Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant atsakovo atstovui Osvaldui Žylei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos E. J. skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja E. J. (toliau – pareiškėja) padavė teismui skundą ir patikslintus skundus (toliau – skundas), (b.l. 1-3, 7-9, 86-88), kuriuose prašo: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-319-8605 ir 2016 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320A-4349; 2) įpareigoti atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie finansų ministerijos panaikinti priverstinę hipoteką pareiškėjos nekilnojamajam turtui.

Skunde paaiškina, kad mokestinės prievolės sumą sudaro 8185,00 Eur. Pareiškėja paaiškina, kad mokesčių administratorius nustatė priverstinę hipoteką pareiškėjos nekilnojamam turtui: 1) ½ žemės sklypo, adresu Šiūlėnų k., Rimšės sen., Ignalinos r. sav., registro Nr. 44/492940; 2) ½ buto, adresu Panevėžio g. 31A-39, Vilnius. Pasak pareiškėjos, toks sprendimas yra neproporcingas. Mano, kad mokesčių administratorius galėjo pasirinkti kitą mokestinės prievolės užtikrinimo būdą iš Mokesčių administravimo įstatymo (MAĮ). Nurodo, kad stengiasi padengti savo įsiskolinimą, nevengia prievolės mokėti skolą. Tuo tarpu mokesčių administratorius neįrodė būtinumo taikyti tokią mokestinės prievolės užtikrinimo priemonę, nenustatė objektyvių aplinkybių, iš kurių būtų matyti, kad netaikant priverstinės hipotekos, prievolės įvykdymas pasunkės.

Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, apie posėdį pareiškėjai pranešta.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, VMI) atsiliepime į skundą (b.l. 93-96) su skundu nesutinka.

Paaiškina, kad VMI Mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis 2016 m. kovo 17 d. pareiškėjos įsiskolinimas valstybės ir savivaldybės biudžetams buvo 22952,45 Eur. Mokestinės prievolės išieškojimas nėra sėkmingas, todėl skundžiamu sprendimu taikyta priverstinė hipoteka pareiškėjos 8185,00 Eur dydžio prievolei užtikrinti.

Sprendimą grindžia MAĮ 103 straipsnio nuostatomis, Civilinio kodekso 4.170, 4.171, 4.175, 4.176 straipsnių nuostatomis. Paaiškina, jog turtinės prievolės įvykdymo užtikrinimas priverstine hipoteka yra mokesčių administratoriaus teisė, įtvirtinta tiek MAĮ, tiek Civiliniame kodekse (CK). Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad tokia priemonė yra neproporcinga.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas palaikė atsiliepimą, prašė skundo netenkinti, papildomai paaiškino, kad pareiškėja skolos nedengia.

Skundas netenkinamas.

Nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-319-8605 (b.l. 14-15) ir 2016 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320A-4349 (b.l. 16-17), kuriais nustatyta priverstinė hipoteka/įkeitimas ir išieškoma mokestinė nepriemoka, užtikrinta priverstine hipoteka (įkeitimu) iš įkeisto turto (toliau – 2015 m. sprendimas ir 2016 m. sprendimas).

2015 m. sprendimas grindžiamas MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, o taip pat tuo, kad būtina užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Priverstinės hipotekos įkeitimo objektai yra nekilnojamas turtas, nurodytas sprendime (ir pareiškėjos skunde teismui). Nekilnojamo turto vidutinė rinkos vertė yra: žemės sklypo – 935,00 Eur; buto – 7250,00 Eur., bendra įkeičiamų daiktų vertė – 8185,00 Eur. Sprendime nurodyta, kad priverstine hipoteka nustatyta mokestinės nepriemokos išieškojimo užtikrinimui, mokestinė nepriemoka yra tokia – gyventojų pajamų mokestis – 7298,42 Eur, pridėtinės vertės mokestis – 886,58 Eur, viso 8185,00 Eur.

2016 m. sprendimu nuspręsta išieškoti mokestinę nepriemoką iš priverstine hipoteka įkeisto turto. Sprendimas grindžiamas MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 34 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

MAĮ 33 straipsnis nustato mokesčių administratoriaus teises, tame tarpe teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. MAĮ 34 straipsnis nustato, kad tokie sprendimai priimami pagal centrinio mokesčių administratoriaus nustatytą tvarką ir formas. MAĮ 95 straipsnyje nustatyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai, tame tarpe turto areštas ir hipoteka ar įkeitimas. MAĮ 103 straipsnyje nurodyta galimybė taikyti hipoteką, tame tarpe galimybė priimti sprendimą dėl mokesčių mokėtojo turto priverstinės hipotekos (įkeitimo) nustatymo. Tokios priemonės taikymui nustatyta tik viena sąlyga – ja mokesčių administratorius turi siekti užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. MAĮ 106 straipsnyje išvardinami mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai, tame tarpe priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos, užtikrintos priverstine hipoteka (įkeitimu), išieškojimo iš įkeisto turto. Nustatyta, kad toks sprendimas yra vykdomasis dokumentas, vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Pareiškėja neginčija esant 8185,00 Eur mokestinę nepriemoką, tačiau skundžiamus sprendimus ginčija tuo pagrindu, kad priverstinė hipoteka yra neproporcinga priemonė, nurodo, kad ji skolą moka.

Pareiškėja pateikė mokestinius nurodymus, kurie patvirtina, kad jos vardu yra mokėta: 2015 m. gegužės 22 d. 100,00 Eur antstolei; 2015 m. birželio 23 d. mokėta 120,00 Eur antstolei; 2015 m. gruodžio 23 d. 60,00 Eur antstolei, t.y. iš šių duomenų negalima nustatyti, kokiu tikslu šios sumos mokėtos. Pagal mokesčių administratoriaus duomenų bazės informaciją, 2016 m. kovo 17 d. įplaukos padengti įsiskolinimui sudarė 160,15 Eur (b.l. 75-76), tokia pati suma yra nurodoma ir 2016 m. lapkričio 23 d. duomenyse (b.l. 106). Pareiškėja nenurodė, kad kreipėsi į mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo, t.y. dėl mokestinės paskolos sutarties sudarymo, kuri būtų pagrindu sustabdyti išieškojimą. Pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėja mokestinės prievolės, nustatytos 2014 m. balandžio 10 d. patikrinimo akte, nevykdo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, turi teisę taikyti priverstinę hipoteką (MAĮ 103 straipsnis), juo labiau, kad MAĮ tokiam išieškojimui nustato ir senaties terminus. Pagal MAĮ 105 straipsnį, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčio mokėtojo mokestinę nepriemoką kai mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime. Nustatyta, kad tas pats nekilnojamas turtas buvo areštuotas dar 2014 m. liepos 3 d. Turto arešto aktu Nr. (23.31-08)-319-5467 (b.l. 44-46), o sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto buvo priimami 2014 m. lapkričio 27 d. (b.l. 47), 2014 m. rugpjūčio 12 d. (b.l. 49), 2014 m. vasario 11 d. (b.l. 51). Todėl yra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja gavo raginimus sumokėti mokestinę skolą, ji pati nurodo, kad skolą moka, tačiau neneigia, kad prievolės iki šiol neįvykdė. Taigi, 2016 m. sprendimas priimtas teisėtai ir pagrįstai. Dėl priverstinės hipotekos taikymo, taip pat nėra pagrindo pritarti pareiškėjos teiginiams, jog šiuo atveju nėra ypatingų ir individualių kreditoriaus interesų. CK 4.175 straipsnio 3 dalyje priverstinei hipotekai keliamas reikalavimas – ji turi būti nustatyta įstatyme (ji numatyta MAĮ). Be to, šios dalies 1 punkte nurodyta, kad priverstinė hipoteka atsiranda įstatymų ar įgaliotos institucijos sprendimų pagrindais tokiais atvejais, kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių teisinių santykių. Taigi, Civilinis kodeksas tiesiogiai nustato priverstinės hipotekos pagrindą. Nagrinėjamu atveju toks pagrindas yra, kadangi mokesčių administratoriui nuo 2014 m. nepavyksta išieškoti iš pareiškėjos mokestinę nepriemoką.

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, daroma išvada, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą. Dėl to nėra pagrindo tenkinti reikalavimą ir dėl įpareigojimo panaikinti priverstinę hipoteką nekilnojamam turtui.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos E. J. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.