- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-09
- Bylos Nr.
- 1A-526-316-2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis (pirm.), Irena Ivanovienė, Nijolė Matuzevičienė
- Nukentėjusysis
- E. R.
- Kaltinamasis
- J. G.
- Advokatai
- Vilius Jonaitis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio, teisėjų Irenos Ivanovienės, Nijolės Matuzevičienės,
apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios E. R. atstovo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 2 d. dėl šmeižimo, nes jo veiksmais nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. G. buvo kaltinamas, kad jo iniciatyva ir pastangomis (duomenys neskelbtini) dienraščio „Lietuvos rytas“ numeryje buvo paskelbtas šio leidinio korespondento G. Š. straipsnis „(duomenys neskelbtini)“, kuriame J. G. prieš visą Lietuvą apkaltino nukentėjusiąją E. R. burokėlių vagyste.
Žemesnės instancijos teismas
Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. nuosprendžiu J. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 2 d. dėl šmeižimo, nes jo veiksmais nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė tuo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 str. įtvirtina asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Teismas nenustatė pagrindo vertinti, kad J. G. išreikšdamas nuomonę apie įvykį paskelbė žinias, neatitinkančias tikrovės. Teismo nuomone, toks faktas dėl burokėlių nurovimo buvo, kaltinamasis įvykio vietoje matė E. R., kaltinamasis susidarė nuomonę pagal konkrečias įvykio aplinkybes, E. R. elgesį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad negali padaryti kategoriškos išvados, kad įvykiai klostėsi ne taip, kaip nurodė kaltinamasis, kad E. R. elgesį kaltinamasis vertino neadekvačiai vykusiems faktams, ir nusprendė, kad kaltinamasis buvo įsitikinęs savo nustatytų aplinkybių, paaiškinimų teisingumu. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje esančių įrodymų nepakanka priimti apkaltinamajam nuosprendžiui, o prielaidomis grįsti nuosprendžio negalima, todėl J. G. išteisintinas Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p. pagrindu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios atstovas advokatas V. Jonaitis prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, J. G. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 154 str. 2 d. bei paskirti jam šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, taip pat tenkinti byloje pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiosios atstovo nuomone, nuosprendis yra neteisėtas, nes jame yra akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, be to, jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skunde analizuojami nusikaltimo, numatyto BK 154 str. 2 d., sudėties požymiai bei teismų praktikos išaiškinimai. Skunde nurodoma, kad pats teismas savo nuosprendyje pripažino, kad (duomenys neskelbtini) d. dienraščio „Lietuvos rytas“ straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ J. G. kategoriškai teigia bei tvirtina nukentėjusiąją E. R. esą sučiupęs vagiančią jo darže burokėlius. Be to, teismas taip pat pripažino, jog, nors dėl šios burokėlių vagystės ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame E. R. buvo net pareikštas įtarimas dėl J. G. 150 Lt vertės 100 kg burokėlių nurovimo bei nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 str. 3 d., padarymo, galutiniu 2011-10-21 Akmenės rajono apylinkės prokuratūros nutarimu jis yra nutrauktas dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiosios atstovo nuomone, iš šių teismo nustatytų bei nuosprendyje paminėtų faktinių aplinkybių turėjo kilti išvadą, ir teismas privalėjo konstatuoti, kad J. G. neturėjo jokio teisinio ar faktinio pagrindo kam nors viešai tvirtinti apie tai, kad E. R. esą vogė arba bandė vogti jo burokėlius, nes vėliau tokia nukentėjusiosios neva padaryta veika jokioje byloje nebuvo įrodyta ir jos kaltė dėl nusikalstamos veikos arba administracinio teisės pažeidimo padarymo nėra nustatyta jokiu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ar nutarimu baudžiamojoje arba administracinėje byloje. O teismas, kaip teigiama skunde, į tai visiškai nekreipdamas jokio dėmesio ir iš esmės net išeidamas iš nagrinėtos bylos ribų nepagrįstai svarstė ir pasisakė dėl esą neišsamiai bei esą nelaiku atlikto ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 51-1-364-10, tuo tarsi keisdamas šioje byloje priimtus galutinius sprendimus bei, nepaisant atitinkamų kompetentingų institucijų sprendimų nebuvimo, nepagrįstai palaikydamas J. G. ir liudytojais apklaustų jo šeimos narių teiginius, kad E. R. neva iš tikro vogė jų burokėlius. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teigia taip pat ir tai, jog jis negali padaryti kategoriškos išvados, kad viskas buvo ne taip, kaip nurodo J. G.. Apelianto nuomone, šioje byloje esantys įrodymai aiškiai rodo, kad J. G. per visuomenės informavimo priemonę paskleidė apie nukentėjusiąją E. R. tikrovės neatitinkančią konstatuojamojo pobūdžio informaciją, teigdamas, kad esą ji dalyvavo jo burokėlių vagystėje, nors apie tokią jos esą padarytą veiką nei šioje byloje, nei jokiose kitose bylose iš esmės nėra jokių objektyvių įrodymų. Todėl J. G. neabejotinai šiuo atveju turėjo būti pripažintas kaltu pagal BK 154 str. 2 d. bei nubaustas atitinkama bausme. Apylinkės teismo nuosprendžio teiginiai apie tai, jog neva byloje nėra surinkta duomenų, kad J. G. turėjo tikslą tyčia apšmeižti E. R., visiškai nepagrįsti. J. G. skambino į dienraščio „Lietuvos rytas“ Šiaulių atstovybę turėdamas tikslą pasakyti, kad E. R. esą įvykdė jo burokėlių vagystę, tačiau teisėsauga neatlieka savo pareigų. Skundo nurodoma, kad nors jis ir nepripažino, jog taip jis siekė E. R. apšmeižti, jo atlikti veiksmai būtent ir rodo, jog J. G. tyčia buvo nukreipta ne į ką kitą, kaip į tai, kad viešai būtų paskleista informacija apie jo burokėlius neva vogusią E. R.. Kita vertus, kada šiame straipsnyje J. G. apie esą E. R. jo atžvilgiu atliktus veiksmus pasisakė tuo pats nė kiek neabejodamas bei itin kategoriškai, akivaizdu, jog minėtu straipsniu jis būtent ir siekė E. R. apšmeižti, taip pat aiškiai suprasdamas, kad, nepaisant atitinkama tvarka dar net nenustatytos jos kaltės, ji, būdama pedagogė, be abejonės, jausis paniekinta ir pažeminta šia apie ją visos šalies mastu viešai paskleista informacija.
Teismo posėdyje nukentėjusioji E. R. ir jos atstovas adv. V. Jonaitis prašė išteisinamąjį nuosprendį panaikinti, pripažinti J. G. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalyje, taip pat tenkinti pareikštą civilinį ieškinį. Išteisintasis J. G. ir jo gynėja adv. I. Petkienė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas šmeižė kitą asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę, ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokia tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei nori taip veikti, siekia paskleisti būtent tokią informaciją.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad G. Š. dienraščio „Lietuvos Rytas“ (duomenys neskelbtini) numeryje parašė straipsnį apie kilusį incidentą dėl vagystės. Straipsnio iniciatorius buvo J. G., ruošiant straipsnį buvo išklausytos abi pusės, E. R. sutiko atsakyti į klausimus, paaiškino žurnalistui aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji suprato, kad bus rašomas straipsnis, ir sutiko nurodyti savo poziciją.
Baudžiamojoje byloje, kurioje įtarimai dėl J. G. burokėlių vagystės buvo pareikšti E. R., J. G. nurodė įtariantis nukentėjusiąją pavogus jo darže augintus burokėlius. Bylos tyrimo metu, tai nustatė ir Akmenės rajono apylinkės teismas, J. G. tvirtino manantis, kad burokėlius bandė pavogti E. R., privati kaltintoja viso ikiteisminio tyrimo metu ir privataus kaltinimo bylos nagrinėjimo metu neigė padariusi šią nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo išsakyta pozicija dėl ikiteisminio tyrimo neišsamumo ir atlikimo nelaiku nepagrįsta, nes šis klausimas buvo išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartimi, nustatant, kad ikiteisminis tyrimas atliktas išsamiai ir remiantis surinktų įrodymų visuma pagrįstai nustatyta, kad E. R. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Ši teismo pozicija neturėjo įtakos teisingam ir pagrįstam nuosprendžiui priimti, nes pirmosios instancijos teismas įvertino J. G. paskleistą informaciją kaip nuomonę, o ne kaip žinias, neatitinkančias tikrovės. Ikiteisminis tyrimas dėl burokėlių vagystės buvo nutrauktas nekonstatavus E. R. kaltės dėl to, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes bendra pasikėsinto pagrobti turto vertė neviršijo 1 MGL. Administracinio teisės pažeidimo teisena buvo nutraukta praėjus dviem mėnesiams nuo baudžiamojo proceso nutraukimo, nesurinkus objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad administracinį teisės pažeidimą įvykdė E. R. ar kitas asmuo.
Pirmosios instancijos teismas analizavo J. G. padarytos veikos subjektyviąją pusę ir padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinamasis, kreipdamasis į žurnalistus, neturėjo tikslo tyčia apšmeižti nukentėjusiąją E. R.. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, bendra viso straipsnio dienraštyje prasmė ir J. G. pavartoti pasisakymai rodo, jog jis nepateikė jokios naujos konstatuojamojo pobūdžio informacijos, o remdamasis turėta informacija, įvertino įvykius, išdėstė savo požiūrį į juos. Pirmosios instancijos teismas padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą, kad J. G. straipsnyje pacituoti teiginiai vertintini ne kaip informacija, neatitinkanti tikrovės ir galinti paniekinti, pažeminti E. R., o kaip išteisintojo nuomonė. Teismas nustatė, kad J. G. nuosekliai tvirtino, kad jis yra įsitikinęs, kad savo lauke matė vagis, jo nuomone, E. R.. Teismas pagrįstai nusprendė, kad J. G. buvo įsitikinęs savo nustatytų aplinkybių, paaiškinimų teisingumu, tuo įsitikinęs jis buvo ir bylos apeliacinio nagrinėjimo metu. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnis bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis įtvirtina asmens saviraiškos laisvę, t. y. teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Tiek Konvencijoje, tiek Konstitucijoje nustatyta, kad tam tikrais atvejais saviraiškos laisvė gali būti apribota. Lietuvos Aukščiausiasis teismas bylose yra pasisakęs, kad siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis).
Taigi, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus (išteisintojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, straipsnio tekstą, baudžiamosios bylos medžiagą), nenustatė visų būtinųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių J. G. veiksmuose, todėl pagrįstai jį išteisino, nuosprendyje pateikdamas išsamius tokio savo sprendimo motyvus.
Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas numato, kad baudžiamosiose bylose, pradėtose tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, kai kaltinamasis išteisinamas, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. J. G. išlaidos gynėjo advokato darbui apmokėti pripažintinos proceso išlaidomis, jos pagrįstos teismui pateiktais įrodymais (150 b. l.), todėl priteistinos iš E. R..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsniu,
nutaria:
Nukentėjusiosios E. R. atstovo advokato Viliaus Jonaičio apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 5 d. nuosprendžio atmesti.
Priteisti J. G., a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), iš E. R., a/k (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 400 Lt (keturis šimtus litų) proceso išlaidų.