- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-16
- Bylos Nr.
- A-502-591-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Tavilta“
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 2.5Pažeidimai pramonės, elektros ir šiluminės energijos naudojimo srityje (ATPK 92-9910 str.)
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 61.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Tavilta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Tavilta“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja UAB „Tavilta“ (toliau – ir pareiškėja, bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, 466 147,66 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimą, taip pat priteisti iš atsakovės UAB „Tavilta“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja paaiškino, kad 2000 m. vasario 17 d. UAB „Tavilta“ buvo išduotas atliekas tvarkančios įmonės registracijos pažymėjimas ir įregistruota Atliekas tvarkančių įmonių registre. Bendrovė 2000 m. rugpjūčio 17 d. sudarė sutartį su LLC „Metallica“ dėl senų pesticidų išvežimo į Rusijos Federaciją perdirbimui į PF „Agrochim“. Vadovaujantis Bazelio konvencija „Dėl pavojingų atliekų tarpvalstybinių pervežimų bei jų tvarkymo kontrolės“ (toliau – ir Bazelio konvencija) nuostatomis, neleidžiama pradėti eksportuoti atliekų, kol eksportuojanti valstybė negavo iš importuojančios valstybės sutikimo dėl atliekų įvežimo bei patvirtinimo, kad tarp eksportuotojo ir importuotojo yra sudaryta sutartis. Atsakovė 2000 m. rugsėjo 15 d. gavo Rusijos Federacijos valstybinio gamtos apsaugos komiteto Kurgano srityje sprendimą, kuriuo buvo leista įvežti sutartyje, sudarytoje tarp UAB „Tavilta“ ir LLC „Metallica“, numatytus pesticidus. Atsižvelgiant į minėtą sprendimą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2000 m. rugsėjo 19 d. raštu leido pareiškėjai išvežti senus pesticidus į Rusijos Federaciją. Aplinkos ministerija 2000 m. rugsėjo 21 d. raštu informavo savivaldybes, kad bendrovė pateikė ministerijai būtinus dokumentus, reikalingus pesticidų išvežimui iš Lietuvos Respublikos, todėl savivaldybės gali sudaryti su UAB „Tavilta“ sutartis dėl senų pesticidų išvežimo. Tais pačiais metais pareiškėja sudarė sutartis dėl senų pesticidų išvežimo utilizacijai su Radviliškio, Kelmės, Raseinių bei kitų rajonų savivaldybių administracijomis ir 2000 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais iš įvairių Lietuvos Respublikos savivaldybių priėmė 229 tonas 335 kg pasenusių pesticidų turėdama tikslą juos išvežti perdirbimui. Jokios kitos veiklos, susijusios su pesticidų naudojimu, šalinimu arba ilgalaikiu pesticidų sandėliavimu, bendrovė nenumatė ir nevykdė. Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir RAAD) Vilniaus miesto agentūros darbuotojai 2000 m. lapkričio 8 d. atliko bendrovėje patikrinimą dėl aplinkosauginių reikalavimų laikymosi organizuojant pesticidų išvežimą ir esminių pažeidimų neužfiksavo. Teigė, kad nuo to laiko jokių atliekų pareiškėja nepriėmė nei iš juridinių, nei iš fizinių asmenų. 2000-ųjų metų rudenį UAB „Tavilta“ iš Lietuvos Respublikos išsiuntė 109 tonas surinktų pasenusių pesticidų. 2000 m. lapkričio 28 d. raštu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija įpareigojo UAB „Tavilta‘ nutraukti visus su pesticidų išvežimu į Rusijos Federaciją susijusius darbus, nes buvo gauta „nepatvirtinta informacija“, kad į Rusijos Federaciją išvežti seni pesticidai nėra sutvarkomi taip, kaip nurodyta Kurgano srities aplinkos apsaugos komiteto 2000 m. rugsėjo 15 d. sprendime. Siekdama išsiaiškinti pesticidų netinkamo panaudojimo aplinkybes, pareiškėja kreipėsi į „Metallica LLC“ prašydama paaiškinti nepatvirtintą faktais informaciją, jog jiems išsiųstos medžiagos nepatenka į paskirties vietą. Buvo gautas atsakymas, kad ši įmonė bendrovei pretenzijų neturi, daugiau informacijos „Metallica LLC“ nepateikė. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija leidimo išvežti surinktus pesticidus neatnaujino. Remiantis 2002 m. balandžio 18 d. – 2002 m. gegužės 31 d. atliktos inventorizacijos metu nustatytais duomenimis, faktinis likusių saugomų pesticidų kiekis yra 120 tonų 392 kg. 2002 m. Vilniaus m. agentūra suteikė UAB „Tavilta“ leidimą atiduoti ūkininkams 1020 kg amonio salietros, taigi neišgabenta liko 119 tonų 372 kg pesticidų. Nuo 2000 m. lapkričio 28 d. (leidimo sustabdymo) iki šiol bendrovė ieškojo būdų ir galimybių įvykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus: 2003 m. sausio 27 d. kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydama leisti išvežti 24 tonas pasenusių pesticidų į Armėnijos Respubliką, tačiau sutikimo negavo; 2003 m. rugpjūčio 11 d. vėl kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydama leisti atiduoti atpažintus pasenusius pesticidus ūkininkams, tačiau 2003 m. rugsėjo 11 d. raštu buvo atsakyta, kad nurodytos augalų apsaugos priemonės nėra įrašytos į Profesionalaus naudojimo augalų apsaugos priemonių sąrašą, todėl negalima atiduoti jų ūkininkams. Vėliau UAB „Tavilta“ surado įmonę Ukrainoje, kuri degina senus pesticidus, tačiau Vilniaus RAAD paaiškino, kad leidimas pareiškėjai išvežti juos nebus duotas, nes išvežti atliekas iš ES draudžia Bazelio konvencija. Atkreipė dėmesį, kad bendrovė šiuo metu priduoti pesticidų atliekas tvarkančioms įmonėms negali dėl lėšų stokos, o išvežti jų patiems neleidžia aplinkosaugos institucijos. Jokių alternatyvių problemos sprendimo variantų aplinkosaugos institucijos nepasiūlė, nors pareiškėja kreipėsi dėl pagalbos suteikimo. Nurodė, kad dabartinė pesticidų išgabenimo kaina yra daug didesnė nei UAB „Tavilta“ gautos iš savivaldybių lėšos, be to, UAB „Tavilta“ 2000 m. gautos iš savivaldybių lėšos buvo išleistos pesticidų transportavimui į sandėliavimo vietą, perpakavimui, darbuotojų atlyginimams, mokesčiams. Dėl susidariusios situacijos pareiškėja prašė pagalbos tiek Aplinkos ministerijos, tiek Vilniaus m. savivaldybės administracijos Civilinės saugos tarnybos, tiek Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros, tačiau pagalba nebuvo suteikta. 2007 m. vasario 13 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas patenkino Aplinkos ministerijos ieškinį ir uždraudė UAB „Tavilta“ priimti iš fizinių ir juridinių asmenų pavojingas atliekas, jas kaupti, sandėliuoti bei įpareigojo, dalyvaujant Valstybiniam aplinkos apsaugos inspektoriui, perduoti visas UAB „Tavilta“ sandėlyje, esančiame Liudvinavo g. l C, Vilniuje, sukauptas ir saugomas pavojingas atliekas (pesticidus) turinčiam teisę tvarkyti šias atliekas atliekų tvarkytojui. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. gegužės 24 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Bendrovė sutinka su teismo sprendimu, kad šias atliekas reikia utilizuoti ir siekia tai padaryti, tačiau, Lietuvos Respublikai įstojus į Europos Sąjungą, UAB „Tavilta“ pati šių atliekų savo lėšomis utilizuoti negali, nes pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, bendrovė privalo saugomus pesticidus perduoti atliekų tvarkytojui, turinčiam leidimą tokius pesticidus išvežti utilizavimui. UAB „Tavilta“ siekdama įvykdyti teismo sprendimą ketina bendradarbiauti su UAB „Toksika“, kurios pesticidų priėmimo įkainiai yra 5 600 Lt už vieną pesticidų toną. Siekiant utilizuoti saugomus pesticidus, pareiškėja turi sumokėti už 1 toną po 5 600 Lt, tačiau savo lėšomis to padaryti negali, nes tokių lėšų neturi, o tuo laiku kai vykdė teisėtą veiklą ir galėjo pati išvežti utilizavimui minėtus pesticidus, Aplinkos ministerija nepagrįstai ir neteisėtai nutraukė bendrovės veiklą. Aplinkos ministerija 2000 m. lapkričio 28 d. pranešimu informavo pareiškėją apie darbų, susijusių su senų pesticidų išvežimu į Rusijos Federaciją, laikinu sustabdymu. Tačiau vertina, kad šis pranešimas negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu, nes juo bendrovė buvo informuota tik apie laikiną veiksmų sustabdymą, kol bus išnagrinėta informacija ir priimtas sprendimas – atnaujinti pesticidų išgabenimo darbus arba uždrausti pesticidų gabenimą į Kurgano sritį. Pareiškėjos manymu, atsakovei laikinai sustabdžius pareiškėjos veiksmus, neįgyvendino jai įstatymo priskirtų funkcijų ir neišsprendė susidariusios situacijos – nepatikrino gautos informacijos ir informuodama UAB „Tavilta“ neatnaujino sustabdytų veiksmų, arba priešingai neuždraudė pesticidų gabenimo. Tokiais savo veiksmais Aplinkos ministerija pažeidė pagrindinius viešojo administravimo principus – įstatymo viršenybės, objektyvumo, teisėtumo ir neįvykdė įstatymo jai priskirtų funkcijų, dėl to UAB „Tavilta“ patyrė tiesioginius nuostolius. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų, pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų, kad šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, tai yra, asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų, pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti iš tikrųjų įgyvendinamos; pagal Konstituciją negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo ūkinės veiklos laisvei įgyvendinti būtų sudarytos netinkamos sąlygos. Aplinkos ministerija netinkamai įgyvendino jai suteiktus valdingus įgalinimus – nepatvirtinta informacija, gauta neaiškiais šaltiniais, negalėjo būti teisėtu pagrindu apriboti juridinio asmens UAB „Tavilta“ teises ir vykdomą veiklą. Dėl šių neteisėtų Aplinkos ministerijos apribojimų UAB „Tavilta“ negalėjo ir iki šios dienos negali tinkamai įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų dėl perimtų pesticidų išgabenimo. Teismo sprendimu pareiškėja yra įpareigota priduoti pesticidus atliekas tvarkančioms įmonėms, mokant 5600 Lt už vieną perduodamų pesticidų toną (visų saugomų pesticidų pridavimas pareiškėjai kainuos 668 483,20 Lt), už neišgabentą dalį pesticidų bendrovė gavo 202 335,54 Lt lėšų, taigi skirtumas tarp buvusio pirkimo kainos ir dabartinio priverstinio pridavimo kainos sudaro 466 147,66 Lt. Kadangi UAB „Tavilta“ negali priduoti pesticidų išgabenimui, nes neturi pakankamai lėšų, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, prašo teismo priteisti trūkstamą 466 147,66 Lt sumą iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, kad galėtų įvykdyti įsipareigojimus pagal 2007 m. vasario 13 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą. Taip pat nurodė, kad atsižvelgiant į aplinkybę, jog bendrovė per visą laikotarpį ieškojo būdų pesticidų utilizavimui ir 2000 m. prisiimtiems įsipareigojimams įvykdyti, o atsakovė neteisėtais veiksmais apribojo pareiškėjos veiklą ir šiuo metu reikalauja įvykdyti atsiradusias prievoles dėl pesticidų pridavimo utilizacijai, mano, kad teismas turėtų atsisakyti taikyti praleistą ieškinio senaties terminą ir tokiu būdu atkurti tarp šalių teisinę taiką kiekvienai iš šalių nustatant proporcingas pareigas.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos UAB „Tavilta“ skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą nurodė, kad nors pareiškėja mano, kad žala atsirado dėl valstybės valdžios institucijos – Aplinkos ministerijos – neteisėto akto, tai yra Aplinkos ministerijos 2000 m. lapkričio 28 d. priimto individualaus administracinio akto Nr. 06-04-4678 „Dėl senų pesticidų išvežimo nutraukimo“, tačiau jo nereikalauja panaikinti, todėl pareiškėjos skundas laikytinas nepagrįstu, nes jame yra prašoma atlyginti žalą, kuri atsirado dėl neteisėto atsakovės priimto individualaus administracinio akto, kurio pareiškėja neprašo panaikinti. Tai patvirtina, kad pareiškėja negali grįsti savo reikalavimo atlyginti žalą remdamasis CK 6.271 straipsniu. Pabrėžė, kad individualus administracinis aktas, dėl kurio, pareiškėjos nuomone, atsirado žala, buvo priimtas 2000 m. lapkričio 28 d., taigi pareiškėjai apie jos skundžiamus Aplinkos ministerijos sprendimus (veiksmus), kuriais pareiškėjos buvo paprašyta nutraukti pesticidų išvežimo organizavimą, buvo žinoma jau nuo 2000 metų. Todėl jau seniai yra pasibaigęs individualaus administracinio akto apskundimo terminas ir pareiškėja neprašo jo atnaujinti. Be to, pareiškėja praleido ir trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad pareiškėja skunde nenurodo nei aplinkybių, nei priežasčių, kurios trukdė jai apginti jos tariamai pažeistas teises anksčiau, todėl, mano, kad bendrovės teisių gynimas akivaizdžiai praleidus visus terminus laikytinas piktnaudžiavimu suteiktomis teisėmis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu atmetė UAB „Tavilta“ skundą kaip nepagrįstą. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, todėl nagrinėjant šios kategorijos bylas taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos. Teismas nustatė, kad neteisėti veiksmai, iš kurių pareiškėja kildina žalą, buvo atlikti 2000 m. lapkričio 28 d., o į teismą su pirminiu skundu dėl tokių neteisėtų Aplinkos ministerijos veiksmų pareiškėja kreipėsi tik 2008 m. vasario 13 d. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 47 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nors neteisėti veiksmai, kurių pagrindu atsirado žala, buvo padaryti galiojant dar 1964 m. Civiliniam kodeksui, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja su skundu dėl žalos atlyginimo kreipėsi jau galiojant naujajam CK (šis kodeksas įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d.), todėl šio (naujojo) kodekso normos, nustatančios žalos atsiradimo pagrindus, žalos atlyginimo sąlygas ir tvarką, nagrinėjant šį ginčą ir turi būti taikomos. Remdamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 84 straipsniu, teismas pažymėjo, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo buvo numatytas tiek senajame, tiek naujajame CK. Remdamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, teismas nustatė, kad pareiškėja apie savo pažeistas teises sužinojo 2000 m. lapkričio 28 d., gavusi Aplinkos ministerijos 2000 m. lapkričio 28 d. raštą Nr. 06-04-4678 „Dėl senų pesticidų išvežimo nutraukimo“, iš kurio ir kildina savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, todėl teismas 2000 m. lapkričio 28 d. pripažino ieškinio atsiradimo diena ir ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimui pradėjo skaičiuoti nuo šios dienos, o 2003 m. lapkričio 28 d. laikė šio termino pabaiga. Teismas atkreipė dėmesį, kad CK 1.126 straipsnio 1 dalis nustato, jog reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o CK 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi ieškinio senaties taikymo taisyklė: ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Analogiškos nuostatos laikomasi ir suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje bylose dėl žalos, padarytos viešojo administravimo institucijų veiksmais, atlyginimo (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. AS7-331/2001, AS4-130/2004, AS6-240/2006 ir A16-559/2007). Atsakovė pareiškė, kad pareiškėja yra praleidusi trijų metų ieškinio senaties terminą ir prašė jį taikyti. Pareiškėja prašė, atsižvelgiant į aplinkybę, kad bendrovė per visą laikotarpį ieškojo būdų pesticidų utilizavimui ir 2000 m. prisiimtiems įsipareigojimams įvykdyti, o atsakovė neteisėtais veiksmais apribojo pareiškėjos veiklą ir šiuo metu reikalauja įvykdyti atsiradusias prievoles dėl pesticidų pridavimo utilizacijai, atsisakyti taikyti praleistą ieškinio senaties terminą ir tokiu būdu atkurti tarp šalių teisinę taiką kiekvienai iš šalių nustatant proporcingas pareigas. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuomone, šis pareiškėjos teiginys yra nepagrįstas, kadangi byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas nurodytas aplinkybes pripažinti objektyviomis ir atnaujinti terminą skundui paduoti. Dėl šių priežasčių, remdamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, teismas tenkino atsakovės ir jos atstovo prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo patenkino ir pareiškėjos reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Pripažinęs, kad pareiškėja į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi praleidusi senaties terminą, teismas nevertino ir nepasisakė dėl kitų pareiškėjos skundo motyvų, susijusių su Aplinkos ministerijos neteisėtais veiksmais, pagrįstumo ir teisėtumo. Taip pat teismas atmetė ir pareiškėjos prašymą priteisti iš atsakovės visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
III.
Apeliaciniu skundu UAB „Tavilta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti UAB „Tavilta“ skundą bei priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde UAB „Tavilta“ iš esmės išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat papildomai nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/1999 yra pažymėjęs, jog „nepriklausomai nuo to, kokio asmens – privataus ar viešojo (valstybės institucijos ar pareigūno) – neteisėtais veiksmais padaroma žala, tarp šalių susiklosto civiliniai teisiniai santykiai dėl žalos atlyginimo, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos“, o civilinės teisės normos nereikalauja, jog neteisėti veiksmai būtų nustatyti atskiru teismo sprendimu. Teismas, nagrinėdamas bylą, privalo įvertinti, ar pareiškėjo pareiškime nurodyti atsakovo veiksmai buvo teisėti ar ne, nepriklausomai nuo to, ar asmuo tokius veiksmus skundė ar ginčijo. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino atsakovo neteisėtų veiksmų faktą, tačiau pareiškėjo skundą atmetė remdamasis praleistu trejų metų ieškinio senaties terminu. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007, apeliantas nurodo, jog „ieškinio senaties termino prigimtis yra apginti savo teises, nepažeidžiant kitų asmenų teisių, todėl negali būti tenkinamas atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį, jeigu tuo būtų paneigta kito asmens teisėta teisė, nes iš akivaizdžios neteisės teisė neatsiranda. <...> Dėl to teismas, gavęs suinteresuoto asmens, kuris savo teisės gynimą kildina iš neteisės, prašymą taikyti senaties terminą ir vertindamas ieškovės praleisto termino priežastis, pagrįstai jo netenkino“. Analogiškai buvo pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-692/2002. Dėl to Vilniaus apygardos administracinis teismas neteisingai taikė ieškinio senaties institutą. Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai nustatė trejų metų ieškinio senaties termino pradžia, siedamas ją su 2000 m. lapkričio 28 d. Aplinkos ministerijos informacinio rašto Nr. 06-04-4678 parengimo data. Minėtu raštu buvo pranešta apie vykstantį tyrimą, apie kurio rezultatus Aplinkos ministerija niekada neinformavo UAB „Tavilta“. Nebuvo pranešta ir apie vykstančio tyrimo terminą, kuriam pasibaigus, būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus. Be to, Aplinkos ministerijos nuomone, apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kadangi jo paties veiksmai (kreipimasis į teismą praėjus 8 metams) gali būti vertinami tik kaip piktnaudžiavimas suteiktomis teisėmis, o būtent – ieškinio senaties institutu. Be to, teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo pripažinta pareiškėjos patirta žala.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinis ginčas kilo dėl žalos atlyginimo. Civilinei atsakomybei atsirasti būtini keturi elementai: neteisėti veiksmai (CK 6. 246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6. 249 straipsnis). Atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo kaltės nustatymas nebūtinas (CK 6.271 straipsnio 4 ir 1 dalys).
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, todėl nagrinėjant šios kategorijos bylas taikytinos ir ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos.
Byloje nustatyta, kad veiksmai, kuriuos pareiškėjas įvardija neteisėtais, bei iš kurių kildinama žala, buvo atlikti 2000 m. lapkričio 28 d., o į teismą su skundu dėl žalos, kilusios iš tokių Aplinkos ministerijos veiksmų, atlyginimo kreiptasi tik 2008 m. vasario 13 d. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 47 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nors neteisėti veiksmai, kurių pagrindu atsirado žala, buvo padaryti galiojant dar 1964 m. Civiliniam kodeksui, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja su skundu dėl žalos atlyginimo kreipėsi jau galiojant naujajam CK (šis kodeksas įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d.), todėl šio kodekso normos, nustatančios žalos atsiradimo pagrindus, žalos atlyginimo sąlygas ir tvarką, nagrinėjant šį ginčą ir turi būti taikomos. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys, kad Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 84 straipsnis buvo nustatęs bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėja apie savo pažeistas teises sužinojo 2000 m. lapkričio 28 d., gavusi Aplinkos ministerijos 2000 m. lapkričio 28 d. raštą Nr. 06-04-4678 „Dėl senų pesticidų išvežimo nutraukimo“, iš kurio ir kildina savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Taigi, teismas 2000 m. lapkričio 28 d. pagrįstai pripažino ieškinio atsiradimo diena ir ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimui pradėjo skaičiuoti nuo šios dienos, o 2003 m. lapkričio 28 d. laikė šio termino pabaiga.
Pagal CK 1.126 straipsnio 1 dalį reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, o CK 1.126 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi ieškinio senaties taikymo taisyklė – ieškinio senatį teismui taikyti tik ginčo šaliai reikalaujant. Tokių taisyklių laikomasi tiek civilinių tiek administracinių teismų praktikoje.
Atsakovė byloje pareiškė, kad pareiškėja yra praleidusi trijų metų ieškinio senaties terminą ir prašė jį taikyti. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Netaikyti ieškinio senaties termino pasibaigimo pasekmių nebuvo pagrindo. Dėl šių priežasčių, teismas pagrįstai tenkino atsakovės ir jos atstovo prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo ir pareiškėjos reikalavimą atmetė. Pripažinęs, kad pareiškėja į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi praleidusi senaties terminą, teismas pagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl kitų pareiškėjos skundo motyvų, susijusių su Aplinkos ministerijos neteisėtais veiksmais, pagrįstumo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu , teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tavilta“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.