Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Gintaro Pečiulio, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1-578/2008 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Elisa“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Autoįgūdis“ ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį ir įsakymo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal LR CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (LR CPK 329 str.).

Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl ieškovų UAB „Elisa“ ir UAB „Autoįgūdis“ teisės pirkti naudojamą 3,3328 ha ploto valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), reikalingą ieškovams priklausantiems statiniams eksploatuoti, už kainą, nustatytą pagal teisės aktų reikalavimus, galiojusius iki 2005 m. gegužės 6 d., kai įsigaliojo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2005 m. balandžio 21 įsakymas Nr. 1P-89 „Dėl žemės vertinimo masiniu būdu dokumentų tvirtinimo“. Ieškovai ieškiniu dėl įpareigojimo Vilniaus apskrities viršininką sudaryti ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį už 120 000 Lt pareiškė reikalavimą, nukreiptą apskrities viršininko administracijai, kuri ginčo teisiniuose santykiuose veikia kaip valstybinės žemės pardavimą privačion nuosavybėn įstatymų nustatyta tvarka atliekantis subjektas, veikiantis valstybės vardu ir įgyvendinantis savininko, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, funkcijas. Ieškinį grindė tuo, jog atsakovas kaip valstybės institucija pažeidė teisės aktų reikalavimus, reglamentuojančius žemės išpirkimo procedūrą, t.y. per LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau tekste - Taisyklių) 19 punkte nustatytą 30 dienų terminą neatliko šių Taisyklių 14.1 – 14.3, 14.5 ir 17.1 punktuose nurodytų darbų ir neparengė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekto, dėl ko ieškovai dėl atsakovo neveikimo, pasikeitus teisiniam kainos nustatymo reglamentavimui, neįgyvendino savo teisės įsigyti ginčo žemės sklypą už iki to laiko nustatytą mažesnę kainą. Pareikštu ieškiniu ieškovai UAB „Elisa“ ir UAB „Autoįgūdis“ taip pat prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 2.3.-12286-41 3.1. ir 3.2. punktus, kuriais ginčo žemės sklypą ieškovams buvo nuspręsta parduoti už 351 630 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 10 d. sprendimu tenkino ieškinio reikalavimus, kadangi nustatė, kad atsakovas neginčijo, jog ginčo žemės sklypo vertė iki pasikeitusio teisinio valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo kainos nustatymo reglamentavimo buvo 120 000 Lt, ir kad ieškovų teisė nusipirkti ginčo žemės sklypą už šią kainą nebuvo realizuota dėl valstybinės institucijos, vykdančios žemės sklypo išpirkimo procedūrą, neveikimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimus, nepagrįstai pripažino, jog nagrinėjamu atveju buvo susiformavusi teisinių prielaidų ginčo žemės sklypo kaip valstybės nuosavybės perleidimui už 120 000 Lt kainą visuma. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai pagal pasirinktą savo pažeistų teisių gynimo būdą siekia savo teisės pirkti ginčo žemės sklypą už 120 000 Lt kainą pripažinimo, teismas, vadovaudamasis bendraisiais sutarčių sudarymo principais, turėjo įvertinti, ar nagrinėjamu atveju buvo pasiektas ketinančių sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį šalių valią atspindintis ir teisės aktų nustatyta tvarka išreikštas susitarimas dėl sutarties sąlygų, tarp jų ir esminės – valstybinės žemės sklypo kainos (LR CK 6.397 str. 1 d.). Pažymėtina, kad Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintoje Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkoje nustatyta nuosekli administravimo procedūrų seka, kuria įgyvendinama asmens teisė įgyti nuosavybėn valstybinius žemės sklypus. Viena iš būtinųjų žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų – kaina – nėra šalių derybų objektas, o nustatoma vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, kurių šalys negali pakeisti. Tokiu atveju pirkėjui paliekama teisė sutikti arba nesutikti su pagal teisės aktų reikalavimus nustatyta valstybinės žemės sklypo pardavimo kaina. Vadovaujantis ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusių Taisyklių 19 ir 17.1 punktų reikalavimais, gavus asmens prašymą parduoti žemės sklypą ir kitus Taisyklių 12 punkte nurodytus dokumentus, pareiga apskaičiuoti parduodamo žemės sklypo vertę, laikantis LR Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintos Žemės įvertinimo metodikos reikalavimų, teko Žemėtvarkos skyriui. Nustatyta kaina turėjo būti nurodyta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekte, kuris derinamas su pirkėju, šiam paliekant galimybę išreikšti sutikimą arba nesutikimą su projekte nurodytomis sutarties sąlygomis. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareikšto ieškinio reikalavimu prašoma nustatyti ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo kaina nebuvo nustatyta laikantis šių teisės aktų reikalavimų. Minėta ginčo žemės sklypo vertė yra UAB Korporacijos „Matininkai“ inžinieriaus geodezininko R. Žilo atliekant kadastrinius matavimus nustatyta vidutinė rinkos vertė (1 t., b.l. 67). Atsakovui vykdant ginčo žemės sklypo pardavimo ne aukciono tvarka procedūrą, jo sutikimas dėl šios kainos nustatymo nebuvo išreikštas nei vykdant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekto derinimo su pirkėju procedūrą, nei priimant sprendimą dėl ginčo žemės sklypo pardavimo ieškovams. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo šalys buvo susitarusios dėl pagrindinės valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos – žemės sklypo pardavimo kainos.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, nepagrįstai ginčo žemės sklypo vidutinės rinkos vertės nustatymą kadastrinių matavimų metu siejo su ieškovų teisėtų lūkesčių įsigyti ginčo žemės sklypą už 120 000 Lt dydžio kainą atsiradimu. Valstybinės žemės pardavimo procedūra yra pakankamai griežtai reglamentuota, todėl valstybės įgaliota institucija, vykdanti pardavėjo funkcijas (apskrities viršininkas), turi laikytis įstatymų reikalavimų ir užtikrinti valstybinės žemės sklypo pardavimo teisėtumą. Pažymėtina, jog asmuo, pateikdamas prašymą dėl žemės sklypo įsigijimo, įgyja subjektinę teisę reikalauti, kad šis prašymas būtų išnagrinėtas ir dėl jo priimtas tesėtas sprendimas. Kol kaina nenustatyta (nepriimtas apskrities viršininko įsakymas parduoti žemės sklypą nustatyta kaina), nėra pagrindo pripažinti šalių susitarimo dėl pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų. Būtent apskrities viršininko įsakymas, įtvirtinantis sprendimą parduoti žemės sklypą arba prašymo netenkinti, laikytinas oferta sutarčių teisės prasme. Atsižvelgiant į tai, kad iki ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 2.3-12286-41 priėmimo ieškovai iš viso neįgijo subjektinės teisės pirkti ginčo žemės sklypą, nagrinėjamu atveju susidariusi faktinė situacija negalėjo sąlygoti ieškovų teisėtų lūkesčių įsigyti ginčo žemės sklypą už 120 000 Lt kainą atsiradimo. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog net ir žemės vertės nustatymas pirminiuose valstybinės žemės sklypo pardavimo procedūros etapuose savaime nereiškia, jog privatus asmuo, ketinantis įsigyti šį žemės sklypą, įgyja teisėtų lūkesčių, susijusių su sklypo pardavimo kaina. Todėl tai, jog iki sprendimo parduoti valstybinės žemės sklypą priėmimo pasikeitė teisės aktų reikalavimai ir pagal juos apskaičiuota žemės vertė padidėjo, dar nereiškia ieškovų teisėtų lūkesčių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-555/2008, 2008 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. T., B. T. ir P. T. v. Kauno apskrities viršininko administracijai, bylos Nr. 3K-3-283/2008). Nesant teisės aktuose nustatytų pagrindų (pvz. atvejis, reglamentuojamas Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 2.3 punkte), įsigaliojus Vyriausybės 2004 m. lapkričio 8 d. nutarimui Nr. 1390 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ pakeitimo“ atsakovas valstybės turtą turi teisę parduoti tik teisės aktuose reglamentuota kaina, galiojančia sutarties sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Yglė“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-151/2008).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Žemėtvarkos skyriaus neveikimą, t.y. Taisyklių 14.1-14.3, 14.5 ir 17.1 punktuose nurodytų darbų neatlikimą ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekto neparengimą per Taisyklių 19 punkte numatytą 30 dienų terminą, siejo su atsakovo prievolės sudaryti ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį už 120 000 Lt kainą atsiradimu. Atsakovui neatlikus ginčo žemės sklypo kainos paskaičiavimo teisės aktų nustatyta tvarka, o taip pat nesant pasiektam šalių susitarimui dėl žemės sklypo kainos, ieškovai neįgijo teisės reikalauti pirkti naudojamą 3,3328 ha ploto valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), reikalingą jiems priklausantiems statiniams eksploatuoti, už 120 000 Lt dydžio kainą, kuri atitinka atliekant kadastrinius matavimus 2004 m. gruodžio 22 d. nustatytą ginčo žemės sklypo vidutinę rinkos vertę. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 10 d. sprendimu, pripažindamas šią ieškovų teisę, netinkamai taikė ir aiškino LR CPK 6.2 straipsnyje, Taisyklių 19 punkte įtvirtintas materialines teisės normas, dėl ko, padaręs išvadą dėl atsakovo prievolės sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį iki 2005 m. gegužės 6 d. buvusia kaina, kai įsigaliojo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2005 m. balandžio 21 įsakymas Nr. 1P-89 „Dėl žemės vertinimo masiniu būdu dokumentų tvirtinimo“, egzistavimo, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas vadovaujantis LR CPK 330 straipsniu. Atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu padarytas išvadas, teisėjų kolegija pripažįsta esant pagrindui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovų UAB „Elisa“ ir UAB „Autoįgūdis“ ieškinys būtų atmestas (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Pripažinus, jog iki 2005 m. gegužės 6 d., kai įsigaliojo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2005 m. balandžio 21 įsakymas Nr. 1P-89 „Dėl žemės vertinimo masiniu būdu dokumentų tvirtinimo“, nebuvo pasiektas ketinančių sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties šalių valią atspindintis ir teisės aktų nustatyta tvarka išreikštas susitarimas dėl kainos, ieškovų prašymų parduoti žemės sklypą padavimo žemėtvarkos skyriui data neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl atsakovo prievolės sudaryti ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį už 120 000 Lt kainą atsiradimo.

Nagrinėjamu atveju, vertinant atsakovo veiksmus, sprendžiant dėl Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 2.3-12286-41 teisėtumo, pripažintina, kad nebuvo laikomasi valstybinės žemės perleidimo ne aukciono tvarka nustatytų procedūrinių reikalavimų. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 2.3-12286-41 „Dėl valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo su UAB „Elisa“ ir žemės sklypo pardavimo ne aukciono tvarka UAB „Elisa“ ir UAB „Autoįgūdis““ įtvirtino sprendimą parduoti valstybinės žemės sklypą, nors Žemėtvarkos skyrius nebuvo parengęs valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties projekto ir jo suderinęs su ieškovais, kurie, laikantis teisės aktų reikalavimų, turėjo raštu patvirtinti, kad sutinka su perkamo žemės sklypo kaina ir kitomis sutarties projekte išdėstytomis žemės sklypo pirkimo sąlygomis (Tvarkos 18, 22, 23 punktai). Kadangi ieškovų ieškinio reikalavimas dėl ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. gruodžio 29 d. įsakymo Nr. 2.3-12286-41 3.1 ir 3.2 punktų panaikinimo yra išvestinis ir susijęs su ieškovų teisės pirkti ginčo žemės sklypą ne už šiame įsakyme nurodyta kainą, bet už iki 2005 m. gegužės 6 d. buvusią kainą, pripažinimu, teisėjų kolegija, nepripažinusi šios ieškovų teisės, atmeta ir ieškinio reikalavimą dėl ginčijamo įsakymo dalies, nustatančios valstybinės žemės sklypo pardavimo kainą, panaikinimo, atsižvelgiant į tai, kad ieškovams bet kokiu atveju išlieka teisė nesutikti su pagal teisės aktų reikalavimus nustatyta valstybinės žemės sklypo pardavimo kaina.

Teisėjų kolegija, priimdama naują sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą bei išsprendžia bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo klausimą (LR CPK 93 str. 3 d., 4 d.). Atmetus ieškinį, iš ieškovų UAB „Elisa“ ir UAB „Autoįgūdis“ lygiomis dalimis į valstybės biudžetą priteistinos išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu, iš kurių 37,70 Lt sudaro išlaidos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir 6,70 Lt – išlaidos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, o taip pat 3500 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, nuo kurio mokėjimo atsakovas buvo atleistas (LR CPK 83 str. 1 d. 5 p., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmos dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Elisa“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Autoįgūdis“ ieškinį atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl įpareigojimo sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartį ir įsakymo dalies panaikinimo atmesti.

Priteisti iš ieškovų UAB „Elisa“ (į.k. (duomenys neskelbtini)) ir UAB „Autoįgūdis“ (į.k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą po 1750 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir po 22,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.