Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-19 · Administracinė byla Nr. I-1423-289/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-19
Bylos Nr.
I-1423-289/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00746-2017-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas
M. A.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1423-289/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00746-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 55.1.3. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 19 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius,sekretoriaujant Jolantai Miežienei,dalyvaujant pareiškėjui M. A.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo M. A. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2017 m. gegužės 17 d. (pagal pašto išsiuntimo žymeklį) buvo gautas pareiškėjo M. A. skundas (b. l. 2), kuriame prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti pareiškėjo naudai 1000 Eur neturtinės žalos už Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių policijos komisariato areštinės kamerose praleistą laikotarpį nuo 2010-04-10 iki 2013-12-10.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjas M. A. nurodė, kad savo paties skunde keliamus reikalavimus palaiko, prašo priteisti 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Savo skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010-04-10 iki 2013-12-10 jis buvo laikomas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių policijos komisariato areštinės kamerose. Areštinės kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, pelėsis, prastas apšvietimas, po etapų nesuteikdavo dušo paslaugų, kamerose sanitariniai mazgai neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, taip pat buvo ir kitų pažaidimų. Jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, psichologinę žalą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą ir prašo už kalinimo laikotarpį nuo 2010-04-10 iki 2013-12-10 priteisti 1000 Eur (b. l. 2).

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (b. l. 19). Prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (b. l. 14).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime (b. l. 13–14) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo taikyti senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog vadovaujantis bendrųjų dokumentų saugojimo rodykle, patvirtinta Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011-03-09 įsakymu Nr. V-100 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo“, ir Policijos įstaigos veiklos dokumentų saugojimo terminų rodykle, patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro ir Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2009-12-22 įsakymu Nr. 5-V-959/V-98 bei 1990-2005 m. bylų nomenklatūros ir 2008 m. dokumentacijos planu, jų pakeitimais ir papildymais, visi su Mažeikių r. PK areštinės veikla susiję dokumentai, žurnalai iki 2014-01-01 yra sunaikinti, nes jų saugojimo terminas treji metai. Dėl šios priežasties nustatyti pareiškėjo laikymo Mažeikių r. PK areštinėje sąlygas minėtu laikotarpiu nėra galimybės (2016-01-25 naikinimo aktas Nr. 76-IL-812). Byloje turi būti taikoma ieškinio senatis už laikotarpį nuo 2010-04-10 iki 2013-12-10. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo M. A. skundas atmestinas.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato areštinėje jam nebuvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Pažymėtina, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009). Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2010-04-10 iki 2013-12-10 periodiškai laikomas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato areštinėje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų (tokio pobūdžio administracinės bylos su analogiškais reikalavimais teismuose yra masiškai nagrinėjamos jau nuo 2011 metų). Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime išsakyta nuomone, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus nepagrįstai ilgai, manydamas, jog jo teisės pažeistos už laikotarpį nuo 2010-04-10 iki 2013-12-10 negynė savo teisėtų interesų. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (LR CK 6.271 str. prasme) (LVAT 2012-07-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002-07-10 įsakymas Nr. 380, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymas Nr. 5-V-356 (kuriais buvo patvirtintos teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, nustatyti areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai) yra viešai paskelbti teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2017 m. gegužės 17 d. (spaudas ant voko, b. l. 3), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 17 d.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos medžiagos, pareiškėjas į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių policijos komisariato areštinę buvo etapuojamas keletą kartų laikotarpiu nuo 2010-04-10 iki 2013-12-10 ir ginčo dėl to nekyla. Teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties terminą bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį bei reikalavimą, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 10 d. yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos priteisimo, suėjus senaties terminui, atmesti.

Sprendimas apeliacine tvarka per 1 mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Virginijus Stankevičius