Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Gražinos Davidonienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovui AB Ūkio bankas dėl vienašalio sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškovas M. S. Kauno miesto apylinkės teisme pareiškė ieškinį atsakovui AB Ūkio bankas, prašydamas pripažinti jo 2003-11-07 pasirašytą vekselį 71 368 Lt sumai negaliojančiu, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodoma, kad principas, jog bendrųjų ir specialiųjų normų prieštaravimai yra sprendžiami pirmenybę teikiant specialiajai normai, nėra absoliutus. Vadovaudamasis CK 1.3 str. 2 d. ir 4 d. ieškovas nurodo, jog kiekvienu atveju taikant specialiąją teisės normą, įtvirtintą žemesnės galios teisės akte nei CK, teismas pirmiausia turi patikrinti, ar ši norma neprieštarauja CK nuostatoms, ir tik tuo atveju, jei specialioji teisės norma iš esmės nenukrypsta nuo CK įtvirtintų bendrųjų nuostatų, tik šias nuostatas šiek tiek patikslina ar pakeičia, tokiai specialiajai teisės normai yra taikoma pirmenybė prieš bendrąsias nuostatas. Be to, CK, reglamentuodamas sandorių negaliojimą, nenumato jokių išimčių, kad kai kurių sandorių (pvz., vienašalių sandorių, įformi­namų pasirašant vekselį) negalima pripažinti negaliojančiais pagal CK nuostatas. Todėl, sprendžiant klausimą dėl sandorio negaliojimo, gali ir turi būti taikomos tik CK nuostatos. Net pripažinus, kad šiuo atveju pirmenybė turi būti teikiama ne CK, bet ĮPVĮ nuostatoms, matyti, jog ĮPVĮ nėra įtvirtinta draudimo pripažinti vekselį negaliojančiu pagal CK nuostatas dėl sandorių negaliojimo.

Vadovaudamasis LAT praktika (2003-02-05 LAT nutartis c.b. Nr.3K-3-214/2003; LAT nutartis c.b. Nr.3K-3-8/2007), ieškovas nurodė, jog vekselio išrašymas yra vienašalis sandoris, todėl tuo atveju, kai vekselio davėjas reiškia prieštaravimus vekselio turėtojui dėl vekselio galiojimo, šis klausimas turi būti sprendžiamas, vadovaujantis CK nuostatomis dėl sandorių negaliojimo, kadangi jokių kitų teisės normų, pritaikytų išrašymo sandorio pripažinimui negalio­jančiu, nėra.

Skunde ieškovas teigia, kad CK apie vekselį kalbama tik dviem atvejais: pirma, įvardijant jį kaip civilinių teisių objektą - vertybinį popierių (CK 1.105 str.), antra, nurodant jo paskirtį, t.y. įvardijant jį kaip priemonę užtikrinti prievolės (konkrečiai - paskolos grąžinimo) įvykdymą (CK 6.878 str.). Tačiau ieškovas, išrašydamas vekselį, neįsipareigojo atsiskaityti su atsakovu pagal jokią prievolę, nes jokios prievolės atsakovui neturėjo, o atsakovas ieškovui nesuteikė jokio kredito. Todėl, ieškovo nuomone, vekseliu atsakovas tiesiog įgijo teisę be jokio pagrindo reikalauti iš ieškovo 71 368 Lt, kas reiškia, jog ieškovo ginčijamas vekselis visiškai neatitinka vekseliams priskirtos funkcijos.

Atsakovo nuomone, ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės pakeitė poziciją, kurią palaikė ieškinyje ir bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, ir ėmė dėstyti naujus argumentus apie tai, kad jis ne suklydo, o buvo atsakovo suklaidintas ir netgi apgautas - manė vekselyje pasirašantis kaip UAB „Šancha" direktorius. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas, kadangi keisti savo poziciją apeliacinės instancijos teisme įstatymas draudžia. Ieškovo motyvas, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į ĮPVĮ 19 str. išimtį, nepagrįstas, kadangi šios aplinkybės ieškinio dalyku nebuvo - dėl kokiu nors būdu pažeistų savo teisių jį apgaunant ar suklaidinant, ieškovas nesiskundė, o ieškovo pakeista pozicija ne tik nesąžininga, bet ir neprotinga: ieškovas niekuo neįrodo, kad, turėdamas aukštąjį ekonominį išsilavinimą, daug metų dirbęs administracinį darbą, surašydamas ir pasirašydamas savo vardu vekselį, kurį surašė ne pirmo apsilankymo banke metu (liudytojo A. B. parodymai), ir kuriame net neužsiminta apie UAB „Šancha", galvojo, jog pasirašo vekselį kaip UAB „Šancha" direktorius.

Apelianto argumentas, kad ieškovas nėra skolingas atsakovui jokios sumos, kurios grąžinimui reikėtų išrašyti vekselį, todėl vekselis turi būti pripažintas negaliojančiu, atsakovo nuomone, yra nepagrįstas, kadangi ĮPVĮ tokio reikalavimo, kad vekselio davėjas privalėtų būti paskoliniuose santykiuose su vekselio gavėju, nenumato. Kita vertus, ieškovas, būdamas UAB „Šancha" akcininku ir jos vadovu, prisiėmė pareigą grąžinti nemokia tapusios bendrovės įsiskolinimo likutį bankui, nes bendrovės finansiniai rodikliai pablogėjo jam vadovaujant šiai bendrovei. Dėl to netgi buvo iškelta baudžiamoji byla, ir ieškovas, norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už bendrovei galimai jo veiksmais padarytą žalą, prisiėmė pareigą grąžinti bankui bendrovės skolą, tai įformindamas ginčijamu vekseliu. Vekselio suma yra jo išrašymo dienos UAB „Šancha" skolos likutis. Nutraukus baudžiamąją bylą, ieškovas nori išvengti ir prisiimtos pagal 2003-11-07 jo vekselį prievolės.

Atsakovo nuomone, ginčijamas vekselis nevertintinas kaip laidavimas, tai – greičiau ieškovo įsipareigojimas grąžinti skolą už kitą asmenį, o ieškovo argumentai, kad atsakovas iš jo reikalauja sumokėti visą vekselio sumą ir tokiu būdu siekia jo sąskaita nesąžiningai praturtėti, neturi nei įstatyminio, nei faktinio pagrindo. Tokio ketinimo bankas niekada neturėjo. Iš ieškovo pagal jo vekselį bankas siekia gauti tik tiek pinigų, kiek jų užtektų pilnai padengti UAB „Šancha" skolą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad net ir tuo atveju, jei CK pagrindais ieškovas vekselį ginčyti vis dėlto galėtų, ieškovas neįrodė, kad, išduodamas bankui vekselį, suklydo, juo labiau - kad buvo suklaidintas. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad suklydo dėl vekselio turinio ir jo pasekmių, kas įstatymo nėra laikoma suklydimu. Be to, pastebėtina, kad ieškovas ginčija vekselį, kuris iš dalies jo įvykdytas, kas pagal CK 1.79 str. draudžiama.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovas ir jo atstovas apeliacinį skundą palaikė. Atsakovo atstovė pirmosios instancijos teismo sprendimą prašė palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ieškovas ginčija vekselį, motyvuodamas tuo, kad jis, pasirašydamas vekselį suklydo, t.y. buvo suklaidintas atsakovo, kadangi vekselio išrašymui nebuvo jokio pagrindo, jis kaip asmuo bankui nebuvo skolingas. Apeliantas vekselį ginčija bendraisiais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais. Vekselis turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Ši vekselio savybė suponuoja ir kitus teisinio reguliavimo ypatumus, kurie šiuo metu jau yra aptarti pakankamai aiškiai suformuotoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 01 d. nutartis civilinėje byloje J.B.v. G.R., bylos Nr.3K-7-216/2007; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-474/2007).

Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius Lietuvos Respublikoje reglamentuoja 1999 m. kovo 16 d. Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (toliau – ĮPVĮ). Be to, vekselių išrašymas, įforminimas ir naudojimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintose Vekselių naudojimo taisyklėse.

Įstatyme vekselis, kaip vertybinis popierius, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). CK 1.105 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad vekselis gali būti įsakomasis (trata) arba paprastasis (solo vekselis). Įsakomuoju vekseliu (trata) jo davėjas paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui, o paprastuoju vekseliu (solo) jo davėjas pats įsipareigoja sumokėti jame nurodytą sumą (CK 1.105 straipsnio 3, 4 dalys, ĮPVĮ 2 straipsnio 3, 4 punktai). Iš įstatyme įtvirtintos vekselio, kaip vertybinio popieriaus, sąvokos matyti, kad tiek įsakomasis, tiek paprastasis vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė. Vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Paprastai vekselis išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti).

Vekselis turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Dėl to asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas vertybinį popierių, įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Taigi vekselio viešo patikimumo taisyklė galioja tik sąžiningiems vekselio turėtojams. Vekselio viešo patikimumo savybė suponuoja tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių.

Įstatymo nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis, 3 straipsnio 2 punktas, 77 straipsnio 2 punktas) reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti arba atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Ši abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas – abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Tokiu būdu, apelianto M. S. teiginiai, kad vekselio išrašymui nebuvo jokio pagrindo atmestini, kaip visiškai prieštaraujantys pačiai vekselio sampratai bei jo, kaip vertybinio popieriaus prigimčiai.

Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra konstatavęs, kad vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką tokia linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje A. L. v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartį civilinėje byloje R. B.,v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007).

Pagal ĮPVĮ 19 straipsnio prasmę skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. ĮPVĮ 19 straipsnyje nustatytas draudimas reikšti vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus asmeniniais santykiais, netaikytinas tuo atveju, kai tokius prieštaravimus reiškia paprastojo vekselio davėjas pirmajam vekselio įgijėjui, t. y. tiesioginiam santykių, kurie buvo pagrindas išduoti vekselį, kontrahentui. Vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais. Vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007).

Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo šalys yra tiesioginiai vekselių teisinių santykių dalyviai: ieškovas – ginčo objektu esančio paprastojo vekselio davėjas, o atsakovas – nurodyto vekselio pirmasis įgijėjas ir turėtojas, nes šis paprastasis vekselis nebuvo perleistas pagal indosamentus kitiems asmenims. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi jau suformuota teismų praktika, daro išvadą, kad ieškovas turi teisę reikšti atsakovui prieštaravimus dėl įsipareigojimų pagal ginčo vekselį, remdamasi jiems žinomais asmeniniais santykiais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija jau paminėtoje nutartyje yra nurodžiusi dėl ĮPVĮ 19 straipsnyje įtvirtintos sąvokos „asmeniniai santykiai“ aiškinimo. Prieštaravimai, susiję su asmeniniais santykiais, iš esmės yra tokie, kurie kyla iš skolininką pagal vekselį ir vekselio turėtoją siejančio tam tikro sandorio, kurio pagrindu vekselis buvo išduotas, arba kitokių jų susitarimų. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas pasirašė paprastąjį vekselį, būdamas UAB „Šancha“ akcininku. Byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, kad 2003 04 29 atsakovas šiai bendrovei, kurios vienu iš vadovų buvo ieškovas, pagal overdrafto sutartį suteikė 80 000 litų paskolą, kurios bendrovė negrąžino. Byloje esantys įrodymai taip pat suponuoja išvadą, kad ieškovo atžvilgiu dėl šios paskolos negrąžinimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kas ir sąlygojo vekselio pasirašymą.

Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tai lemia, kad vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja.

Ginčydamas vekselį vienu iš bendrųjų sandorio negaliojimo pagrindų, t.y. prašydamas pripažinti jį negaliojančiu CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu, ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kad jis suklydo iš esmės , t.y. suklydo dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Kolegija konstatuoja, kad ieškovas šioje byloje tokių suklydimo aplinkybių ieškovas nenurodė ir jų neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis).

Pažymėtina ir tai, kad kiekvienas civilinių santykių dalyvis, prieš atlikdamas bet kokį teisinį veiksmą, tarp jų – ir išrašydamas vekselį, turėtų apsvarstyti ir įvertinti galimas tokio teisinio veiksmo pasekmes. Abejodamas dėl ketinamo atlikti veiksmo teisinės reikšmės ir galimų teisinių padarinių, kiekvienas sąžiningas, protingas, apdairus asmuo turi pasikonsultuoti su kompetentingu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo. Ieškovas turi aukštąjį ekonominį išsilavinimą, yra verslininkas, todėl būdamas apdairus, protingas ir sąžiningas asmuo turėjo visas galimybes prieš išrašydamas vekselį pasikonsultuoti su advokatu ar kitu kompetentingu asmeniu dėl atliekamo veiksmo teisinių padarinių.

Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 290, 291 straipsniais

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.