Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo K. V. gynėjo advokato Gedimino Bukausko skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutarties, kuria kaltinamajam K. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2012 m. lapkričio 23 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. V. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 249 str. 2 d., 25 str. 4 d. 260 str. 3 d., padarymu.

K. V. kaltinamas tuo, kad jis dėl savanaudiškų paskatų – turėdamas tikslą nusikalstamai praturtėti, dalyvavo šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, t. y. jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 249 str. 2 d.

Be to, K. V. kaltinamas tuo, kad jis nusikalstamo susivienijimo organizatoriams ir vadovams J. B., G. S., vadovams T. Č., K. L., S. R. parengus nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, paskirsčius vaidmenis bei užduotis, dalyvaudami nusikalstamo susivienijimo veikloje, nusikalstamo susivienijimo organizatoriai, vadovai bei dalyviai neteisėtai disponavo labai dideliu narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekiu, turėdami tikslą jas parduoti bei kitaip platinti, ir jas pardavė bei platino, taip dalyvaudamas šaunamaisiais ginklais ginkluoto nusikalstamo susivienijimo veikloje jis bendrai su nusikalstamo susivienijimo organizatoriais, vadovais ir nariais neteisėtai disponavo, pardavė ir išplatino labai didelį narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekį, t. y. jis kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 25 str. 4 d., 260 str. 3 d.

K. V. Lietuvos Respublikos BPK 140 str. tvarka buvo sulaikytas 2010 m. vasario 23 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. nutartimi K. V. paskirta kardomoji priemonė - suėmimas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartimi, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 10 d., 2010 m. lapkričio 18 d., 2011 m. vasario 22 d., 2011 m. gegužės 20 d., 2011 m. rugpjūčio 19 d., 2011 m. lapkričio 21 d., 2012 m. vasario 13 d., 2012 m. gegužės 17 d., 2011 m. rugpjūčio 22 d. nutartimis kardomoji priemonė suėmimas K. V. buvo tęsiamas.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi kaltinamajam K. V. kardomosios priemonės - suėmimo terminą pratęsė dar trims mėnesiams, nustatęs Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 1 p. ir 3 p. numatytus suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus. Pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodyta, jog K. V. kaltinamas labai sunkių nusikaltimų padarymu, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes, K. V. anksčiau teistas du kartus, iki suėmimo kaltinamasis niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, todėl yra pagrindas manyti, kad nusikaltimų darymas buvo jo pragyvenimo šaltinis, be to, kaltinamasis kurį laiką buvo išvykęs uždarbiauti į užsienį. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad baudžiamojoje byloje kaltinimai yra pareikšti 33 asmenims dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje, todėl manytina, jog K. V. inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvo neatsitiktinės, bet iš anksto suplanuotos. Šių aplinkybių visetas leidžia manyti, kad kaltinamasis K. V., siekdamas išvengti gresiančios ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės, gali slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo (Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 1 p.) bei daryti naujus nusikaltimus (Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 3 p.).

Kaltinamojo K. V. gynėjas skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartį panaikinti, nurodo, jog nutartis yra nepagrįsta, neteisėta ir naikintina. Kaltinamojo gynėjo nuomone, skundžiamoje nutartyje išdėstyta Vilniaus apygardos teismo argumentacija, sprendžiant dėl pačios griežčiausios kardomosios priemonės, susijusios su pagrindinės žmogaus teisės – teisės į laisvę – suvaržymu, termino pratęsimo, yra itin formalizuota, o, atsižvelgiant į K. V. taikomo suėmimo trukmę, jau iš esmės ir nepakankama, kad būtų galima pagrįsti pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymo teisėtumą. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nesivadovavo EŽTT praktikoje suformuluotomis taisyklėmis, taikytinomis kiekvieną kartą sprendžiant dėl asmens teisės į laisvę suvaržymo, taip pat neatsižvelgė į EŽTT aiškinimus, kad kuo ilgiau asmuo yra laikomas suėmime, tuo kruopščiau turi būti tikrinami konkretūs faktai, įrodantys būtinybę tokį asmenį laikyti suėmime, o niekuo nepagrįsti formalūs teiginiai, kad asmuo gali daryti naujus nusikaltimus ar trukdyti teisingumo vykdymui nesudaro pagrindo nuolat tęsti suėmimo terminą. Kaltinamojo gynėjas skunde pažymi, kad baudžiamojo proceso įstatymas įsakmiai reikalauja nustatyti ir teismo procesiniame sprendime nurodyti objektyvius faktus, kurie leistų pagrįstai prognozuoti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Todėl skundžiamos nutarties argumentas, jog kaltinamajam gresiančios bausmės griežtumas savaime yra pakankamas pagrindas konstatuoti Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatyto suėmimo pagrindo buvimą, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teiginį, kad K. V. gali bėgti (slėptis) nuo teismo grindė ta aplinkybe, jog kaltinamasis yra uždarbiavęs užsienyje, Tačiau, anot gynėjo, ankstesnio darbo užsienyje faktas negali būti motyvu dėl suėmimo taikymo būtinumo, kadangi aplinkybė, jog asmuo dirbo užsienyje, dar neparodo, kad šiuo metu jis užsienyje turi tokius ryšius, kurie sudarytų galimybes kaltinamajam ten slapstytis, tuo labiau neparodo ir kaltinamojo ketinimų slėptis nuo teismo. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad K. V. laisvėje gali daryti naujus nusikaltimus, taip pat yra visiškai formalios, grindžiamos tik bendrininkavimo forma bei aplinkybe, jog kaltinamasis yra teistas. Tačiau, anot gynėjo, teismas visiškai neįvertino fakto, kad K. V. paskutinį kartą buvo teistas 2005 metais, duomenų, kad nusikalstamos veikos yra kaltinamojo pragyvenimo šaltinis, byloje nėra, be to, laisvėje K. V. yra susiradęs darbo vietą.

Gynėjas skunde pažymi, kad Lietuvos Respublikos BPK 121 str. 2 d. nustatyta, jog kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką. Šioje baudžiamosios bylos teisminio nagrinėjimo stadijoje įrodymų tyrimas beveik baigtas, apklausti visi kaltinamieji ir kaltinamajame akte nurodyti liudytojai, šiuo metu akivaizdu, kad kaltinimas K. V. nepasitvirtino, kadangi byloje apklausti asmenys patvirtino, kad K. V. buvo ne narkotinių medžiagų pardavėjas, o pirkėjas, t. y. K. V. veika apkaltinamajame nuosprendyje galės būti kvalifikuota tik pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d., o tokiu atveju kaltinamasis bus išbuvęs suėmime ilgiau, negu įstatyme už šią nusikalstamą veiką numatyta maksimali laisvės atėmimo bausmė.

Teismo posėdyje prokurorė prašė kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Kaltinamojo K. V. gynėjo skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam K. V. kardomosios priemonės - suėmimo terminą, Lietuvos Respublikos BPK 121 str., 122 str., 127 str. reikalavimų nepažeidė.

Kaltinamojo gynėjas skunde nurodo, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, jog K. V. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, taip pat gynėjas akcentuoja, jog bylos teisminio nagrinėjimo metu nepasitvirtino K. V. pareikšti kaltinimai, K. V. veika galėtų būti kvalifikuota pagal kitą Baudžiamojo kodekso straipsnį. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas skundą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ar jos termino pratęsimo, byloje surinktus įrodymus analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį įtarti ar kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu (Lietuvos Respublikos BPK 121 str. 2 d.), bet nesprendžia kaltės, veikos kvalifikavimo klausimų iš esmės, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, matyti, jog byloje yra duomenų (kitų kaltinamųjų, liudytojų parodymai, procesinių prievartos priemonių taikymo metu surinkti duomenys bei kiti faktiniai duomenys), leidžiančių pagrįstai K. V. kaltinti jam inkriminuojamų pavojingų visuomenei veikų padarymu. Kaip jau minėta, šioje proceso stadijoje apeliacinės instancijos teismas nevertina visų bylos įrodymų dinamikos proceso metu, įrodymų surinkimo aplinkybių, nesprendžia K. V. kaltės, veikos kvalifikavimo klausimų iš esmės, nes tai yra bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, tačiau tiek, kiek įrodymai yra patikrinti nagrinėjant suėmimo pratęsimo pagrįstumo klausimą, minėtuose įrodymų šaltiniuose esantys faktiniai duomenys yra pakankamas pagrindas kaltinti K. V. pavojingų visuomenei veikų padarymu ir leidžia taikyti kaltinamajam kardomąsias priemones, tame tarpe ir suėmimą.

Vilniaus apygardos teismas pratęsė K. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą nustatęs tam pagrindus, numatytus Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 1 p. - kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo ir Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 3 p. – kaltinamasis darys naujus nusikaltimus.

Skiriant arba pratęsiant suėmimą Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 1 p. nurodytu pagrindu, būtina atsižvelgti į visas Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 2 d. nurodyta, kad kai pagrįstai manoma, jog kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Kardomoji priemonė – suėmimas Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 3 p. nurodytu pagrindu gali būti skiriamas arba pratęsiamas, jeigu asmuo kaltinamas padaręs bent vieną iš Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 4 d. nurodytų nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 4 d. nurodytus nusikaltimus gali patvirtinti informacija apie jo teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, kaltinimas kelių nusikalstamų veikų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos, kiti duomenys. K. V. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šias nusikalstamas veikas baudžiamasis įstatymas be alternatyvų numato tik griežtas laisvės atėmimo bausmes. Gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau jos pakanka pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, kai byloje yra ir kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių šį manymą. K. V. praeityje teistas du kartus už nusikalstamas veikas, susijusias su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis, šioje baudžiamojoje byloje K. V. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas dalyvaudamas nusikalstamo susivienijimo veikloje, kuris užsiėmė narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėtu disponavimu, nusikalstamos veikos buvo gerai organizuotos, truko ilgą laiką. Iš bylos duomenų matyti, jog K. V. yra išsituokęs, iki sulaikymo niekur nedirbo ir neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, t. y. K. V. nėra saistomas nei tvirtais socialiniais, nei darbiniais ryšiais. Šios aplinkybės bei nusikalstamų veikų, kurių padarymu K. V. kaltinamas šioje baudžiamojoje byloje, pobūdis leidžia manyti, kad nusikaltimų darymas buvo K. V. pragyvenimo šaltinis, iš nusikalstamų veikų kaltinamasis galimai gaudavo lėšų pragyvenimui. Išdėstytų aplinkybių visetas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje K. V. gali daryti naujus nusikaltimus bei, siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, ilgalaikio laisvės atėmimo, kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 1 d. 1 p. bei 3 p. numatytus suėmimo skyrimo pagrindus.

Suėmimas yra pati griežčiausia išimtinė kardomoji priemonė, kurią taikant asmeniui esmingai apribojamos teisės, todėl teismas, skirdamas ar pratęsdamas pačios griežčiausios kardomosios priemonės terminą, turi išsamiai įvertinti kalinimo trukmės pagrįstumą, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Kaltinamajam K. V. kardomoji priemonė – suėmimas taikoma labai ilgą laiko tarpą – dvejus metus ir dešimt mėnesių, visą šį laiką yra suvaržoma kaltinamojo teisė į laisvę. Tačiau, įvertinus šios bylos didelę apimtį (šiuo metu bylą sudaro 106 tomai), inkriminuojamų nusikalstamų veikų, kaltinamųjų (byloje yra 33 kaltinamieji), liudytojų didelį skaičių, tyrimo sudėtingumą, toks ilgas kaltinamojo K. V. kalinimas yra pateisinamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu, iš esmės neprieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normoms. Be šios asmens teisės suvaržymo nėra galimybės pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 str. numatytų tikslų. Pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas kaltinamajam K. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą dar trims mėnesiams, nei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Kaltinamojo gynėjo skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo išvadų. Pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

kaltinamojo K. V. gynėjo advokato Gedimino Bukausko skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.