Vilniaus apygardos teismo nutartis

2017-11-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-515-315/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2017-11-14Vilniaus apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2018-05-15Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-11-14
Bylos Nr.
1A-515-315/2017
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-39685-2016-3
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arūnas Kisielius (pirm.), Virginija Liudvinavičienė, Virginija Švedienė
Nuteistasis
V. B.
Civilinis ieškovas
J. B.
Nukentėjusysis
J. B.
Advokatai
Domantas Skebas, Gitana Gudaitė
Kategorijos
Nuorašas:

Pranešėjas Arūnas Kisielius Baudžiamoji byla Nr. 1A-515-315/2017

Teisėjas Rolandas Bužinskas Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39685-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2.1; (S) 1.2.4.6.2.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Arūno Kisieliaus (kolegijos pirmininko) ir Virginijos Švedienės,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei,dalyvaujant prokurorei Loretai Masiulionytei,nuteistajam V. B., jo gynėjui Domantui Skebui,nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. B., jos atstovei advokatei Gitanai Gudaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. gynėjo advokato Domanto Skebo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. pripažintas dėl nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, atsiprašyti nukentėjusios J. B. dėl smurtinio elgesio jos atžvilgiu ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 72² straipsnis);

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį V. B. išteisintas neįrodžius, kad jis padarė veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių.

J. B. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš V. B. civilinei ieškovei J. B. priteista 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 614 Eur proceso išlaidų. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

V. B. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugpjūčio 21 d. apie 20.00 val. buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje konflikto metu ranka sugriebė sėdinčiai ant lovos sutuoktinei J. B. už plaukų ir keturis kartus juos patempė, konfliktui tęsiantis virtuvėje sugriebė J. B. už plaukų ir tris kartus patempė, juos pešdamas, bei apdraskė nukentėjusiajai kairės rankos dilbį, tokiu būdu smurtaudamas prieš savo šeimos narį sukėlė nukentėjusiajai J. B. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą dėl padarytų odos nubrozdinimų kairiajame dilbyje. Šie V. B. veiksmai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, panaikinti skundžiamą nuosprendį ir V. B. atžvilgiu priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl fizinio skausmo sukėlimo. Apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje remiamasi nukentėjusiosios teiginiais apie tai, kad apeliantui tampant ją už plaukų, ji jautė fizinį skausmą. Teismas nepasisakė kokiais bylos duomenimis remiantis buvo nuosprendyje padaryta išvada, kad apeliantas suvokė keliantis nukentėjusiajai skausmą. Pažymi, kad fizinis smurtas ne visada sukelia fizinį skausmą, o ir ne kiekvienas sukeltas fizinis skausmas yra pavojingas, neteisėtas ir žalingas. Sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai.

Teismas neįvertino nukentėjusiosios patvirtinimo, išsakyto teismo posėdyje, apie tai, kad apeliantas galėjo nesuvokti, jog nukentėjusiajai skauda. Nukentėjusioji parodė teismui: „Man skaudėjo, jam atrodo kad neskauda“ (t. 2, b. l. 28).

Teismas skundžiame nuosprendyje neįvertino aplinkybės apie tai. kad sutuoktiniai jau ilgą laiką pyktasi. tarp jų tvyro įtampa, jie kaltina vienas kitą. Pažymi, kad apklaustas pareigūnas H. A. (t.1, b. l. 51) parodė, jog nukentėjusioji skundėsi sutuoktinio smurtavimu, smurtas buvo psichologinis. Garso įraše, kuriame fiksuotas pokalbis su BPC operatoriumi, nukentėjusioji taip pat akcentuoja, kad ji nenori apelianto baudžiamosios atsakomybės, tiesiog nori fiksuoti kaip apeliantas daro jos šeimyninį gyvenimą nepakeliamu (t. 1, b. l. 12-14).

Dėl sveikatos sutrikdymo. Apeliantas pažymi, kad savo pareiškimuose (t. 1, b. l. 4, 8) nukentėjusioji neprašo patraukti apelianto baudžiamojon atsakomybėn už rankos įbrėžimus. Nors BK 140 straipsnio 2 dalis nenumato privalomo nukentėjusiojo pareiškimo, kad būtų pradėtas procesas ir asmuo būtų traukiamas atsakomybėn (BK 140 straipsnio 4 dalis), tačiau į paties nukentėjusiojo vertinimą ir požiūrį būtina atsižvelgti sprendžiant, ar veika iš ties buvo tiek pavojinga, kad reikėtų taikyti baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju nukentėjusioji visų apklausų metu nurodė, kad ji nežino kaip atsirado rankos įbrėžimai ir ji mano, kad jie buvo padaryti apelianto rankos nagais tampymo už plaukų metu (t. 1, b. l. 59). Taigi nukentėjusioji nepajautė rankos odos skausmo konflikto su apeliantu metu ir net nepastebėjo rankos įbrėžimų, kol jų jau neparodė pareigūnai. Be to, teismo medicinos specialisto išvadoje (t. 1, b. l. 41) nurodyta, kad nėra požymių, leidžiančių identifikuoti konkretų daiktą, palikusį sužalojimą. Išvada apie tai, kad sužalojimas atsirado dėl kontakto su apelianto nagais, yra grindžiama vien spėjimu, o ne objektyvaus tyrimo duomenimis.

Dėl specialisto apklausos. Apeliantas pažymi, kad bylos dokumentuose skirtingai įvardinamas nukentėjusiajai padaryto sužalojimo pobūdis. Gynėjo teigimu, neįtikėtina, kad per 3 nepilnas dienas nukentėjusios įdrėksta ar nubrozdinta oda pasidengė šašu, jis nusilupo ir teliko rausvos, šviežios odos plotai po nusilupusio šašo. Įrodymų tyrimas byloje yra atnaujintinas, nes gynėjas prašo leisti jam užduoti klausimus teismo medicinos specialistui, kuriais siekia išsiaiškinti koks yra odos įbrėžimų (nubrozdinimų) gijimo laikas ir ar yra įmanoma tokiai sužalotai odai per 3 nepilnas dienas pasidengti šašu ir jį pamesti.

Dėl nukentėjusiosios psichinės sveikatos būklės tyrimo. Pažymi, kad nuteistasis V. B. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme neturėjo gynėjo, todėl jo prašymai buvo suformuluoti ne teisine kalba, juose nebuvo išreikštas konkretus procesinis reikalavimas. Todėl V. B. nebuvo teismo teisingai suprastas ir apelianto prašymai nebuvo tinkamai išspręsti. Apeliantas prašyme (t. 2, b. l. 14) ir duodamas parodymus teisme, nurodė, kad jo nuomone, nukentėjusioji serga psichikos liga, kuri neleidžia jai adekvačiai suvokti realybę, nukentėjusiąją kamuoja haliucinacijos ir kliedesiai. Apelianto vertinimu, nukentėjusioji dėl savo psichikos problemų nurodė tikrovės neatitinkančius teiginius apie tai, kad apeliantas tampė ją už plaukų, apdraskė, žlugdė, persekiojo. Tiek apklausiama pareigūnų, tiek teismo posėdyje nukentėjusioji kalbėjo padrikai, nuolat nukrypo į kitus įvykius, išsakė paranojai būdingus išsireiškimus apie tai, kad apeliantas ją seka, persekioja, valdo jos telefoną, todėl jo ekranas mirksi (t. 2, b. l. 28-29, 42). Teismas nukentėjusios psichikos būklės netyrė ir trumpai pasisakė nuosprendyje, kad byloje nagrinėjami apelianto veiksmai, o apeliantas neturėjo teisės smurtauti nei ir psichikos sutrikimų turinčio asmens atžvilgiu. Tačiau, gynėjo manymu, teismas neatsižvelgė, kad nukentėjusiosios sveikatos būklę būtina įvertinti, nes tai labai svarbu vertinant jos parodymų atitikimą realiems įvykiams. Gynėjas prašo atnaujinti įrodymų tyrimą ir išreikalauti duomenis iš sveikatos įstaigų apie nukentėjusiajai galimai diagnozuotus psichikos sutrikimus.

Dėl pokalbių išklotinės ir charakterizuojančios medžiagos prijungimo. Apeliantas pažymi, kad teismas atmetė jo prašymą prijungti prie bylos telefono skambučių ir SMS žinučių išklotinę, nurodydamas, kad šie duomenys nesusiję su nagrinėjamais kaltinimais (t. 2, b. l. 42). V. B. su tuo nesutinka, nes šiuo įrodymu, t. y. kad nukentėjusioji per dvi dienas jam yra išsiuntusi daugiau kaip 70 SMS žinučių ir yra padariusi itin daug skambučių, apeliantas grindė savo prašymą atlikti nukentėjusiosios psichikos būklės tyrimą. V. B. nuosekliai parodė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kad nukentėjusioji turi psichikos sutrikimų, todėl neadekvačiai suvokia įvykius, yra kamuojama šizofreninių paranojinių simptomų, girdi balsus, mato neegzistuojančius dalykus. Todėl apeliantas prašo apeliacinės instancijos teismo prijungti išklotinę, juolab, kad nukentėjusioji šių savo neadekvačių veiksmų neneigė.

Taip pat skunde nurodoma, kad sprendžiant dėl V. B. parodymų teisingumo, būtina surinkti į bylą duomenis apie jo asmenybę. Byloje apsiribota duomenimis apie apelianto teistumo nebuvimą, administracinį baustumą, nesigydymą psichikos gydymo įstaigose. Apeliantas prašo prijungti prie bylos duomenis apie tai, kad V. B. yra aukščiausios kvalifikacijos medikas chirurgas, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, yra ne kartą apdovanotas, teigiamai vertinamas. Gynybos vertinimu, neįtikėtina, kad nuteistojo asmenybė staiga pasikeitė ir todėl jis pradėjo smurtauti nukentėjusiosios atžvilgiu.

Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliantas prašo atnaujinti įrodymų tyrimą: iškviesti į teismo posėdį teismo medicinos specialistą, sudaryti galimybę gynėjui užduoti jam klausimus; prijungti prie bylos telefono skambučių ir pokalbių išklotinę; prijungti prie bylos apeliantą charakterizuojančią medžiagą; išreikalauti iš VšĮ „Antakalnio poliklinika“ (Antakalnio g. 59, Vilnius) nukentėjusiosios J. B. ambulatorinę kortelę; išreikalauti iš VšĮ „Vilniaus psichikos sveikatos centras“ (Vasaros g. 5, Vilnius) nukentėjusiosios J. B. medicinos dokumentus; išreikalauti iš Všį „Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė“ (Parko g. 21, Vilnius) nukentėjusiosios J. B. medicinos dokumentus; išreikalauti iš gydytojos psichologės A. Z. medicininius dokumentus; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir kuria iš dalies tenkintas civilinis ieškinys bei priteistos proceso išlaidos ir priimti naują nuosprendį, kuriuo V. B. išteisinti, civilinį ieškinį ir prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo atmesti.

Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis V. B. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji J. B. ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. B. gynėjo adv. D. Skebo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Vilniaus miesto apylinkės teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad V. B. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, sudėtis.

Nepagrįstas nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad V. B. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje.

Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, kad V. B. 2016 m. rugpjūčio 21 d. savo veiksmais jai sukėlė fizinį skausmą. Ji parodė, kad konfliktai su vyru vyksta nuolatos ir tęsiasi jau ilgą laiką. Minėtą dieną konfliktas su nuteistuoju prasidėjo nuo 15 val. Vėliau, J. B. sėdint ant lovos, V. B. priėjo, viena ranka sugriebė už plaukų ir keturis kartus patempė. Kai nukentėjusioji nuėjo į virtuvę ir atsisėdo ant kėdės, nuteistasis prie jos priėjo, vėl rankomis sugriebė už plaukų ir, juos pešdamas, tris kartus patempė. J. B. stengėsi galvą užsidengti rankomis, todėl V. B. jai įdrėskė į kairės rankos dilbį. Nuteistasis į nukentėjusiąją kreipėsi vartodamas necenzūrinius žodžius, grasino. Mažamečiai vaikai stengėsi konfliktuojančius tėvus nuraminti (t. 2, b. l. 37-38). Nuteistasis patvirtino, kad 2016 m. rugpjūčio 21 d. tarp jo ir jo sutuoktinės iš tiesų kilo konfliktas (t. 2, b. l. 25-27). Tai, kad atvykus į įvykio vietą, mažamečiai nuteistojo ir nukentėjusiosios vaikai aiškino, kad tėvas motinai plėšė plaukus, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytojas policijos pareigūnas V. A. (t. 2, b. l. 30). Tam, kad 2016 m. rugpjūčio 21 d. V. B. smurtavo J. B. atžvilgiu, neprieštarauja ir ta aplinkybė, jog mažametis vaikas, matydamas tarp tėvų vykstantį konfliktą ir motinos atžvilgiu smurtaujantį tėvą, pagalbos ieškojo skambindamas bendruoju pagalbos centro telefonu. Nors nuteistasis aiškino, kad paskambinti bendruoju pagalbos telefonu mažametį vaiką įkalbėjo J. B., tačiau nėra tokį jo aiškinimą patvirtinančių objektyvių duomenų. Byloje esantis garso įrašas patvirtina, kad į pagalbos centrą paskambinęs mažametis buvo susijaudinęs, nurodė, kad „tėtis labai muša mamą“. Paprašius prie telefoną pakviesti motiną, mažametis jai nunešė telefoną, pastaroji paaiškino, kad vyras peša plaukus, tyčiojasi. Operatoriui paklausus, ar ji nori, jog būtų kviečiama policija, nukentėjusioji aiškino, kad ji pavargo nuo ilgai besitęsiančių konfliktų ir nori ramybės, todėl sutiko, jog apie įvykį būtų pranešta policijai (t. 1, b. l. 12). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji patvirtino, kad ji neliepė sūnui skambinti į policiją, jis telefoną pasiėmė ir į pagalbos centrą paskambino pats, jai nematant. J. B. aiškino, jog ji buvo mokiusi vaikus nelaimės atveju skambinti bendruoju pagalbos telefonu, tai daryti jį buvo mokiusi ir močiutė (t. 2, b. l. 28). Be to, byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad V. B. nukentėjusiosios atžvilgiu smurtavo galimai ne pirmą kartą. Liudytojas V. K. L. aiškino, kad jis ir ankščiau yra matęs sumuštą savo dukrą, pastaroji pasakodavo, kad V. B. jos atžvilgiu naudoja fizinį smurtą (t. 2, b. l. 30-31). Nukentėjusioji pateikė foto nuotraukas, kuriose užfiksuoti jos veido sumušimai (t. 1, b. l. 60-62). Kaip jau minėta, tai, kad tarp V. B. ir J. B. vykdavo nuolatiniai konfliktai, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats nuteistasis, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusioji piktybiškai ar nesant tam priežasties pranešdavo policijai apie kilusius konfliktus. Todėl abejoti tuo, kad mažametis vaikas į bendrąjį pagalbos centrą paskambino savo iniciatyva, nėra pagrindo.

Nepagrįstas V. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis apdraskė nukentėjusiosios kairės rankos dilbį. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 2565/2016(01) matyti, jog J. B. padaryti odos nubrozdinimai kairiame dilbyje, paveikus kietu, buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu (daiktais) galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2016 m. rugpjūčio 21 d.). Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 41). Nors nuteistasis ir jo gynėjas nesutiko su specialisto išvada, aiškino, jog J. B. nustatyti odos nubrozdinimai padaryti ne įvykio metu, tačiau nepateikė jokių tokį jų aiškinimą patvirtinančių objektyvių duomenų. Iš specialisto išvados matyti, jog atliekant tyrimą specialistė išvadą davė nukentėjusiąją apžiūrėjus. Ji nustatė, jog kairio dilbio tiesiamojo paviršiaus viduriniame trečdalyje – du išilginės krypties, 0,1x2 cm ir 0.2 x4 cm rausvos, šviežios odos plotai po nusilupusio šašo (t. 1, b. l. 41). Taigi pirmosios instancijos teismas abejoti specialisto išvados teisingumu neturėjo pagrindo. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme J. B. paneigė, jog ji galėjo susižeisti grybaudama ar kokiu nors kitu būdu. Ji aiškino, jog iš patirto streso ir išgąsčio nepastebėjo, kad ranka įdrėksta, sužalojimą pamatė į įvykio vietą atvykę pareigūnai (t. 2, b. l. 28). Tai, kad įvykio metu buvo apdraskyta nukentėjusiosios ranka, patvirtino liudytojai policijos pareigūnai H. A. ir I. V. (t. 1, b. l. 54-55, t. 2, b. l. 30). J. B. padarytas sužalojimas užfiksuotas 2016 m. rugpjūčio 22 d. asmens apžiūros protokole (t. 1, b. l. 44-46) ir netrukus po įvykio surašytame Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rinktinės „Vytis“ Trečiosios kuopos vyriausiojo patrulio H. A. 2016 m. rugpjūčio 21 d. tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo (t. 1, b. l. 23). Taigi tai, kad 2016 m. rugpjūčio 21 d. V. B. J. B. atžvilgiu smurtavo: sugriebė sėdinčiai ant lovos sutuoktinei už plaukų ir keturis kartus juos patempė, konfliktui tęsiantis virtuvėje sugriebė nukentėjusiajai už plaukų ir tris kartus patempė, juos pešdamas, bei apdraskė nukentėjusiajai kairės rankos dilbį, patvirtina pirmosios instancijos teismo ištirtų ir įvertintų bei apeliacinės instancijos teismo aptartų bylos objektyvių faktinių duomenų visuma.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog V. B., sugriebdamas nukentėjusiajai už plaukų ir juos tempdamas, nesuvokė, kad savo veiksmais jai sukelia fizinį skausmą. J. B. aiškino, kad nuteistasis jai už plaukų buvo suėmęs abejomis rankomis, tempiant plaukus, iškrito ir sulūžo plaukų segtukas, ji, jausdama skausmą ir norėdama apsiginti, rankomis dengėsi galvą, tuo metu V. B. įdrėskė jos ranką. Tokie nuteistojo veiksmai nukentėjusiajai neabejotinai sukėlė nemalonius jutiminius išgyvenimus – fizinį skausmą. Atkreiptinas dėmesys, jog V. B. turi medicininį išsilavinimą, didelę gyvenimišką ir profesinę patirtį, yra praktikuojantis gydytojas, taigi jis neabejotinai suvokė, jog stipriai suimdamas nukentėjusiosios plaukus ir juos tempdamas – sukelia jai skausmą. V. B. prieš savo šeimos narį – sutuoktinę - nusikalto veikdamas tyčia, todėl jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.

Nors apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas kelia klausimą dėl nukentėjusiosios psichinės būklės, tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad J. B. būtų linkusi fantazuoti ir kalbėti netiesą. Be to, atkreiptinas apelianto dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas J. B. parodymais vadovavosi tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teisme byla buvo išnagrinėta nedalyvaujant V. B. gynėjui, todėl jis tinkamai nepasinaudojo visomis savo procesinėmis teisėmis. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas išaiškino V. B. jo teises, tarp jų ir teisę turėti gynėją, tačiau pastarasis gynėjo atsisakė, nes gynyba jam nebuvo reikalinga (t. 2, b. l. 24). Iš teisiamųjų posėdžio protokolų matyti, jog V. B. buvo užtikrinta teisė teikti prašymus, duoti paaiškinimus, užduoti klausimus nukentėjusiajai ir liudytojams, pasisakyti baigiamosiose kalbose, jam buvo suteiktas paskutinis žodis. Nuteistojo teikiami prašymai buvo sprendžiami išklausius visų proceso dalyvių nuomonės, dėl jų buvo priimami motyvuoti sprendimai. Taigi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme V. B. procesinės teisės nebuvo pažeistos.

Paskirdamas nuteistajam V. B. bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Pirmos instancijos teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, padarymo aplinkybes, V. B. asmenybę. Jis, būdamas neteistas, padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą šeimos nario sveikatai (BK 11 straipsnio 3 dalis), baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 133-134). V. B. turi aukštąjį išsilavinimą, dirba chirurgu Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje ir Telšių regioninėje ligoninėje. Jis yra apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos medaliu (t. 2, b. l. 87, 89), apdovanotas III laipsnio Šaulių sąjungos pasižymėjimo ženklu (t. 2, b. l. 90), padėka už nuoširdžią ir nuolatinę veiklą Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai (t. 2, b. l. 91), apdovanojimo ženklo – medaliu už nuopelnus Vilniui ir tautai (t. 2, b. l. 92). Taigi V. B. yra charakterizuojamas išimtinai teigiamai. Todėl apylinkės teismas pagrįstai nuteistajam už nusikalstamos veikos padarymą paskyrė vieną iš švelniausių baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytų bausmės rūšių – laisvės apribojimą vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo laikotarpį būti namuose nuo 23.00 val. iki 06.00 val., jei tai nesusiję su darbu, atsiprašyti nukentėjusios J. B. dėl smurtinio elgesio jos atžvilgiu ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. V. B. paskirta bausmė yra teisinga, proporcinga jo padarytam nusikaltimui ir nėra aiškiai per griežta.

Įvertinus tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį dėl apeliaciniame skunde nurodomų motyvų nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo V. B. gynėjo adv. Domanto Skebo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Virginija LiudvinavičienėArūnas KisieliusVirginija ŠvedienėNuorašas tikras:Kolegijos pirmininkas Arūnas Kisielius