- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-03-04
- Bylos Nr.
- I-483-243/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01859-2013-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vida Stonkuvienė, Aušrelė Mažrimienė, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidos Stonkuvienės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Aušrelės Mažrimienės, Eglės Kiaurakytės, dalyvaujant posėdžių sekretorei Neringai Keršienei, pareiškėjui A. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Tauragės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl 2013-11-07 sprendimo Nr. 85-11-IL-2410 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) dujinį ginklą“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. S. skundu prašo panaikinti Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013-11-07 sprendimą Nr. 85-11-IL-2410 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) dujinį ginklą“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo 2013-10-07 prašymą išduoti neterminuotą leidimą laikyti (nešiotis) ir registruoti dujinį revolverį ME Jaguar 80 Nr. 16801 ir dujinį pistoletą GAP Nr. 195813, įsigytus iki 2011-03-01. Nurodo, jog dujinį revolverį įsigijo 2007 metais, o dujinį pistoletą 2010 metais, tuo metu leidimo juos įsigyti ir laikyti nereikėjo. Ginčijamas sprendimas priimtas Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nes 1974-09-27 buvo nuteistas pagal tuo metu galiojusio Lietuvos TSR BK 225 straipsnio 2 dalį, t.y. už tyčinio smurtinio nusikaltimo padarymą, už kurį didžiausia bausmė siekia 5 metus. Argumentuoja, jog teistumas yra išnykęs, o atsakovas netinkamai pritaikė teisės normas. Pareiškėjo teigimu, jo atžvilgiu taikytina 2007-12-04 Įstatymo redakcija, pagal kurią prieš keturiasdešimt metų turėtas teistumas nėra laikomas kliūtimi legaliai įgytam dujiniam ginklui laikyti. Nurodo, jog pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalį Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007-12-04 įstatymo Nr. X-1348 redakcija) nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio Įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, t.y. griežtesnį teisinį reguliavimą nustatančios teisės normos neturi būti taikomos atgal.
Pareiškėjas skundą prašo patenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Argumentuoja, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte imperatyviai nurodyta, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti nesantis nepriekaištingos reputacijos fizinis asmuo. Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį LR BK numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Nurodo, jog pareiškėjui nebuvo išduotas leidimas įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklus, nes jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, už kurį LR BK numatyta didžiausia laisvės atėmimo bausmė viršijo 3 metus. Pažymi, jog pareiškėjo nurodyta Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalis buvo pakeista ir sprendimo priėmimo metu galiojusioje redakcijoje buvo numatyta, jog Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Teigia, jog pareiškėjas tokio leidimo neturėjo, todėl jo atžvilgiu neturėtų būti taikoma išlyga (b.l. 27-29).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013-11-07 sprendimo Nr. 85-11-IL-2410, kuriuo A. S. atsisakyta išduoti neterminuotą leidimą įsigyti, laikyti (nešiotis) dujinį ginklą (toliau – ir leidimas), teisėtumo ir pagrįstumo (b.l. 8).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau – Įstatymas). Ginčo nagrinėjimui aktuali prašymo dėl leidimo išduoti įsigyti, laikyti (nešiotis) dujinį ginklą padavimo metu ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi Įstatymo redakcija nuo 2012-07-12 iki 2013-12-30.
Atsakovas atsisakymą išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus motyvavo Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, numatančiu, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos, ir tuo, kad pareiškėjas neatitinka nepriekaištingos reputacijos kriterijaus pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kuriame nurodyta, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Ginčijamame sprendime nurodyta, jog A. S. 1974-09-27 įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje (BK galiojusio iki 2003-05-01), už kurį sankcijoje numatyta didžiausia bausmė iki 5 metų laisvės atėmimo. Pareiškėjas šios aplinkybės neginčija ir ją pripažįsta, tačiau argumentuoja, jog teistumas yra išnykęs, o nuteistas jis buvo prieš 40 metų.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pažymėjo, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutarime konstatuota, jog įstatymų leidėjas, turėdamas pareigą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, gali nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos. Iš Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto matyti, jog nepriekaištinga reputacija šiuo atveju nesiejama su asmens teistumu ar jo išnykimu, bet siejama asmens nuteisimo faktu už nusikaltimą, už kurį LR BK sankcijoje numatyta didesnė nei 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Todėl pareiškėjo argumentas, jog teistumas yra seniai išnykęs, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas.
Pripažintinas nepagrįstu ir pareiškėjo argumentas, jog jo atžvilgiu netaikytina sugriežtinta Įstatymo redakcija, pagal kurią jis nebeatitinka sąlygų dujiniam ginklui laikyti. Iki 2011-03-01 dujiniai ginklai, kurių laikymui pareiškėjas prašo išduoti leidimą, buvo priskiriami D kategorijai ir jų įgijimui, laikymui ir nešiojimui leidimas nebuvo būtinas. Dėl to ginčas byloje nekyla. Pagal Įstatymo 5 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2011-03-01, C kategorijai priskiriami taip pat ir dujiniai pistoletai (revolveriai), senoviniai ginklai ir šaunamieji ginklai, kurie atitinka kitų kategorijų kriterijus, o Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtino, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. Minėta, jog pareiškėjo prašymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus teikimo metu galiojęs Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktas (Įstatymo redakcija nuo 2012-07-12) numatė, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Aplinkybė, kad pareiškėjas patenka į tokių asmenų ratą, konstatuota aukščiau.
Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje reglamentuotas Įstatymo 18 straipsnio taikymas laike. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį (redakcija nuo 2012-07-12 iki 2013-12-30) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-05-09 nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-854/2013 konstatavo, jog teisiškai nereikšminga laikytina aplinkybė, kad ankstesnė Įstatymo redakcija D kategorijos ginklų laikymui apskritai nereikalavo leidimo. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog iš Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies inter alia matyti, jog asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo turėjo Įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešioti ginklus. Tai reiškia, jog pareiškėjas, nors anksčiau jo turimiems ginklams ir nereikėjo leidimo, įsigaliojus Įstatymo pataisoms turėjo imperatyvią prievolę šiuos ginklus legalizuoti, t. y. nustatyta tvarka gauti leidimą juos laikyti ar nešiotis. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, jog pagal nuo 2012-07-12 įsigaliojusią naują redakciją ir atsižvelgiant į ginklų, kaip nuosavybės objektų, kurių civilinė apyvarta yra ribojama, prigimtį, nebūtų pagrįsta situacija, kai asmeniui, remiantis tuo, jog iki pasikeitusio teisinio reguliavimo leidimo laikyti (nešiotis) jo turimus ginklus nereikėjo ir jam nebuvo keliamas nepriekaištingos reputacijos asmens reikalavimas, jam vėliau būtų leidžiama legalizuoti turimus ginklus, neatsižvelgiant į tai, kad legalizavimo metu jis nebūtų laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kaip to reikalauja pasikeitęs teisinis reglamentavimas. Šis teisės aktų aiškinimas nepažeidžia bendrojo teisės principo – įstatymas atgal negalioja (lex retro non agit), nes atitinkami teisiniai santykiai nebuvo susiformavę, nebuvo nustatytas reguliavimas, įpareigojantis turėti leidimą tam tikrų kategorijų ginklams, todėl negalima tvirtinti, kad nauju teisiniu reguliavimu įsiterpiama į susiformavusius teisinius santykius. Pažymėtina, jog tokios nuoseklios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose bylose (pvz., 2014-01-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-337/2014). Pažymėtina, jog išplėstinės kolegijos nutartyje aptarta ir ankstesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria skundą grindžia pareiškėjas. Nutartyje konstatuota, jog ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2012-03-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1354/2012, 2012-04-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1263/2012, 2012-06-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1561/2012) buvo aiškinama, jog Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnis dėl neleistinumo griežtesnio teisinių santykių reglamentavimo taikymo atgal galioja inter alia tokiose situacijose, kai pagal iki 2011-03-01 galiojusią Įstatymo redakciją buvęs nereikalingu leidimas turėti dujinius pistoletus ir senovinius ginklus, nes jie tuo metu buvo priskiriami D kategorijai, tapo reikalingu (būtinu) pagal naujos redakcijos Įstatymą, taigi iš esmės ir ginčo situacijoje. Pagal šią ankstesnę praktiką analogiškose situacijose asmenys, padavę prašymus išduoti neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus bei juos registruoti, buvo vertinami kaip atitinkantys Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies reikalavimus tuo požiūriu, kad naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo dieną (2011-03-01) jie buvo įsigiję ir turėjo ginčo ginklus, o aplinkybė, dėl kurios jų atžvilgiu galėjo būti taikomas apribojimas turėti šiuos ginklus, taip pat buvo atsiradusi iki naujos redakcijos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo įsigaliojimo. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus motyvus, teismų praktikos raida dėl Įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio (nuo 2012-07-12) nuostatų aiškinimo ir taikymo, kokia yra suformuojama išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi, yra konstituciškai pateisinama ir objektyviai būtina, siekiant dėl žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumo užtikrinti tinkamą ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų yra nuolatinė teisinio reguliavimo raida. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos. Įstatymų leidėjas, Ginklų ir šaudmenų kontrolės pakeitimo įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kada asmuo laikomas nepriekaištingos reputacijos, siekia užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą. Be to, tokiu numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu yra siekiama skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškinamas nurodytas teisės normas yra taip pat pažymėjęs, jog, kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-08-13 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012-08-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013-02-14 sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-233/2013, 2013-06-25 sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-579/2013, 2013-11-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2063/2013).
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą konstatuotina, jog pareiškėjo A. S. ginčijamas Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013-11-07 sprendimas Nr. 85-11-IL-2410 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) dujinį ginklą“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo jį panaikinti skunde nurodytais motyvais bei įpareigoti Tauragės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą nagrinėti pareiškėjo 2013-10-07 prašymą iš naujo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.
Pareiškėjas taip pat reiškė reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalis, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, taip pat turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Nagrinėjamu atveju, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir netenkintini, todėl jis neturi teisės į išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
atmesti pareiškėjo A. S. skundą dėl Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013-11-07 sprendimo Nr. 85-11-IL-2410 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) dujinį ginklą“ panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
nepatenkinti pareiškėjo A. S. prašymą dėl turėtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo.
Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.