Utenos apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. V., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Anykščiuose, Lietuvos Respublikos pilietis, (duomenys neskelbtini), faktinė ir deklaruota gyv. vieta: (duomenys neskelbtini), turintis profesinį išsilavinimą, našlys, nedirbantis, turintis neįgalumą (darbingas 50 proc.), registruotas Užimtumo tarnyboje, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. V. 2021 m. birželio 12 d., apie 11.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vairuodamas nuosavą dviratį, važiuodamas pėsčiųjų ir dviračių taku, esančiu Anykščiuose, nuo Anykščių Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčios link Anykščių miesto centrinio tilto, pažeidė Kelių eismo taisyklių 57 punkto reikalavimus, numatančius, kad važiuodamas pėsčiųjų ir dviračių taku, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui, paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus, buvo neatsargus, važiuodamas dešiniąja tako puse ir iš dešinės pusės apvažiuodamas taku ta pačia kryptimi ėjusią pėsčiąją D. A., nepaliko saugaus tarpo, ją kliudė ir partrenkė, padarydamas dešinio raktikaulio, kairės alkūnės, kairio kelio sričių sumušimus, pasireiškusius odos nubrozdinimais dešinio raktikaulio, kairės alkūnės ir kairio kelio sąnario srityse bei dešinio raktikaulio petinio galo išnirimu, taip dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios D. A. sveikatą.

Šiais veiksmais A. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis A. V. savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino iš dalies ir parodė, kad važiavo dviračių taku, nusileido nuo kalno, riedėjo, priekyje ėjo vyras su moterimi. Iš dešinės užteko to tarpo pravažiuoti, jei jam būtų mažas tas tarpas pravažiuoti, jis būtų stabdęs ir paprašęs pasitraukti, o kadangi to tarpo užteko, tai jis ir riedėjo pro jį ir tada susidūrė. Ji (nukentėjusioji D. A.) žingsnį žengė į šoną, jis jau buvo beveik susilyginęs su ja, ji pasitraukė į dešinę pusę, ir tada jis krito ir ji parkrito. Jis važiavo nuo Vilniaus gatvės į pakalnę leidosi pro bažnyčią. Ten yra nuokalnė, yra posūkis, jis ant to posūkio pristabdė. Būtų nuvažiavęs į upę jei nebūtų stabdęs to dviračio. Greitis buvo koks 20 km/h, daugiau su tuo vaikišku dviračiu nepavažiuosi. Kai nuo kalno leidosi buvo didesnis greitis, bet prie posūkio pristabdė, tada laisvai riedėjo. Dar buvo to greičio šiek tiek. Jei būtų pravažiavęs, būtų pradėjęs mint, nes iki to tilto nenuriedėsi. Ir vienoj, ir kitoj pusėj apie metrą buvo tarpas. Garso signalu nepranešė. Ūžia padangos ant trinkelių, todėl nukentėjusioji tikrai turėjo galimybę girdėt, kad atvažiuoja. Ir paprasčiausiai buvo susidūrimas, ta moteris žengė žingsnį. Ten dviračių ir pėsčiųjų takas. Lygiai pėstysis turi teisę eiti, lygiai taip pat jis turi teisę važiuoti su dviračiu. Tarpas jam buvo pilnai pakankamas, kad pravažiuoti, tik tai, kad jis nesustabdė iki tokio greičio kokiu žmogus eina. Va šitą pripažįsta, kad pažeidė. Važiavo greičiau, nei žmogus eina, greičiau. Buvo saugus atstumas, žmogus eina tai jis ir važiavo, ir nestabdė. Jei jam būtų mažas tarpas, būtų stabdęs, paprašęs, kad pasitrauktų. Šitoj vietoj pripažįsta, kad yra kaltas, kad nestabdė. Būtų sustabdęs, būtų kitaip buvę, būtų nesusidūrę. L. G. buvo tokiu atstumu, kad nematė nieko, nes atėjo tik po įvykio. O K. A. ėjo šalia nukentėjusiosios. Jo žmona ėjo iš dešinės, atsisuko, pastebėjo nepastebėjo, jis nežino. Nukentėjusioji aišku dabar nenori prisipažinti paprasčiausiai, kad padarė žingsnį. Jis visą gyvenimą važinėja dviračiu, nei ant šunio, nei ant arklio nėra užvažiavęs, tai negi važiuos ant žmogaus. Nuo alkoholio apsvaigęs buvo, 0,2 promilės. Neviršijo leistinos normos vairavimui. Susidūrimas įvyko, nes moteris žengė į šoną. Jis irgi buvo susižalojęs, „gūzas“ buvo didžiulis, kai krito ir klubą sumušė ir petį sumušė. Dvi savaites nėjo į darbą, atostogas buvo pasiėmęs. Į medikus nesikreipė, po Covid-19 buvo, buvo paprasčiau atostogas imt, nes nemažai buvo prisikaupę. Kažkiek tai greitis sąlygojo įvykį. Sutinka, kad pažeidė KET taisykles, nes važiavo greičiau nei pėstysis. Dviratis jo baltarusiškas, „desniukas“ vadinamas. Stabdžiai geri, spaudi pedalus ir stabdo. Stabdo kojomis. Prieš susidūrimą jis stabdė, jis jau susilyginęs su ja buvo, bet ji žengė žingsnį į šoną, ji pasisuko ir jis su pečiu jai į petį. Ne su dviračiu, su pečiu. Su nukentėjusiąja nebendravo po įvykio. Jis nori susitaikyti, bet nukentėjusioji nenori. Jis nori labai atsiprašyti, kad įvyko toks nelaimingas atsitikimas. Apgailestauja, kad įvyko toks incidentas.

Iš Utenos apskrities VPK Anykščių rajono PK vyriausiojo tyrėjo G. R. 2021-06-21 Tarnybinio pranešimo nustatyta, kad tarnybiniame pranešime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodyta, kad pirmu pūtimu 11.56 val. A. V. nustatytas 0,24 promilės, antru pūtimu 12.15 val. - 0,18 promilės neblaivumas (b. l. 5).

Iš 2022-01-05 Įvykio vietos apžiūros protokolo nustatyta, kad buvo papildomai apžiūrėta įvykio vieta šalia Anykščių Šv. Mato bažnyčios, esančios adresu Anykščiai, Vilniaus g. 8. Šalia bažnyčios šoninio įėjimo ir netoliese esančio Vyskupo skvero, tarpe jų, matyti takas, vedantis žemyn link Šventosios upės kairiojo kranto. Žiūrint nuo Vilniaus g. esančio pagrindinio kelio pusės į minėtą taką matyti, kad prie Vilniaus g. esančio šaligatvio borto pastatytas draudžiamasis kelio ženklas „Eismas draudžiamas“ (KET 302 p.), kuris nukreiptas į minėto tako pusę. Pradedant eiti taku nuo Vilniaus g. pusės, be minėto KET ženklo daugiau jokių KET ženklų ar ženklinimo ant pačio tako grindinio, nurodančių, kad tai pėsčiųjų ar dviračių takas, nėra. Leidžiamasi taku žemyn link upės. Takas padarytas iš betoninių pilkos spalvos stačiakampių grindinio trinkelių. Jomis paėjus apie 150 m nusileidžiama link kairiojo upės kranto, kur yra takų sankirta. Taku toliau galima judėti link Šventosios upės užtvankos arba pasukti į kairę pusę palei upę link K. Būgos g. Apžiūrėjus minėtoje vietoje taką šalia kairiojo upės kranto ir jo prieigas link Šventosios upės užtvankos, jokių KET ženklų ar ženklinimo ant pačio tako grindinio, nurodančio pėsčiųjų ar dviračių eismą ar judėjimo kryptį, nėra (b. l. 36-41).

Iš 2022-02-03 Specialisto paaiškinimų protokolo nustatyta, kad apklaustas teismo medicinos ekspertas I. A. parodė, kad, įvertinus įvykio aplinkybes, tikėtina, kad važiuojantis dviratininkas pirma kliudė tiriamosios D. A. dešinįjį petį, po ko ji krito ant kairės kūno pusės. D. A. sužalojimas galėjo būti padarytas dviratininkui važiuojant dviračiu jai iš nugaros pusės ir atsitrenkiant į ją. Sužalojimai išdėstyti skirtingose nukentėjusiosios kūno pusėse, todėl gali būti paaiškinami mažiausiai dviem trauminiais poveikiais - pirmas iš jų, dviratininkui atsitrenkiant į pėsčiosios D. A. dešinįjį petį, o sužalojimai kūno kairėje - griūnant po susidūrimo (b. l. 106-109).

Motyvuojamoji dalis

Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (elgesio saugumo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata) bei priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo kvalifikavimui reikšmės neturi, ar tai buvo padaryta pažeidžiant bendrąsias, ar teisės aktų nustatytas specialiąsias elgesio saugumo taisykles. BK 139 straipsnis inkriminuojamas nustačius, kad objektyviai būtent kaltininko veika buvo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, kad yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos bei padarinių ryšys ir kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas.

BK 139 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tik neatsargia kaltės forma. Pagal BK 16 straipsnio 1 dalies nuostatas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikalstamas pasitikėjimas yra tada, kai kaltininkas numato abstrakčią galimybę, kad tokia veika gali nesunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą, bet, turėdamas omenyje konkrečias aplinkybes, tikisi, kad šiuo atveju tokių padarinių bus išvengta, tačiau tas pasitikėjimas nepasitvirtina, pasirodo esąs lengvabūdiškas. Nusikalstamo nerūpestingumo atveju kaltininkas nenumatė, kad dėl jo veikos gali būti nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, tačiau jeigu būtų buvęs apdairesnis, atsargesnis pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Šioje baudžiamojoje byloje analizuojamu atveju BK 139 straipsnio 1 dalies teisės normos dispozicija yra blanketinė, jos turinį atskleidžia Kelių eismo taisyklės (toliau – ir KET).

KET 57 punktas apibrėžia reikalavimą dviračių vairuotojams, t. y. važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu. Kai kelyje nėra dviračių tako, pėsčiųjų ir dviračių tako arba dešinėje kelio pusėje nėra dviračių juostos, kelkraščio, taip pat tais atvejais, kai jais važiuoti negalima (duobėti ir panašiai), leidžiama važiuoti šaligatviu arba viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus Taisyklių 106 punkte nurodytus atvejus, taip pat kai reikia apvažiuoti kliūtį, važiuoti tiesiai, kai iš pirmosios eismo juostos leidžiama sukti tik į dešinę. Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3 – 7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.

Teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, daro išvadą, jog visiškai pasitvirtino kaltinamajam A. V. pareikštas kaltinimas, jog jis pažeidė KET 57 punkto reikalavimus, t. y. važiuodamas dviračiu pėsčiųjų ir dviračių taku, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, iš anksto pastebėjęs pėsčiųjų take einančius nukentėjusiąją D. A. su sutuoktiniu, važiuodamas didesniu greičiu nei numato KET taisyklės (3 – 7 km/h), laiku nesustabdydamas vairuojamo dviračio iki pėsčiosios ar palikdamas saugų tarpą iš šono jos neapvažiavo, tokiu būdu dėl neatsargumo susidūrė su pėsčiąja D. A., kuriai dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Šie kaltinamojo veiksmai visiškai atitinka BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Tokią išvadą leidžia daryti nuosekli surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumos analizė.

Tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kaltinamasis A. V. savo kaltės nepripažino, tvirtino, jog dėl to, kad pati nukentėjusioji žengė žingsnį į šoną ir įvyko susidūrimas. Jei nukentėjusioji nebūtų žengusi žingsnio į dešinę, jam būtų pakakę tarpo pravažiuoti. Tačiau teismas sprendžia, jog ši kaltinamojo versija iš esmė nėra patvirtinta byloje surinktais įrodymais, be to, kiti kaltinamojo veiksmai, o būtent per didelis dviračio greitis, lėmė, jog kaltinamasis nesugebėjo išvengti susidūrimo su nukentėjusiąja. Teismo vertinimu, šiuo atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, jog eismo įvykis kilo būtent dėl pačios nukentėjusiosios neatsargaus elgesio.

Nukentėjusioji D. A. apklausų metu nenurodė, kad ji būtų keitusi savo ėjimo trajektoriją. Iš jos paaiškinimų matyti, jog jie su vyru ėjo pėsčiųjų taku lėtai pasivaikščiodami, niekur neskubėjo, takas buvo tuščias, daugiau žmonių nebuvo. Kaip matyti iš eismo įvykio vietos schemos tako plotis yra 3,07 m. Liudytojas K. A. taip pat nepatvirtino aplinkybės, jog jo žmona būtų žengusi žingsnį į šoną kaip tik tuo momentu, kai dviračiu važiavo kaltinamasis A. V.. Taigi, kaip matyti nei vienas iš asmenų, betarpiškai galėjusių matyti įvykį, išskyrus tik kaltinamąjį A. V., nepatvirtino šios aplinkybės. Tačiau net jei ir būtų pasitvirtinusi ši aplinkybė (nukentėjusiosios žengtas žingsnis į dešinę), tai nereiškia, jog būtent dėl šio nukentėjusiosios veiksmo įvyko susidūrimas tarp jos ir kaltinamojo. Kaip nustatyta, takas kuriame įvyko eismo įvykis, yra skirtas pėstiesiems ir dviratininkams, kas reiškia, kad pėstieji šiame take nėra netikėti ir juolab neprognozuojami eismo dalyviai. Ir todėl dviračio vairuotojas privalo laikytis KET 57 punkto reikalavimų, numatančių, kad važiuodamas pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3 – 7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Pasisakant dėl A. V. kaltės, pažeidus KET 57 punkto reikalavimus, visų pirma teismas remiasi paties kaltinamojo parodymais, kur jis apklausiamas teisme parodė, kad jo greitis leidžiantis nuo kalno buvo apie 20 km/h, jis pristabdė, tačiau tikrai nepasiekė greičio, artimo pėsčiajam (3 – 7 km/h), ir buvo tikrai didesnis. Kaip minėta, šiuo atveju vadovaujantis paties kaltinamojo parodymais, kuriuos patvirtina ir teisme apklausti liudytojai L. G. ir O. M. – G., kurie patvirtino, jog dviratininko greitis buvo labai didelis, akivaizdu, kad kaltinamasis, dideliu greičiu leisdamasis nuo kalniuko, matydamas pėsčiųjų taku einančius pėsčiuosius, dėl nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. nestabdydamas dideliu greičiu važiuojančio dviračio iki leistino greičio, ir tokiu būdu nesugebėdamas apvažiuoti atsiradusios kliūties – pėsčiosios, pažeidė KET 57 punkto reikalavimus, numatančius pareigą dviračio vairuotojui duoti kelią pėstiesiems, jiems netrukdyti bei nekelti pavojaus, pro pat pėsčiąjį važiuoti paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Šiuo atveju byloje nenustatyta, kad eismo situacija buvo itin ekstremali, beviltiška, viršijanti dviratininko galimybes sustoti, apvažiuoti pėsčiąją ar kitokiu būdu išvengti susidūrimo ar bent jau sumažinti jo padarinius. Pėsčiųjų ir dviračiu taku važiuojantis dviratis yra padidinto pavojaus šaltinis, todėl būtent jo vairuotojas turi pareigą elgtis itin atsargiai ir numatyti bei gebėti kiek įmanoma išvengti galimų susidūrimų su pėsčiaisiais. Net jei nukentėjusioji ir pakeitė staiga savo ėjimo trajektoriją (žengė žingsnį į dešinę pusę kaip teigia kaltinamasis), tačiau įvykęs susidūrimas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios yra išdava to, kad kaltinamasis padarė KET pažeidimą, draudžiantį važiuoti dviratininkui didesniu greičiu nei numatyta KET. Tokiu būdu būtent kaltinamasis A. V. elgėsi neatsargiai, nusikalstamai nerūpestingai, nenumatydamas, kad dėl jo veiksmų (neveikimo) gali būti nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Šias išvadas pagrindžia visuma byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų, t. y. liudytojų K. A., L. G. ir O. M. – G. parodymai, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus teismo medicinos eksperto I. A. išvada, jo kaip specialisto duoti papildomi paaiškinimai, įvykio vietos apžiūros protokolas ir kita medžiaga. Taigi, byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, kad kaltinamojo A. V. veiksmai nulėmė susidūrimą, sukėlusį nukentėjusiosios sveikatai minėtas pasekmes. Visos esminės aplinkybės šioje byloje yra nustatytos. Nagrinėjamas eismo įvykis kilo pėsčiųjų ir dviračių take, kuriuo judėjo nukentėjusioji ir vairavo dviratį kaltinamasis. Net jei nukentėjusioji judėdama taku ir iš dalies keitė savo ėjimo trajektoriją, kaltinamasis, būdamas neatsargus, kaip dviračio vairuotojas, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, iš anksto pastebėjęs taku einančius pėsčiuosius, laiku nesustabdė vairuojamo dviračio iki pėsčiųjų ar palikdamas saugų tarpą iš šono jų neapvažiavo ir kliudė nukentėjusiąją, dėl ko įvyko susidūrimas ir buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltinamojo veikos ir kilusių padarinių, būtent kaltinamojo veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis. Eismo dalyvio veika, kuria padaromas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, eismo įvykio priežastis yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Analizuojamu atveju akivaizdu, jog jeigu kaltinamasis A. V. būtų laikęsis nurodytų KET reikalavimų ir būtų paisęs važiavimo dviračiu sąlygų, eismo įvykis nebūtų kilęs, dėl ko būtent A. V. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai yra būtinuoju (tiesioginiu) priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais, t. y. nesunkiu D. A. sveikatos sutrikdymu. Būtent toks sveikatos sutrikdymo mastas ir jo priežastingumas buvo konstatuotas specialisto išvadoje.

Taigi, teismas mano esant byloje pakankamai įrodymų, leidžiančių daryti išvadą dėl kaltinamojo A. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kaltinamojo nusikalstama veika yra baigta, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes teisingai kvalifikuota pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės skyrimo

Pagal BK 139 straipsnio 1 dalį asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam A. V., vadovaujasi BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis. Visų pirma, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, stadiją, kaltininko kaltės formą ir rūšį – padarytas vienas baigtas neatsargus (nusikalstamo nerūpestingumo) nusikaltimas žmogaus sveikatai. Teismas vertina, kad šiuo atveju nėra kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

Teismas šiuo atveju taip pat atsižvelgia į byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamąjį A. V. – turintis neįgalumą (darbingas 50 proc.), nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, našlys, neteistas, nebaustas administracine tvarka, duomenų apie gydymąsi psichikos sveikatos įstaigose, ar priklausomybės ligų centre nėra.

Įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, teismas sprendžia, jog šiuo atveju kaltinamajam A. V. skirtina BK 139 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta ir prokuroro siūloma bausmės rūšis – laisvės apribojimas, kurios dydis nesiekia minėtos bausmės vidurkio, t. y. 1 metai (BK 48 str. 2 d.). Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, kaltinamasis įpareigotinas neatlygintinai išdirbti 50 valandų per 5 mėnesius sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Teismo vertinimu, atsižvelgus į išvardytas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek kaltinamąjį, tiek ir jo įvykdytą nusikalstamą veiką, tokios rūšies ir dydžio bausmė atitiks teisingumo ir protingumo kriterijus bei padės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

Dėl civilinio ieškinio

Panevėžio teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 2348,63 Eur žalos atlyginimo už nukentėjusiajai D. A. suteiktas gydymo paslaugas, kuriuo prašoma priteisti PSDF biudžetui iš kaltinamojo padarytą žalą už nukentėjusiosios gydymą (b. l. 114-120). Kaltinamasis su civiliniu ieškiniu sutiko. Ši turtinė žala atsirado dėl jo kaltės, pasireiškusios neatsargia kaltės forma, todėl turtinę žalą turi pareigą atlyginti kaltinamasis PSDF biudžetui, pinigus pervedant Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos PSDF biudžetui padarytos žalos surenkamąją sąskaitą LT21 7300 0100 0248 4333, Swedbank, AB, banko kodas 73000.

Kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 141-142), paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o po to – panaikintina.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, –kompaktinė plokštelė su liudytojų apklausomis, paliktina baudžiamojoje byloje (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas netaikytas, proceso išlaidų nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis BPK 297 straipsniu, 298 straipsniu, 304 – 305 straipsniais, 307 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, A. V. įpareigoti išdirbti 50 (penkiasdešimt) valandų per 5 (penkis) mėnesius sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Priteisti iš A. V., 2348,63 Eur (du tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus 63 ct) PSDF biudžetui padarytą turtinę žalą už nukentėjusiosios gydymą, pinigus pervedant Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos PSDF biudžetui padarytos žalos surenkamąją sąskaitą LT21 7300 0100 0248 4333, Swedbank, AB, banko kodas 73000.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – kompaktinį diską palikti baudžiamojoje byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmus.