (dešimčiai) dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.