Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Vinco Versecko (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J.B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1559-51/2005 pagal ieškovo akcinės bendrovės banko „Hansabankas“ ieškinį atsakovams J.B., I.B. dėl skolos priteisimo bei atsakovo J.B. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei bankui „Hansabankas“ dėl turto perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Lietpak“ (P.K. individualios įmonės ir UAB ,,Polimerinių medžiagų centras“ teisių perėmėja).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas atmetė ir priešieškinio reikalavimą pripažinti, kad bankas, perimdamas turtą už 40 000 Lt elgėsi nesąžiningai, nes turto vertė buvusi: žymiai didesnė. Teismas savo sprendimą argumentavo tuo, jog 40 000 Lt kaina buvo nustatyta ne ieškovo reikalavimu, ją nustatė antstolis, o bankas pagal šią kainą tik perėmė varžytynėse nerealizuotą turtą; byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad tokį kainos nustatymą, numatydamas turto perėmimą savo žinion, kokiais nors veiksmais būtų įtakojęs ieškovas; atsakovas neneigė, jog žinojo apie turto perkainojimą iki 40 000 Lt ir kad jam buvo pranešta, jog nesutikdamas su kaina jis gali prašyti ekspertinio turto įkainojimo (vykd. b.l. 23), tačiau nesinaudojo galimybe skųsti antstolio veiksmus; atsakovas pats pasirinko turto vertintojus, kurie nustatė turto vertę 448 000 Lt, tačiau prieš savaitę iki įkeitimo - 2000 m. rugsėjo 28 d. nusipirko šiuos pastatus už dešimt kartų mažesnę kainą - 48 714 Lt (b.l. 146), todėl jam pačiam galėjo ir turėjo kilti pagrįstų abejonių, ar iš tikrųjų tokia yra reali vertinimo metu nustatyta pastatų vertė; be to atsakovas pats nurodė, kad iš gautos paskolos žymesnio remonto neatliko, todėl nėra pagrindo manyti, jog po paskolos gavimo turto vertė žymiai padidėjo - 2002 m. rugpjūčio 24 d. areštuoto turto apyraše, t.y. dar tuomet, kai išieškojimas tik prasidėjo, pastatai antstolio buvo įvertinti 40 000 Lt, apyraše konstatuota, kad jų būklė avarinė; byloje nėra duomenų, kad ir per šį laikotarpį pastatų vertė būtų padidėjusi; ieškovas šį turtą pardavė trečiajam asmeniui už panašią kainą, tik pridėjęs turėtas vykdymo išlaidas (b.l. 75-76). Įvertinęs paminėtą teismas sprendė, kad minėtas turtas perduotas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, todėl, nepaneigus įgijėjo sąžiningumo prezumpcijos, laikytinas įgytu teisėtai ne tik sandorio, bet ir įstatymo pagrindu ir negali būti išreikalautas. Teismas pažymėjo, jog atsakovui manant, kad antstolis ar turto vertintojai, nustatydami turto vertę, pažeidė įstatymus ir tuo jam padaryta žala, jis gali reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo šiems asmenims.

Teismas atmetė atsakovo aiškinimą, kad, bankui perėmus pastatus, atsakovo prievolė grąžinti paskolą pasibaigė tuo pagrindu, kad bankas priėmė kitos rūšies įvykdymą. Teismas nurodė, jog bankui perduoti pastatai nepadengė atsakovo įsiskolinimo ieškovui, todėl nėra pagrindo pripažinti apie prievolės tinkamą įvykdymą kito lygiaverčio turto perdavimo būdu. Teismas laikė nepagrįstu ir atsakovo teiginį, kad ieškovas turėtų teisę reikalauti įsiskolinimo tik tuo atveju, jei turtas už mažesnę negu įsiskolinimas kainą būtų parduotas varžytynėse, o ne perduotas bankui neįvykus varžytynėms, argumentuodamas tuo, jog abiem atvejais (ar turto pardavimu varžytynėse, ar perdavimu už tą pačią kainą išieškotojui) prievolė grąžinti visą paskolos sumą nėra pasibaigusi.

Teismas netenkino ieškovo reikalavimų priteisti kintamas metines palūkanas už negrąžintą kredito sumą, kurios apskaičiuojamos imant 6 mėnesių LIBOR (Londono tarpbankinė palūkanų norma) ir pridedant 4,24062 proc. nekintamą banko pelno maržą, kurios kiekvienų mėtų balandžio 6 d. ir spalio 6 d. keičiamos šešiems mėnesiams į priekį imant 6 mėnesių LIBOR (Londono tarpbankinė palūkanų norma) ir pridedant 4,24062 proc. nekintamą banko pelno maržą bei kurios turi būti skaičiuojamos nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visos kredito sumos grąžinimo, motyvuodamas tuo, jog paskolos sutarties Nr.3701253 1.4 punktas nustato, kad šios palūkanos skaičiuojamos tik iki sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino, o ne iki visiško paskolos grąžinimo; be to paskolos grąžinimo terminas - 2003 m. spalio 4 d. ir po šio termino skaičiuojami delspinigiai (Paskolos sutarties 3.2, 3.6 punktai), tačiau dėl jų reikalavimas nėra pareikštas.

Teismo teiginys, jog aktas buvo tik prilygintas notarine tvarka patvirtintai sutarčiai pagal sukeliamas pasekmės, tačiau įstatymas nereikalavo, kad akte atsispindėtų visi notarine tvarka patvirtintai sutarčiai būdingi elementai, nepagrįstas. Apeliantas nurodo, jog CK 1.63 straipsnis nustato, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Kai atliekamų veiksmų pasėkoje atsiranda vienodas teisinis rezultatas (nuosavybės teisė pereina iš vieno asmens kitam), įstatymo leidėjas turi pilną teisę sutapatinti pirkimo - pardavimo sutartį ir varžytinių aktą. Pirkimo - pardavimo sutartis skiriasi nuo varžytynių akto tik pačia sudarymo procedūra. Parduodant nekilnojamąjį daiktą iš varžytynių (perduodant išieškotojui) pirkimo-pardavimo sutartis turi atitikti imperatyvius CK normų reikalavimus, nustatytus atitinkamiems sandoriams. Pagal CK 6.394 straipsnį pastato pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti aptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, kuriame yra pastatas. Šios imperatyvios normos nesilaikymas sukelia teisines pasekmes - sutartis negalioja. Pagal CK 6.396 straipsnį pastato pirkimo - pardavimo sutartyje turi būti nurodyta daikto buvimo vieta atitinkamame žemės sklype. Šių imperatyvių normų reikalavimo nesilaikymas taip pat daro sutartį negaliojančia. Nurodytos imperatyvios normos taikomos ir parduodant nekilnojamąjį daiktą iš varžytynių. Apeliantas nurodo, jog savo reikalavimą dėl turto perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu motyvavo ne tuo, kad akte nėra notariškai patvirtintai sutarčiai būdingų elementų, o tuo, kad aktas surašytas, nesilaikant imperatyvių normų reikalavimų. Teismo tvirtinimas, jog ginčijimas aktas surašytas laikantis CPK (1964 m.) 434¹ straipsnio reikalavimų ir dėl šios priežasties aktas yra teisėtas, apelianto teigimu, nepagrįstas, kadangi teismas nepagrįstai sumažina materialinių teisės normų reikšmę šiam aktui ir vykdymo procesui. Pažymi, kad sąrašas duomenų, kuriuos pagal CPK (1964 m.) 434¹ straipsnį reikėjo nurodyti akte, neprieštarauja CK 6.394 ir 6.396 straipsnių imperatyviems reikalavimams (žemės klausimų aptarimas).

Nepagrįstas teismo teiginys, jog CK 6.394 straipsnis reglamentuoja savanorišką nekilnojamojo daikto pardavimo tvarką, o antstolis vykdė priverstinį įkeisto turto pardavimą. Tuo teismas tarsi įtvirtina, kad imperatyvios įstatymo normos reikalavimai išdėstyti CK 6.394 straipsnio 2 dalyje galioja, tik kai vyksta savanoriškas nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutarties sudarymas. Apelianto nuomone, tokia teismo pozicija neatitinka imperatyvių normų pobūdžio ir jų tikslų. Imperatyvių įstatymo normų reikalavimai yra absoliutūs, taikomi visais atvejais ir galioja visiems civiliniams santykiams ir jų dalyviams.

Teismo teiginiai, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, jog pastatų perdavimas būtų prieštaravęs įstatymų ir (ar) kokių nors sutarčių nustatytoms žemės sklypo naudojimo sąlygoms (CK 6.394 str. 3 d.), nes atsakovas nebuvo sklypo savininkas, žemės sklypas nebuvo įkeistas, byloje nėra pateikta jokių kitų duomenų apie atsakovo teisę naudotis valstybės žeme prie pasatų; žemės savininkas - valstybė jokių pretenzijų ryšium su pastatų perdavimu nėra reiškusi, nepagrįsti. Apelianto manymu, teismas analizuoja akto teisėtumą arba neteisėtumą per santykį su pasekmėmis (įvertinus, kad tokio akto sudarymas negalėjo turėti neigiamų pasekmių). Tuo pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Lietuvos Aukščiausias Teismas pažymėjo, kad veiksmų teisėtumas ar neteisėtumas nustatomas analizuojant jų santykį ne su pasekmėmis, o su teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2004). Be to apeliantas teigia, jog aktą niekiniu ir negaliojančiu daro ne Vilniaus apygardos teismo išvardytų aplinkybių buvimas arba nebuvimas, o akto prieštaravimas imperatyvioms teisės normoms, kurios turi būti paisomos be išlygų. Teismas nepasisakė ir neįvertino atsakovo argumentų dėl materialinio teisinio pobūdžio pažeidimų, kad turto perdavimo išieškotojui aktas kaip sandoris prieštarauja imperatyviems CK 6.394 ir 6.396 straipsnių reikalavimams ir dėl to, aktas pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindais.

2. Dėl turto vertės ir ieškovo sąžiningumo

Pirma. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog įkeistas turtas įvertintas skirtingai. Teismas turėjo atsižvelgti į įkeisto turto didelius kainų skirtumus ir tenkinti atsakovo prašymą, pateiktą parengiamojo teismo posėdžio metu, dėl turto vertinimo ekspertizės skyrimo. Toks turto vertinimas, apelianto teigimu, užtikrintų civilinės bylos nagrinėjimo objektyvumą, atitiktų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai (1999 m. birželio 18 d Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų Senato Nutarimo Nr. 17 punktas Nr. 16) ir Lietuvos Respublikos Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui.

Antra. Teismas nenustatė įkeisto turto vertinimo klaidų, todėl nepagristai savo sprendimą argumentavo antstolio vertinimais.

Trečia. Teismas netenkino atsakovo prašymo, pateikto parengiamojo teismo posėdžio metu, dėl civilinės bylos medžiagos pagal J.B. ir ieškovo skundus dėl antstolių kontoros veiksmų prie Vilniaus rajono apylinkės teismo išreikalavimo, nepagrįstai tvirtindamas, kad atsakovas pasyviai stebėjo vykdymo proceso eigą. Be to pagal CPK (1964 m.) 411 straipsnį ir susiformavusią praktiką, prieštaravimų dėl turto įkainojimo nepareiškimas nėra pagrindas antstolio įkainavimą laikyti teisėtu, nes buvo pažeistas esminis reikalavimas - areštuojamas turtas turi būti įkainojamas rinkos kainomis.

Ketvirta. Teismas nenagrinėjo turto perdavimo akto sudarymo bei 40 000 litų kainos šiame akte atsiradimo aplinkybių, nepagrįstai tvirtindamas, kad bankas tik perėmė nerealizuotą turtą už 40 000 litų. Apeliantas teigia, jog tarp antstolių kontoros ir ieškovo derybų keliu buvo pasiektas susitarimas dėl nerealizuoto turto perdavimo už 40 000 litų. Banko atstovas, pasirašydamas aktą, privalėjo iš anksto turėti AB bankas „Hansabankas“ leidimą pasirašyti aktą būtent tokiomis sąlygomis. Apelianto manymu, AB bankas „Hansabankas“ kaip ūkio subjektas, veikė apdairiai ir rūpestingai, atliko teisinę ir ekonominę analizę, surado įkeistam turtui būsimą pirkėją, pasirašė su jo preliminariąją sutartį. Ieškovas, perimdamas savo nuosavybėn skolininko turtą, veikė aktyviai ir dalyvavo turto kainos nustatyme ir pasirašydamas turto perdavimo aktą, pasielgę nesąžiningai, kadangi perėmė turtą už mažesnę kainą. Tokiais nesąžiningais veiksmais ieškovas prisidėjo prie skolininko interesų suvaržymo.

Penkta. Teismas netaikė CPK (1964 m.) 434 straipsnio, kuris nustato turto perdavimo išieškotojui procedūras, nenagrinėjo atsakovo argumentų dėl įstatymu reikalavimų nustatant kainą, už kurią iš varžytynių neparduotas turtas perduodamas išieškotojui.

Šešta. Teismas išsamiai neišnagrinėjo 2000 m. rugsėjo mėn. 28 d. pirkimo-pardavimo sutarties. Atsakovas teigia, jog pagal šią sutartį už 48 714 Lt įsigijo tik du statinius - medžio apdirbimo cechą ir katilinę. Nuosavybės teisę į trečiąjį statinį - sandėlį - atsakovas įgijo kitais pagrindais ir šių pagrindų teismas nenagrinėjo. Šis statinys pagal nekilnojamojo turto registro duomenis 2001 m. birželio mėn. 21 dienai įvertintas 33 071 Lt, o pagal 2001 m. spalio mėnesio turto vertintojų išvadas šio statinio (sandėlio) vertė sudaro 90 000 Lt. Dėl to, teismo teiginys, kad atsakovas įsigijo įkeistus nekilnojamuosius daiktus už mažesnę kainą, nei nustatė turto vertintojai, o bankas šį turtą pardavė trečiajam asmeniui taip pat už panašią, tik pridėjęs turėtas vykdymo išlaidas, kainą, neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms.

Septinta. Teismas nepagrįstai tvirtina, kad atsakovas pasirinko turto vertintojus pagal įkeičiamo turto vertės nustatymui. Apeliantas nurodo, jog turto vertintojų pasirinkimo kriterijus buvo vienintelis - kad vertintojų išvados būtų pripažįstamos banko. Teismas nevertino ir nenagrinėjo aplinkybės, kad ieškovas pas tuos pačius vertintojus buvo užsakęs ir pateikęs antstolių kontorai prie Vilniaus apylinkės teismo įkeisto nekilnojamojo turto kainos nustatymą (vyk. byla l.38).

3. Dėl prievoles pabaigos

Teismas nepasisakė ir neįvertino atsakovo argumentų dėl hipotekos kreditoriaus teisės gauti satisfakciją iš įkeisto turto vertės, dėl hipotekos kreditoriaus teisės reikalauti skolos išieškojimo iš kito turto, dėl hipotekos sutarties duomenų teisingumo ir dėl procedūros, kai teismo antstolis, kaip valstybės atstovas, sudaro kartu su išieškotoju turto perdavimo aktą, reikšmės. Apeliantas teigia, jog teismas savo argumentacijoje dėl nesutikimo su atsakovo motyvais apsiribojo tiktai argumentu, kad 2002 m. spalio mėn. 1 d. turto perdavimo akte nurodyta kaina yra mažesnė nei atsakovo skola ir tai įrodo, kad ieškovas negavo lygiaverčio daikto ir prievolė dėl to nėra įvykdyta.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad AB bankas ,,Hansabankas“ 2000 m. spalio 6 d. suteikė J.B. 56 000 JAV dolerių paskolą medienos apdirbimo cecho remontui. J.B. gautos paskolos įvykdymo užtikrinimui tą pačią dieną hipotekos lakštu įkeitė jam ir jo sutuoktinei J.B. jungtinės nuosavybės teise priklausančius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Vilniaus m. pirmosios apylinkės teismo hipotekos skyriaus hipotekos teisėja 2001 m. liepos 12 d. nutartimi nustatė, kad bankas 2001 m. birželio 29 d. vienašališkai nutraukė paskolos sutartį, kadangi J.B. nustatytu terminu negrąžino dalies paskolos bei nesumokėjo palūkanų, todėl areštavo įkeistą turtą ir įspėjo J.B., kad, negrąžinus bankui skolos per mėnesį, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių. Tas pats teismas 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartimi nutarė įkeistą turtą – medienos apdirbimo cechą – priverstinai parduoti iš varžytynių. Antstolių kontora 2001 m. spalio 25 d. paskelbė įkeisto turto pirmąsias varžytynes, kurios turėjo įvykti 2001 m. lapkričio 16 d., už pradinę 239 000 Lt turto kainą. Paskirtą dieną varžytynės neįvyko, nes neatvyko nei vienas pirkėjas. Pakartotinės varžytynės turėjo įvykti 2001 m. gruodžio 21 d. Jos taip pat neįvyko, nes neatvyko nei vienas pirkėjas. Todėl antstolis 2001 m. gruodžio 28 d. pasiūlė bankui perimti įkeistą turtą nuosavybėn už skelbtą pradinę 239 000 Lt sumą. Bankas už pasiūlytą sumą įkeistą turtą perimti atsisakė ir prašė, kad antstolis turtą perkainuotų bei skelbtų antrąsias varžytynes. Antstolis įkeistą turtą (medienos apdirbimo cechą) perkainavo ir, atsižvelgęs, jog pastatai avarinėje būklėje, po gaisro, nustatė jų kainą 40 000 Lt bei perkainavimo aktą pasiuntė bankui ir J.B., o 2002 m. sausio 26 d. paskelbė varžytynes 2002 m. vasario 19 d., nurodydamas pradinę įkeisto turto 40 000 Lt kainą. Tą dieną varžytynės buvo atidėtos 2002 m. vasario 20 d. ir tą dieną parduotas už 30 900 Lt, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismo 2002 m. liepos 30 d. nutartimi šios varžytynės pripažintos negaliojančiomis. Anstolio įkeisto turto antrosios varžytynės už 40 000 Lt, skelbtos 2002 m. rugsėjo 10 d., taip pat neįvyko, nes atvyko tik vienas pirkėjas. Po šių varžytynių bankas priėmė antstolio pasiūlymą ir 2002 m. spalio 1 d. perėmė įkeistą turtą savo nuosavybėn už 40 000 Lt, o 2003 m. birželio 13 d. pardavė jį P.K. individualiai firmai (jos teisių perėmėja UAB ,,Polmerinių medžiagų centras“ reorganizuota į UAB ,,Lietpak“) už 72 550 Lt.

Apeliantas J.B., ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo patenkintas ieškinys dėl dalies paskolos priteisimo ir atmestas priešieškinys dėl įkeisto turto perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu, pagrindiniu motyvu nurodo, kad turto perdavimo aktas neatitiko imperatyvių CK 6.394 ir 6.396 straipsnių nuostatų, nes turto perdavimo akte neaptartos naujo pastatų savininko teisės į žemės sklypą, kuriam yra perduoti pastatai.

Iš bylos duomenų matyti, kad J.B., nusipirkęs pastatus savo teisių į žemės sklypą, ant kurio stovėjo pastatai, neįteisino ir, įkeičiant pastatus, hipotekos lakšte teisės į žemės sklypą nebuvo aptartos (įkeistos). Įkeitimo metu galiojusios 1964 m. CK normos to nereikalavo, tačiau vykdant įkeisto turto priverstinį pardavimą 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK normos reikalavo įkeičiant pastatus įkeisti žemės sklypą, ant kurio stovi pastatai, arba šio žemės sklypo nuomos (panaudos) teisę (CK 4.171 str. 7 d.), o parduodant pastatus perduoti pirkėjui pardavėjo turimas teises į žemės sklypą, ant kurio stovi pastatai (CK 6.394 str. 1 d.), ir pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti duomenis apie pastatus bei jų vietą atitinkamame žemės sklype (CK 6.396 str. 1 d.). Įkeisto turto (pastatų) perdavimo bankui akte teisės į žemės sklypą, ant kurio stovi šie pastatai, neaptartos ir pastatų vieta žemės sklype nenurodyta, tačiau kolegija mano, jog šie pažeidimai nesuteikia pagrindo įkeisto turto (pastatų) perdavimo aktą pripažinti negaliojančiu. Kaip minėta, J.B. savo teisių į žemės sklypą, ant kurio stovi jam priklausę įkeisti pastatai, neįteisino, todėl, vykdant priverstinį įkeisto turto perdavimą, antstolis turto perdavimo akte naujojo savininko teisių į žemės sklypą ir įkeisto turto (pastatų) vietos žemės sklype nenurodė. Tokiu atveju, kaip numato CK 6.394 straipsnio trečia dalis, naujasis pastatų savininkas įgijo teisę naudotis žemės sklypu tokiomis pat sąlygomis kaip buvęs pastatų savininkas, tai yra naujasis savininkas, kaip ir buvęs savininkas J.B., įgijo teisę įteisinti įstatymų nustatyta tvarka savo teises į pastatų užimamą žemės sklypą. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad, įgijęs įkeistą turtą (pastatus), bankas suderino pastatų užimamos žemės klausimą su Vilniaus apskrities viršininko administracija ir tai aptarė 2003 m. birželio 13 d. sudarytoje pastatų pirkimo-pardavimo sutartyje, kuria pastatus pardavė P.K. firmai (1 t. 173 b.l.). P.K. firma, įgijusi pastatus, atliko žemės sklypo kadastrinius matavimus ir 2004 m. spalio 11 d. su Vilniaus apskrities viršininko administracija sudarė žemės sklypo nuomos sutartį (1 t. 177, 179 b.l.). Taigi įkeisto turto (pastatų) perdavimo bankui akte žemės sklypo klausimai nebuvo aptarti dėl to, kad buvęs pastatų savininkas J.B. nesutvarkė žemės sklypo dokumentų (neįteisino savo teisių į žemės sklypą). J.B. teisių perėmėjas bankas, vėliau P.K. firma šiuos trūkumus pašalino.

Kolegija, įvertinusi tai, kad ginčijamas turto perdavimo aktas iš esmės atitinka pirkimo-pardavimo sutarčiai keliamus reikalavimus, bei šio akto trūkumo (nenurodyta perduotų pastatų vieta žemės sklype) atsiradimo priežastis, reikšmę, priėjo išvados, kad aktas CK 6.396 straipsniui esmingai neprieštarauja ir šiuo pagrindu pripažinti jį negaliojančiu nėra pagrindo.

Kitu motyvu apeliantas nurodo, kad bankas, perimdamas įkeistą turtą, elgėsi nesąžiningai, nes perėmė turtą už mažesnę kainą.

Iš bylos dokumentų matyti, kad J.B. pastatus įsigijo 2000 m. rugsėjo 28 d. už 48 714 Lt. Įkeičiant pastatus 2000 m. spalio mėnesį turto vertintojai nustatė, kad šio turto vertė 448 00 Lt, o 2001 m. spalio mėnesį, pradėjus vykdyti įkeisto turto priverstinį pardavimą, turto vertintojai nustatė, kad šio turto vertė 224 000 Lt. Skelbiant pirmąsias varžytynes buvo nurodyta 239 002,72 Lt pradinė turto vertė, tačiau pirmosios varžytynės neįvyko, nes neatvyko nei vienas pirkėjas. Po pirmųjų varžytynių antstolis, motyvuodamas bloga pastatų būkle, sumažino jų kainą iki 40 000 Lt ir apie tai J.B. informavo. J.B. perkainuoti pastatų neprašė (1964 m. CPK 411 str.). Antrosios varžytynės 2002 m. rugsėjo 10 d. taip pat neįvyko, nes atvyko tik vienas pirkėjas. Kolegija, įvertinusi varžytynių eigą, tai yra, kad jos vyko beveik metus laiko, tačiau pirkėjo, kuris už įkeistus pastatus mokėtų daugiau 40 000 Lt, neatsirado, atsakovo J.B. poziciją, kad jis įkeisto turto kainos sumažinimo iki 40 000 Lt neginčijo, bei aplinkybę, jog J.B. pastatus įgijo už panašią kainą ir byloje nėra duomenų, kad iki pastatų perdavimo bankui vystė juose gamybą, investavo į juos iš banko gautus pinigus ir ženkliai pagerino, neturi pagrindo pripažinti, jog skelbiamas pastatų pardavimas iš varžytynių už 40 000 Lt, vėliau už tokią kainą pastato perdavimas bankui pažeidė teisėtus J.B. interesus. Kolegija pastebi, kad J.B. pagal varžytynių trukmę turėjo galimybę surasti ir nurodyti pirkėją, kuris sutiktų mokėti daugiau, negu jie buvo įkainoti.

Apelianto teiginys, kad bankas veikė nesąžiningai, nes iki pastatų perėmimo sudarė su P.K. firma preliminarią sutartį dėl pastatų pardavimo, negali būti pripažintas pagrįstu, kadangi ta aplinkybė, jog bankas po antrųjų varžytynių surado pastatų pirkėją, sudarė su juo preliminarią pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią įsipareigojo perduoti pastatus už 72 500 Lt, tai yra faktiškai už antstolio nustatytą pastatų 40 000 Lt kainą bei antstoliui mokamas 32 500 Lt vykdymo išlaidas, rodo ieškovo siekimą apginti savo teisėtus interesus. Šiuos ieškovo veiksmus laikyti nesąžiningais nėra pagrindo.

Apelianto argumentas, kad bankas įkeistą turtą turėjo perimti už pirmųjų varžytynių metu nustatytą pradinę kainą, taip pat nepagrįstas. 1964 m. CPK 434 straipsnio nuostatos numatė, kad antstolis po pirmųjų neįvykusių varžytynių išieškotojui suteikia teisę pasiimti turtą už pradinio įkainojimo sumą. Jeigu išieškotojas atsisako pasiimti turtą, antstolis skelbia antrąsias varžytynes. Pripažinus ir jas neįvykusiomis, ieškotojui antrą kartą suteikiama teisė perimti neparduotą iš varžytynių turtą. Taigi minėta civilinio proceso norma numato išieškoto teisę tiek po pirmųjų, tiek po antrųjų varžytynių paimti turtą už neįvykusiose varžytynėse nustatytą pradinę kainą. J.B. įkeisto ir antrose varžytynėse neparduoto turto pradinė kaina buvo 40 000 Lt, todėl, varžytynėms neįvykus, bankui pagrįstai buvo pasiūlyta turtą paimti už 40 000 Lt.

Apelianto nuomone, bankas perimdamas savo nuosavybėn įkeistą turtą, kurio pirmųjų varžytynių metu pradinė kaina buvo 239 000 Lt, patenkino savo paskolinius reikalavimus ir J.B. prievolė grąžinti paskolą pasibaigė, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo tenkino ieškinį. Argumentas nepagrįstas. 1964 m. CPK 426¹ straipsnio trečia dalis numatė, jog, pardavus įkeistą turtą ir negavus pakankamai pinigų padengti visą skolą, išieškotojas turi teisę likusią skolos dalį reikalauti patenkinti iš kito skolininko turto. 2000 m. CK 4. 193 straipsnio pirmoje dalyje minėta nuostata taip pat įtvirtinta. Nagrinėjamo ginčo atveju įkeistas turtas iš varžytinių nebuvo parduotas, o išieškotojui perduotas dėl to, kad varžytynės neįvyko, nes neatsirado įkeisto turto pirkėjų, todėl pagal minėtas CPK ir CK nuostatas J.B. skola bankui dengiama perimto turto 40 000 Lt kaina, o likusią skolos dalį bankas turi teisę reikalauti patenkinti iš kito J.B. turto.

Remdamasi tuo, kas pasakyta, kolegija priėjo išvados, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir jį keisti ar naikinti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J.B. į valstybės pajamas 21,80 Lt pašto išlaidų.