Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Operatyvaus valdymo grupės specialistas 2014 m. kovo 7 d. R. P. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ str. 2 d. ir 145 str. 2 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialistės 2014 m. kovo 24 d. nutarimu R. P. nubaustas už tai, kad 2014 m. kovo 6 d. 11 val. Šiaulių rajone, vairuodamas transporto priemonę ,,Ford Focus“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pravažiavo pro kelio ženklą ,,Motorinių transporto priemonių eismas draudžiamas“ ir važiuodamas keliu jį sugadino, pažeisdamas kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 8 p., 9 p., 10 p. reikalavimus. R. P. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ str. 2 d., buvo paskirta 210 Lt bauda, už pažeidimą, numatytą ATPK 145 str. 2 dalyje, buvo paskira 760 Lt bauda, remiantis ATPK 33 str. subendrinus nuobaudas, paskirta galutinė nuobauda – 760 Lt bauda.

Nesutikdamas su minėtu nutarimu, R. P. pastarąjį apskundė Šiaulių apylinkės teismui. Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi iš dalies tenkino pažeidėjo skundą – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialistės D. P. 2014 m. kovo 24 d. nutarimą Nr. 40N-9383167-14 pakeitė: už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ str. 2 d., paskirtą baudą sumažino iki 200 Lt; už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 145 str. 1 d., paskirtą baudą sumažino iki 750 Lt; vadovaujantis ATPK 33 str., administracines nuobaudas subendrino ir paskyrė galutinę nuobaudą – 750 Lt baudą.

Apelianto manymu, kelio ženklas Nr. 303 yra negaliojantis, nes saugaus eismo komisija nedavė įsakymo pastatyti kelio ženklą Nr. 303 nurodytoje pažeidimo vietoje, o įsakė E. M. pastatyti kelio ženklą Nr. 303 vietinės reikšmės vidaus kelyje Romučiai-Žiliai, todėl negalimas ATPK 121 str. 2 d. taikymas

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Pirmiausia pažymėtina, kad pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju teismas nenustatinėja, nei lauko keliuko servituto, nesprendžia lauko kelio priklausomybės ir remonto, priežiūros klausimų, nesiaiškina kelio ženklo Nr. 303 įrengimo reikalingumo, pastatymo aplinkybių, nesprendžia kitų asmenų, kurie nėra patraukti atsakomybėn šioje administracinėje byloje, kaltės klausimų, kaip skundu reikalauja R. P..

Administracinio teisės pažeidimo byla ir skundžiama teismo nutartis visete patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą grindė surinktais ir aptartais įrodymais, kurių, aukštesniojo teismo nuomone, pakanka teisingam sprendimui priimti, todėl nebuvo būtinybės rengti žodinį teismo procesą ir į teismo posėdį kvieti apelianto skunde minimus asmenis, tuo labiau, kad kai kurie iš jų (D. B.) davė parodymus pirmosios instancijos teisme (13–17 b. l.). Taigi aukštesnės instancijos teismas patikrino skundžiamos nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą pagal jau esančią byloje medžiagą, vertindamas pirmosios instancijos teisme atliktą įrodymų tyrimą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

ATPK 145 str. 2 d. numatyta atsakomybė už automobilių kelių, jų statinių ir įrengimų ar kelių eismo techninių reguliavimo priemonių sugadinimą, važiavimą asfalto danga vikšriniu transportu, kliūčių kelių eismui sudarymą. ATPK 124¹ str. 2 d., be kita ko, numatyta atsakomybė už kelio ženklų ar ženklinimo nesilaikymą. Patikrinus bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, konstatuotina, kad R. P. kaltė dėl ATPK 124¹ str. 2 d. ir 145 str. 2 d. numatytų pažeidimų padarymo yra pilnai įrodyta. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje detaliai aptarė byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, atskleidė jų turinį, išdėstė motyvuotas išvadas dėl R. P. kaltės, todėl dar sykį dėstyti tą patį šioje nutartyje nėra būtinybės, nes skundžiamos nutarties turinys apeliantui yra žinomas.

Pagrindiniai apelianto argumentai, kuriais remiantis jis ginčija kaltę dėl jam inkriminuotų pažeidimų, yra tai, kad, pasak R. P., kelias Romučiai-Žiliai išvis neegzistuoja, o kelio ženklas Nr. 303, draudžiantis motorinių transporto priemonių eismą, įrengtas neteisėtai, nepagrįstai ir pan.

Atsakant į šiuos apelianto argumentus pirmiausia pažymėtina, kad administracinėje byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad kelio ženklas Nr. 303, už kurio pažeidimą nubaustas apeliantas, vietinės reikšmės vidaus kelyje Romučiai–Žiliai buvo įrengtas Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. A-651(3.1.). Šis įsakymas įstatymais reglamentuotomis procesinėmis priemonėmis nėra panaikintas, kelio ženklas Nr. 303 vietinės reikšmės vidaus kelyje Romučiai–Žiliai faktiškai yra pastatytas, todėl esamoje situacijoje vertinti šias aplinkybes kitaip nėra teisinio pagrindo. Apelianto deklaruojama subjektyvi nuomonė, asmeninis įsitikinimas, kad minimas kelio ženklas įrengtas neteisėtai, nepagrįstai, netikslingai ir pan., šios bylos esmės nekeičia. Faktas tas, kad R. P. inkriminuotų pažeidimų padarymo dieną vietinės reikšmės vidaus kelyje Romučiai–Žiliai buvo įrengtas kelio ženklas Nr. 303, pastarąjį pripažino matęs ir apeliantas, tačiau nesilaikė ženklo reikalavimo ir tyčia automobiliu važiavo keliu, kur motorinių transporto priemonių eismas draudžiamas. Taigi Institucija pagrįstai pagal ATPK 124¹ str. 2 d. nubaudė R. P. už kelio ženklo nesilaikymą, tą patį konstatavo ir apylinkės teismas, ir nėra pagrindo nepritarti šioms išvadoms.

Savo skundu apeliantas mėgina tikinti, kad kelias Romučiai–Žiliai iš viso neegzistuoja, tačiau apklausiamas teismo posėdyje neneigė, kad automobiliu važiavo iki upės, apsisukant užklimpo jo automobilis. Tokių argumentų kontekste kyla klausimas, kokiu paviršiumi įsivaizdavo lengvuoju automobiliu važiuojantis R. P., jei, pasak jo, kelio ten nėra. Visgi byloje nustatyta, kad vietinės reikšmės vidaus kelias Romučiai–Žiliai egzistuoja, kaip tik juo automobiliu ir važiavo apeliantas. Tiesa, apeliantas neigia sugadinęs minimą kelią, tvirtindamas, kad kelias ir taip, anksčiau jau buvo išvažinėtas, sugadintas, kad nenustatyta, kelio būklė prieš įvykį ir po jo. Tačiau byloje surinkti įrodymai – liudytojos D. B. paaiškinimai ir parodymai teisme, iš dalies ir paties apelianto parodymai, patvirtina, kad kelią Romučiai–Žiliai R. P. visgi sugadino. Pats apeliantas neneigė, kad važiuodamas automobiliu užklimpo, liudytoja D. B. nurodė, kad D. P. automobiliu važinėdamas pirmyn ir atgal, bandydamas išvažiuoti, sugadino kelią. Aukštesnės instancijos teismui nekyla abejonių, kad tokiomis aplinkybėmis kelias tikrai buvo sugadintas, nepaisant sugadinimo mąsto ir atsiradusios dėl to žalos. Apelianto keliamas padarytos ir nenustatytos žalos dėl kelio sugadinimo klausimas nėra aktualus nagrinėjamai bylai, nes padaryta žala iš D. P. nepriteista, o ATPK 145 str. 2 d. numatyto pažeidimo sudėtis yra formali – žala nėra būtinas šio teisės pažeidimo sudėties elementas.

Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2014 m. liepos 1 d.) 2 str. 3 d. automobilių kelias – tai visas viešajam eismui naudojamo kelio ar gatvės ploto paviršius, o to paties straipsnio 71 p. buvo nurodyta, kad viešasis eismas tai procesas, atsirandantis judant žmonėms ir kroviniams keliais transporto priemonėmis arba be jų kelių ribose. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 3 str. 3 d. reglamentuoja, kad vietinės reikšmės keliai skirstomi į: 1) viešuosius kelius. Tai keliai, jungiantys rajoninius kelius, gyvenamąsias vietoves, sąvartynus, rekreacijos objektus, lankomus gamtos, kultūros paminklus, taip pat gatvės gyvenamosiose vietovėse ir kiti keliai, nepriskirti valstybinės reikšmės keliams; 2) vidaus kelius. Tai fizinių ar juridinių asmenų, kitų organizacijų, jų padalinių (toliau – fiziniai ar juridiniai asmenys) reikmėms naudojami keliai (miškų, nacionalinių parkų, valstybės saugomų teritorijų, pasienio, karjerų, privažiavimo prie hidrotechninių įrenginių, ribotų teritorijų – kiemų keliai ir visi kiti keliai, nepriskirti viešiesiems keliams). Sisteminis šių teisės normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad vietinės reikšmės vidaus kelias Romučiai–Žiliai atitinka automobilių kelio turinį, įtvirtintą ATPK 145 str. 2 d. dispozicijoje.

Iš tiesų, iš R. P. suformuluoto kaltinimo Institucijos surašytame protokole ir nutarime nėra visiškai aišku, kokiu keliu apeliantas važiavo ir kokį kelią sugadino. Tačiau dėl to pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas yra tik vienas iš įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje. Administracinio teisės pažeidimo protokolas vertinamas kaip visuma kartu su prie jo pridėtais kitais įrodymais.

Įvertinus konkrečios administracinio teisės pažeidimo bylos faktinę ir teisinę situaciją, pažymima, kad Institucija R. P. administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjo pagal administracinio teisės pažeidimo protokolą, su kuriuo apeliantas buvo supažindintas ir jam nekilo neaiškumų dėl inkriminuojamų pažeidimų esmės, administracinę atsakomybę už jų padarymą numatančių ATPK straipsnių. R. P. Institucijos nutarimą apskundė Šiaulių apylinkės teismui, kuriame administracinio teisės pažeidimo byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, taip suteikiant galimybę R. P. pasinaudoti visomis ATPK 272 str. nustatytomis teisėmis bei gintis nuo jam pareikšto administracinio kaltinimo visa apimtimi. Pastebėtina, jog tokie netikslumai kaip kiekvieno protokole inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo vietos tikslaus adreso nenurodymas yra mažareikšmiai, šiuo atveju neturintys esminės reikšmės priimto nutarimo teisėtumui, ypatingai atsižvelgiant į tai, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta administracinių teisės pažeidimų padarymo vieta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos tvarka leidžia pašalinti visas klaidas, kurios buvo padarytos užtikrinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises ikiteisminėje administracinės bylos nagrinėjimo stadijoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 29-03. Bylų kategorija 34, 41). Taigi pirmosios instancijos teismas R. P. administracinių teisės pažeidimų bylą išnagrinėjo išsamiai ištirdamas visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.).

Iš apeliacinio skundo galima suprasti, kad R. P. laiko pirmosios instancijos teismo nutartį nemotyvuota, kadangi, apelianto nuomone, nėra jokių įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados. Pažymėtina, kad tokiai savo pozicijai pagrįsti pažeidėjas nepateikia jokių teisiškai reikšmingų argumentų. Byloje yra nustatyti pažeidimų tiek objektyviosios, tiek subjektyviosios pusės elementai ir apylinkės teismo jie įvertinti, be to, apeliantas nepateikė jokių reikšmingų aplinkybių, kurias reikėtų pirmosios instancijos teismui tirti ir motyvuoti norint jomis remtis, ar jas atmesti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuojama, kad R. P. pagrįstai patrauktas administracinėn atsakomybėn už ATPK 124¹ str. 2 d. ir 145 str. 2 d. numatytų pažeidimų padarymą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą.

Atkreipiamas dėmesys, kad ATPK dešimtajame skirsnyje nustatyta atsakomybė už pažeidimus transporte, kelių ūkio bei ryšių srityje. Taip ATPK numatytomis priemonėmis siekiama apsaugoti visuomenės sukurtus teisinius gėrius transporto, kelių ūkio bei ryšių srityje ir kiekvienas visuomenės narys, naudodamasis šiais objektais, privalo laikytis įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų bendrų pareigų. Atskirais atvejais įstatymų bei žemesnės galios teisės aktų kūrėjas transporto bei ryšių priemonių subjektams suteikė išimtines teises, tačiau jų įgyvendinimui nustatė specialias pareigas bei tvarką.

Savo skunde apeliantas nekelia klausimo dėl jam paskirtų administracinių nuobaudų. Aukštesnės instancijos teismas mano, kad R. P. paskirtos nuobaudos ir galutinė subendrinta nuobauda nėra aiškiai per griežtos, tinkamai individualizuotos, todėl keisti skundžiamą nutartį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad naikinti ar keisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarties bei Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio specialistės 2014 m. kovo 24 d. nutarimo R. P. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

R. P. apeliacinio skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.