Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Zinos Mickevičiūtės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-405-755/2011 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovei A. J. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos B. Valiulienės pranešimą apie bylą, šalių atstovų paaiškinimus ir,

Aprašomoji dalis

nustatė:

UAB „Vilniaus energija“ prašė teismą priteisti iš atsakovės A. J. 8 178,35 Lt skolą už tiektą šilumos energiją 2009-10-01 - 2010-05-31 laikotarpiu atsakovei nuosavybės teise priklausančioms negyvenamosioms patalpoms (parduotuvei), esančioms (duomenys neskelbtini) . Nurodė, kad atsakovei A. J. priklausančiose patalpose šildymo prietaisai – radiatoriai yra atjungti, bet atsakovė nepateikė duomenų, jog įrenginiai atjungti laikantis nustatytos tvarkos. Kadangi šildymas į namą, esantį (duomenys neskelbtini) , yra tiekiamas centralizuotai, apskaitomas ir paskirstomas patalpų savininkams, todėl atsakovei nustatyta tvarka neatsijungus nuo šildymo sistemos, ji turi apmokėti už tiekiamą šilumą.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas konstatavo, jog fizinis asmuo - vartotojas, naudojantis šilumos energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti šilumos energijos tiekimo sutartį, bet tai turi būti atliekama teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodė, jog atsakovei priklausančiose patalpose yra atjungti radiatoriai nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos nesilaikant teisės aktuose nustatytos tvarkos, t.y. piktnaudžiaujant savo teise. Atsakovės teiginius, kad ji neatsakinga už ankstesnės patalpų savininkės galimai neteisėtus veiksmus, teismas atmetė, nurodydamas, jog įsigydama patalpas be šildymo įrenginių, kaip apdairi pirkėja, A. J. privalėjo įsitikinti, ar šildymo įrenginių atjungimas atliktas laikantis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos. To neįvykdžius, atsakovė prisiėmė atsakomybę už šildymo atjungimo sutvarkymą, o neketinant to atlikti, jai atsirado prievolė pagal sudarytą sutartį apmokėti už tiekiamą energiją. Konstatavo, jog aplinkybė, kad atsakovė nėra sudariusi su ieškove rašytinės sutarties, nėra pagrindas atmesti ieškinį, nes sandoriai gali būti sudaromi raštu, žodžiu arba konkliudentiniais veiksmais. Nurodė, jog atsakovė neįrodė, kad skola yra sumokėta ir kad kitų butų gyventojai dėl atsijungimo nuo bendros šildymo sistemos nepatyrė nuostolių, nes atsakovei priklausančios patalpos ribojasi su antro aukšto patalpomis bei su bendro naudojimo laiptine.

Apeliaciniu skundu atsakovė A. J. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės. Nurodo, kad nuo centralizuotų šildymo sistemų atsijungė ne ji pati, o ankstesnioji patalpų savininkė, todėl civilinė atsakomybė jai negali būti taikoma. Konstatavus buvusios savininkės neteisėtus veiksmus, ji turėjo būti įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu. Be to, teigia, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė aplinkybių ar šildymo įranga buvo atjungta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad reikšdama ieškinį dėl skolos priteisimo, ieškovė turi įrodyti, kokią žalą patyrė dėl galimai neteisėto atsijungimo nuo centralizuotų tinklų. Nurodo, kad nesant radiatorių ir kitokių šildymo prietaisų, prijungtų prie ieškovės tinklų, atsakovė faktiškai jokios energijos nenaudojo ir negavo, todėl negalima UAB „Vilniaus energija“ naudai priteisti skolos už šildymo paslaugas, kurių nesuteikė.

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą UAB „Vilniaus energija“ prašo 2011 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovė išlieka šildymo sistemos vartotojas tol, kol neatlieka teisės aktuose nustatytų veiksmų, siekiant atsijungti nuo šios sistemos. Nurodo, kad teismui buvo pateikti duomenys, kuriuose konstatuota, jog buvusi patalpų savininkė nemokėjo už gautą šilumos energiją ir nepateikė įrodymų, jog laikėsi nustatytos tvarkos, pagal kurią gali būti nutraukta tiekimo sutartis. Teigia, kad šilumos tiekėjas, teikdamas paslaugas neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, nes tokiu būdu būtų pažeidžiamos kitų vartotojų teisės. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimas, pažeidžiant nustatytą tvarką, suteiktų nepagrįstą pranašumą prieš kitus namo, esančio (duomenys neskelbtini) , vartotojus. Nurodo, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už patiektą šilumą pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip nustačius, kokia visų vartotojų ir bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad patalpa - parduotuvė, esanti (duomenys neskelbtini) , nuosavybės teise nuo 2000-12-28 priklauso atsakovei A. J. Minėtos patalpos yra daugiabučiame name ir pagal VĮ Registro centras 1992 m. duomenis patalpoms buvo teikiamas centralizuotas šildymas (1 t., b.l. 5). Iš 2000-12-28 sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad patalpas atsakovė įsigijo (nupirko) iš G. M. (Š.) ir jos buvo parduotos be sumontuotų šildymo prietaisų, tačiau 2000 m. atliktų rekonstruotų patalpų kadastro matavimai, duomenys apie rekonstruotų patalpų atitikimą statybos ir normatyvinių teisės aktų reikalavimams, byloje nepateikti (1 t., b.l. 73, sutarties 4 p.). Iš byloje esančių teismų procesinių sprendimų matyti, kad atsakovė įsigijo patalpas, kuriose šildymo sistema buvo atjungta nesilaikant LR Vyriausybės 1993 09 17 nutarimo Nr. 723 ir Vilniaus miesto savivaldybės nustatytos tvarkos, pagal kurią gali būti nutrauktos tiekimo sutartys (1 t., b.l. 8, 58-65, 117-118). Kadangi šis faktas yra konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl nurodyta aplinkybė pakartotinai neįrodinėtina (CPK 182 str.). Ieškovė UAB „Vilniaus energija“ prašė teismą priteisti iš atsakovės įsiskolinimą už tiektą šilumos energiją 2009-10-01 - 2010-05-31 laikotarpiu. Nors atsakovė A. J. teigia, kad ieškovė paslaugų nesuteikė, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų (projektų, techninių sąlygų, leidimų, atjungimo akto), patvirtinančių teisėtą atsijungimą nuo šilumos tinklų, laikotarpiu už kurį ieškovė prašo priteisti įsiskolinimą (LR šilumos ūkio įstatymo 23, 24, 25, 29 str. str., Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų 2003-06-30, 250-264 p.p.). Pagal minėtų taisyklių 196 punktą buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos ar karšto vandens įrenginius nuo pastato šildymo ar karšto vandens sistemos atjungia pažeisdamas Taisyklių ir Šilumos ūkio įstatymo nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos ar karšto vandens buitinis vartotojas tol, kol neatlieka taisyklių 194 punkte nurodytų veiksmų (buto ar kitų patalpų šilumos ar karšto vandens įrenginiai atjungiami dalyvaujant pastato savininko ir šilumos ar karšto vandens tiekėjo įgaliotiems atstovams. Baigus buto ar kitų patalpų šilumos ar karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto ar kitų patalpų savininkas, pastato savininkas ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą). Dėl paminėto, apeliantės teiginys, kad patalpos pagal jų paskirtį nėra naudojamos, joms šildymas nereikalingas, netiekiamas ir ji neturi pareigos mokėti už šilumos energiją, esminės reikšmės neturi. Faktą, jog realiai patalpų šildymo paslaugos nėra tiekiamos, nes patalpose nėra radiatorių pripažįsta ir ieškovė, tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovės nuo pareigos apmokėti už tiektą šildymą, nes ieškovė šilumos energiją teikė visam namui ir jo kiekis buvo paskirstytas visiems namo gyventojams pagal turimą jų plotą, tame tarpe ir atsakovės patalpoms. Apskaičiavus namo gyventojų gautos energijos kiekį pagal turimų bei bendro naudojimo patalpų plotą ir jiems už paslaugas atsiskaičius, ieškovė negavo lėšų už šilumos energiją, apskaičiuotą atsakovei priklausančioms patalpoms ir tuo patyrė žalą. Be to, esant neteisėtam atsijungimui, ieškovė neturi pagrindo nepriskaičiuoti įsiskolinimo už energijos tiekimą, nes tuo žalą patirtų kiti namo gyventojai, kuriems kiltų pareiga papildomai sumokėti už gautą šilumos energiją, suteiktą namui bet paskirstytą mažesniam patalpų plotui, o tuo pačiu būtų suteikta galimybė pažeidinėti įstatymų reikalavimus, toleruojamas piktnaudžiavimas teise ir pažeistos kitų patalpų savininkų teisės į teisingą pagal teisės aktus atliktą šilumos energijos paskirstymą, vienodą visiems vartotojams paslaugų gavimo sąlygų užtikrinimą. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-05-08 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-969-400/2008 konstatuota, jog 1996-03-06 sutartimi buto savininkė G. M. buvo sudariusi šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo-vartojimo sutartį. Atsakovei įsigijusi patalpas, dėl kurių šildymo bei karšto vandens tiekimo sutartį buvo sudariusi ankstesnė buto savininkė, A. J. išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos ar karšto vandens buitinis vartotojas tol, kol neatlieka Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 194 punkte nurodytų veiksmų, t. y. iki patalpų savininkas ir šilumos tiekėjas nepasirašo atjungimo akto. Kadangi atsakovė neįrodė atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos fakto ir aplinkybės, kad įsigyjant butą šildymo įrengimai nuo bendros šildymo sistemos buvo atjungti laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo A. J. atleisti nuo prievolės atsiskaityti už suteiktas paslaugas. Atsakovė neginčija ieškovės priskaičiuoto skolos dydžio, jos apskaičiavimo, todėl teismas pagrįstai ieškinį tenkino.

Apeliaciniame skunde A. J. nurodo, kad nuo centralizuotų šilumos tinklų atsijungė ankstesnioji patalpų savininkė, todėl ji negali būti atsakinga už ankstesnio savininko patalpų valdymo laiku padarytus neteisėtus veiksmus. Be to, buvusi savininkė turėjo būti įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu. Apeliantės teiginiai atmestini, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog įsigydamas patalpas atsakovė žinojo, kad jog patalpose nėra šildymo įrenginių, todėl privalėjo įsitikinti ar šildymo įrenginių atjungimas atliktas teisėtai. Apeliantė minėtų veiksmų neatliko, taip pat nepasirūpino pati teisėtai atjungti patalpų šildymą pagal nustatytus reikalavimus, todėl prisiėmė prievolę pagal 1996-03-06 sudarytą sutartį mokėti už tiekiamą šilumos energiją. Dėl paminėto, priimtas ginčijamas sprendimas neturi įtakos buvusios savininkės teisėms ir pareigoms, todėl įtraukti G. M. į bylą trečiuoju asmeniu, teismui nebuvo pagrindo (CPK 47 str. 1 d.). A. J. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė aplinkybių, jog šildymo įranga ankstesnės patalpų savininkės buvo atjungta savavališkai, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Tačiau, kaip nurodyta aukščiau jau ankstesnėse bylose teismai yra konstatavę šį faktą ir pakartotinai minėtą aplinkybę įrodinėti nėra pagrindo. Be to, atsakovė nepateikė šilumos tiekėjo pasirašyto atsijungimo akto ir todėl nepaneigė minėtų išvadų.

Dėl paminėtų motyvų teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 6.383-6.391 straipsnių nuostatas bei prievolių atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo pagrindus reglamentuojančias teisės normas ir, spręsdamas šalių ginčą, jų nepažeidė, todėl naikinti ar keisti sprendimą nėra pagrindo.

Ieškovės patirtos kelionės išlaidos ir išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistini iš atsakovės (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 8 p., 2 t., b.l. 15, 23-25).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės A. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) 120,71 Lt (vieną šimtą dvidešimt Lt 71 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ (į.k.1117 60831) naudai bei 4 (keturis Lt) valstybės naudai (įmokos kodas 5660).