Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Maistą tekdavo pasiimti per grotas ir dėti ant gulto, tiesiai prie pat tualeto, iš kurio ėjo nemalonus kvapas. Nebuvo nei staliuko, nei lentynėlės. 2018 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas buvo nubaustas 15 parų už tai, kad atsisakė eiti į 8 būrį ir patalpintas į 17 kamerą, kurioje buvo laikomi 4 asmenys, trūko gyvenamojo ploto. 17 kameroje tai pat pareiškėjas patyrė pažeminimų ir kančių, nes tualetas buvo tik skylė grindyse, buvo nepatogu atlikti gamtinius reikalus. 2018 m. gruodžio 27 d. pareiškėjas buvo nuvestas į komisiją ir jam atsisakius eiti į aštuntą būrį vėl paskyrė nuobaudą 13 parų ir buvo grąžintas į 17 kamerą. 2019 m. vasario 6 d. komisijoje buvo nuspręsta pareiškėją nešti į 8 būrį – buvo įpareigoti pareigūnai, kad pareiškėją prievarta nuneštų į 8 būrį. Pareiškėjas buvo išvestas iš 17 kameros ir uždarytas į kambarį su grotomis ir laukė kol ateis pareigūnai ir per tą laiką pareiškėjas skutimosi peiliuku persipjovė ranką, buvo nuvežtas į ligoninę.

Parvežus pareiškėją iš ligoninės buvo patalpintas į 9 kamerą, kuri taip pat buvo kritinės būklės, sąlygos buvo tokios pat kaip 8 kameroje. 2019 m. vasario mėnesį pareiškėjas buvo pervestas į drausmės grupę 20 būrį 11 kamerą, kurioje taip pat buvo labai mažai vietos 5 asmenims, dalį ploto užėmė baldai. Tualetas buvo skylė grindyse, kriauklė buvo surūdijusi ir sulūžusi. 2019 m. vasario 11 d. pareiškėjas vėl buvo uždarytas į vienvietę kamerą, kurios būklė buvo kritinė, joje pareiškėjas taip pat buvo priverstas kęsti šalti ir būti be minkšto inventoriaus. 2019 m. vasario 12 d. pareiškėją perkėlė į 20 būrio 13 kamerą, kurioje buvo 7 nuteistieji, trūko gyvenamojo ploto, dalį ploto užėmė baldai. Iš 13 kameros pareiškėjas buvo priverstas išeiti ir buvo uždarytas į vienvietę 10 kamerą, kuri taip pat buvo kritinės būklės. Po 4 parų, praleistų 10 kameroje, pareiškėjas 3 mėnesiams buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Visą laikotarpį nuo 2018 m. gruodžio 10 d. iki 2019 m. balandžio 2 d. pareiškėjas neturėjo teisės laisvai judėti, turėjo tik trumpus pasivaikščiojimus nustatytu laiku du kartus per dieną po 1 valandą nedideliame kiemelyje, trūko gyvenamojo ploto, tualetas buvo aprūdijęs. Nebuvo priemonių kameroms valyti, tualetui plauti. Pareiškėjas buvo kankinamas, laikomas nežmoniškomis sąlygomis, buvo pažeistas jo orumas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 145 straipsnio 1 dalis numato, kad nuteistiesiems, laikomiems kamerų tipo patalpose leidžiama kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0-40 procentą darbingumo lygis arba dideliu ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) - dvi valandas pasivaikščioti. Kamerų tipo patalpų kiemeliai yra įrengti pagal teisės aktų reikalavimus.

Pažymėjo, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo” 220 punkte aiškiai nurodoma, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims – moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Remiantis pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kortelės įrašu, pareiškėjas nuo 2018 m. gruodžio 11 d. buvo atleistas nuo patikrinimų bei leista gulėti (turėti minkštąjį inventorių) iki sekančio gydytojo leidimo t. y. iki 2019 m. sausio 19 d. Pareiškėjas melagingai teigia, kad Marijampolės PN pareigūnai neleisdavo turėti minkštąjį inventorių, nors iš gydytojų leidimas buvo duotas.

Pažymėjo, kad pareiškėjas į Marijampolės PN psichologus dėl netinkamų kalinimo sąlygų atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, nėra kreipęsis. Todėl, atsakovo įsitikinimu, vien ta priežastis, jog pareiškėjas yra pasipiktinęs ir turi neigiamą požiūrį į visą bausmių vykdymo sistemą, nėra pagrindas neturtinės žalos atlyginimui, nes neturtinė žala tai ne bet koks pasipiktinimas ar paprasčiausias sukeltas nepatogumas, o asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasiniai sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.).

Pažymėjo, kad pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Be to, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 10 d. iki 2019 m. balandžio 2 d.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, dalį gyvenamojo ploto užėmė badai.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui.

Byloje pateikti įrodymai (b. l. 7–8, 10–11, 13, 14, 30–31) patvirtina, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN kamerų tipo patalpose 8, 10, 11, 17, 11 kamerose, 20 būrio 11 ir 13 kamerose. Visą laikotarpį jis buvo laikomas kamerose, kuriose jo kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameroje, pareiškėjui netgi teko daugiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose (pareiškėjui teko nuo 3,68 iki 4,35 kv. m gyvenamojo ploto). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir konstatuoja, jog pareiškėjui visą vertinamąjį laikotarpį buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.). Pareiškėjas neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę kamerų dalį užėmė baldai. Tačiau, teismas pažymi, kad pagal Taisyklių 11¹.1. punktą skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą, neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį Nr. A-575-1731/2014). Konstatavus, kad minimali gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, pareiškėjo argumentai dėl baldų užimamo ploto, gyvenamojo ploto trūkumo ir dėl to kilusių nepatogumų atmetami kaip nepagrįsti (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog kamerose buvo netinkamas apšvietimas (nepatekdavo dienos šviesa), buvo šalta, kameros buvo nesuremontuotos, iš tualeto sklido blogas kvapas, sanitariniai įrenginiai sulūžę ir surūdiję, lovos nepatogios, nebuvo stalo, lentynos.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 134:2015 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, ši higienos norma nenustato reikalavimų natūraliam apšvietimui. Higienos normos HN 134:2015 12 punktas nustato, kad Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovo atstovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (b. l. 17–19, 20–23 39–40, 41–42, 43–44). Iš pateiktų Patikrinimo aktų matyti, kad patikrinimai neapima ginčo laikotarpio nuo 2018 m. gruodžio 10 d. iki 2019 m. balandžio 2 d., tačiau pagal byloje esančius duomenis ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl higienos reikalavimų pažeidimų gyvenamosiose patalpose nesikreipė. Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų klimatinių ir sanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas, kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat reiškia pretenzijas dėl to, jog dienos metu iš jo buvo paimamas minkštasis inventorius, nors tuo metu jis turėjo gydytojo pažymą, kad pareiškėjui leidžiama turėti minkštąjį inventorių.

BVK 145 straipsnio 1 dalis nustato, kad į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems leidžiama kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą šioje dalyje.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad turėjo teisę tik į trumpus pasivaikščiojimus du kartus per dieną po 1 valandą nedideliame kiemelyje.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. spalio 20 d.) (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 220 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas (išskyrus perkeliamiems į kamerų tipo patalpas pagal BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktą), neleidžiama su savimi imti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, šukas, nosinę (moterims - moterų higienos reikmenis). Patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką.

Byloje esančios pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui buvo diagnozuotas blauzdikaulio apatinės dalies lūžis, dėl to gydytojo jam buvo leista gulėti (turėti minkštąjį inventorių) iki 2019 m. sausio 19 d. (b. l. 32–36). Šios aplinkybės atsakovas neneigia ir atsiliepime į skundą nurodo, kad pareiškėjas melagingai teigia, kad Marijampolės PN pareigūnai neleisdavo turėti minkštąjį inventorių, nors iš gydytojų leidimas buvo duotas (b. l. 10), tačiau jokių įrodymų, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 10 d. iki 2019 m. sausio 19 d. dienos metu buvo išduodamas minkštasis inventorius, nepateikė, taigi, nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl to, jog pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė minėtu laikotarpiu dienos metu naudotis minkštuoju inventoriumi (čiužiniu, pagalve, antklode), todėl yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog kamerose buvo įrengti tupimi unitazai, kuriais pareiškėjui dėl lūžusios kojos buvo sunku naudotis, dėl ko pareiškėjas patyrė pažeminimus ir kančias. Nagrinėjamu atveju atsakovas neneigia, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo sėdimo klozeto.

Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja. Tačiau, teismo nuomone, šiuo atveju atsižvelgtina į pareiškėjo sveikatos būklę ginčo laikotarpiu. Kaip minėta, medicininiai dokumentai patvirtina, jog pareiškėjui buvo diagnozuotas blauzdikaulio apatinės dalies lūžis (b. l. 32–36).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba tokiu būdu būti baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau - ir EŽTT) savo praktikoje yra nurodęs, jog valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, jų sveikata ir gerovė turi būti reikiamai užtikrinti, be kita ko, teikiant tinkamą medicinos pagalbą (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, bylos Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, bylos Nr. 44558/98). Analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2014 m. birželio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-448/2014).

Teismo vertinimu, spręsdama dėl pareiškėjo laikymo sąlygų Marijampolės PN administracija privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo sveikatos būklę ir spręsti dėl patalpinimo į kamerą su sėdimu klozetu. Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus vertintina, jog pareiškėjui dėl lūžusios kojos galėjo būti sunku pasinaudoti tupimu tualetu. Todėl į šį aspektą atsižvelgtina vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį.

Marijampolės PN Resocializacijos skyriaus 2019 m. gegužės 28 d. pažyma Nr. 55/04-443 (b. l. 15) patvirtina, kad pareiškėjas dėl emocinių išgyvenimų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos kreipęsis nebuvo. Marijampolės PN Sveikatos priežiūros skyriaus 2019 m. gegužės 27 d. pažyma Nr. 14/07-3229 pažyma patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų nesikreipė (b. l. 16). Byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (minkštojo inventoriaus neišdavimo, tinkamų sąlygų naudotis sanitariniu mazgu nesudarymo), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 116 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 116 Eur (vieną šimtą šešiolika eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.