Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Remigijus Preikšaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-376-462/2007

Teisėja Ingrida Krušienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.25.3.; 2.1.12.2.1.; 2.1.12.2.2.; 2.4.6.3.4.

2007 m. spalio 4 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo UADB „ERGO LIETUVA“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-06-15 nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 3 d. laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Taikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Iš UADB „Ergo Lietuva“ priteista 30000 Lt neturtinės žalos ir 5977,87 Lt turtinės žalos atlyginimo D. K., iš A. G. priteista 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 500 Lt už nukentėjusiosios D. K. advokato atstovavimą teisme.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

A. G. nuteista už tai, kad 2003-01-11, apie 12 val., Klaipėdoje, vairuodama V. G. priklausantį automobilį „Mercedes- Benz 190“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 40 km/val. greičiu, artėdama prie šviesoforu reguliuojamos Minijos–Naikupės gatvių sankryžos ir, užsidegus draudžiančiam eismą šviesoforo signalui, elgdamasi neatsargiai, nesustabdė automobilio prie „Stop“ linijos, įvažiavo į sankryžą ir automobilio priekinės dalies dešiniąja puse partrenkė už važiuojamųjų dalių susikirtimo per gatvę reguliuojama perėja ėjusias pėsčiąsias – nepilnametę O. I. ir D. K., tuo pažeisdama saugaus eismo reikalavimus, nurodytus Kelių eismo taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2002-12-11 iki 2003-08-31) 2.3., 2.4., 9.1., 17.12 punktuose. Autoįvykio metu O. I. padarytos kraujosruvos ir odos nubrozdinimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, D. K. padarytos paviršutinės muštinės žaizdos ant kaktos ir pakaušio, masyvi poodinė kraujosruva kairės kojos išoriniame paviršiuje, išsidėsčiusi nuo šlaunies viršutinio trečdalio iki blauzdos apatinio trečdalio, skeveldrinis kairio blauzdikaulio išorinio gumburo lūžis ir intrasąnarinis kairio šeivikaulio lūžis, sukėlęs labai žymų kelio sąnario judesio funkcijos sutrikimą, remiantis 2003-05-23 Sveikatos sutrikdymo masto taisyklių 6.11 punktu, sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde civilinis atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-06-15 nuosprendžio dalį ir iš naujo įvertinti byloje esančius įrodymus, susijusius su vaistų įsigijimo ir pagerinto maitinimo, pagrįstumu, taip pat prašo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį UADB „Ergo Lietuva“ atmesti, o jei teismas pripažintų, kad senaties terminas nėra praleistas, UADB „Ergo Lietuva“ prašo nuostolius dėl žalos asmeniui – neturtinę žalą, taip pat vaistų įsigijimo išlaidas bei išlaidas pagerintam maitinimui priteisti iš draudiko neviršijant draudimo sutartyje ir įstatyme numatytos žalos asmeniui sumos (30000 Lt), o atsižvelgiant į jau išmokėtą draudimo išmoką vaistų įsigijimui (127,15 Lt) priteisti iš UADB „Ergo Lietuva“ draudimo išmoką, neviršijančią 29 872 85 Lt sumos. Apeliaciniame skunde civilinis atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ nurodo, kad civilinės atsakomybės draudimo atveju yra du asmenys, kuriems kyla pareiga atlyginti padarytą žalą – žalą padaręs asmuo (draudėjas) ir draudikas. Žalą padaręs asmuo turi atlyginti žalą, kiek jos nepadengia draudimo atlyginimas (draudimo išmoka), taip pat tais atvejais, kai draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką neatsiranda, pavyzdžiui, kai žalą sukėlęs veiksmas nėra draudžiamasis įvykis arba yra padaryta tokia žala, kurios neapima civilinės atsakomybės draudimo sutartis. Apeliantas teigia, kad nors pareigą atlyginti padarytą žalą turi du asmenys – žalą padaręs asmuo ir draudikas, tačiau šios minėtų asmenų pareigos atsiradimo pagrindai ir apimtis yra skirtingi. Žalą padariusiam asmeniui, kaip deliktinės prievolės subjektui, taikomi deliktinės civilinės atsakomybės principai. Jei padarytos žalos visiškai nepadengia nukentėjusiajam išmokėta draudimo išmoka, likusią žalos dalį privalo atlyginti žalą padaręs, tai yra atsakingas už žalą asmuo (CK 6.263 str. 2 d.). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad sprendžiant, kokią žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo, taip pat vadovaujamasi deliktinės civilinės atsakomybės taisyklėmis (CK 6.249-6.250 str.). Civilinis atsakovas pabrėžia, kad draudiko pareiga atlyginti žalą kyla visiškai kitu pagrindu – iš draudimo sutarties, o tai reiškia, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal pačią draudimo sutartį. Draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir pati draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas (CK 6.254 str. 1 d., 6.1018 str.). Bendra taisyklė yra ta, kad draudikui visiškas nuostolių atlyginimo principas netaikomas. Jo pareiga atlyginti žalą gali būti ribojama tiek konkrečiu žalos dydžiu, tiek ir žalos rūšimi.

Apeliantas teigia, kad 2003-01-11 eismo įvykio metu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentavo valstybės institucijų priimti teisės aktai (o ne draudiko parengtos taisyklės) – Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (Valst. žinios, 2001-06-30, Nr. 56-1977) bei 2001-09-13 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1100 patvirtintos Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklės, todėl sprendžiant draudiko prievolės atlyginti eismo įvykio metu padarytos žalos klausimą, privalu vadovautis minėtų teisės aktų nuostatomis. Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 str. 1 d. nustatyta, kad transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma yra 30000 litų asmeniui ir 30000 litų turtui. Civilinis atsakovas nurodo, kad šiais teisės aktais nustatytos draudiko atsakomybės ribos buvo pažeistos, kadangi teismas neatsižvelgė į įstatyme ir taisyklėse nustatytus žalos asmeniui ir žalos turtui atribojimo kriterijus.

Taip pat apeliantas pažymi, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 str. 18 p. nurodo, kad žala asmeniui – tai žala trečiojo asmens sveikatai ir (ar) žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, padaryta autoavarijos metu ar atsiradusi kaip autoavarijos pasekmė. Žala asmeniui nustatoma įstatymų nustatyta tvarka. 2001 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1100 patvirtintose Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse išskiriamos dviejų rūšių draudimo išmokos – dėl žalos asmeniui ir žalos turtui. Šių taisyklių 51 p. numato, kad draudimo išmokos dėl žalos asmeniui dydis priklauso nuo autoavarijos metu padarytos žalos trečiojo asmens sveikatai ir (ar) žalos, atsiradusios dėl gyvybės atėmimo ar tokios žalos, atsiradusios kaip autoavarijos pasekmė, dydžio. Skunde pabrėžiama, kad esminis kriterijus, lemiantis žalos priskyrimą vienai iš žalos rūšių, yra delikto tiesioginis objektas, tai yra kam neteisėtais transporto priemonės savininko ar valdytojo veiksmais tiesiogiai padaryta žala. Jei eismo įvykio metu žala yra padaroma konkrečiam materialiam turtui (automobiliui, pastatui, kelio statiniui ar pan.), konstatuotina, jog žala turi būti priskiriama žalos turtui rūšiai ir trečiųjų asmenų pretenzijos dėl padarytos žalos turi būti tenkinamos iš draudimo sutartyje numatytos žalos turtui sumos. Ir priešingai, jei neteisėtų transporto priemonės savininko ar valdytojo veiksmų tiesioginis objektas yra fizinis asmuo (jo sveikata ar gyvybė), žala, atsiradusi kaip įstatymų saugomų vertybių – sveikatos ar gyvybės pažeidimas kartu su visomis pasekmėmis, kylančiomis dėl jų pažeidimo, priskirtinos žalos asmeniui rūšiai. Civilinis atsakovas konstatuoja, kad apibendrinant transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir sistemiškai vertinant jas su Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintomis deliktinę civilinę atsakomybę reguliuojančiomis teisės normomis – žala turtui laikytini nuostoliai, kuriuos asmuo patiria dėl materialaus turto (automobilio, pastato ir kt.) sugadinimo ar sunaikinimo, o žalą asmeniui sudaro nuostoliai, kurie yra patiriami dėl asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo (su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos, prarastos pajamos už laikiną ar pastovų nedarbingumą, išlaikymo netekimas žuvus maitintojui, laidojimo išlaidos, neturtinė žala). Apeliantas nurodo, kad teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, todėl žalą asmeniui – dėl asmens sužalojimo patirtas medikamentų įsigijimo bei pagerinto maitinimo išlaidas – nepagrįstai priskyrė žalos turtui rūšiai, taip viršydamas ir išplėsdamas įstatyme ir draudimo sutartyje nustatytas draudiko atsakomybės ribas dėl žalos asmeniui, nes bendra maksimali draudiko mokėtina draudimo išmoka dėl žalos asmeniui (medikamentų įsigijimo, pagerinto maitinimo ir neturtinės žalos) negalėjo būti priteista didesnė nei 30000 Lt. Taip pat apeliantas teigia, kad teismas neatsižvelgė ir į tai, kad UADB „Ergo Lietuva“ civilinei ieškovei dėl šio įvykio iš žalos asmeniui draudimo sumos jau buvo išmokėjusi 127,15 Lt dėl medikamentų įsigijimo, todėl įvertinant visas šias aplinkybes, maksimali suma dėl žalos asmeniui, kurią teismas, esant atitinkamiems įrodymams, galėjo priteisti iš „Ergo Lietuva“, yra 29872,85 Lt.

Be to, civilinis atsakovas savo skunde pažymi, kad nesutinka su teismo pozicija dėl medikamentų įsigijimo ir pagerinto maitinimo sumos priteisimo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vertinant medikamentų, būtinų eismo įvykio metu patirtiems sužalojimams gydyti, įsigijimo išlaidų pagrįstumą, neabejotinai reikalingos specialios medicininės žinios ir atitinkamų specialistų išduoti dokumentai (rašytiniai įrodymai). Ne pats nukentėjusysis, ne teismas nustato, koks gydymas, kokie medikamentai, koks jų dozavimas, vartojimo trukmė, medikamentų būtinumas (įvertinant galimą pašalinį poveikį ar indikacijas bei konkrečių medikamentų vartojimo galimybę, jei asmeniui yra diagnozuotos kitos, su eismo įvykiu nesusijusios ligos ir pan.) patirtų sužalojimų gydymui, taikytinas kiekvienu konkrečiu atveju. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas ir teismų praktiką, susijusią su žalos atlyginimu asmens sužalojimo atveju, išlaidos medikamentų įsigijimui ar pagerintam maitinimui turi būti atlygintos, jeigu nustatoma, kad papildomos išlaidos buvo būtinos, kad papildomos išlaidos realios, kad nukentėjusiajam reikalingą medicininę pagalbą atitinkamos gydymo įstaigos suteikė už tam tikrą atlyginimą. Išlaidų būtinumas ir tikslingumas turi būti įrodyti gydytojų rekomendacijomis, receptais, išrašais iš medicininių dokumentų ir pan., o pateiktuose įrodymuose turi atsispindėti tas faktas, kad papildomos išlaidos reikalingos būtent dėl sveikatos sužalojimo ar kitokio pakenkimo jai. Be to, apeliantas teigia, kad išlaidos būtiniems medikamentams, ar pagerintam maitinimui privalo būti įrodyti įsigijimo dokumentais, tai yra pirkimo čekiais, kvitais, sąskaitomis. Civilinis atsakovas pabrėžia, kad civilinės ieškovės reikalavimai dėl priteistos medikamentų sumos ir pagerinto maitinimo buvo atmesti kaip nepagrįsti, ginčą dėl žalos atlyginimo nagrinėjant Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijoje. Komisijos posėdžio protokolo išrašas buvo pateiktas bylą nagrinėjusiam teismui, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Nurodoma, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 20 str. 4 d. numatyta, kad draudikas atlygina nukentėjusiam autoavarijos metu asmeniui tik įrodymais pagristą autoavarijos metu padarytą žalą ir turi teisę atmesti nepagristus reikalavimus dėl autoavarijos metu padarytos žalos atlyginimo. Apeliantas įsitikinęs, kad teismas, spręsdamas civilinio ieškinio pagrįstumo klausimą, pernelyg formaliai vertino duomenis apie gydymo išlaidų bei pagerinto maitinimo būtinumą, vadovavosi ne teisės aktų nuostatomis, nes tai turėjo būti įvertinta pagal byloje esančius įrodymus bei teismų praktikoje suformuluotus teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektus.

Civilinis atsakovas taip pat teigia, kad civilinės ieškovės ieškiniui yra suėjęs senaties terminas, kadangi eismo įvykis įvyko 2003-01-11, o ieškinys UADB „Ergo Lietuva“ pareikštas tik 2007-03-09, tai yra praleidus trejų metų terminą.

Civilinio atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Civilinio atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-06-15 nuosprendis keistinas, nes netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.).

Civilinio atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ apeliacinio skundo motyvas, kad civilinės ieškovės ieškiniui yra suėjęs senaties terminas, nes eismo įvykis įvyko 2003-01-11, o ieškinys civiliniam atsakovui pareikštas tik 2007-03-09, yra nepagrįstas.

Civilinio ieškinio padavimo ir nagrinėjimo tvarką numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 112 str. 113 str. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 112 str. 1 d. numatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo pradžios. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 113 str. 2 d. numatyta, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 str. 1 p. numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Civilinė ieškovė D. K. tai sužinojo eismo įvykio dieną, tai yra 2003-01-11. Iš baudžiamosios bylos įrodymų matyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros nutarimu 2004-02-09 D. K. buvo pripažinta civiline ieškove 46592,87 Lt (t. 1, b. l. 80-81), todėl ieškinio senaties terminas, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 str. 8 p., nebuvo pažeistas.

Taip pat nebuvo pažeistas ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.130 str. 1 p. reikalavimas, nes ieškinys buvo pareikštas paduodant jį prokurorui (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 112 str.). 2007-03-09 civilinė ieškovė D. K. tik patikslino savo ieškinį jį paduodama Klaipėdos miesto apylinkės teismui iki įrodymų tyrimo pradžios, tuo nepažeisdama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimų (t. 2, b.l. 141).

2003-01-11 eismo įvykio metu draudiko atsakomybę reglamentavo Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 str. 1 d. (2001-06-14 įst, Nr. IX-378). Pagal šią normą transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma yra 30000 Lt asmeniui ir 30000 Lt turtui. Tokia pati draudimo suma yra įrašyta ir draudimo sutartyje.

Draudiko pareigą nukentėjusiam autoavarijos metu asmeniui atlyginti žalą (nuostolius) nustato tokios rūšies draudimo santykius reglamentuojančios teisės normos ir atitinkamos rūšies draudimo taisyklės. Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies redakcijoje, galiojusioje sudarant draudimo sutartį, buvo nustatyta, kas pagal šį įstatymą laikoma draudimo objektu. Tai – transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą. Įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta bendroji nuostata, kad draudikas atlygina žalą asmeniui ir turtui. Įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje pateikta autoavarijos metu padarytos žalos asmeniui sąvoka – tai žala trečiojo asmens sveikatai ir (ar) žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, padaryta autoavarijos metu ar atsiradusi kaip autoavarijos pasekmė. Žala asmeniui nustatoma įstatymų nustatyta tvarka. Šiame specialiajame įstatyme žalos asmeniui samprata plačiau nedetalizuota, neatskleista, ar ji apima turtinę ir neturtinę žalos asmeniui rūšis, ar tik vieną jų. To nepadaryta ir 2001 m. rugsėjo 13 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1100 patvirtintose draudimo taisyklėse. Šių specialiųjų teisės aktų nuostatos nurodo bendrąsias teisės normas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.254 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad su civilinės atsakomybės draudimu susijusius santykius reglamentuoja šis kodeksas ir kiti įstatymai, todėl sprendžiant byloje kylančius klausimus būtina vadovautis Civilinio kodekso nuostatomis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.283 straipsnio 1 dalis yra specialioji norma, nustatanti žalos asmeniui, atsirandančios dėl sveikatos sužalojimo, turinį. Prievolė atlyginti nukentėjusiajam sveikatos sužalojimu padarytą žalą reiškia atsakingo už ją asmens pareigą atlyginti visus sužalotojo patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostoliai – piniginė žalos išraiška, apimanti turėtas išlaidas ir negautas pajamas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinė kolegija 2006 m. balandžio 11 d. nutartimi suvienodino praktiką šiuo klausimu ir konstatavo, jog tais atvejais, kai draudiko įsipareigojamos atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė) neaptarta transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje, nekonkretizuota šiuos draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose, draudikas atsako asmeniui už abiejų rūšių žalą – turtinę ir neturtinę. Tokiais atvejais draudiko atsakomybę už nukentėjusiajam padarytą žalą, neatsižvelgiant į jos rūšį, riboja tik draudimo išmokų dydis.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai D. K., nes priteista suma neviršija maksimalios draudimo sutartyje nustatytos draudimo asmeniui išmokos sumos – 30000 Lt, todėl civilinis atsakovas privalo ją visiškai atlyginti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 str. 2 d.). Bet į šią sumą privalomai turi būti įsiskaičiuojama civilinio atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ jau nukentėjusiajai D. K. atlyginta 127,15 Lt suma už medikamentų įsigijimą (t. 2, b.l. 178). Ši suma minusuojama iš Klaipėdos m. apylinkės teismo priteistos 30000 Lt sumos. Civilinis atsakovas padarytą nukentėjusiajai D. K. turtinę žalą dėl akinių, palto, rankinės, pinigės sužalojimo visiškai atlygino. Dėl šio dalyko ginčo proceso šalys nekelia. Su atlyginta suma sutinka ir nukentėjusioji D. K..

Tačiau apylinkės teismas nuosprendyje nepagrįstai 5977,87 Lt sumą priskyrė žalą turtui. Todėl ši nuosprendžio dalis naikintina. Apylinkės teismo priteista 5977,87 Lt žala susidaro iš medikamentų (vaistų) už 2327,87 Lt įsigijimo ir pagerinto maisto už 3650 Lt įsigijimo (vidutiniškai 10 Lt parai). Ši žala turėjo būti priskirta žalos asmeniui rūšiai. Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje nurodyta, kad autoavarijos metu padaryta žala asmeniui – tai žala trečiojo asmens sveikatai ir (ar) žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, padaryta autoavarijos metu ar atsiradusi kaip autoavarijos pasekmė. Šio Įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje nurodyta, kad autoavarijos metu padarytos žala turtui – tai trečiojo asmens turtui autoavarijos metu padaryta žala ar žala turtui, atsiradusi kaip autoavarijos pasekmė. 5977,87 Lt žala asmeniui, susidariusi iš medikamentų ir pagerinto maisto įsigijimo, yra įrodyta baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais. Nustatyta, kad po autoįvykio nukentėjusioji gulėjo ligoninėje. Be to, atsižvelgiant į mūsų valstybės medicinos lygį, kad gydantis stacionare reikia pirkti vaistus, medikamentus, šios išlaidos buvo būtinos gydantis ir jos atitinka susiklosčiusią situaciją bei protingumo kriterijus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 15 d. nuosprendį pakeisti:

Priteisti iš civilinio atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ nukentėjusiajai D. K. 29872,85 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Panaikinti priteistą iš civilinio atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ 5977,87 litų nukentėjusiajai D. K. autoavarijos metu padarytą turtinę žalą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.