Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-16 · Administracinė byla Nr. I-8555-208/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-16
Bylos Nr.
I-8555-208/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
R. R.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-8555-208/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03110-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 16 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2012 m. iki 2016 m. liepos mėn. jis periodiškai buvo laikomas LAVL Chirurgijos skyriuje nežmoniškomis sąlygomis. Kameros-palatos buvo nuolat perpildytos, inventorius buvo labai senas, nebuvo išduodamos valymo priemonės, indas skalbiniams skalbti, elektros instaliacijos buvo techniškai netvarkingos, sienų ir lubų dažai atsilupę, sienos pasidengusios pelėsiu ir grybeliu, neišduodamos priemonės švarai palaikyti. Kamerų-palatų grindys buvo drėgnos, supelijusios ir sulūžusios, sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios patalpos nesilaikant higienos normų reikalavimų, kriauklė buvo metalinė ir surūdijusi, iš kanalizacijos sklisdavo nemalonus kvapas, langelis, per kurį buvo paduodamas maistas taip pat buvo aprūdijęs ir supelijęs, kameros-palatos nevėdinamos, langai buvo netvarkingi arba jų iš viso nebūdavo. Išduodamas gulimasis inventorius (čiužinys, antklodė ir pagalvė) buvo suplyšęs, sklido nemalonus kvapas, buvo įsiveisę parazitai. Dėl tokių laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, dvasinius sukrėtimus ir kt.

LAVL, kuri atstovauja atsakovę Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 6–9).

LAVL nurodo, kad pareiškėjas nuo 2013 m. vasario 27 d. iki 2013 m. kovo 6 d. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 19 (7,19 kv. m, 3 lovos), nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. birželio 4 d. – Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 30 (15,45 kv. m, 8 lovos), nuo 2015 m. rugsėjo 2 d. iki 2015 m. spalio 9 d. – Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 2 (24,92 kv. m, 7 lovos) ir Nr. 20 (7,19 kv. m, 4 lovos). Koks konkretus skaičius pareiškėjo gydymo minėtose palatose metu buvo pateikti negali, nes tokia statistika nevedama. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹ p., Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės). Nurodo, jog LAVL yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių teikimas yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę ir tinkamą nepertraukiamą gydymą. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos. Taip pat LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris yra remontuojamas ir / arba keičiamas, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atitvertas 1,5 m sienele kas atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus, Visuomenės sveikatos centras jokių pastabų dėl sienelės neatitikimo teisės aktų reikalavimams nėra pateikęs. Nurodo, jog kiekvienoje palatoje yra įrengta ventiliacinė vėdinimo šachta bei langai kas užtikrina tinkamą oro ventiliaciją. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) pilnai panaudojamos, LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus, ir dažniau, o visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus. Vadovaujantis Taisyklių 73.5 ir 73.6 punktais valymo inventorius į kameras-palatas išduodamas esant suimtųjų / nuteistųjų prašymams. Higienos norma bei HN 134:2015 “Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai” ir Lietuvos higienos norma HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ nereglamentuoja čiužinių ir kito minkšto inventoriaus susidėvėjimo lygio. Čiužiniai, patalynė, pižamos ir kt. atnaujinami ir / ar pakeičiami pagal susidėvėjimo lygį, atsižvelgiant į LAVL finansines galimybes. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami vadovaujantis Taisyklių 258 punkto nuostatomis, minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys tarp LAVL veiksmų ir kilusių pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Byla dalyje nutrauktina, o likusioje dalyje skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs LAVL periodiškai nuo 2012 m. iki 2016 m. liepos mėn. Pareiškėjo reikalavimams LAVL prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.125 straipsnio 8 dalis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad jis tuo metu, kai buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, galėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos ir šią teisę tinkamai ginti, paduodant skundą teismui. Pareiškėjas nepaaiškino ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus bei nepagrindė, kodėl tuo metu jis galimai pažeistų teisių negynė teismine tvarka. Be to, skunde pareiškėjas pats nurodė, jog ginčo laikotarpiu jautė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, dvasinius sukrėtimus ir kt. Pažymėtina, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų administraciniuose teismuose yra išnagrinėta daug kalinamųjų skundų, todėl pareiškėjas turėjo realias galimybes žinoti apie savo teisių pažeidimus, tačiau jas ginti delsė nepagrįstai ilgai. Atsižvelgiant į tai, kad skundas teismui išsiųstas 2016 m. liepos 29 d., ieškinio senatis šioje byloje taikytina laikotarpiui iki 2013 m. liepos 28 d. imtinai. Tai atitinka ir LVAT formuojamą praktiką (pvz., 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2066-662/2015).

Teismas pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 11¹.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

Remiantis LAVL pateiktais duomenimis (b. l. 6), pareiškėjas ginčo laikotarpiu (pritaikius senaties terminą) periodiškai buvo gydomas nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2015 m. spalio 9 d. Iš šių duomenų matyti, jog iš pareiškėjo 51 paros praleistos LAVL, visas paras vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje pagal lovų skaičių neatitiko nustatytų reikalavimų (b. l. 95, 117). LAVL atsiliepime pripažino, kad nustatytos ploto normos galėjo būti viršytos. Teismas, vertindamas esančių byloje įrodymų visumą, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie laikymą perpildytose palatose yra pagrįstos. Be to, pažymėtina ir tai, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas higienos ir pacientų laikymo sąlygas. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas Leidimas-Higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 (b. l. 26) patvirtina, kad LAVL atitinka minimalius sveikatos priežiūros įstaigos reikalavimus. Aplinkybę, kad patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, o patalpos yra minimaliai aprūpintos baldais, patvirtinta 2015 m. liepos 17 d. pažyma apie kamerų/palatų plotą ir inventorių (b. l. 117).

Pareiškėjas taip pat teigia, jog sanitarinis mazgas įrengtas nesilaikant higienos normų reikalavimų, elektros instaliacijos techniškai netvarkingos, sienų ir lubų dažai atsilupę, sienos pasidengusios pelėsiu ir grybeliu, grindys drėgnos, supelijusios ir sulūžusios, patalpos nevėdinamos, langai netvarkingi arba jų iš viso nėra, kriauklė metalinė ir surūdijusi, iš kanalizacijos sklisdavo nemalonus kvapas, langelis, per kurį buvo paduodamas maistas taip pat aprūdijęs ir supelijęs.

Higienos normos 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

LAVL nurodė, jog sanitarinis mazgas atskirtas 1,5 m sienele ir tai pagrindė kameros foto nuotraukomis (b. l. 74–75, 79–80, 84–85, 96–97) bei tuo, jog Visuomenės sveikatos centras jokių pažeidimų dėl netinkamo sanitarinio mazgo atitvėrimo nėra nustatęs, todėl teismas vadovaudamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis pripažįsta, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus. Kita vertus, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Atsižvelgiant į tai, jog duomenų apie visišką privatumo užtikrinimą (pertvarų su durimis, užuolaidomis ir pan.) byloje nėra, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Taip pat, iš teismui pateiktų kamerų foto nuotraukų (b. l. 72–89) matyti, kad galimai yra pagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl to, jog kamerų sienų ir lubų dažai atsilupę, sienos pasidengusios pelėsiu, nes tokie pažeidimai ne kartą yra nustatyti ir Visuomenės sveikatos centro, tačiau nesutiktina, kad grindys buvo supelijusios ir sulūžusios, langai buvo netvarkingi arba jų iš viso nebūdavo. Pažymėtina, jog tokių pažeidimų nenustatė ir Visuomenės sveikatos centras. Taip pat, nei vieną kartą nebuvo nustatyti pažeidimai dėl aprūdijusios kriauklės, bei langelio maistui paduoti neatitikimo higienos normų reikalavimams, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti. Nors pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu Visuomenės sveikatos centro patikrinimai nebuvo atlikti, tačiau pažymėtina, jog iš teismui pateiktų Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad tam tikri pažeidimai dėl atsilupusių sienų ir grindų būdavo nustatomi, tačiau grįžtamosios kontrolės metu jie visada būdavo pašalinti, pažymėtina, jog drėgmės ar vėdinimo pažeidimai niekada nebuvo nustatyti (b. l. 43–46, 58–59, 62–63, 93–94, 100–102). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo laikymo LAVL metu, kameros-palatos galimai ne visada atitiko visus higienos normų reikalavimus, tačiau LAVL pagal turimus resursus visuomet siekia, kad kameros maksimaliai atitiktų higienos normų reikalavimus, o tai patvirtina 2015 m. gegužės 29 d. darbų priėmimo aktas Nr. BD-772 (b. l. 98–99).

Pareiškėjas taip pat teigia, jog kamerų-palatų inventorius buvo labai senas, nebuvo išduodamos valymo priemonės, indas skalbiniams skalbti, gulimasis inventorius (čiužinys, antklodė ir pagalvė) buvo suplyšęs, sklido nemalonus kvapas, buvo įsiveisę parazitai.

Dėl švaros palaikymo kamerose teismas pažymi, jog vadovaujantis Taisyklių 73.5 ir 73.6 papunkčiais, nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, t. y. laikytis asmens higienos, tvarkyti ir prižiūrėti savo, gyvenamąją (miegamą) ir pasivaikščiojimo vietas. LAVL nurodė, jog esant nuteistųjų / suimtųjų prašymui valymo inventorius yra visada išduodamas. Be to, iš byloje esančios paslaugų teikimo sutarties bei atliktų darbų aktų matyti, jog kamerose-palatose nuolat atliekama deratizacija ir dezinsekcija (b. l. 68–71). Atsižvelgiant į tai, nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl to, jog palatos buvo purvinos, o valymo inventorius neišduodamas.

Atsakant į pareiškėjo teiginį dėl gulimojo inventoriaus pažymėtina, kad Higienos norma ir Lietuvos higienos norma HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ nereglamentuoja čiužinių ir kito minkšto inventoriaus susidėvėjimo lygio. Tuo tarpu, LAVL nurodė, jog čiužiniai, patalynė, pižamos ir kt. atnaujinami ir / ar pakeičiami pagal susidėvėjimo lygį, atsižvelgiant į Ligoninės finansines galimybes. Teismui pateikti darbų atlikimo aktai bei Kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnalas patvirtina, kad LAVL nuolat atliekama deratizacija ir dezinfekcija, todėl nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys dėl to, jog patalinėje buvo parazitų (b. l. 14–25, 28–42, 47–57, 103–114). Taip pat, nepagrįstas ir pareiškėjo teiginys, jog nuo patalinės sklido nemalonus kvapas, nes skalbimo paslaugų sutartis patvirtina, kad gulimas inventorius yra prižiūrimas ir nuolat skalbiamas (b. l. 64–67) be to, tokių pažeidimų nėra nustatęs ir Visuomenės sveikatos centras. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisės aktų reikalavimus atitinkančių gydymosi sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 straipsnis). Kita vertus, nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Atsižvelgiant į laikymo LAVL trukmę, į tai, kad buvo nustatytas kamerų perpildymo faktas (bendroje sumoje 51 para) bei tam tikri higienos normų reikalavimų neatitikimai, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, pareiškėjui priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 1 000 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

bylą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. iki 2013 m. liepos 28 d. imtinai nutraukti.

Likusioje dalyje pareiškėjo R. R. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. R. 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius