Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, sekretoriaujant Ingai Sutulaitei, Jolantai Dryžienei, dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Čeltaura“ administratoriui Antanui Rimkui, atsakovui A. K. Č., jo atstovui advokatui Raimondui Kivyliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Čeltaura“ administratoriaus Antano Rimkaus ieškinį atsakovui A. Č. dėl pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Civilinėje byloje yra svarbu nustatyti ginčo esmę, t.y., kokia esminė suinteresuoto asmens teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti byloje ir turi būti apginti. Iš bylos medžiagos nustatytina, kad tarp šalių ginčas kyla dėl ieškinyje nurodytų PVM sąskaitų- faktūrų, kuriomis atsakovui buvo parduota turto už 260 000 Lt, teisėtumo. Ieškovas šias PVM sąskaitas-faktūras prašo vertinti kaip pirkimo-pardavimo sandorius ir prašo jas naikinti CK 6.66 str. pagrindu. Pagal CK 6.66 str. 1 d. prasmę sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo jis tampa nemokus ar būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui ar kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės, ir pagal CPK 178 str. nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ieškovė privalėjo šias aplinkybes įrodyti. Tokio ieškinio tikslas yra kreditoriaus teisėtų interesų ir teisių gynimas nuo tokių skolininko veiksmų, kuriais šis, siekdamas išvengti prievolės vykdymo kreditoriui, sumažina savo mokumą, pablogina savo turtinę padėtį, perleisdamas turtą ar turtines teises kitiems asmenims, ir tuo sumažina galimybę kreditoriui gauti visišką jo reikalavimų patenkinimą. Aiškinant tarp įmonės ir jo akcininko sutartį vadovaujamasi CK 193 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatant tikruosius šalių ketinimus, šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo. Be to, teismas privalo teisingai kvalifikuoti teisinius santykius, susiklosčiusius tarp šalių, nesvarbu, kaip šalys juo įvardytų. Taip pat vertintinas atsakovės UAB,,Čeltaura’’ akcininko ir buvusio administracijos vadovo bankroto bylos iškėlimo metu sąžiningumas, nes byloje nustačius, jog ginčo sandoris iki bankroto bylos iškėlimo buvo sudarytas su įmonės administracijos vadovu ir akcininku,CK 6.67 str. 1d.3p. pagrindu leidžia preziumuoti atsakovo nesąžiningumą. Tačiau bet kuri prezumpcija pagal CPK 178 str. nustatytas įrodinėjimo naštos paskirtymo taisykles gali būti nuginčijama.

Byloje nustatyta ir administratorius šios aplinkybės nepaneigė, kad atsakovas, būdamas įmonės akcininku, 2000-08-18 sumokėjo už įmonės perkamą metalą. Ši aplinkybė konstatuota 2005-12-30 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje (t.1, b.l. 66) ir Klaipėdos apygardos teismo išteisinamajame nuosprendyje( t.1, b.l.72), todėl nuo 2004-11-02 atsakovas žymimas UAB ,,Čeltaura’’ finansinėje atskaitomybėje 260 000 Lt sumos kreditoriumi ( t.1, b.l. 139-146), šią aplinkybę pripažįsta ir įmonės administratorius. Todėl ginčo PVM sąskaitomis-faktūromis buvo atlikta tarpusavio įskaita tarp įmonės ir jos akcininko, o ne pirkimas-pardavimas, kaip ieškinyje nurodo administratorius. Nors teismų praktikoje nustatyta, jog PVM sąskaitos faktūros išrašymas yra vienašalis aktas ir vien šio dokumento pagrindu civiliniai teisiniai santykiai tarp šalių neatsiranda (2003-10-08 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1040/2003), tačiau įvertinus šalių poziciją tokios išvados padaryti negalima. Šios bylos iškėlimas leidžia padaryti išvadą, kad ginčo PVM sąskaitomis-faktūromis realiai atsakovui buvo perduoti jose paminėti įrenginiai ir tokiu būdu sumažinta įmonės 260 000 Lt skola jos akcininkui, todėl šiuo atveju tai yra pakankamas įrodymas, jog šalys buvo susitarusios dėl tarpusavio įskaitos. Pabrėžtina, kad šiuo atveju įvykdytas įskaitymas teisiškai reikšmingas kaip prievolės pripažinimo faktas, nes jis realiai įvyko, nes atsakovas įmonės bankroto byloje pareiškė kreditorinį reikalavimą, susijusį tik su darbo teisiniais santykiais, ir nėra trečios eilės kreditorius įmonės bankroto byloje. Todėl šiuo sandoriu iš esmės įmonei žala nebuvo padaryta, tačiau įvertinus tai, kad įmonės turtas atsakovui buvo perduotas nuo 2005-02-01 iki 2006-02-20 pagal 6 PVM sąskaitas-faktūras, todėl pagal CK 6.66 str. UAB,,Čeltaura’’ mokumas ir jos kitų kreditorių teisės vertintinos skirtingais laikotarpiais. Pagal LR įmonių bankroto įstatymo 9 str. 7 d. tik teismui iškėlus bankroto bylą yra uždraudžiamas visų finansinių prievolių mokėjimas, išieškojimas teismine ir ne ginčo tvarka, draudžiama be teismo leidimo realizuoti įmonės turtą ir kreditoriniai reikalavimai yra tenkinami šiame įstatyme nustatyta eile, tačiau šiuo atveju CK 6.66 str. numatytas kreditorių interesų gynimo pagrindas, numatantis pagrindą panaikinti sandorį, jeigu skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Todėl pagal paminėtas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles atsakovas tik iš dalies nuginčijo CK 6.67 str. 1d. 3p. įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją ginčo sutartiniuose santykiuose su įmone iki bankroto bylos iškėlimo. UAB ,,Čeltaura’’ bankroto byla įrodo, kad 2006-02-02 atsakovas, būdamas administracijos direktoriumi, kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, konstatuodamas, jog 2006 m. sausio mėnesį įsigaliojus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčiai įmonė VMI yra skolinga 372 389 Lt, todėl jos skolos išaugo iki 786 941Lt, o įstatytinis kapitalas yra 937 670 Lt. Be to, pareiškime nurodoma, jog 2006-01-31 akcininkai nutarė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB,,Čeltaura’’, todėl darytina išvada, kad tuo metu atsakovui, kuris vadovavo įmonei ir kartu su sūnumi buvo jos akcininku, buvo žinoma apie įmonės nemokumą. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. įmonės nemokumas - tokia įmonės būsena, kai ji neatsiskaito su kreditoriumi praėjus 3 mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Be to, įvertintina tai, kad vienas iš juridinių asmenų pasibaigimo pagrindų yra juridinio asmens likvidavimas dėl bankroto. Byloje nėra įrodymų, jog įmonė turi pakankamai turto atsiskaityti su teismo nutartimi patvirtintais kreditoriais, todėl jau atsakovas pagal 2006-01-26 PVM sąskaitą-faktūrą ir pagal 2006-02-20 PVM sąskaitą-faktūrą neturėjo teisės perimti jose išvardyto įmonės turto už 14 683,88 Lt ir 15 976, 86 Lt, nes įmonė jau tuo metu buvo nemoki, tai atsakovui buvo žinoma ir tokiu veiksmu buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, todėl ši tarpusavio įskaitymo sandorio dalis naikintina ir ši ieškinio dalis tenkintina. 2005-12-31 balansu įrodyta, kad 2004 ir 2005 metais įmonė nebuvo nemoki, nes 2005 metais per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 596 087 Lt, o įmonės turtas buvo 1 741 148 Lt vertės, o pelno (nuostolio) ataskaita įrodo, kad įmonė turėjo pelno ( t.1, b.l. 148-149), todėl kitos ieškinio dalies tenkinti nėra pagrindo, nes ginčo tarpusavio įskaitymo sandoriu nebuvo pažeistos kitų kreditorių teisės, įmonė buvo moki ir įmonei nebuvo padaryta žala, nes buvo padengta atsakovo kreditorinio reikalavimo dalis.

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senaties termino prigimtis yra apginti savo teises, nepažeidžiant kitų asmenų teisių, todėl atsižvelgiant į įmonių bankroto proceso prasmę ir jo tikslą - apginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus, bei į teismo aktyvų vaidmenį šiose bylose, tenkintinas administratoriaus prašymas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p. įpareigoja įmonės administratorių peržiūrėti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šio straipsnio 14 punktas nustato, kad administratorius gina visų kreditorių, bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Įmonių bankroto įstatymas nereglamentuoja savarankiškų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, o tik akcentuoja ginčytinų sandorių požymius – priešingumą įmonės veiklos tikslams ir galimą įtaką įmonės mokumui, o teismui yra nustatytas aktyvus vaidmuo šios kategorijos bylose, todėl bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų patenkinimas yra prilyginamas viešajam interesui. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 str. 2d. 8 p. ieškinio senaties termino eiga skaičiuojama nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. 2006-02-27 nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo, išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, įsiteisėja per 10 dienų nuo nutarties įteikimo datos, ši nutartis atsakovei buvo įteikta 2006-03-02, todėl įsiteisėjo 2006-03-12. Tačiau vykdant šią nutartį įmonės dokumentai administratoriui yra perduodami vėliau ir tai yra svarbi priežastis atnaujinti praleistą vienerių metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 6.66 str. (CK 1.131 str.2d.).

Ieškinys tenkintinas iš dalies ir iš atsakovo ieškovei priteistini 30 660,74 Lt, t.y. perimtų pagal 2006-01-26 PVM sąskaitą faktūrą ČEL Nr. 000473 ir 2006-02-20 PVM sąskaitą faktūrą Čel Nr. 000477 daiktų vertė. Kadangi šių PVM sąskaitų faktūrų pagrindu buvo įvykdyta tarpusavio įskaita, todėl priteisiant šią sumą iš atsakovo, šalys turi būti atstatytos į pradinę padėtį. Šiuo atveju taikant abišalę restituciją įvertintina tai, kad PVM sąskaitose-faktūrose yra išvardyti ir suvartojami daiktai, statybinės medžiagos bei technika, kurią perduoti įmonei sudėtinga pagal restitucijos taisykles, t.y. tokios būklės, kuri buvo 2006-01-26 ir 2006-02-20, todėl restitucija taikytina pagal CK 6.147 str. 1 d. nustatytas taisykles - apskaičiuojamas piniginis ekvivalentas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai atsakovas gavo tai, ką jis privalo grąžinti, o atsakovas įtrauktinas į įmonės kreditorių sąrašą su 30 660,74 Lt kreditoriniu reikalavimu.

Iš atsakovo priteistini 919 Lt 82 ct žyminio mokesčio valstybei (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

atnaujinti bankrutuojančios UAB ,,Čeltaura‘‘ administratoriui praleistą vienerių metų terminą ieškiniui pareikšti.

ieškinį patenkinti iš dalies. Priteisti bankrutuojančiai UAB ,,Čeltaura‘‘ iš A. K. Č. 30660,74 Lt perimtų pagal 2006-01-26 PVM sąskaitą faktūrą ČEL Nr. 000473 ir 2006-02-20 PVM sąskaitą faktūrą Čel Nr. 000477 daiktų vertės.

Įtraukti A. K. Č. į bankrutuojančios UAB ,,Čeltaura‘‘ kreditorių sąrašą su 30 660,74 Lt kreditoriniu reikalavimu.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš A. K. Č. 919,82 Lt žyminio mokesčio valstybei.

Sprendimą per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu galima apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.