- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-02
- Bylos Nr.
- 2A-886-413/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-01209-2013-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintautas Koriaginas
- Atsakovas
- A. G.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių butai“
- Kategorijos
- 35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-1470-188/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių butai“ ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Kėdainių butai“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo 692,29 Lt skolą už administravimo ir eksploatavimo paslaugas (šilumos tinklų priežiūrą), 42,54 Lt delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, 72 Lt žyminio mokesčio ir kitas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovės reikalavimai buvo grindžiami tuo, kad 2002 m. spalio 8 d. Kėdainių rajono savivaldybės mero potvarkiu Nr. 617 UAB „Kėdainių butai“ buvo paskirta daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame butas Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso atsakovui A. G., administratoriumi. Ieškovės teigimu, atsakovas ignoruoja prievolę mokėti už daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų priežiūrą, administravimo ir eksploatavimo paslaugas, į raginimus sumokėti susidariusią skolą ir įspėjimus nereaguoja. Todėl ieškovė prašė priteisti iš atsakovo skolą už minėtas paslaugas, susidariusią per laikotarpį nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d.
Atsiliepimas
Atsakovas A. G. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą, priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad jis neprivalo mokėti mokesčių už šilumos ir karšto vandens sistemų priežiūrą, kadangi yra atjungęs savo buto šildymą nuo bendros šildymo sistemos. Pažymėjo, kad su ieškove buvo žodžiu sutarę, kad jis tokio mokesčio nemokės. Visus kitus mokesčius atsakovas moka laiku. Atsakovo nuomone, ieškovė taikė netinkamus tarifus mokesčiui už šilumos tinklų priežiūrą ir namo administravimą, nustatydamas tarifus pats, nors šie tarifai turėjo būti nustatyti mero ar savivaldybės administracijos administraciniais aktais kaip tai numato civilinis kodeksas. Pasak atsakovo, ieškovė neturi teisės administruoti atsakovo namo, kadangi administravimą nustatantis savivaldybės aktas nebuvo įregistruotas viešame registre, o Kėdainių rajono savivaldybės direktoriaus 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. AD-1-3013 dėl administravimo nuostatų patvirtinimo yra neįsigaliojęs, nes nėra paskelbtas viešai vietos spaudoje. Be to, ieškovė nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių suteiktų paslaugų realumą. Atsakovo nuomone, nepagrįstas ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius, kadangi nei įstatymas, nei sutartis to nenumato.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo ieškovei 692,29 Lt skolą už namo administravimo ir eksploatavimo paslaugas, 42,54 Lt delspinigius, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2013-05-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 72 Lt žyminio mokesčio bei 17,25 Lt išlaidų, valstybei, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, nustatė, jog atsakovas ginčija tik šilumos tinklų priežiūros mokestį, nes jis yra atjungęs savo butą nuo namo centralizuotos šildymo sistemos, ką patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kitus gi mokesčius atsakovas moka. Teismas pažymėjo, jog šildymo ir karšto vandens sistema daugiabučiame name yra viena iš pastate įrengtų vietinių inžinerinių sistemų, ji negali būti atidalijama iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl daugiabučio namo bendrasavininkai privalo ją išlaikyti kaip ir bet kokį kitą bendrojo naudojimo objektą proporcingai nuosavybės teise priklausančių butų ar kitų patalpų plotui. Pareiga išlaikyti bendrojo naudojimo objektus, tame tarpe ir pastato šilumos bei karšto vandens tiekimo sistemą, neišnyksta namo gyventojui pakeitus jam nuosavybės teise priklausančio buto šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Laikotarpiu, už kurį ieškovė prašo priteisti skolą iš atsakovo, UAB „Kėdainių butai“ direktorius, vadovaudamasis Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. TS-334, kuris 2010 m. gruodžio 4 d. buvo paskelbtas rajono laikraštyje „Rinkos aikštė“, patvirtino daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų techninės priežiūros (eksploatavimo) tarifus. Ieškovė pateikė namo gyventojams ataskaitas apie savo veiklą, susijusią su administruojamu namu dėl teikiamų paslaugų. Teismo vertinimu, atsakovo nurodyti argumentai ginantis nuo ieškinio nėra pakankami ir neeliminuoja atsakovo prievolės prisidėti prie bendrosios nuosavybės išlaikymo, dėl ko teismas sprendė, kad ieškinys dėl skolos yra pagrįstas, teisėtas ir tenkintinas.
Dėl prašomų priteisti delspinigių teismas, vadovaujantis Juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo duomenimis, nustatė, jog ieškovės UAB „Kėdainių butai“ vienintelis akcininkas yra Kėdainių rajono savivaldybė, akcininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija – Kėdainių rajono savivaldybės taryba, todėl atsižvelgęs į tai, kad LR įstatymo „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims” 2 straipsnio 1 dalis numato, jog fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei eksploatavimo išlaidų, už kiekvieną praleistą atsiskaityti dieną moka 0,04 procentų delspinigius, sprendė, kad yra pagrindas ieškovei iš atsakovo priteisti 42,54 Lt delspinigių.
Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.210 straipsnį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl tenkino ieškovės prašymą dėl palūkanų priteisimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas A. G. prašo:
1) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą kaip neteisėtą, nepagrįstą ir visiškai nemotyvuotą; 2) ieškinį dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų priežiūros ir šių sistemų priežiūros tarifų palikti nenagrinėtu, nes ieškovė nesilaikė privalomos išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka; 3) atmetus prašymą palikti ieškovės ieškinį nenagrinėtu, priimti byloje naują sprendimą - ieškinį atmesti kaip neįrodytą; 4) taikyti 6 mėnesių senatį delspinigiams; 5) priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas (2500 Lt) pagal pirmos instancijos teismui pateiktą sąskaitą.
1. Dėl administravimo nuostatų negaliojimo. Ieškovė savo ieškinį grindė Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. AD-1-3013 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų patvirtinimo“, tačiau teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad šis savivaldybės priimtas teisės norminis aktas ginčo laikotarpiu nebuvo įsigaliojęs, nes nebuvo paskelbtas vietos spaudoje. Šis pažeidimas, atsakovo vertinimu, yra esminis, todėl nei teismas, nei ieškovė juo remtis negalėjo.
2. Dėl administravimo ir priežiūros tarifų bei ieškovės teisės administruoti atsakovo namą. Atsakovo tvirtinimu, ieškovė neturi teisės į atlyginimą už atsakovo daugiabučio namo administravimą. Byloje pateiktas ir šiuo metu galiojantis savivaldybės administracijos direktoriaus 2002 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. 264C dėl ieškovės paskyrimo namo administratoriumi nustato, kad administravimo tarifas yra 0,10 Lt/kv. m (4,95 Lt/mėn.). Tačiau ieškovė nuo 2008 m. rugpjūčio 5 d. atsakovo namui taikė 0,23 Lt/kv. m administravimo tarifą (11,39 Lt/mėn.), todėl nuo 2008 m. atsakovas permokėjo ieškovei 218,86 Lt. Be to, ieškovės ir atsakovo 1999 m. sausio 22 d. susitarimas nustato, kad jei Pavasario g. namo Nr. 43 šiluminiam mazgui, šildymo bei karšto vandens sistemai bus atliekami apmokami remonto darbai, UAB „Kėdainių butai“ buhalterija A. G. mokesčių už šiuos darbus neskaičiuos. Todėl ieškovė negalėjo A. G. skaičiuoti mokėjimų už šildymo bei karšto vandens sistemų priežiūrą, nes šalių sutartis to nenumato. Nustačius, kad atsakovas vis gi privalo mokėti už šildymo bei karšto vandens sistemų remonto darbus (priežiūrą) ir įvertinus atsakovo permokėtą sumą, mokėtina suma už šildymo sistemų priežiūrą atsakovo atžvilgiu turėtų būti mažintina iki 90,15 Lt. Be to, bylos nagrinėjimo metu atsakovas ieškovei sumokėjo 69,81 Lt už namo administravimą ir priežiūrą, todėl atsakovo maksimaliai galima nepriemoka už ieškovės paslaugas yra 20,34 Lt.
Pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl atsakovo argumento, kad savivaldybės administracijos direktoriaus 2002 m. gegužės 23 d. įsakymas Nr. 264C dėl ieškovės paskyrimo namo administratoriumi ginčo laikotarpiu nebuvo įregistruotas viešame registre, dėl ko negalėjo būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis, įskaitant ir atsakovą. Atsakovas pažymi, jog draudimas panaudoti viešame registre neįregistruotą turto valdymo faktą prieš trečiuosius asmenis yra bendroji teisės norma, o ne išimtis, todėl gali būti taikoma pagal analogiją, nes analogiškai CK reglamentuoja turto ir turtinių teisių valdymo, naudojimo ir disponavimo neįregistravimo pasekmes.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, ieškovė neįrodė, kad ieškinyje reikalaujamas 0,23 Lt/kv. m administravimo mokestis yra nustatytas administravimą nustatančiame akte, nes šiame akte yra nustatytas 0,10 Lt/kv.m administravimo mokestis. Ieškovė negalėjo savavališkai pakeisti administravimo mokesčio, nepagrįstai jį padidindama nuo 0,10 Lt iki 0,23 Lt/kv. m.
3. Dėl prievolės įrodyti ieškinį. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai atleido ieškovę nuo prievolės pateikti pirminius įrodymus, pagrindžiančius ieškovės pateiktas ataskaitas ir lenteles, kuriomis buvo grindžiamas ieškinio dalykas. Atsakovo nuomone, ieškovė neturi teisės reikalauti apmokėjimo už šilumos tinklų priežiūrą, namo remontą ir eksploataciją, nes iki šiol į bylą nepateikė jokių pirminių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės realiai ir faktiškai atliktus šilumos tinklų priežiūros, namo remonto ir eksploatacijos darbus bei patirtas išlaidas – iki šiol nėra pateikti darbų atlikimo aktai, sąskaitos už įsigytas medžiagų ir prekes, nėra pateikti jokie įrodymai, kad šie priežiūros darbai buvo būtini pagal privalomuosius statinio priežiūros reikalavimus. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros mokesčio pagrindimo, nors teisės aktai nenustato jokių mėnesinių mokesčių ir įmokų už šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą, todėl visiškai neaišku, kaip ir kokiu pagrindu buvo nustatyti mokesčiai ir įmokos už šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas faktiškai gavo tinkamos kokybės ir kiekybės paslaugas, taigi ieškinys yra neįrodytas.
4. Dėl privalomos išankstinės tvarkos ginčams dėl šilumos įrenginių priežiūros. Atsakovas pažymi, jog ginčas kilo dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų priežiūros. Ieškovė paslaugas teikė kaip energetikos įmonė, nes viena iš jos veikos rūšių yra energetikos objektų ir įrenginių eksploatavimas, todėl, atsakovo nuomone, tai yra ginčas tarp vartotojų ir energetikos įmonės dėl energetikos objektų ir įrenginių eksploatavimo. Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė, kad tokiems ginčams Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalis nustato privalomą išankstinę ginčų nagrinėjimo tvarką, dėl ko, pasak atsakovo, teismas privalėjo palikti ieškinį nenagrinėtu, nes ieškovė nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nagrinėjamu atveju netaikytinas Šilumos ūkio įstatymas, nenumatantis privalomos išankstinės ginčų ne teisme sprendimo tvarkos, kadangi jis neturi viršenybės Energetikos įstatymo atžvilgiu (EĮ 1 straipsnio 2dalis).
5. Dėl delspinigių. Pirmos instancijos teismas neteisėtai ir nepagristai priskaičiavo atsakovui delspinigius ir netaikė 6 mėnesių senaties, nors atsakovas prašė taikyti senatį. Teismas nepagrįstai pagal analogiją pritaikė Lietuvos Respublikos 1995 m. įstatymą „Dėl delspinigių už nesumokėtus mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ ir jį reglamentuojantį Vyriausybės 1996 m. sausio 25 d. nutarimą Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo“, nes šiuose teisės aktuose ieškovės pritaikytas delspinigių dydis numatytas tik valstybės ir savivaldybių įmonėms, o ieškovė yra uždaroji akcinė bendrovė. Be to, atsakovo nuomone, pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad savivaldybės įmonė reiškia ir tai, kad įmonės akcininkas yra savivaldybė, nors 1996 m. sausio 26 d. įstatymas Nr. 1-775 yra skirtas įmonėms, kurių registracijos forma yra savivaldybės Įmonė, dėl ko, vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 3 dalimi, CPK 3 straipsnio 6 dalimi, ieškovės reikalavimas dėl delspinigių už ginčo laikotarpį negalėjo būti tenkinamas, nes to nenumato nei įstatymas, nei sutartis (CK 6.258 str. 1 d.). Be to, ieškovė nepagristai paskaičiavo delspinigius nuo visos ieškinio sumos, kadangi delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik nuo paslaugų sumos už paskutinius šešis mėnesius iki ieškinio pateikimo, o ne nuo visos ieškinio sumos. Materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti. Be to, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šio atsakovo prašymo taikyti senatį ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Kėdainių butai“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentas:
1. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovas neprivalo mokėti mokesčio už šilumos ir karšto vandens sistemų priežiūrą, nes jis yra atjungęs savo šildymą nuo bendros šildymo sistemos. Pareiga išlaikyti bendrojo naudojimo objektus, tame tarpe ir pastato šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemą, neišnyksta pastato gyventojui teisės aktuose nustatyta tvarka pakeitus jam nuosavybės teise priklausančio buto šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Ieškovė turi teisę rinkti mokesčius vadovaujantis Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.2, 8.3 punktais. Bendrovė taikė techninės priežiūros (eksploatavimo) darbų tarifą, kuris nustatytas 2006 m. kovo 24 d. Kėdainių rajono savivaldybės sprendimu Nr. TS-115 2 ir 2.1 punktuose, dėl ko atsakovo argumentas, kad mokesčiai buvo renkami neteisėtai, yra nepagrįstas.
2. LR šilumos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad ginčus, kylančius iš sutartinių santykių tarp buitinių šilumos vartotojų ir šilumos bei karšto vandens tiekėjų, priežiūros paslaugų teikėjų dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo organizavimo, dėl daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros tarifų nustatymo, dėl administracinę priežiūrą atliekančių pareigūnų įgaliojimų bei šios priežiūros atlikimo tvarkos ginčo sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja savivaldybės vykdomoji institucija. Tačiau atsakovas dėl ginčo, kylančio iš sutartinių santykių, į Kėdainių rajono savivaldybę nesikreipė.
Šalies argumentai
3. Ieškovė nesutinka su atsakovo prašymu atmesti reikalavimą dėl delspinigių, kadangi ieškovė delspinigius skaičiuoja remiantis CK, LR įstatymu „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“. Šio įstatymo 1 straipsnis numato reguliavimo sritį – jis reglamentuoja LR Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius. UAB „Kėdainių butai“ akcijų savininkas yra Kėdainių rajono savivaldybė, būtent ji savo sprendimu paskyrė UAB „Kėdainių butai“ vykdyti administratoriaus funkcijas. Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Įstatymas nenurodo visų galimų prievolių atsiradimo pagrindų, todėl sąvoka „kitokie juridiniai faktai“, ieškovės nuomone, leidžia jai reikalauti priteisti iš atsakovo ieškinyje nurodytą 692,29 Lt skolą, 42,54 Lt delspinigius, 5% dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 72 Lt žyminio mokesčio.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2002 m. spalio 8 d. Kėdainių rajono savivaldybės mero potvarkiu Nr. 617 ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Kėdainių butai“ buvo paskirta daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), administratoriumi (t. 1, b. l. 9-11). Minėtame name atsakovui A. G. nuosavybės teise priklauso butas Nr. (duomenys neskelbtini), kurio bendras naudingas plotas 50,16 m² (t. 1, b. l. 3). Ieškinio reikalavimai grindžiami tuo, kad atsakovas tinkamai neatsiskaito už suteiktas paslaugas, moka tik dalį priklausančių mokėti mokesčių, už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. yra skolingas 692,29 Lt (t. 1, b. l. 5). Atsakovas iš esmės ginčija tik šilumos tinklų priežiūros mokestį, kadangi yra atsijungęs savo butą nuo namo centralizuotos šildymo sistemos (t. 1, b. l. 151, t. 2, b. l. 15-16).
Dėl išankstinės neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos
Energetikos įstatymo (toliau - ir EĮ) 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta išankstinė privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Valstybinė energetikos inspekcija (toliau - ir Inspekcija) įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Kitas subjektas – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – ir Komisija) išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka įgaliota nagrinėti vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad privaloma ginčų neteisminė nagrinėjimo tvarka, nustatyta EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalyse, taikoma ginčams, kilusiems dėl specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių teisinius santykius energetikos sektoriuje, nuostatų pažeidimo ir priklauso Inspekcijos ir Komisijos kompetencijai. Vartotojų ir energetikos įmonės ginčams, kilusiems kitu pagrindu, ši ikiteisminė tvarka neprivaloma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2014). Tokiems ginčams, kuriems privaloma neteisminė nagrinėjimo tvarka, atriboti nuo tų, kuriems tokia tvarka netaikoma, reikšmingas tinkamas teisinio santykio kvalifikavimas ir ginčo dalyko nustatymas. Inspekcija, vykdydama valstybinę energetikos kontrolę, neatlieka mokesčių už energiją perskaičiavimo funkcijų ir nekompetentinga duoti privalomus nurodymus kitiems asmenims, o Komisija negali įpareigoti vartotojo sumokėti energijos įmonei skolą ar ją sumažinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2014). Nagrinėjamojoje byloje buvo prašoma priteisti skolą už komunalines paslaugas (šilumos tinklų priežiūrą), taigi ieškovė savo reikalavimą kildino iš prievolinių teisnių santykių, dėl ko EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimai kreiptis pirmiau į Inspekciją ar Komisiją nei į teismą, yra netaikomi. Atsakovas atskiro reikalavimo (priešieškinio) dėl mokesčio už šilumos tinklų priežiūrą apskaitos ir apmokėjimo nustatymo tvarkos byloje nereiškė, į Inspekciją ar Komisiją pats nesikreipė, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo palikti ieškovės ieškinį nenagrinėtu CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl atsakovo prievolės mokėti mokestį už šilumos tinklų priežiūrą
Daugiabučio namo bendraturčių pareiga išlaikyti bendrąją dalinę nuosavybę bei mokėti visus su tuo susijusius mokesčius kyla iš įstatymo (CK 4.82 straipsnio 3 ir 4 dalys). CK 4.82 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį, kurią detalizuoja Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo nuostatos (2 straipsnio 15 punktas), butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso šie bendrojo naudojimo objektai: 1) bendrosios pastato konstrukcijos; 2) bendrosios pastato inžinerinės sistemos; 3) pastato bendrojo naudojimo patalpos; 4) vietiniai inžineriniai tinklai; 5) bendrojo naudojimo žemės sklypas. Bendrosiomis pastato inžinerinėmis sistemomis pripažįstama pastato bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, dujų, gilumos, sanitarinės technikos ir kita įranga (įskaitant pastato elektros skydinę, šilumos punktą, šildymo ir karšto vandens sistemos vamzdynus ir radiatorius, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynus, rankšluosčių džiovintuvus). Bendrojo naudojimo objektų nuosavybės specifika lemia tai, jog nėra fiziškai įmanoma kiekvienam bendraturčiui individualizuoti jam priklausiančios bendrojo naudojimo objektų dalies, todėl prie šių objektų išlaikymo privalo prisidėti visi namo bendraturčiai proporcingai turimam buto/patalpos plotui (CK 4.76 straipsnis). Taigi, net ir atsijungęs savo buto įrenginius nuo namo šilumos ir karšto vandens perdavimo tinklų, atsakovas išlieka šilumos ir karšto vandens sistemos bendraturčiu. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2012 m. gegužės 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012, išaiškino, jog „pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos“. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo laiptines /.../ bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu atsakovas turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nepaisant to, kad ieškovas yra atjungęs savo butą nuo bendros namo šildymo sistemos, jam neišnyksta įstatymu nustatyta pareiga mokėti mokesčius už namo bendro naudojimo įrenginių (nagrinėjamu atveju – šilumo tinklų) priežiūrą, todėl pirmosios instancijos teismsas šį atsakovo argumentą pagrįstai atmetė kaip neteisėtą.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Dėl ieškovės teisės teikti namų priežiūros administravimo paslaugas ir faktiškai suteiktų paslaugų. Pagal CK 4.84 straipsnio 1 dalį, jeigu butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat jei bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, skiriamas bendrojo naudojimo objektų administratorius. CK 4.84 straipsnio 2 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi ieškovės paskyrimo bendro naudojimo patalpų administratoriumi metu) numatė, kad administratorių skiria savivaldybės meras (valdyba) arba jo (jos) įgaliotas atstovas. Administratorius administruoja turtą šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu. Pagal 4.240 straipsnio 1 dalį turto paprastojo administravimo atveju administratorius privalo priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas apmokėti iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu. Iš administruojamo turto gaunamas lėšas administratorius turi teisę saugiai investuoti pagal šio skyriaus normas. Taigi administratoriaus teisė ir pareiga administruoti gyvenamųjų namų bendro naudojimo objektus kyla iš įstatymo. Bylos duomenimis, ieškovė gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) administratoriumi paskirta įstatyme numatytu pagrindu - 2002 m. spalio 8 d. Kėdainių rajono savivaldybės mero potvarkiu Nr. 617 (t. 1, b. l. 9-11). Apie ieškovės faktinę veiklą ir suteiktų paslaugų, tame skaičiuje ir atsakovo ginčijamų, realumą liudija tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui pateikti rašytiniai įrodymai – (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo bendrojo naudojimo objektų aprašas (t. 1, b. l. 56-62); ieškovės ataskaitos šio gyvenamojo namo gyventojams apie suteiktas paslaugas ir atliktus darbus, lėšų panaudojimą ir kt. už 2011-2012 metų laikotarpį (t. 1 b. l. 70-76). Paminėtam kontekste pažymėtina, kad pats atsakovas dalyvavo butų savininkų susirinkimuose ir šių atskaitų patvirtinimui pritarė (t. 1, b. l. 77, 80); atestato eksploatuoti šilumos įrenginius ir turbinas, šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros žurnalo ir Šilumos mazgo naudojimo ir remonto žurnalo kopijos, kiti su šia veikla susiję dokumentai (t. 2, b. l. 120-154). Sutiktina su apelianto argumentu, kad ginčijamų mokesčių paskaičiavimo laikotarpiu ieškovė nebuvo įregistravusi viešajame registre administravimo veiklos, tačiau ši aplinkybė nepaneigia ieškovės suteiktų paslaugų ir atliktų darbų fakto, administravimo veiklos įregistravimas viešame registre atlieka tik tokios veiklos išviešinimo funkciją, minėta, kad ieškovės administravimo veikla kildinama iš įstatymo, todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog ieškovė faktiškai nesuteikė ir neturėjo teisinio pagrindo teikti pastato bendrojo naudojimo administravimo paslaugų.
Dėl skolos dydžio ir mokesčio tarifo už šilumos tinklų priežiūrą. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčijamas šildymo sistemos ir karšto vandens priežiūros eksploatavimo mokestis buvo nustatytas remiantis Kėdainių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. TS-334 Dėl daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros ir eksploatacijos maksimalių tarifų nustatymo, kurio pagrindu ieškovė 2011 m. kovo 1 d. įsakymu V-18 ir patvirtino atsakovo ginčijamą 0,46 Lt/ m² tarifą (t. 1, b. l. 152-154, t. 2, 83-88). Šis mokestis paskaičiuotas nepažeidžiant nei savivaldybės tarybos, nei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo dėl Daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodikos (su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais) nuostatų. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovė turėjo taikyti mažesnį šio mokesčio tarifą, remdamasi anksčiau priimtais savivaldybės ir pačios ieškovės teisės aktais. Atsakovo 48,95 Lt įmoka atlikta 2013 m. birželio 12 d., taigi neapima laikotarpio, už kurį buvo paskaičiuota skola, ir jo dydžiui reikšmės neturi (t. 2, b. l. 6, 89), todėl mažinti prašomą priteisti skolą teismas neturėjo pagrindo.
Dėl delspinigių. Minėta, kad ieškovė atlieka pastatų bendrojo naudojimo objektų administratoriaus funkcijas įgyvendindama jai savivaldybės deleguotą funkciją (CK 4.84 straipsnio 1 ir 2 dalys). Todėl teismas, atsižvelgdamas į paminėtą aplinkybę ir ieškovės įstatinio kapitalo sudėtį, pagrįstai rėmėsi įstatymo „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ nuostatomis ir paskaičiavo delspinigius už šešis mėnesius nepažeisdamas įstatymų reikalavimų (t. 2, b. l. 89; CK 6.71 straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais įvardyti proceso ir materialiosios teisės normų pažeidimai nesudaro pagrindo panaikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl ko atsakovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinį skundą atmestus, valstybei iš atsakovo priteitina 22,76 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovo A. G., gim. (duomenys neskelbtini), 22,76 Lt (dvidešimt du litus 76 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, biudžeto surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.