- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-12-16
- Bylos Nr.
- 2S-1495-324/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė (pirm.), Neringa Venckienė, Antanas Burdulis
- Atsakovas
- A. L.
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Neringos Venckienės ir Antano Burdulio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. L. atskirąjį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-600-780/2008 pagal R. K. ir jos pagal įstatymą atstovaujamos A. L. ieškinį atsakovui A. L., išvadą teikiančiai institucijai Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybai dėl nepilnamečiam vaikui priklausančio turto tvarkymo tvarkos nustatymo, įpareigojimo atsakovui gyventi skyrium bei atsakovo iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Lazdijų rajono apylinkės teismas, tenkindamas ieškovių prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, uždraudė atsakovui, nesant ieškovės R. K. ir/ar nepilnametės dukters A. L. sutikimo, lankytis ir įeiti į A. L. nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, ūkio ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad klausimus, susijusius su vaikais, teismas privalo spręsti atsižvelgdamas išimtinai į vaiko interesus, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šioje byloje sąlygoja ir viešasis interesas. Sprendė, kad dėl atsakovo grasinimų ieškovėms, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas bei padidėti nepilnamečiui vaikui daroma žala dėl tarp šalių kilusio ginčo. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas atsižvelgė į ieškinyje nurodytas aplinkybes, jog atsakovas prieš ieškoves naudoja fizinę ir psichinę prievartą, jo gyvenimas kartu su ieškovėmis gali padaryti žalos nepilnametei šalių dukrai ir ieškovei R. K.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas nurodo, jog nutartis neteisėta ir nepagrįsta.
Uždraudus lankytis ir įeiti į A. L. nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, ūkio ir kiemo statinius, atsakovas neteko gyvenamojo ploto. Tai neigiamai atsilieps atsakovo sveikatos būklei ir turtinei padėčiai. Atsakovas yra pensininkas, nuo 2008 m. tapo neįgalus, todėl negali dirbti. Serga įvairiomis ligomis, todėl didžiąją dalį gaunamos pensijos ir netekto darbingumo pensijos išleidžia gydymuisi ir vaistams. 2008 m. balandžio 16 d. išperkamosios nuomos sutartimi nupirko dukrai motociklą, kurį ši priimti atsisakė. Kitų pajamų ir turto neturi. Atsakovas prisideda prie dukters išlaikymo, kas mėnesį mokėdamas po 350 Lt. Neatsižvelgta, kad gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypą nepilnametės dukters vardu pirko atsakovas ir ieškovė savo lėšomis, sutarė, kad visi gyvens tame name. Atsakovas nuolat jame gyvena, nors pastaruoju metu daug laiko praleidžia ligoninėse, čia yra deklaravęs savo nuolatinę gyvenamąją vietą, rūpinasi namu, jį remontuoja iš savo gaunamų pensijų. Dėl sunkios turtinės padėties negali nuomotis kitos gyvenamosios patalpos, yra priverstas glaustis pas atsitiktinius asmenis.
Pritaikyta ieškinio užtikrinimo priemonė neproporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams, pažeidžia Konstitucijoje ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintą teisingumo bei CK 1.2 straipsnyje įtvirtintus lygiateisiškumo ir proporcingumo principus, prieštarauja viešėjai tvarkai, suvaržo atsakovo teises labiau negu reikia atitinkamiems tikslams pasiekti.
Atsižvelgta į ieškovių, bet ne į atsakovo interesus, į jo sunkią turtinę padėtį, sveikatos būklę, dėl ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo iškylančias itin neigiamas pasekmes. Dėl to pažeistas teisingumo principas ir šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika.
Nepagrįsta išvada, kad laikinosios apsaugos priemonės taikymą sąlygoja ir viešasis interesas. Sprendžiant dėl viešojo intereso buvimo ar nebuvimo, neįvertintas laikinosios apsaugos priemonės pobūdis, jos taikymo pasekmės ir tikslai, neatsižvelgta į jos taikymo bei aiškinimo praktiką.
Ginant ieškovių teises, neadekvačiai pažeistos atsakovo teisės ir teisėti interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas panaudotas kaip tam tikro poveikio priemonė atsakovui, norint sudaryti kuo didesnius nepatogumus ir kliūtis tinkamai pasiruošti bylos procesui bei siekiant sudaryti atsakovui kuo nepalankesnes ekonomines ir socialines sąlygas.
Šalies argumentai
Nepateikta įrodymų, patvirtinančių grėsmę ieškovių interesams, dėl kurių būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė pateikė tik pareiškimų ir prašymų, kuriuos ji pati rašė įvairioms institucijoms, siekdama iškeldinti atsakovą ir užvaldyti visą gyvenamąjį namą, kopijas. Atsakovas nėra padaręs ieškovės nurodytų priešingų teisei veiksmų, dėl to nėra baustas, todėl ieškovės rašyti pareiškimai ir prašymai atsakovo kaltės neįrodo.
Nepagrįsta išvada, jog atsakovas savo veiksmais yra padaręs žalą vaikui. Ši išvada padaryta tik iš ieškovės ieškinyje išdėstytų teiginių, net nepradėjus nagrinėti civilinę bylą ir neištyrus byloje esančių įrodymų, todėl kelia abejonę teismo nešališkumas. Apie teismo suinteresuotumą ir šališkumą spręstina ir dėl to, jog prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas išnagrinėjo nepranešęs atsakovui ir jam nedalyvaujant. Nepagrįstai atsakovui neleista paaiškinti teisingam klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus.
Uždraudus lankytis ir įeiti į A. L. nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, atsakovas negalėjo pasiimti savo asmeninių daiktų. Teismas 2008 m. spalio 15 d. nutartimi leido tai padaryti, tačiau ieškovės teismo nutarties nevykdo ir neleidžia atsakovui įeiti į gyvenamąjį namą. Tai įrodo ieškovių veiksmų piktybiškumą, siekį atimti iš atsakovo teisę gyventi šiame gyvenamajame name. 2008 m. spalio 15 d. nutartis nepašalina teisingumo principo įgyvendinimo pažeidimo.
Prašo nutartį panaikinti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovės prašo nutarties nekeisti. Nurodo, jog taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Ieškovės R. K. rašytiniai kreipimaisi į institucijas patvirtina, jog ieškovės dar iki šio teismo proceso jautė baimę dėl savo saugumo, gyvenant ginčo patalpose į kurias nevaržomai gali patekti atsakovas. Dėl šios grėsmės pagrįstumo teismas spręs bylos nagrinėjimo iš esmės proceso metu. Ginčo namas nuosavybės teise priklauso šalių nepilnametei dukrai, todėl galimai ieškovėms palankaus teismo sprendimo atveju ieškovė R. K. jokių nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą neįgis ir tai nėra ginčo, nagrinėjamo šioje byloje, dalykas. Žala vaikui daroma dėl tarp šalių kilusio ginčo, todėl atsižvelgus į laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslus, negalima tvirtinti, kad teismas šališkas. Laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nereiškia, kad ieškinys bus patenkintas, nes tai tik preliminarus ieškinio užtikrinimo mechanizmas, kuris būtų panaikintas teismui atmetus ieškovių reikalavimus kaip nepagrįstus. Atsakovo agresyvus elgesys, grasinimai, trukdymas naudotis gyvenamosiomis patalpomis rodo, jog klausimo sprendimas nepranešus atsakovui buvo būtinas. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, visų pirma turi vadovautis prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principu. Atsakovo faktinė gyvenamoji vieta yra kita, jis jau seniai paliko šeimą ir gyvena su kita moterimi kitu adresu. Tai patvirtino pats atsakovas baudžiamojoje byloje Nr. 72-1-0000-08. 2008 m. spalio 15 d. nutartimi, kuria leista atsakovui įeiti į ieškovių gyvenamąsias patalpas ir pasiimti asmeninius daiktus, visiškai užtikrinta atsakovo interesų apsauga.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Civilinio proceso įstatymas numato, jog teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnis). CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimo, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis procese numatytų priemonių. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos teismo nuožiūra, atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, ieškinio reikalavimų dydį ir rūšį, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas aplinkybes. Laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, turi parinkti tokią laikinąją apsaugos priemonę, kuri realiai užtikrins būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl ieškovei A. L. nuosavybės teise priklausančio turto tvarkymo tvarkos nustatymo, įpareigojimo atsakovui gyventi skyrium ir jo iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog iki įsiteisės teismo sprendimas, atsakovui draudžiama, nesant ieškovių sutikimo, lankytis ir įeiti į A. L. nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, ūkio ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CPK 404 straipsnio 3 dalis, CK 3.65 straipsnis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, nagrinėjant bet kokias bylas dėl vaiką liečiančių veiksmų, įpareigoja teismą klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo spręsti atsižvelgiant į vaiko interesus. Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas, kuriame pažymėta, kad atsakovas buvo įspėtas dėl netinkamo elgesio dukters atžvilgiu yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad valstybės taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus tikslus, negali varžyti asmens labiau, nei reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant skirtingų interesų pusiausvyrą bei išvengiant socialinio gyvenimo nestabilumo. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vieno asmens interesus ir neigiant kito asmens teisėtus interesus. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas šioms principinėms nuostatoms nenusižengė, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas išspręstas prioritetiniais pripažįstant nepilnamečio vaiko interesus ir užkertant kelią tolimesniam galimam jo teisių pažeidimui bei žalos padidėjimui. Pirmosios instancijos teismas, gindamas vaiko interesus gyventi saugioje, stabilioje aplinkoje, tinkamai išsprendė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir nepažeidė teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principų.
Atsakovo argumentas, kad jis neturi kitos gyvenamosios vietos, nėra teisiškai reikšmingas, kai pirmenybė teikiama ginčui išspręsti ir siekiama užkirsti kelią naujų ginčų atsiradimui. Atsakovas gali nuomotis kitą gyvenamąją patalpą iki teismo sprendimo priėmimo ir jo teisės, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, yra mažiau pažeistos, nei priešingu atveju nepilnametės jo dukters, kadangi jos teises geriau užtikrina konfliktų namuose nebuvimas.
Neturi pagrindo atsakovo argumentas, kad taikant nurodytą laikinąją apsaugos priemonę buvo pasisakyta dėl ieškinio pagrįstumo. Aplinkybė, kad pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė iš dalies susijusi su vienu iš šioje byloje ieškovių pareikštų ieškinio reikalavimų, neužkerta kelio tokios apsaugos priemonės taikymui, kadangi teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia bylos iš esmės ir nepasisako dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo.
Apelianto argumentai, kad teismas nepagrįstai neinformavo jo apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą, yra atmestini. CPK 148 straipsnio 1 dalis suteikia teismui diskrecijos teisę pačiam, įvertinus bylos aplinkybes, spręsti, ar apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nagrinėjimą tikslinga pranešti atsakovui. Pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešęs atsakovui ir tai nesuteikia pagrindo spręsti, kad jis dėl šios aplinkybės buvo šališkas. Be to, nėra pagrindo laikyti atsakovo teises pažeistomis, nes jam suteikiama teisė būti išklausytam kreipiantis į teismą su atskiruoju skundu.
2008 m. spalio 15 d. nutartis nėra apeliacinio apskundimo objektas, todėl teisėjų kolegija dėl jos nepasisako.
Vadovaujantis išdėstytais motyvais, apeliacine tvarka peržiūrima nutartis nekeistina.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti, Lazdijų rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.