- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-05-04
- Bylos Nr.
- I-1108-422/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- T. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
nedalyvaujant pareiškėjui T. G., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. G. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 19 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-10) ir atsiliepime į atsakovo atsiliepimą (b.l. 32) nurodė, jog jis laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2010 m. vasario 18 d. buvo kalinamas Šiaulių TI nežmoniškomis, kankinančiomis, pažeidžiančiomis bendruosius sveikatos saugos reikalavimus, sveikatai ir gyvybei pavojingomis, pažeidžiančiomis nacionalinės ir tarptautinės teisės aktų reikalavimus sąlygomis. Tvirtino, kad kamerose buvo pažeidžiama teisės aktuose reglamentuota minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma, gyvenamojo ploto trūkumas sudarė iki 1 kv.m. Pažymėjo, kad nebuvo įrengta vieta maisto produktų laikymui bei drabužių ir avalynės džiovykla, tai turėjo įtakos gyvenamojo ploto sumažėjimui. Gyvenamosios vietos plotą mažino ir gyvenamojoje patalpoje buvę baldai, sanitariniai mazgai, papildomi daiktai (televizoriai, radijo imtuvai, žaidimai ir pan.). Dėl kamerų perpildymo kilo nepatogumų naudojantis kameros sanitariniu mazgu, praustuve, sumažėjo laikas pasinaudoti karštu dušu asmeninės higienos priežiūrai, be to, dušuose nebuvo tinkamai įrengtos pertvaros, garantuojančios besimaudančio asmens privatumą. Šiaulių TI nebuvo laikomasi priešgaisrinių saugos taisyklių – neiškabinti gesintuvai, dėžė su smėliu ir kiti pirmo reikalingumo įrankiai kilus gaisrui. Akcentavo, jog gyvenamųjų patalpų langai grotuoti, nebuvo evakuacinio išėjimo, todėl gaisro atveju pareiškėjas patektų į ugnies spąstus. Paminėjo, kad gyvenamuosiuose pastatuose šiferio stogo lakštuose buvo asbesto, kuris pavojingas sveikatai ar net gyvybei. Tvirtino, kad nėra matęs profilaktinį kenksmingumo pašalinimą atliekančių specialistų, nurodė, kad jeigu ir buvo atliekama dezinfekcija, ji buvo neefektyvi, nes visą laiką gyvenamosiose patalpose buvo matomi buitiniai parazitai. Atsakovas neaprūpino kalinamųjų asmenų darbinėmis pajamomis, nemokėjo pašalpų iš socialinės paramos fondų, neteikė paramos, taip pat nesilaikė higienos ir materialinio aprūpinimo normų reikalavimų, nes neišduodavo tualetinio popieriaus, dantų šepetėlių ir pastos bei muilo einant praustis į dušą. Tvirtino, kad buvo netinkamas naktinis apšvietimas, dėl ko negalėjo tinkamai išsimiegoti. Kalėdamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 19 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovo. Pareiškėjas savo teisių pažeidimus siejo su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, nurodydamas, jog reikalavimui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš tokio pobūdžio pažeidimų atlyginimo, senaties terminas netaikytinas. Prašė atsakovo atstovo prašymą taikyti jo reikalavimui ieškinio senatį atmesti.
Atsakovo atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime į skundą (b.l. 22-29) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2010 m. vasario 18 d. Pažymėjo, kad yra įsiteisėjęs Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2316-289/2015 pagal tapatų pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo, todėl byla šia apimtimi nutrauktina. Nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja, jog, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, iš bendrojo ploto turi būti atimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas. Pastebėjo, kad laikomų kameroje asmenų skaičius per parą kinta, daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros ploto. Pasivaikščiojimų, medicininių apžiūrų, prausimosi duše taip pat laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje patalpoje. Nurodė, kad kamerų langai yra skaidraus stiklo, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, kamerų dirbtinis apšvietimas, sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą, kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, tačiau suimtieji ir nuteistieji piktybiškai niokoja kameras, gadina elektros instaliaciją, daužo stiklus, klozetus, griauna sieneles ir pan., todėl atlikti remontai neturi ilgalaikio efekto. Šiaulių TI įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, todėl jame negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, dėl ko neįmanoma pagerinti natūralaus apšvietimo gyvenamosiose kamerose, papildomai įrengti ventiliacijos sistemą, taip padidinant oro judėjimo greitų, santykinę ir drėgmę, sureguliuoti temperatūrą. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų yra abstraktūs, nedetalizuoti, todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI. Šiaulių TI pareigūnų veiksmai pareiškėjo atžvilgiu buvo teisėti, pareiškėjas neturtinės žalos buvimo neįrodė, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas, kaip nepagrįstas. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas T. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas jam padarytą žalą kildina iš neteisėtų Šiaulių TI pareigūnų veiksmų, kalinant jį šioje įstaigoje laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2010 m. vasario 18 d.. Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo bei su tuo susijusių nepatogumų, naudojantis sanitariniais įrenginiais, buitinio aprūpinimo ir higienos normų reikalavimų pažeidimų, neužtikrintos saugios sveikatai aplinkos.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tvirtino, kad yra įsiteisėjęs Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2316-289/2015 pagal tapatų pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl gyvenamojo ploto normos pažeidimo.
Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1863-554/2016 pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje byloje pareiškėjas reiškė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2010 m. vasario 11 d., kalinant jį šioje įstaigoje neužtikrinant reglamentuotos gyvenamojo ploto normos. 2015 m. spalio 23 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Šis teismo sprendimas įsiteisėjęs.
Teismo nuomone, Kauno apygardos administraciniam teismui pateiktas skundas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo, yra grindžiamas papildomais motyvais, kurie nebuvo nurodyti pareiškėjo skunde Šiaulių apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. I-1863-554/2016, nes šiuo atveju, pareiškėjas gyvenamojo ploto normos pažeidimą grindė aplinkybe, jog gyvenamųjų patalpų plotą santykinai mažino jose buvusių baldų, kitų įrenginių, laikomų maisto produktų, džiovinamų drabužių, papildomų daiktų užimamas plotas, o skaičiuojant vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normą į minėtų daiktų užimamą plotą neatsižvelgiama, be to keliomis dienomis skiriasi laikotarpis, už kurį šioje byloje reikalaujama atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad įsiteisėjęs Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 2 d. sprendimas yra priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko, tačiau skundo pagrindas nagrinėjamoje byloje skiriasi nuo skundo pagrindo išnagrinėtoje Šiaulių apygardos administracinio teismo byloje, todėl byla dėl neturtinės žalos, kildinamos iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo, ABTĮ 103 straipsnio 2 punkto pagrindu negali būti nutraukta.
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Šiaulių TI veiksmais laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2010 m. vasario 18 d. jį kalinant netinkamomis sąlygomis, t.y. perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose, nesilaikant buitinio aprūpinimo normų ir t.t.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2010 m. vasario 18 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Kaip jau minėta, kreipimasis į teismą, siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo, turi būti siejamas su subjektyviu besikreipiančio asmens suvokimu, kad jo teisės buvo pažeidžiamos. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį, jo skunde nurodytus dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirtus neigimus išgyvenimus, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Šiaulių TI pradžios.
Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui ginčui aktualiu metu būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš Šiaulių TI administracijos.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį (nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2010 m. vasario 18 d.) žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2017 m. sausio 26 d. (b.l. 11), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį pareikšti.
Pareiškėjas tvirtino, kad jo reikalavimui senaties terminas neturi būti taikomas, nes toks terminas nėra nustatytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje.
Atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokių senaties terminų jame numatytiems pažeidimams, teismas pažymi, jog Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.); kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinės valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą B. L. prieš Belgiją); kad Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams); kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Pažymėtina, kad išvardintų nuostatų kontekste dėl ieškinio senaties nustatymo EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (1996 m. spalio 22 d. sprendimas Stubbings prieš Jungtinę Karalystę).
Vadinasi, ir nagrinėjamoje byloje, visų pirma, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, tame tarpe – ir reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo skundo reikalavimui netaikytinos ieškinio senaties laikytini nepagrįstais.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismas pažymi, kad pareiškėjas, argumentuodamas savo pozicijos pagrįstumą, nenurodė svarbių priežasčių dėl nesikreipimo į teismą įstatymo nustatytu terminu, gavęs atsiliepimą į skundą (kuriame prašoma taikyti sutrumpintą ieškinio senatį), neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodė ieškinio senaties termino atnaujinimo priežasčių, nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, o, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už skunde nurodytą laikotarpį šiuo pagrindu atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo T. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.