Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo V. V. (V. V. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 11 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti S. S. ir V. T. , tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad 2006 m. kovo 31 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), S. S. priklausančio namo kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia kojomis, rankomis ir remontiniu raktu, sudavė nukentėjusiajam I. K. septynis smūgius į galvos sritį, padarydamas muštinę žaizdą kairio antakio srityje, odos nubrozdinimą kaktos dešinėje, odos nubrozdinimą nosies nugarėlėje su nosies kaulų lūžiais ir muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, bei kraujosruvą ir odos nubrozdinimą kairės ausies kaušelyje, kraujosruvą kairio smilkinio raumenyje, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais smegenų dangalais kairėje smilkininėje skiltyje, muštinę žaizdą kairio momens srityje su aplinkine kraujosruva galvos minkštuose audiniuose, įspaustinį ir linijinį kairio momenkaulio lūžius, kraujo išsiliejimą virš kietojo smegenų dangalo kairiame pusrutulyje, galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais smegenų dangalais kairėje kaktinėje – momeninėje skiltyse - sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, kuris komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, išsiliejusiu krauju virš kietojo smegenų dangalo, smegenų pabrinkimu, smegenų koma, abipusiu plaučių uždegimu, dėl ko, nepaisant intensyvaus gydymo, nukentėjusysis I. K. mirė, t. y. šiais veiksmais V. V. tyčia nužudė I. K. , padarydamas nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d.

Skunde atkreipiamas dėmesys į 2006 m. gruodžio 7 d. teisme duotus specialistės N. J. parodymus, kurių metu ji kategoriškai paneigė, jog specialisto išvadoje nustatyti galvos sužalojimai galėjo būti padaryti šokinėjant ant galvos. Apeliantas skunde cituoja specialistės parodymus, pabrėždamas, jog jie įrodo ne tik tai, kad S. S. ir V. T. parodymai neatitinka objektyviai tikrovei, bet ir paneigia teismo išvadą apie neva jo atliktus veiksmus, t. y. šokinėjimą ant nukentėjusiojo galvos.

Tvirtina, jog duodamas pirminius parodymus dėl patirtos įtampos po sulaikymo jis tiesiog nesugebėjo nurodyti visų bylos aplinkybių, tačiau atliekant parodymų patikrinimą vietoje jis nurodė atliktų veiksmų pobūdį, seką, veiksmų atlikimo vietą bei kitas aplinkybes, kurios iš esmės neprieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, todėl teismui nebuvo pagrindo jo parodymus vertinti kritiškai. Apelianto manymu, jo smurtiniai veiksmai I. K. atžvilgiu turi būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.

Pažymima, jog, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos BK 1 str. 1 d. įtvirtintą išsamų nusikalstamos veikos atskleidimo principą, turi būti ištirtos visos tiek kaltinamąjį teisinančios, tiek kaltinančios aplinkybės. Apelianto įsitikinimu, byloje nebuvo ištirtos esminę reikšmę turinčios aplinkybės, t. y. neginčytinai nenustatyta, jog nukentėjusysis I. K. bei asmuo, kurio atžvilgiu jis smurtavo, yra vienas ir tas pats asmuo. Nei ikiteisminiame tyrime, nei teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, kaip pagal individualius požymius atrodė mušamas žmogus, kaip jis buvo apsirengęs ir t.t. Pabrėžia ikiteisminio tyrimo metu prašęs parodyti atpažinti nukentėjusįjį iš fotonuotraukų, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas, nors teisme jo ir kitų nuteistųjų nurodyti asmens, su kuriuo jie konfliktavo, požymiai skiriasi iš esmės. Taip pat nurodo, kad nenustatytas įvykio laikas. Nuosprendyje nurodoma, kad I. K. buvo sumuštas apie 21 val., į gydymo įstaigą pristatytas 00 val. 39 min., t. y. gerokai daugiau nei po 3 valandų. Teigia, kad nebuvo nustatinėjama, kada apie įvykį pranešta policijai, greitajai medicinos pagalbai, kadangi turint šiuos duomenis būtų galima nustatyti I. K. mušimo laiką, nes, remiantis liudytojo S. S. parodymais, jis iš karto paskambino policijai. Mano, jog policijai paskambinus 21 val., abejotina, kad pareigūnai į gautą iškvietimą būtų reagavę tik po 2 valandų. Nustačius, kad skambinta vėliau, po 21 val., darytina išvada, kad I. K. mušė ne jis, be to, duomenys apie tai, kada apie įvykį buvo informuota policija, leistų patikrinti liudytojo S. S. parodymų teisingumą, kurie, apelianto teigimu, kelia abejones dėl nenuoseklumo.

Skunde nurodoma, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad po antro kontakto su nukentėjusiuoju asmeniu S. S. kieme, kurio metu jis (apeliantas) sudavė 3 smūgius į šoną, jie visi nuvyko pas B. M. , tačiau į jos namus užėjo tik apeliantas. Tvirtina, jog neištirta, ką tuo metu veikė kiti asmenys, kadangi šis faktas, anot apelianto, svarbus dėl to, jog jam būnant pas B. M. kiti asmenys turėjo pakankamai laiko nuvykti iki S. S. kiemo. Taip pat pažymi, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į jo šeiminę padėtį ir nurodo esąs neseniai vedęs, turi mažametį vaiką, iki suėmimo dirbo, charakterizuojamas teigiamai. Apelianto manymu, teismas jam skyrė per griežtą bausmę.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą prokuroras prašė patenkinti prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis V. V. ir jo gynėjas prašė patenkinti apelianto V. V. skundą, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas visiškai, o nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 8 d. nuosprendis keičiamas, kadangi teismas paliko nespręstą civilinį ieškinį (BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.).

Apeliantas V. V. nesutinka su tuo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi liudytojų S. S. ir V. T. parodymais, kurie atitiko faktines bylos aplinkybes, o jo parodymai įvertinti kritiškai, kaip nenuoseklūs ir prieštaraujantys byloje surinktiems įrodymams. Su tokiais apelianto skundo argumentais kolegija nesutinka ir štai dėl ko:

teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nors apeliantas V. V. ir teigia, kad jo parodymus teismas įvertino kaip nenuoseklius ir prieštaraujančius kitiems įrodymams, o patikėjo kitais vykdytojais S. S. ir V. T. , tačiau kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas taip įvertindamas įrodymus nebuvo šališkas. Teismas turėjo pagrindą vadovautis V. T. bei S. S. parodymais dar ir todėl, kad jų parodymai iš esmės patvirtinti pagrindinio įvykio liudytojo S. S. parodymais, be to šių asmenų parodymai pagrindinėse ir esminėse detalėse sutapo ir papildė vienas kitą. Taip S. S. ikiteisminiame tyrime ir teisme paaiškino, jog matė, kaip V. V. 5 kartus rankomis ir kojomis smogė I. K. , o kai sugrįžo paėmęs iš savo automobilio bagažinės ratų montavimo raktą, juo 5 kartus trenkė gulinčiam nukentėjusiajam, o po to dar 3 kartus pašokinėjo ant jo galvos (t. 2, b. l. 5-7; 9-10, 13, 14-15, t. 3 b. l. 125-126). V. T. viso proceso metu nepripažino mušęs I. K. ir paaiškino, jog jį tik pastūmė. Matė, kaip V. V. mušė nukentėjusįjį du kartus: pirmą kartą rankomis ir kojomis sudavė smūgius į įvairias kūno vietas ir galvą. Kartu S. S. bandė jį išskirti su I. K. ir atvedė prie automobilio, tačiau V. V. , pasakęs, jog ,,reikia dar išsiaiškinti“, paėmė iš automobilio ratų montavimo raktą ir nubėgęs prie I. K. sudavė 5 kartus į nugaros sritį (t. 2, b. l. 82-83; 85-86, t. 3, b. l. 128-129).

Iš liudytojo S. S. parodymų matyti, kad jis per namo verandos langą stebėjo, kaip buvo sumuštas I. K. : pirmą kartą pamatė, jog nukentėjusiojo veidas buvo kruvinas, jį mušė dviese, vienas iš kurių buvo S. S. , o kiti du vaikinai ėjo link automobilio. Po kurio laiko automobilis vėl sugrįžo ir jis išgirdo vyro šauksmą, suprato, jog vėl nepažįstamasis buvo mušamas. Kai iškvietė policiją išėjo į lauką, suprato, kad I. K. yra be sąmonės, nes nejudėjo (t. 1, b. l. 48-50; t. 3, b. l. 97).

Apelianto kaltė grindžiama ir liudytojo A. S. parodymais, kuriais nustatyta, kad V. V. mušė nukentėjusįjį du kartus: pirmą kartą pats matė, kaip V. V. smogė nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas rankomis, spyrė 3 kartus kojomis, o kai jis, brolis S. S. ir V. T. bandė atitraukti V. V. nuo nukentėjusiojo ir nepavykus to padaryti, jie sugrįžo į automobilį ir išvažiavo. Pakeliui V. V. pasakė, jog reikia sugrįžti ir išsiaiškinti su I. K. , ką jis ir padarė. Vėliau V. T. pasakojo, kad V. V. sugrįžęs mušė I. K. automobilio ratų montavimo raktu (t. 1, b. l. 75, 83-85; t. 3 b. l. 98-99).

Kolegija atmeta kaip nepagrįstą V. V. teiginį, kad S. S. ir V. T. parodymai nėra nuoseklūs ir kad abu siekė apkalbėti apeliantą, nes kaip matosi iš aukščiau aptartų S. S. ir V. T. parodymų, jie iš esmės viso proceso metu nekito, abu vienodai aiškino esmines įvykio aplinkybes, kurios sutapo ir nėra prieštaringos faktinėms bylos aplinkybėms. Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad visi nuteistieji gerai pažinojo vienas kitą, buvo draugai, todėl A. ir S. S. bei V. T. išties neturėjo jokio pagrindo apkalbėti apeliantą. Pažymėtina, jog pats V. V. apklaustas įtariamuoju (t. 1, b. l. 92-93) nurodė, kad jis su šiais asmenimis nesipyko. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jų parodymais priimant apkaltinamąjį nuosprendį V. V. .

Svarbu tai, kad pats V. V. pripažįsta kojomis spardęs I. K. , tik nurodo, jog spyrė jam ne į galvą, o į šonus (t. 1, b. l. 90-91, 92-93; 96; 97-101), tačiau teismas juo nepatikėjo ir atmetė parodymus įvertindamas kaip siekį sušvelninti savo teisinę padėtį. Priimama domėn, kad V. V. įvykio metu buvo labai girtas ir, kaip paaiškino teisiamajame posėdyje, visko neatsimena dėl girtumo, nurodęs, kad su nukentėjusiuoju konfliktavo du kartus, o kai paliko jį sumuštą gulėti, po kurio laiko sugrįžo pasižiūrėti, kaip nukentėjusysis laikosi (t. 3, b. l. 126-128).

Atmetamas kaip nepasitvirtinęs V. V. skundo teiginys, jog iš pradžių surengus S. S. bei V. T. akistatą (t. 2, b. l. 117-118) ir tik po to atlikus jo akistatą su šiais asmenimis, S. S. su V. T. turėjo galimybę suderinti iki jų akistatos egzistavusius parodymų skirtumus, kadangi tai nepatvirtina bylos medžiaga.

Kolegija pažymi, kad nuteistieji S. S. su V. T. neturėjo jokių realių galimybių suderinti parodymus nei prieš akistatą, nei jos metu, kadangi abu buvo sulaikyti tą pačią dieną , t. y. 2006-04-19 (t. 2, b. l. 1; 77), o suimti 2006-04-21 (t. 2, b. l. 32-33; 95-96), akistata tarp jų buvo surengta tik 2006-07-18 (t. 2, b. l. 117-118), kuomet jiems jau buvo pareikštas įtarimas ir po keletą kartų apklausti įtariamaisiais. Šių apklausų metu jie nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, kaip V. V. sumušė I. K. , ką patvirtino ir akistatų su V. V. metu (t. 2, b. l. 119-120; 122-125).

Nors apeliantas neigia faktą, kad nukentėjusįjį mušė automobilio ratų montavimo raktu bei šokinėjo jam ant galvos, tačiau šias aplinkybes viso proceso metu kategoriškai tvirtino S. S. ir V. T., tai jie patvirtino ir akistatos metu su V. V. . S. S. su V. T. parodė, kad automobilio ratų montavimo raktą V. V. pasiėmė iš savo automobilio, kuriame šis įrankis buvo rastas bei paimtas ir apžiūrėtas (t. 1, b. l. 104-110; 112-113). Atlikus biologinį tyrimą ant automobilio kryžminio rakto kraujo nerasta (t. 1, b. l. 70), tačiau tai nepaneigia nustatyto fakto, jog nukentėjusysis buvo šiuo raktu mušamas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nusikaltimo įrankis buvo surastas ir paimtas ne tuoj pat po įvykio, o kitos dienos vakare, todėl V. V. galėjo kraujo pėdsakus, jei tokie buvo palikti ant rakto, nuplauti. Apeliantas savo skunde pats akcentuoja į tai ir pažymi, jeigu būtų likę ant rakto nusikaltimo pėdsakai, tai jis raktą būtų tiesiog išmetęs (sunaikinęs), o ne valęs kraują.

Specialisto išvadoje konstatuojama, kad I. K. mirė nuo galvos sumušimo. Galvos smegenų sumušimas su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais smegenų dangalais kairėje kaktinėje-momeninėje skiltyse padaryti kietų bukų daiktų poveikyje. Įspaustinis kairio momenkaulio lūžis padarytas ribotu daiktu ar įrankiu, kurio žalojęs kraštas buvo išgaubtas, tačiau sužalojimuose individualaus trauminio daikto požymiai neužsifiksavę, todėl konkrečiai nustatyti, kokiais daiktais (įrankiais) padaryti sužalojimai, nebuvo galimybės (t. 1, b. l. 23-29; 31-32). Šią išvadą ekspertė patvirtino teisiamajame posėdyje (t. 3, b. l. 101-102).

Kadangi sužalojimuose individualaus trauminio daikto požymiai neužsifiksavę, todėl ekspertė neatmetė galimybės, kad tokio pobūdžio sužalojimai galėjo būti padaryti kitu ribotu daiktu ar įrankiu, kurio žalojęs kraštas buvo išgaubtas. Tačiau nesuradus ir nenustačius kito tokio daikto ar įrankio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šie sužalojimai buvo padaryti automobilio ratų montavimo raktu.

Esant šiems duomenims, paneigiamas apelianto argumentas, kad jis nukentėjusiojo automobilio kryžminiu raktu nemušė ir sužalojimų jam nepadarė.

Nors ekspertė ir nepatvirtino, kokius konkrečius V. V. sužalojimus padarė nukentėjusiajam šokinėdamas ant jo galvos, tačiau tai dar nereiškia, kad jis tokio pobūdžio veiksmų išvis neatliko. Parodymus apie tai, kad V. V. antrą kartą priėjęs prie nukentėjusiojo ne tik mušė jį kryžminiu raktu, bet ir šokinėjo jam ant galvos, patvirtino S. S. su V. T. , kurie, kaip anksčiau pasisakyta, davė patikimus parodymus. Be to, kolegija akcentuoja tai, kad įvykis buvo kovo mėn. 31 d. apie 21 val., t. y. tamsiu paros metu, kiemas antrąkart vykusio konflikto metu nebuvo apšviestas įjungus automobilio žibintus, todėl tiek S. S. , tiek V. T. , aiškindami, kaip ir kokiu įrankiu nukentėjusysis buvo mušamas ir kad buvo šokinėjama būtent jam ant galvos, nurodydami šias aplinkybes galėjo įvardinti netiksliai tą kūno dalį, kuri buvo traumuojama, tačiau nepaneigiama, jog būtent V. V. tokių veiksmų neatliko.

Jau anksčiau buvo aptarti ir įvertinti visi V. V. parodymai, jų tarpe ir parodymai, duoti parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 97-100), tačiau jis, kaip ir anksčiau, pripažino tik spyręs nukentėjusiajam į šoną, o parodymus dėl S. S. ir V. T. atliktų veiksmų pakeitė, nurodęs, kad jie spardė nukentėjusįjį į įvairias kūno vietas, galimai ir į galvą (t. 1, b. l. 97), o anksčiau jis buvo nurodęs, kad negali pasakyti, į kokią kūno vietą spyrė S. S. su V. T. (t. 1, b. l. 90-91). Teismas tokią parodymų kaitą pagrįstai įvertino kaip V. V. norą suversti kaltę kitiems nuteistiesiems.

Teismas, tinkamai įvertinęs įrodymų visumą, V. V. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. nustatęs, jog jo atlikti tyčiniai veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiais padariniais ir apelianto veiksmai įtakojo nukentėjusiojo mirtį. Perkvalifikuoti V. V. veiksmų į BK 138 str. 1 d. nėra jokio teisinio pagrindo.

Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas ištyrė tiek kaltinančias, tiek teisinančias aplinkybes, objektyviai įvertino surinktus duomenis ir padarė pagrįstą išvadą dėl V. V. kaltumo tyčia nužudžius I. K. .

Skunde dar kartą abejojama, ar I. K. yra tas pats asmuo, kurio atžvilgiu jis smurtavo. Šią aplinkybę nuodugniai išsiaiškino pirmosios instancijos teismas ir nuosprendžio šeštame puslapyje nurodęs, kad V. V. samprotavimai apie tai, kad I. K. yra ne tas pats asmuo, su kuriuo jis konfliktavo prie S. S. namų, yra nepagrįsti, todėl šią jo versiją atmetė ir išdėstė įrodymus, pagrindžiančius teismo nustatytą aplinkybę – tai S. S. , V. K. , S. S. bei V. T. parodymai patvirtina, jog buvo sumuštas I. K. . Pastarieji du viso proceso metu neabejojo, kad V. V. mušė vieną ir tą patį vyrą, t. y. I. K. . Nukentėjusįjį, kuris buvo mušamas, pro langą stebėjo namo šeimininkas S. S. , matė jį sumuštą, o po to – jau be sąmonės rado jį savo malkinėje. Nukentėjusiojo žmona V. K. įvykio vietoje rado savo vyro daiktus. Esant tokiems duomenims, prieita prie kategoriškos išvados, kad pirmo ar antro konflikto metu buvo sumuštas vienas ir tas pats asmuo, t. y. I. K. .

Kolegija nesutinka su V. V. skundo teiginiu, kad nei ikiteisminiame tyrime, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo aiškinamasi, kaip atrodė mušamas žmogus (jo apranga, ūgis, kūno sudėjimas), kadangi ikiteisminiame tyrime apklausiant visus tris nuteistuosius, buvo užduodami jiems klausimai apie nukentėjusįjį asmenį ir jo individualias savybes: V. V. paaiškino, jog nukentėjusysis buvo 30-40 m. amžiaus, stambus, jo ūgio, o kaip apsirengęs, neatkreipė dėmesio (t. 3, b. l. 127); V. T. parodė, jog nukentėjusiajam buvo apie 40 m., už jį žemesnis (jis – 183 cm), apsirengęs tamsiai (t. 3, b. l. 128-129); S. S. paaiškino, jog nukentėjusysis buvo apsirengęs tamsiai – tamsia striuke ir džinsais (t. 3, b. l. 125-126). Be to, įvykis buvo tamsiu paros metu nepašviestoje teritorijoje, visi nuteistieji buvo neblaivūs, kaip V. V. pats pripažino, jis buvo stipriai išgėręs, todėl dėl girtumo neatsimena visų įvykio aplinkybių. Tai, kad jie buvo neblaivūs, patvirtino liudytojos B. M. , J. G. , M. M. .

Duomenų apie tai, kad V. V. ikiteisminio tyrimo metu prašė atpažinti nukentėjusįjį iš nuotraukos, byloje nėra. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas net nenurodė, kaip iš išorės atrodė nukentėjusysis, kuo jis vilkėjo, kadangi dėl stipraus girtumo negalėjo nurodyti svarbių bylos aplinkybių ir jose painiojosi, todėl apie tikslų nukentėjusiojo išorinių požymių aprašymą negalėjo būti ir kalbos.

Atmetamas kaip nepasitvirtinęs V. V. skundo teiginys, jog I. K. galėjo sumušti kiti du nuteistieji tuo metu, kai jis vienas užėjo pas B. M. į namus, kadangi šios liudytojos parodymais nustatyta, jog tuomet, kai apeliantas atvyko purvinas ir be marškinių ir užėjo pas B. M. , kiti du nuteistieji, t. y. V. T. ir S. S. buvo kieme, nes ji girdėjo jų balsus. V. V. buvo girtas ir agresyviai nusiteikęs, todėl ji nuteistąjį išvarė iš buto (t. 1, b. l. 62-63; t. 3, b. l. 100). Duomenų, kad vieni, be V. V. kiti du nuteistieji buvo sugrįžę į įvykio vietą, byloje nėra, priešingai, tiek jie, tiek liudytojas A. S. teigia, jog kaip tik V. V. grįžo pas nukentėjusįjį išsiaiškinti, dėl ko kilo konfliktas ir jį sumušė. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, kurioje aptarti įrodymai ir aprašyta jų analizė, ištyrė tiek nuteistųjų, tiek visų liudytojų parodymus, juos įvertino ir sugretinęs su kitais byloje esančiais įrodymais, pateikė išvadas dėl V. V. kaltės nužudžius I. K. . Byloje nėra jokių duomenų, kad teismas bylą būtų išnagrinėjęs šališkai.

V. V. taip pat ginčija įvykio laiką nurodydamas, jog I. K. buvo sumuštas 21 val., o į gydymo įstaigą pristatytas 00 val. 39 min., todėl jam lieka neaiškus tikslus įvykio laikas, nes jo teigimu, liudytojas S. S. iškart po įvykio paskambino policijai. Su šiais apelianto argumentais nesutinkama, nes tiek nuteistųjų S. S. , V. T. , tiek įvykio liudytojo S. S. , kitų liudytojų – A. S. , B. M. , E. J. G., M. M. parodymais nustatyta, jog pirmas konfliktas tarp nukentėjusiojo I. K. ir V. V. įvyko apie 21 val. Iš liudytojos B. M. paaiškinimų matyti, kad ji autobusu į (duomenys neskelbtini) atvažiavo apie 21 val. ir ją autobusų stotelėje pasitiko A. S. su M. M. ir tuomet B. M. su M. M. ir E. J. G. nuėjo pas ją į namus ir tik tuomet maždaug po 20 minučių atvyko visi nuteistieji ir A. S. , t. y. jau po įvykio. Nuteistieji buvo neblaivūs, o liudytojai laikrodžio parodymų taip pat nestebėjo, todėl tikslus įvykio laikas ir nebuvo nustatytas, o tik konstatuota, jog nukentėjusysis buvo sumuštas apie 21 val.

Kad pašalinti neaiškumus, išdėstytus V. V. apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas užklausė VĮ Vilniaus rajono centrinę polikliniką ir Vilniaus rajono policijos komisariatą, kas ir kelintą valandą 2006-03-31 paskambino į policiją bei greitosios neatidėliotinos medicinos pagalbos skyriui, pranešė apie rastą sumuštą I. K. ir iškvietė medikus. Iš gauto Vilniaus rajono policijos komisariato rašto 2007-03-20 Nr. 57-9-7525 matyti, jog 2006-03-31 23 val. 20 min. komisariato Operatyvaus valdymo poskyryje telefonu buvo gautas pranešimas S. S. , mob. Tel. (duomenys neskelbtini) apie (duomenys neskelbtini) kaime sumuštą žmogų, o VĮ Vilniaus rajono centrinė poliklinika raštu Nr. 2007-03-20 01-10-273 pranešė, jog 2006-03-31 23 val. 16 min. GMP skyriaus iškvietimų registravimo žurnale (forma Nr. 109/a – išrašas byloje) užregistruotas iškvietimas Nr. 5196 pil. I. K. į (duomenys neskelbtini) kvietėjas – policijos darbuotojas S..

Skundo argumentas, jog liudytojas S. S. iškart po įvykio paskambino policijai paneigiamas ne tik aukščiau išdėstytais duomenimis, bet ir paties S. S. parodymais apie tai, kad jam iš karto nepavyko prisiskambinti policijai, todėl jis policiją iškvietė daug vėliau po įvykio (t. 1 b. l. 50). Iš policijos ir poliklinikos raštų matyti, kad greitąją medicinos pagalbą iškvietė ne liudytojas S. S. , o policijos darbuotojas S., ką patvirtina išrašas iš darbuotojų sąrašo.

Duomenų apie tai, kad I. K. be nuteistųjų galėjo sumušti dar ir kiti asmenys, byloje nėra. I. K. buvo surastas S. S. malkinėje, į kurią jis nuėjo po to, kai namo savininkas jo neįsileido į vidų.

Tenkinti apelianto prašymą ir sušvelninti jam paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo. BK 54 str. 2 d. yra nurodytos aplinkybės, į kurias skirdamas bausmę turi atsižvelgti teismas. BK 54 str. 2 d,. be kitų aplinkybių, yra numatyta, kad teismas skirdamas bausmę turi atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas šioje byloje nustatė tik V. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – jo girtumą ir tai, kad apsvaigimas nuo alkoholio įtakojo nusikalstamos veikos padarymui. Kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuosprendyje aprašytas V. V. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą, kilusius sunkius padarinius – žmogaus mirtį, mano, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka teisingai bausmei įstatymo keliamus reikalavimus ir V. V. paskirta bausmė nešvelninama.

Prokuroro skundas tenkinamas ir nuosprendis keičiamas, nes pirmosios instancijos teismas neišsprendė civilinio ieškinio klausimo. Byloje Vilniaus teritorinė ligonių kasa buvo pareiškusi 12 694,00 Lt civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, kurią sudaro išlaidos, susijusios su I. K. gydymu ligoninėje (t. 1, b. l. 36-37). Vadovaudamasis BPK 115 str. 1 d. nuostatomis teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina civilinį ieškinį arba jį atmeta. Kadangi pirmosios instancijos teismas to nepadarė, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia šį klausimą ir konstatuoja, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai – pažymos, gautos iš Vilniaus greitosios medicininės pagalbos universitetinės ligoninės patvirtina, jog I. K. buvo suteikta medicininė pagalba už 12 694,00 Lt ir jis buvo gydomas šioje ligoninėje nuo 2006-04-01 iki 2006-04-16 (t. 1, b. l. 34-35; 41-43). Sutinkamai su CK 6.248 str. nuostatomis asmuo kaltas dėl žalos atsiradimo, privalo ją atlyginti. Iš byloje esančios pažymos (t. 1, b. l. 40) matyti, kad I. K. gydymo išlaidos yra susijusios su jo patirtais galvos sužalojimais – buvo gydomas reanimacijos, neurochirurgijos skyriuose, nes buvo patyręs intrakranijinį sužalojimą su ilgalaike koma, šešis kartus buvo atlikta galvos kompiuterinė tomografija, todėl V. V. , pripažintas kaltu ir nuteistas už tyčinį I. K. nužudymą (jo mirtis įvyko dėl galvos sužalojimų), privalo atlyginti gydymo išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 328 str. 4 p.,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. sausio 8 d. nuosprendžio dalį dėl V. V. pakeisti:

priteisti iš V. V. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 12 694 (dvylika tūkstančių šešis šimtus devyniasdešimt keturis) litus už nukentėjusiojo I. K. (a. k. duomenys neskelbtini) gydymą ligoninėje.

Nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.