- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-08-22
- Bylos Nr.
- 2A-679/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- O. S.
- Ieškovas
- V. P. S., D. S.
- Trečiasis asmuo
- notarė V
- Advokatai
- Marius Endzinas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės O. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-559-390/2012 pagal ieškovų V. P. S. ir D. S. ieškinį atsakovei O. S. dėl gyvenamojo namo dalies pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir sandorių pripažinimo negaliojančiais bei atsakovės O. S. priešieškinį ieškovams V. P. S. ir D. S. bei atsakovui pagal priešieškinį D. S. dėl nuosavybės teisės gynimo ir iškeldinimo; trečiasis asmuo notarė V. V..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, prašydami: 1) pripažinti ieškovams nuosavybės teisę į gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 52,53 kv. m. ploto antrojo aukšto patalpas, pažymėtas indeksu nuo II-1 iki II-5; 2) pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2010 m. birželio 7 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, patvirtinto notarės V. V., notarinio registro Nr. 3407, dalį, kuria atsakovė paveldėjo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 52,53 kv. m. ploto antrojo aukšto patalpas, pažymėtas indeksu nuo II-1 iki II-5, ir 1990 m. gegužės 30 d. dovanojimo sutarties, patvirtintos valstybinio notaro, registro Nr. 1-2224, dalį, kuria ieškovo tėvas A. S. padovanojo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 52,53 kv. m. ploto antrojo aukšto patalpas ieškovo broliui A. S..
Nurodė, kad ieškovas yra 2010 m. sausio 11 d. mirusio A. S. brolis. Po brolio mirties jo žmonos (atsakovės) dukra pareiškė, kad ieškovai turi išsikraustyti iš namo, nes namas priklauso tik atsakovei. Pradėjus aiškintis aplinkybes ieškovams tapo žinoma, kad 1990 m. gegužės 30 d. dovanojimo sutartimi ieškovo tėvas gyvenamąjį namą bendro 152,02 kv. m. ploto, ūkinį pastatą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), ieškovo broliui A. S.. Po ieškovo brolio mirties turtą paveldėjo atsakovė, jai yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Ieškovų nuomone, dovanojimo sutartis ir paveldėjimo teisės liudijimas iš dalies yra neteisėti. Teismui pripažinus faktą, kad namo antrą aukštą ieškovai įsirengė savo lėšomis, padidindami namo plotą, įsirengdami atskirą butą ir sukurdami nuosavybę su ieškovo tėvo sutikimu, ieškovų nuomone, laikytinos neteisėtomis dovanojimo sutarties ir paveldėjimo teisės liudijimo dalys, kuriomis ieškovo brolis A. S. ir vėliau atsakovė įgijo tai, ko negalėjo gauti. Šie sandoriai naikintini kaip išvestiniai patenkinus ieškovų reikalavimą dėl nuosavybės pripažinimo. Ieškovų teigimu, jie nežinojo, kad ieškovo tėvas padovanojo ir ieškovų lėšomis įrengtą namą broliui. Tėvas buvo paralyžiuotas, ligonis, todėl ieškovai net negalėjo numatyti, kad jis gali sudaryti tokį sandorį, todėl mano, kad šis sandoris sudarytas apgaulės būdu. Apie dovanojimo sutartį sužinojo tik po brolio mirties, kadangi tėvas žadėjo palikti savo turtą ieškovui ir broliui lygiomis dalimis. Tokius tėvo ketinimus patvirtina jo 1977 m. gegužės 31 d. sudarytas testamentas. Po tėvo mirties ieškovai paveldėjimo dokumentų nesitvarkė, nes palikimą priėmė faktiškai. Ieškovai nurodė, kad ieškovas ir jo brolis yra gimę ir užaugę savo tėvų namuose (duomenys neskelbtini). Tėvas leido ieškovams įsirengti antrąjį namo aukštą, todėl 1976 m. iš savo turimų santaupų ieškovai įsirengė gyvenamojo namo antrąjį aukštą, įrengė atskirą įėjimą, atliko vidaus ir lauko antrojo aukšto apdailą, įsivedė atskirą antro aukšto šildymą, vandentiekį, kanalizaciją, įrengė visas komunikacijas ir patarnavimus. Taigi, ieškovai padidino gyvenamojo namo plotą ir tai padarė su tėvo sutikimu. Šią aplinkybę patvirtina 1976 m. gegužės 15 d. raštiškas ieškovo tėvo leidimas įsirengti antrąjį aukštą. Ieškovai visą laiką gyveno kartu su tėvais, vedė bendrą ūkį, kūrė turtą. Ieškovų teigimu, šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pripažinti buvus šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, kurią nagrinėjamu atveju sudaro ginčo turtas (CK 4.72 str.).
Atsakovė priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovus ir jų sūnų D. S. iš ginčo gyvenamojo namo, įpareigojant panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovai dar esant gyvam ieškovo tėvui neturėjo kur gyventi, todėl tėvas leido jiems laikinai naudotis antruoju gyvenamojo namo aukštu. Po ieškovo tėvo mirties atsakovės sutuoktinis A. S. (ieškovo brolis) ir/ar pati atsakovė sutikimo dėl leidimo gyventi ginčo name nedavė. Todėl ieškovai atsakovei nuosavybės teise priklausančiame name gyvena neteisėtai. Atsakovės teigimu, ieškovai jai neduoda ramybės, nuolat užgaulioja, skambinėja, elgiasi nežmoniškai, kada nori naudojasi visa atsakovei priklausančia namų valda, tokiu būdu varžo atsakovės nuosavybės teises. 2010 m. birželio 17 d. notariniu pareiškimu atsakovė, tikėdamasi išspręsti ginčą, pasiūlė ieškovams įsigyti ginčo namą su kitais statiniais ir žemės sklypą arba išsinuomoti gyvenamąjį plotą ar jo dalį šiame name. Atsakovės teigimu, ieškovai nereagavo ir neatsiliepė į pasiūlymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu patenkino ieškinį, atmetė priešieškinį ir nutraukė bylos dalį dėl priešieškinio reikalavimo įpareigoti ieškovus bei D. S. panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis.
Dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad po ieškovo brolio mirties (2010 m. sausio 10 d.) atsakovei paveldėjus namų valdą (duomenys neskelbtini), ir pareikalavus išsikelti iš namų valdos, ieškovai sužinojo, kad pagal 1990 m. gegužės 30 d. dovanojimo sutartį ieškovo brolis buvo namų valdos savininkas. Kadangi ieškovai į teismą su ieškiniu teisminės gynybos kreipėsi 2010 m. birželio 17 d., teismas pripažino, kad ieškovai pareikšti ieškiniui įstatyme nustatyto ieškinio senaties termino nepraleido (CK 1.125 str. 1 d.).
Teismas nustatė, kad ieškovo tėvas 1976 metais leido ieškovui įsirengti ginčo gyvenamąsias patalpas. Pažymėjo, kad iš ieškovo tėvo pareiškimo Kauno miesto Lenino rajono vykdomojo komiteto pirmininkui aiškiai matyti, jog ieškovo tėvas leido ieškovui su šeima įrengti palėpėje atskirą butelį ir nurodė, kad sūnus (ieškovas) turi tam reikalui susitaupęs pinigų ir pasirūpinęs statybinėmis medžiagomis. Teismo vertinimu, byloje pateiktas testamentas patvirtina, kad ieškovo tėvas 1977 m. ¼ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), paliko ieškovui. Kauno miesto Lenino rajono LDTVK 1989 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu ieškovo tėvui buvo leista ginčo gyvenamąsias patalpas (52,53 kv. m. ploto) įregistruoti. Teismas pažymėjo, kad kita bylos medžiaga, taip pat liudytojų J. V., I. T. D., A. A., K. E. ir kt. parodymai rodo, jog ieškovai savo lėšomis įsirengė ginčo patalpas ir jose 1978 metais apsigyveno. Ieškovai į ginčo patalpas įsivedė šildymą, vandentiekį, kanalizaciją. UAB „Nidulus appraisal“ pateikta ataskaita patvirtina aplinkybę, kad ginčo patalpos yra įrengtos.
Teismas pažymėjo, kad ginčo patalpų įsirengimo aplinkybių atsakovė iš esmės neginčija, nes pati tuo metu namų valdoje negyveno. Ieškovai ginčo patalpų sukūrimo pagrindą įrodinėja tarp ieškovų ir ieškovo tėvo 1976 m. atsiradusiais jungtinės veiklos santykiais. Teismas, įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, ieškovų nurodytą ginčo patalpų nuosavybės sukūrimo pagrindą pripažino teisingu ir tarp šalių susiklosčiusius santykius kvalifikavo pagal 1964 m. CK nuostatas, reglamentuojančias jungtinės veiklos santykius (472-474 str.). Taigi, teismas pripažino, kad ieškovai jungtinės veiklos pagrindu sukūrė bendrosios dalinės nuosavybės objektą, ir padarė išvadą, jog tai yra pagrindas ginčo patalpas pripažinti jų asmenine nuosavybe.
Teismas nurodė, kad, ginčo patalpas pripažinus ieškovų asmenine nuosavybe, iš dalies pripažintinas negaliojančiu 2010 m. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas, kuriuo ginčo patalpas po savo vyro (ieškovo brolio) mirties paveldėjo atsakovė, ir naikintina 1990 m. gegužės 30 d. dovanojimo sutartis, reg. Nr. 1-2224, kuria ginčo patalpos buvo padovanotos atsakovės vyrui, nes šie sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str. 1 d.). Be to, pažymėjo, kad, patenkinus ieškovų reikalavimus, negali būti tenkinamas atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl ieškovų ir D. S. iškeldinimo iš ginčo patalpų. Atsakovės priešieškinio reikalavimą įpareigoti ieškovus ir D. S. panaikinti gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis teismas pripažino nenagrinėtinu teisme civilinio proceso tvarka, todėl šią bylos dalį nutraukė (CPK 293 str. 1 d. 1 p.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, išreikalauti duomenis iš VSDFV apie ieškovų darbo santykius ir uždirbtas pajamas nuo 1970 m. sausio 1 d. iki 1978 m. gruodžio 31 d., taip pat duomenis apie ieškovų teistumus ir skirtas administracines nuobaudas arba išduoti leidimą šiems įrodymams gauti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias jungtinę veiklą ir nuosavybės teisių į turtą įgijimo pagrindus. Teismas, darydamas išvadą dėl jungtinės veiklos buvimo, privalėjo nustatyti ne tik jungtinės veiklos faktą, bet ir jos apimtis, t. y. kokio dydžio turtą šia veikla šalys siekė sukurti ir sukūrė. Teismas jungtinės veiklos buvimo faktą grindė ieškovo tėvo 1977 m. testamentu ir 1976 m. pareiškimu dėl leidimo namo palėpėje įsirengti atskirą butą. Ieškovas reiškia reikalavimą pripažinti nuosavybės teisę į 52,53 kv. m. patalpas, tačiau byloje nepateikta duomenų, kad būtent dėl tokio dydžio patalpų buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Pagal 1997 m. testamentą ieškovo tėvas ketino palikti ieškovui ¼ dalį gyvenamojo namo, tai sudaro tik 38 kv. m. (152,02 kv. m. (bendras gyvenamojo namo plotas) / 4). 1976 m. pareiškime nenurodyta, kokio dydžio patalpas prašoma leisti įsirengti. Ieškovas nepateikė įrodymų dėl susitarimo dėl jungtinės veiklos buvimo ir jo apimties, kaip ir įrodymų, patvirtinančių jo turėtas išlaidas į konkretaus turto pagerinimą. Teismo sprendimas grindžiamas prielaidomis, nepagrįstomis įrodymais, taip pat abstrakčiais liudytojų parodymais. Atsakovė neginčija, kad ieškovai, kaip ir atsakovės sutuoktinis, prisidėjo prie šio turto remonto savo darbu, tačiau nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar toks prisidėjimas laikytinas tikslingais jungtinės veiklos dalyvio veiksmais sukurti (įgyti) tam tikrą bendrosios dalinės nuosavybės objektą. 1976 m. pareiškimas nebuvo pateiktas adresatui ir nebuvo pradėtas vykdyti. Tai patvirtina aplinkybė, kad ginčo turtas buvo įrengtas savavališkai ir tik atsakovės sutuoktinio pastangomis savavališka statyba buvo įteisinta. Tiek ieškovas, tiek atsakovės sutuoktinis ginčo patalpas padėjo įsirengti savo tėvams. Natūralu ir normalu, kad vaikai padėjo tėvams tvarkyti būstą. Teismo išvada, kad ieškovai savo lėšomis prisidėjo prie ginčo patalpų įrengimo, yra nepagrįsta, nes byloje šios aplinkybės neįrodytos. Ieškovai savo darbu padėjo tėvams įrengti ginčo patalpas, kad galėtų jose apsigyventi, tačiau ši aplinkybė nepatvirtina fakto, kad tokiais veiksmais buvo siekiama įgyti dalinės nuosavybės objektą kartu su tėvais. Pašalinus savavališką statybą 1989 m., ieškovo tėvas 1990 m. šį turtą, apie tai informuodamas ieškovą, padovanojo atsakovės sutuoktiniui (ieškovo broliui). Tai patvirtina, kad ieškovas su tėvais nesiekė sudaryti jungtinės veiklos sutarties. Atsakovės sutuoktinis nelaikė ieškovų bendraturčiais, nes nuo turto įsigijimo dienos iki savo mirties ginčo turto neperleido ieškovams, be to, 1996 m. įsigijimo žemės sklypą po ginčo turtu savo vardu ir savo lėšomis, pats visą laiką mokėjo žemės mokestį.
2. Teismas netinkamai vertino rašytinius įrodymus ir nepagrįstai abejotinos kilmės įrodymui suteikė įrodomąją reikšmę. Teismas sprendimą grindė ieškovo tėvo 1976 m. pareiškimu, kurio autentiškumo nėra galimybės nustatyti ir kuris nebuvo pateiktas oficialiai institucijai. Minėta, kad ginčo patalpos buvo įrengtos savavališkai, o įteisintos tik 1989 m. Ieškovai nurodė prieštaringas aplinkybės dėl šio dokumento gavimo. Teismas nepagrįstai sprendimą grindė ieškovų neįrodytais argumentais dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo. Ieškovas negynė savo neva pažeistos teisės anksčiau, nes jo brolis (atsakovės sutuoktinis) būtų paneigęs aplinkybes dėl jungtinės veiklos. Atsakovės sutuoktinis netrukdė ieškovams naudotis ginčo turto, nes tarp jų susiklostė panaudos santykiai, ir, vertindamas giminystės ryšį, nereikalavo ieškovų išsikelti, nors ieškovai vedė amoralų gyvenimo būdą ir smurtavo prieš atsakovę. Ieškovai savo teiginius, kad jie ginčo patalpas įsirengė savo lėšomis, jas nuolat rekonstruoja, nepagrindė įrodymais, o apklausti liudytojai apsiribojo abstraktaus pobūdžio paaiškinimais. Tai, kad atsakovė neginčijo patalpų įrengimo aplinkybių, nepatvirtina fakto, jog ieškovai savo lėšomis jas įsirengė. Teismas nevertino aplinkybės, kad prie ginčo patalpų įrengimo prisidėjo ir atsakovės sutuoktinis. Teismas, netinkamai vertindamas įrodymus ir pritaikydamas materialinės teisės normas, iš panaudos santykių kilusias prievoles nepagrįstai laikė jungtine veikla. Ieškovai nebent gali pretenduoti į turto pagerinimo išlaidas, kurias sugebėtų įrodyti.
3. Teismas pažeidė rungimosi principą ir apribojo atsakovės teisę įrodyti atsikirtimus į ieškinį. Atsakovė du kartus kreipėsi su prašymu dėl įrodymų išreikalavimo, t. y. duomenų apie ieškovų pajamas, jų teistumus ir skirtas administracines nuobaudas. Atsakovė siekė paneigti ieškovo argumentus, kad jie dirbo dviejose darbovietėse ir tokiu būdu sutaupė lėšas ginčo turtui įrengti. Be to, atsakovė siekė įrodyti, kad ieškovai vykdė nelegalią prekybą alkoholiniais gėrimais, vedė asocialų gyvenimo būdą ir būtent tai buvo priežastis ieškovo tėvui pakeisti valią dėl turto ir jį padovanoti atsakovės sutuoktiniui. Teismas šių prašymų nepagrįstai netenkino.
4. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino. Negalima sutikti su teismo išvada, kad po to, kai atsakovė paveldėjo savo sutuoktinio turtą ir paragino iškovus išsikelti, ieškovai sužinojo apie dovanojimo sutartį ir savo teisių pažeidimą. Apie ieškovo tėvo 1977 m. testamentą ieškovai žinojo nuo jo sudarymo. Šis testamentas patvirtina, kad ieškovo tėvas nelaikė ieškovų savo turto dalies savininkais. Todėl nuo šio momento ieškovai turėjo pagrindą ginčyti savo pažeistą teisę, kadangi jiems priklausančiu turtu (jeigu jie manė, kad tai jų turtas) disponavo tėvas. Ieškovas nurodė, kad po ieškovo tėvo mirties į notarą dėl palikimo nesikreipė, o jį priėmė pradėdamas palikimą faktiškai valdyti. Ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovai nelaikė savęs šio turto savininkais, todėl mirus ieškovo tėvui, jų teigimu, pradėjo turtą valdyti kaip savo palikimo pagrindu. Atskaitos taškas, nustatant senaties termino pradžią, yra ieškovo tėvo mirties data – 1999 m. sausio 14 d. Ieškovai privalėjo kreiptis dėl palikimo priėmimo ir ta aplinkybė, kad jie palikimą priėmė faktiškai jį valdydami, negali būti pagrindu, pateisinančių jų neveiklumą iki šiol neva jų priimtų palikimo neįregistruojant teisiškai. Ginčijama dovanojimo sutartis viešajame registre įregistruota 1990 m. Be to, ieškovas teismo posėdyje patvirtino, kad žinojo, jog tėvas ketino turtą palikti vienam iš vaikų. Ši aplinkybė patvirtina, kad dar iki ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo ieškovams buvo žinoma apie tėvo valią perrašyti turtą vieno savininko vardu. Ieškovė posėdyje nurodė, kad ieškovo tėvas, būdamas 91 metų amžiaus, perdavė valdymą ieškovo broliui (atsakovės sutuoktiniui). Ieškovo tėvui 91 metai sukako 1990 m., t. y. tais metais ieškovo tėvas ir padovanojo turtą atsakovės sutuoktiniui. Ieškovė aiškiai nurodė datą, kada jai tapo žinoma apie tai, kad ginčo turtas buvo perleistas atsakovės sutuoktiniui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas šios bylos aplinkybių kontekste pagrįstai santykiams kvalifikuoti taikė jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas. Nagrinėjamu atveju ginčo turtas atsirado įstatymams neprieštaraujančiu sandoriu – pastatant.
2. Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl teismo netinkamo įrodymų vertinimo. Apeliantė į namų valdą atsikėlė gyventi tik 1982 m., kai ginčo patalpos buvo įrengtos, todėl ji pati ir negali žinoti jų įrengimo aplinkybių. Byloje pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo patalpos buvo sukurtos ieškovų lėšomis ir darbu. Atsakovės atstovas teismo posėdyje pripažino, kad ieškovo tėvo 1976 m. pareiškimas rašytas ieškovo tėvo ranka, todėl dėl to ginčo nėra. Ieškovai buvo pasirengę prašyti rašysenos ekspertizės. Tai, kad šis dokumentas nebuvo panaudotas įteisinant ginčo patalpų statybą, neturi jokios reikšmės.
3. Nepagrįsti apeliantės argumentai apie rungimosi principo pažeidimą.
4. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais dėl ieškinio senaties termino taikymo. 1990 m. dovanojimo sutartis savaime nereiškia asmenų teisių pažeidimo, atsižvelgiant į tai, kad ginčo šalys kartu gyveno, tvarkė bendrą ūkį, tarp šalių buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai, todėl ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo tos dienos, kada ieškovo sužinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y. nuo reikalavimo išsikraustyti iš namų valdos. Tik pradėjus aiškintis aplinkybes, ieškovams tapo žinoma apie ginčijamą dovanojimo sutartį.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas pagal priešieškinį D. S. prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka
Atsakovė (apeliantė) apeliacinį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad pagal CPK 321 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė savo prašymo visiškai nemotyvuoja, nors nurodyti tokio prašymo motyvus įpareigoja CPK 322 straipsnis. Teisėjų kolegija, įvertinusi ir ištyrusi bylos medžiagą, neturi pagrindo pripažinti, kad šioje byloje būtinas žodinis nagrinėjimas, todėl apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.
Dėl ieškovų ir ieškovo tėvo santykių kvalifikavimo kaip jungtinės veiklos
Ieškovai byloje įrodinėja, kad jie ir ieškovo tėvas A. S. 1976 m. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kurios pagrindu ieškovai įsirengė gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 52,53 kv. m. ploto antro aukšto patalpas, pažymėtas indeksu nuo II-1 iki II-5, kuriose ir apsigyveno, tokiu būdu padidindami bendrą gyvenamojo namo plotą. Sprendžiant, ar ieškovai ir ieškovo tėvas buvo sudarę jungtinės veiklos sutartį, turi būti vadovaujamasi 1964 m. CK nuostatomis, reglamentuojančiomis tokių sutarčių turiniui ir formai keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str.). Jungtine veikla yra laikomas asmenų susitarimas pasiekti tam tikrą bendrą tikslą (1964 m. CK 472 str. 1 d., 2000 m. CK 6.969 str. 1 d.). Būtent vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartini teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008). 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys jungtinėje veikloje dalyvauja įnešdami įnašus pinigais ar kitu turtu arba savo darbu.
Pirmosios instancijos teismas ieškovų nurodytą ginčo patalpų nuosavybės sukūrimo pagrindą pripažino teisingu ir tarp ieškovų ir ieškovo tėvo susiklosčiusius santykius kvalifikavo pagal 1964 m. CK nuostatas, reglamentuojančias jungtinės veiklos santykius (472-474 str.). Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti ne tik jungtinės veiklos faktą, bet ir jos apimtis, t. y. kokio dydžio turtą šia veikla šalys siekė sukurti ir sukūrė. Ieškovai prašė pripažinti nuosavybės teisę į 52,53 kv. m. ploto patalpas, tačiau, apeliantės nuomone, byloje nepateikta duomenų, kad būtent dėl tokio dydžio patalpų buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais ir atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant dėl jungtinės veiklos sutarties egzistavimo, nėra svarbu konstatuoti dėl kokio konkretaus dydžio (ploto), matuojamo kvadratiniais metrais, šalys buvo susitarusios, bet svarbu nustatyti, kokį bendrą tikslą šalys tikėjosi pasiekti. Nagrinėjamu atveju tai buvo tikslas padidinti gyvenamojo namo bendrą plotą suteikiant ieškovams galimybę įsirengti ginčo patalpas namo palėpėje ir ten apsigyventi. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip įrodymą, patvirtinantį ieškovų ir ieškovo tėvo susitarimą pasiekti tam tikrą bendrą tikslą, vertino ieškovo tėvo 1976 m. gegužės 15 d. pareiškimą Kauno m. Lenino rajono Vykdomojo komiteto pirmininkui (t. 1, b. l. 30). Ta aplinkybė, kad byloje nėra duomenų, jog šis pareiškimas buvo pateiktas vykdymui, kaip nurodo apeliantė, nepaneigia jo įrodomosios reikšmės, sprendžiant dėl jungtinės veiklos fakto (susitarimo) buvimo. Šiuo pareiškimu ieškovo tėvas, kuris tuo metu buvo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, prašė išduoti leidimą jo sūnui (ieškovui) su šeima įsirengti atskirą butą namo palėpėje. Pareiškime yra išvardytos ir tokio prašymo priežastys, t. y. labai mažas esamas namo plotas ir didelis gyvenančių žmonių skaičius jame bei dėl to kylančios problemos kelioms šeimininkėms tvarkantis bendroje virtuvėje. Nors ieškovai nepateikė konkrečių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jų įnašą (pinigais ar kitu turtu arba savo darbu) į ginčo patalpų sukūrimą, minėtas pareiškimas taip pat patvirtina tokio įnašo buvimo faktą. Ieškovo tėvas pareiškime patvirtino, kad sūnus (ieškovas) turi sutaupęs tam reikalui (buto įrengimui) lėšų ir dalinai pasirūpinęs statybinėmis medžiagomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šio patvirtinimo pakanka aplinkybei, kad ieškovai, dalyvaudami jungtinėje veikloje, įnešė savo įnašą į ginčo patalpų sukūrimą, įrodyti. Dėl šios priežasties nėra pagrindo tenkinti apeliantės prašymo išreikalauti duomenis iš VSDFV apie ieškovų darbo santykius ir uždirbtas pajamas nuo 1970 m. iki 1978 m. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai netenkino apeliantės analogiško prašymo. Be to, byloje nėra ginčo, kad ieškovai savo darbu prisidėjo prie ginčo patalpų sukūrimo. Šią aplinkybę patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai. Byloje taip pat nėra ginčo, kad ieškovai visą laiką gyveno ginčo patalpose, jas prižiūrėjo ir remontavo, t. y. valdė jas kaip savo nuosavybę.
Apeliantės nuomone, ieškovai aukščiau minėtais veiksmais tik padėjo tėvams sutvarkyti būstą, t. y. įrengti ginčo patalpas, kad galėtų jose apsigyventi, bet nesiekė tokiais veiksmais įgyti dalinės nuosavybės objektą. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos aplinkybės paneigia tokius apeliantės argumentus. Iš byloje esančios namo (duomenys neskelbtini), inventorizavimo bylos ir UAB „Nidulus appraisal“ turto vertinimo ataskaitos bei jos priedų matyti, kad ginčo patalpos įrengtos antrame aukšte, turi atskirą įėjimą, vonią ir virtuvę (t. 1, b. l. 42-68). Minėtame ieškovo tėvo pareiškime taip pat akcentuojama, kad reikalingas leidimas būtent ieškovui ir jo šeimai įsirengti atskirą butą namo palėpėje, o ne ieškovo tėvui. Nors jungtinės veiklos pagrindu 1976 m. įrengtos ginčo patalpos nebuvo įregistruotos kieno nors vardu, tačiau ieškovo tėvo 1977 m. gegužės 31 d. testamentas patvirtina, kad ¼ dalį gyvenamojo namo (ši dalis beveik atitinka ginčo patalpų plotą) tėvas nusprendę palikti ieškovui (t. 1, b. l. 33). Ši aplinkybė taip pat paneigia apeliantės išsakytą nuomonę, kad ieškovai tik padėjo tėvams sutvarkyti būstą, t. y. įrengti ginčo patalpas, kad galėtų jose apsigyventi, bet nesiekė tokiais veiksmais įgyti dalinės nuosavybės objektą.
Nagrinėjamam ginčui neturi teisinės reikšmės apeliantės nurodyta aplinkybė, kad ginčo patalpos buvo įrengtos vykdant savavališką (neteisėtą) statybą. Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno m. Lenino rajono Vykdomojo komiteto 1989 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu buvo leista išimties būdu teisiškai įregistruoti savavališkai pastatytas ginčo patalpas (t. 1, b. l. 116-118). 1990 m. gegužės 30 d. dovanojimo sutartis, kuria ieškovo tėvas padovanojo ieškovo broliui (atsakovės vyrui) visą namų valdą, nepatvirtina susitarimo dėl jungtinės veiklos nebuvo fakto (t. 1, b. l. 35). Šis dovanojimo sandoris buvo sudarytas, kai ginčo patalpos ieškovų vardu nebuvo registruotos, nors, kaip minėta, buvo įrengtos jungtinės veiklos pagrindu, todėl dovanojimo metu ieškovo tėvui formaliai priklausė visas gyvenamasis namas. Dėl šios priežasties vertinti dovanojimo sandorį, kuriuo ieškovo tėvas padovanojo ieškovo broliui visą namų valdą, kaip įrodymą, patvirtinantį, kad ieškovo tėvas nebuvo sudaręs su ieškovais jungtinės veiklos sutarties, pagrindo nėra.
Konstatavus ieškovų ir ieškovo tėvo jungtinės veiklos sutarties faktą, spręstina, kad ieškovai savo lėšų ir darbo pagrindu įgijo dalinę nuosavybę į ginčo patalpas jungtinės veiklos pagrindu.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus dėl ieškovo tėvo 1976 m. gegužės 15 d. pareiškimo įrodomosios reikšmės. Apeliantė abejoja šio pareiškimo autentiškumu. Šiuo atveju sutiktina su ieškovų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad pirmosios instancijos teisme dėl to ginčo nebuvo, be to, kilus tokiam ginčui, ieškovai buvo pasirengę prašyti rašysenos ekspertizės. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės prašymą išreikalauti duomenis apie ieškovų teistumus ir skirtas administracines nuobaudas. Šiais duomenimis apeliantė siekė įrodyti, kad ieškovai vykdė nelegalią prekybą alkoholiniais gėrimais, vedė asocialų gyvenimo būdą ir būtent tai, apeliantės nuomone, buvo priežastis ieškovo tėvui pakeisti valią dėl turto ir padovanoti jį kitam savo sūnui (atsakovės vyrui). Teisėjų kolegija pažymi, kad tokias aplinkybes iš dalies paneigia kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovų pateikti dokumentai, t. y. 1975 m. gruodžio 21 d. darbdavio pateikta ieškovės charakteristika, iš kurios matyti, jog ieškovė nuo 1972 m. dirba vaikų lopšelyje-darželyje med. sesers pareigose, ir charakterizuojama tik teigiamai, bei ieškovo darbdavio 1993 m. sausio 1 d. įsakymas dėl padėkos pareiškimo už pareigingumą, darbštumą ir draugiškumą (t. 3, b. l. 117, 118). Kita vertus, net ir pasitvirtinus apeliantės nurodytoms aplinkybėms, tai nebūtų pagrindas spręsti apie ieškovo valios pasikeitimą būtent dėl minėtų aplinkybių. Dėl išvardytų priežasčių netenkintinas apeliantės analogiškas prašymas, pateiktas apeliacinės instancijos teismui, ir atmestini apeliantės argumentai dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo rašytinių įrodymų vertinimo bei rungimo principo pažeidimo.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino (CK 1. 125 str. 1 d.). Iš bylos aplinkybių matyti, kad ieškovai apie savo teisių pažeidimą sužinojo po ieškovo brolio mirties (2010 m. sausio 10 d.) atsakovei paveldėjus namų valdą ir pareikalavus iš jos išsikelti, o ieškinys teismui pateiktas 2010 m. birželio 17 d. (t. 1, b. l. 3, t. 2, b. l. 100).
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 str. 3 d.). Ieškovė apeliacinės instancijos teisme turėjo 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (t. 3, b. l. 116). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei D. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės O. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų.