Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-1946-525/2016

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-11-02
Bylos Nr.: eA-1946-525/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04833-2014-8
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“
Atsakovas: Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai

Administracinė byla Nr. eA-1946-525/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04833-2014-8Procesinio sprendimo kategorija: 28 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 2 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Audriaus Bakavecko ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. O3-861 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – ir Komisijos nutarimas Nr. O3-861) ir 2014 m. spalio 28 d. nutarimą Nr. O3-862 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimo Nr. O3-508 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Komisijos nutarimas Nr. O3-862);

2) įpareigoti Komisiją nustatyti atitinkamai pakeistą šilumos kainos kintamąją dedamąją, įvertinus per Komisijos nutarimo Nr. O3-861 ir Komisijos nutarimo Nr. O3-862 faktinio taikymo laikotarpį pareiškėjo patirtas, tačiau nepadengtas būtinąsias sąnaudas (nevertinant pačios Komisijos nesuderintų investicijų įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir EĮ) 15 straipsnio 3 dalis).

Nurodė, kad Komisijos nutarimu Nr. O3-861 ir Komisijos nutarimu Nr. O3-862 (toliau kartu – ir ginčijami nutarimai) Komisija perskaičiavo jos reguliuojamo subjekto – pareiškėjo – taikytinos šilumos kainos kintamąją dedamąją, nepagrįstai įvertinusi tariamą investicinio projekto įtaką kuro kiekiui ir kuro sąnaudoms, dėl to nebus padengta 13 360 360,00 Lt (3 869 427,71 Eur) per metus pareiškėjo būtinųjų sąnaudų šilumos tiekimo veiklai. Ginčijami nutarimai yra neteisėti, nepagrįsti ir naikintini, nes juos priimdama Komisija veikė ultra vires (viršijant įgaliojimus) ir pažeidė nepiktnaudžiavimo valdžia principą. Šį argumentą pareiškėjas grindžia EĮ 15 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad jeigu investicijos nėra suderintos su Komisija, jos negali būti pripažintos pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti. Pareiškėjas paaiškino, kad Komisija 2010 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. O3-28 pritarė jo 2009–2013 m. investicijų planui be E-2 kondensacinio ekonomaizerio (toliau – ekonomaizeris) įrengimo projekto. Komisija minėtame nutarime nurodė, kad ekonomaizeris nėra suderintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, šiai investicijai įgyvendinti nenumatyta panaudoti Europos Sąjungos (toliau – ir ES) struktūrinių fondų lėšas, ji nėra būtina Valstybinės energetikos inspekcijos saugumo reikalavimams šilumos gamyboje įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai, kad ekonomaizeris nebuvo suderintas su Komisija, Komisijos priimti ginčijami nutarimai yra Komisijos veikimas ultra vires. Komisijos kompetencijos šiomis aplinkybėmis priimti nutarimus dėl šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo taip pat nenustato ir Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (toliau – Metodika). Ginčijami nutarimai taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatoms, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad ginčijamuose nutarimuose nenurodytas nė vienas Metodikos punktas, o nurodytos Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir ŠŪĮ) nuostatos yra tik minėto įstatymo tikslai, bendrieji principai, o ne tiesioginės teisės normos. Be to, ginčijamų nutarimų sudėtine dalimi esančioje Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2014 m. spalio 17 d. pažymoje Nr. O5-288 (toliau – 2014 m. spalio 17 d. pažyma) ekonomaizerio įtakos šilumos kainai vertinimas yra tik preliminarus, todėl ginčijami nutarimai yra nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais). Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad ginčijamais nutarimais Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios), teisinio tikrumo ir aiškumo principus. Pagal Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo (toliau – ir Investicijų įstatymas) 5 straipsnio 3 dalį, investuotojas turi teisę į jam nuosavybės teise priklausantį pelną (pajamas). Paaiškino, kad, ekonomaizeriui pasiteisinus, Komisija ginčijamais nutarimais nusavino su ekonomaizerio įrengimu gautą naudą – nepagrįstai pritaikydama tik preliminarų vienašališkai Komisijos apskaičiuotą kintamųjų sąnaudų sumažėjimą, nevertindama realiai pareiškėjo patirtų sąnaudų, kurios nebuvo dengiamos per vartotojų mokamą šilumos kainą. Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, taip pat pažeidė procedūrinius reikalavimus, nustatytus Komisijos darbo reglamento 64 punkte, pagal kurį nutarimų projektai turėjo būti paskelbti Komisijos svetainėje ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas iki 2014 m. spalio 23 d. įvykusio Komisijos posėdžio. Taigi, ginčijamų nutarimų projektai turėjo būti paskelbti ne 2014 m. spalio 17 d., o vėliausiai 2014 m. spalio 16 d. 2015 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad lingvistinis aiškinimo metodas teisės moksle vadinamas svarbiausiu teisės aiškinimo metodu, todėl EĮ 15 straipsnio 3 dalis pagrįstai aiškinama šiuo metodu. Minėta teisės norma yra aiški ir konkreti, teisės spraga šiuo atveju neegzistuoja. Netinkamas įstatymo analogijos taikymas viešojoje teisėje gali pažeisti prigimtines didelės visuomenės dalies teises ir teisėtus interesus. Be to, teisės spragų šalinimas yra išimtinė teismo kompetencija. EĮ 15 straipsnio 3 dalies ir būtinųjų sąnaudų principo konkurencijos atveju turėtų būti taikoma ne bendroji, o specialioji norma, t. y. EĮ 15 straipsnio 3 dalis. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas taip pat nurodė, kad ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalis nelaikytina teisės norma, nes teisės teorijoje pripažįstama, kad teisės norma – tai „tiksliai suformuluota, valstybės saugoma, viešai paskelbta, bendro pobūdžio taisyklė, kurios turinys dera su visuomenėje išpažįstamomis vertybėmis“, o minėta įstatymo nuostata šių teisės normos požymių neatitinka. Atkreipė dėmesį, kad tik tos investicijos, kurios buvo suderintos su Komisija, yra pripažįstamos veiklos sąnaudomis, todėl jos negali būti vertinamos nustatant šilumos kainos dedamąsias. Pareiškėjas paaiškino, kad išlaidos už nesuderintas investicijas nėra laikomos būtinosiomis sąnaudomis ir nėra kompensuojamos ūkio subjektui. Šilumos kainų keitimas jų galiojimo laikotarpiu nėra galimas, nes tai pažeistų „rodiklių užšaldymo bazinės kainos laikotarpiui“ principą, kurio esmė skatinti šilumos tiekėją priimti techninius, vadybinius, ekonominius sprendimus bazinės kainos galiojimo eigoje, siekiant grąžos dėl pridėtinio (papildomo) efektyvumo (sutaupymų). 2014 m. spalio 17 d. pažymoje jokie ekonominiai vertinimai nebuvo pateikti, o Komisijos prielaidos ir aiškinimai dėl vartotojų interesų gynimo yra pateikiami nevertinant, kad kartu yra pažeidžiami teisėti ir pagrįsti pareiškėjo interesai. Komisijos pateikti skaičiavimai yra ne tik pirminiai ir preliminarūs, bet ir niekiniai dėl jų metodikos ir naudojamų duomenų netikslumo ir netinkamumo. Be to, Komisija kiekvieną kartą perskaičiuojant šilumos kainą teiravosi pareiškėjo, kodėl faktinė kuro norma yra mažesnė nei bazinėje kainoje, o pareiškėjo specialistai kiekvieną kartą paaiškindavo, kad taip yra dėl ekonomaizerio, tačiau Komisija tuo metu jokių veiksmų nesiėmė.

Atsiliepimas

Atsakovas Komisija atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Komisija, vadovaudamasi EĮ 8 straipsnio 9 dalimi, tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas, kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų bei tarifų taikymą ir atlieka kitas funkcijas. Komisijos funkcijas bei kompetenciją karšto vandens tiekimo sektoriuje nustato ŠŪĮ. Pagal ŠŪĮ 32 straipsnio 9 dalį, šilumos kainų dedamąsias nustato savivaldybės taryba, o jai laiku nenustačius šilumos kainų dedamųjų, teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainų dedamąsias įgyja Komisija. Pasinaudodama šia teise, Komisija 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. O3-177 (toliau – ir 2014 m. birželio 30 d. nutarimas) nustatė pareiškėjo teikiamos šilumos kainos dedamąsias (2014 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. O3-508 minėtas nutarimas pakeistas dėl litų konvertavimo į eurus). Komisijos Šilumos skyrius atliko skaičiavimus ir padarė išvadą, kad ekonomaizeris yra atsipirkęs dėl į šilumos kainą įskaičiuoto kuro kiekio ir faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekio skirtumo, susidariusio dėl kuro sutaupymo naudojant ekonomaizerį. Atsižvelgęs į tai, Šilumos skyrius siūlė koreguoti šilumos kainos kintamąją dedamąją, sumažinant būtinam šilumos kiekiui pagaminti reikiamą kuro kiekį 4 procentais. Komisija ginčijamais nutarimais minėtam Šilumos skyriaus siūlymui pritarė. Pareiškėjo argumentas, kad Komisija, nesuderinusi investicijos, netenka teisės peržiūrėti valstybės reguliuojamų kainų, yra subjektyvi EĮ 15 straipsnio 3 dalies interpretacija, paremta vien lingvistiniu šios teisės normos aiškinimu. Minėta teisės norma turi būti aiškinama ir suprantama taip, kad, pareiškėjui sąmoningai nevykdant įstatyme įtvirtintos pareigos, t. y. apskritai neteikiant Komisijai projekto ir taip neatskleidžiant Komisijai duomenų apie vykdomą investiciją, tokios investicijos nėra pagrindas valstybės reguliuojamų kainų revizijai. Šios normos reguliacinis tikslas yra ne drausti vertinti kainų pokyčius dėl įmonės veiklos vykdant investicinius projektus, o skatinti įmones laikytis nustatytos derinimo tvarkos investicinių projektų įgyvendinimo procese. Nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės neatitinka minėtoje teisės normos dispozicijoje išdėstytų jos taikymo sąlygų, nes pareiškėjas nustatyta tvarka kreipėsi į savivaldybės instituciją, o vėliau ir į Komisiją dėl planuojamos įgyvendinti investicijos (ekonomaizerio įrengimo) derinimo. Priešingas aiškinimas reikštų, kad, ūkio subjektui tinkamai įgyvendinus teisės aktų reikalavimus (pateikus planuojamą investiciją derinimui), o Komisijai įvertinus investicinio projekto derinimo sąlygas bei priėmus pagrįstą ir teisėtą sprendimą jo nederinti, atsiranda pagrindas iš viso netaikyti jokių valstybinę priežiūrą šilumos ūkio sektoriuje apibūdinančių veiksmų, t. y. tikrinti įmonių veiklos sąnaudų būtinumą ir pagrįstumą, o tai būtų nesuderinama su energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytais tikslais ir principais, kuriais grindžiamas energetikos valstybinis valdymas ir priežiūra. Vienas pagrindinių valstybės reguliuojamų kainų energetikos sektoriuje principų yra būtinųjų sąnaudų susigrąžinimo principas nustatant energijos kainas vartotojams, t. y. pareiga kainas grįsti būtinosiomis (valstybės normuojamomis) sąnaudomis. ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas siekis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams mažiausiomis sąnaudomis. Valstybės reguliuojamos veiklos vykdymas pats savaime implikuoja tai, kad ūkio subjekto vykdoma ūkinė veikla privalo atitikti minėtus kainodaros principus, o šios srities priežiūrą atlieka Komisija, todėl Komisijos atliekamos priežiūros veiklos, pasireiškiančios ūkio subjektų sąnaudų atitikties minėtiems kainodaros principams vertinimu, neturėtų riboti atvejai, kai investicija nėra suderinama dėl kito viešojo administravimo subjekto veiksmų, nes priešingu atveju nebūtų pasiekiami įstatyme nustatyti kainodaros tikslai ir apsaugoti vartotojų interesai gauti paslaugas, grįstas būtinosiomis sąnaudomis. Šilumos tiekėjo veikimas ar neveikimas, kuriais nėra užtikrinamas patikimas ir kokybiškas šilumos tiekimas šilumos vartotojams mažiausiomis sąnaudomis, neatitinka įstatymo leidėjo nustatytos privalomos elgesio taisyklės, todėl Komisija pagal EĮ 8 straipsnio 9 dalies 6 punktą turi ne tik teisę, bet ir pareigą vienašališkai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų ir taip pažeidžia šilumos vartotojų teises bei teisėtus interesus. Komisijos teisė vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainų dedamąsias įtvirtinta ŠŪĮ 32 straipsnio 9 dalyje. Nei EĮ, nei ŠŪĮ ar juos įgyvendinantys teisės aktai nereglamentuoja ir neapibrėžia teisinių pasekmių valstybės reguliuojamų kainų atžvilgiu, kylančių tais atvejais, kai savivaldybės taryba nusprendžia nederinti energetikos įmonės planuojamos investicijos, dėl to Komisija yra įpareigota priimti analogišką sprendimą. Komisijos nuomone, tai yra teisės spraga, kuri buvo pašalinta ginčijamais nutarimais, taikant įstatymo analogiją, t. y. taikant ŠŪĮ 32 straipsnio 9 dalį, siekiant išvengti nepagrįstų vartotojų mokėtinų sumų praradimo, kurį lėmė pareiškėjo veiksmai (atlikus nesuderintą investiciją). Komisija savo kompetenciją grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje teismas yra konstatavęs, kad ŠŪĮ tikslai gali būti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo būdais, kurio pasirinkimas priskiriamas teisės aktą priimančio viešojo administravimo subjekto kompetencijai. Komisija nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad Komisijos Šilumos skyriaus atlikti preliminarūs skaičiavimai reiškia, kad Komisija net nenustatė ekonomaizerio atsipirkimo ir įtakos pareiškėjo šilumos tiekimo veiklos rezultatui. Komisija paaiškino, kad 2014 m. spalio 17 d. pažymoje nurodyto investicinio projekto vertinimas reiškia pirminį vertinimą, atliktą remiantis Komisijos turimais duomenimis. Remiantis preliminariais skaičiavimais nustatyta, kad pareiškėjo galimai gautos papildomos pajamos dėl neįvertintos kuro sunaudojimo sumažėjimo įtakos dėl ekonomaizerio sudaro 27 517,62 tūkst. Lt. Kadangi ekonomaizerio vertė yra mažesnė (27 128 tūkst. Lt), buvo padaryta išvada, kad ekonomaizeris atsipirko, t. y. pareiškėjas, taikydamas šilumos kainą, į kurią neįskaičiuota ekonomaizerio įtaka, papildomų pajamų gavo daugiau, nei išleido šiai investicijai įgyvendinti. Pabrėžė, kad susidariusi situacija, kai licencijuotas šilumos tiekėjas, kuriam taikomos valstybės reguliuojamos kainos, pasinaudodamas teisinio reglamentavimo spragomis, atlieka su įgaliotomis institucijomis nesuderintas investicijas, ir kurios, joms atsipirkus, nepagrįstai šilumos vartotojų sąskaita teikia nereguliuojamą ekonominę naudą (ypač šildymo sezono metu), negali būti toleruojama, todėl Komisija, kaip valstybinį energetikos sektorių kontroliuojanti institucija, atlikusi preliminarius vertinimus, turėjo pareigą nedelsiant priimti ginčijamus nutarimus, grindžiamus ne tik jų preambulėje nurodytais teisiniais pagrindais, tačiau ir Pažymoje nurodytų egzistuojančių aplinkybių visuma. Pareiškėjo teiginiai dėl tariamos rizikos prisiėmimo yra nepagrįsti, nes pareiškėjas yra licencijuotas ūkio subjektas, vykdantis reguliuojamą veiklą, todėl pareiškėjas, priimdamas sprendimą atlikti su įgaliotomis institucijomis nesuderintą investiciją, skirtą reguliuojamai veiklai vykdyti, taip pat suprasdamas, kad jo teikiamos paslaugos kaina yra valstybės reguliuojama, žinojo ar turėjo numanyti, jog dėl investicijų atlikimo, dėl kurio bus optimizuota ir efektyvesnė šilumos gamyba, kils atitinkamos reguliacinės pasekmės, nes pareiškėjas investavo į reguliuojamos veiklos vykdymą, o ne į privataus juridinio asmens poreikių tenkinimą. Taigi, Komisijos nuomone, pareiškėjo teiginiai, jog, vykdydamas reguliuojamą ekonominę veiklą, kurios kaina yra nustatyta valstybės, pareiškėjas prisiėmė kokią nors riziką, o ginčijamais nutarimais buvo nusavinta su investicija gauta nauda, yra absurdiški. Pareiškėjas turėjo pakankamai laiko susipažinti su ginčijamų nutarimų projektais, turėjo galimybę netgi pateikti raštu pastabas, priimant ginčijamus nutarimus, pareiškėjo atstovai dalyvavo Komisijos posėdyje, todėl viešumo ir skaidrumo principai buvo visiškai įgyvendinti, taip pat įgyvendinta pareiškėjo teisė būti išklausytam. Pabrėžė, kad pareiškėjo verslo interesai negali būti iškeliami aukščiau už visų šilumos energijos vartotojų interesus mažiausiomis sąnaudomis gauti patikimą ir kokybišką šilumą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Vilniaus energija“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pagal pareiškėjo įstatus, jo veiklos tikslas yra vykdyti pelno siekiančią komercinę-ūkinę veiklą. Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenis, vienas iš pareiškėjo veiklos tikslų yra šilumos tiekimas, kuriam pareiškėjui yra išduota licencija Nr. L4-ŠT-37 (išplėstinio išrašo 8.5 punktas). Pareiškėjo akcininkas yra Prancūzijos Respublikos bendrovė (išplėstinio išrašo 6.1.1 punktas). Taigi, pareiškėjas yra pelno siekiantis subjektas, veikiantis energetikos srityje, o pareiškėjo vykdomos energetikos veiklos (šilumos tiekimo) valdymą atlieka ne tik pats pareiškėjas (jo akcininkai), tačiau ir Komisija pagal EĮ 4 straipsnio 2 dalies 5 punktą.

Teismas akcentavo, jog nors pareiškėjo įstatuose numatytas veiklos tikslas iš esmės yra pelno siekimas, vienas iš jo vykdomos energetikos veiklos tikslų yra ir vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga (EĮ 3 str. 1 d. 6 p.). Teismas pabrėžė, kad atsižvelgiant į šį ir kitus energetikos veiklos tikslus, ir yra įsteigta nacionalinė reguliavimo institucija (šiuo atveju – Komisija), kuri atsakinga už sąžiningos konkurencijos laisvės apsaugą, vartotojų teisių gynimą, rinkos nuo monopolizavimo apsaugą ir kt. Siekdama šiuos tikslus įgyvendinti, Komisija atlieka įvairias funkcijas, kurių viena yra valstybės reguliuojamų kainų nustatymas, įvertinant teikiamų paslaugų sąnaudas ir atsižvelgiant į protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą (EĮ 8 str. 9 d. 2 ir 7 p.). Ginčijami nutarimai ir buvo priimti Komisijai įgyvendinant šią savo funkciją (valstybės reguliuojamų kainų nustatymą).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Komisija yra valstybės institucija, todėl ginčijami nutarimai laikytini individualiais viešojo administravimo aktais. Individualių viešojo administravimo aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Vertindamas ginčijamų nutarimų turinį, teismas atsižvelgė į tai, kad juose nėra nurodytos nustatytos detalios faktinės aplinkybės, neaptartas konkretus teisinis reguliavimas, tačiau ginčijamų nutarimų įžanginėse dalyse nurodyta, kad jie buvo priimti atsižvelgiant į 2014 m. spalio 17 d. pažymą, todėl minėta pažyma, nors ginčijamuose nutarimuose ir nenurodyta kaip jų priedas, laikytina ginčijamų nutarimų sudėtine dalimi. Tokios pozicijos laikosi taip pat ir Komisija bei pareiškėjas. Teismas atsižvelgęs į 2014 m. spalio 17 d. pažymos turinį, nurodė, kad joje yra nurodytos atliktus skaičiavimus nulėmusios priežastys, jomis remiantis padarytos išvados ir pateikti siūlymai Komisijai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamus nutarimus ir jų sudėtine dalimi esančią 2014 m. spalio 17 d. pažymą VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų prasme, padarė išvadą, kad ginčijami nutarimai, nepaisant tam tikrų jų trūkumų (dėl Metodikos konkrečių punktų nenurodymo), šiuos reikalavimus atitinka, nes pareiškėjas, susipažinęs su ginčijamais nutarimais, iš esmės suprato atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikavo savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, bei įstatymų nustatyta tvarka realizavo teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl ginčijamais nutarimais pažeisto VAĮ 8 straipsnio buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas siekdamas tinkamai įvertinti Komisijos kompetencijos ribas, vertindamas EĮ ir ŠŪĮ, atsižvelgdamas į šių teisės aktų tikslus, padarė išvadą, kad Komisijai yra suteikti gana platūs įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia (be kita ko), įgaliojimai reguliuoti kainas šilumos ūkyje, užtikrinant būtinųjų bei mažiausių sąnaudų principą (priedermę ginti vartotojų interesus). Šių įgaliojimų, t. y. kainų šilumos ūkyje reguliavimo, įgyvendinimas būtų neįmanomas, jei Komisija neturėtų galimybės atsižvelgdama, inter alia, į ŠŪĮ tikslus, keisti savo ankstesniais nutarimais nustatytų šilumos kainų. Nors Komisijai taikomi visi viešojo administravimo institucijoms nustatyti veiklos standartai, tačiau Komisija, kaip valstybinė energetikos sektoriaus ekonominio reguliavimo institucija, nėra tipinis viešojo administravimo subjektas, nes viena iš pagrindinių jos funkcijų – neleisti pasireikšti rinkos iškraipymams, be to, jos sprendimų priėmimas remiasi ekonominiais kriterijais, o ne politinės valdžios įgyvendinimu. Būtent tai lemia tam tikrus Komisijos veiklos standartų skirtumus nuo kitų viešojo administravimo subjektų. Teismas pabrėžė, jog pagrindinė Komisijos funkcija yra ekonominis reguliavimas, pasireiškiantis monopolijų ir dominuojančią rinką užimančių įmonių kontrole bei konkurencijos skatinimu. Energetikos sektoriaus reguliavimo sistema būtų neefektyvi, jei valstybiniam reguliuotojui nebūtų suteikiamos papildomos galios, būtinos tinkamai energijos rinkų dalyvių (ypač privataus ar užsienio kapitalo) priežiūrai. Teismas akcentavo, jog realizuodama savo diskreciją, Komisija, kaip valstybinis ekonominis reguliuotojas, gali pasinaudoti tam tikro „valingo“ sprendimo priėmimo teise ir atsižvelgdama į ŠŪĮ tikslus (mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams) ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus. Šios Komisijos teisės negali būti paneigtos EĮ trečio skirsnio, reglamentuojančio energetikos sektoriaus plėtrą, nuostatomis. EĮ 15 straipsnis iš esmės skirtas reglamentuoti energetikos objektų, įrenginių statybos, plėtros ir rekonstrukcijos klausimus, o energetikos sektoriaus reguliavimo klausimams, inter alia, energijos kainų reguliavimui yra skirtas kitas (ketvirtas) EĮ skirsnis.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką dėl Komisijai tenkančios pareiškėjos veiklos kontrolės ir šilumos kainų reguliavimo funkcijų apimties, padarė išvadą, kad Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, veikė pagal savo kompetenciją. Teismas pareiškėjo argumentus dėl ginčijamais nutarimais pažeistos EĮ 15 straipsnio 3 dalies, Komisijos veikimo ultra vires ir nepiktnaudžiavimo valdžia principo pažeidimo atmetė kaip nepagrįstus.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas taip pat ginčijo Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2014 m. spalio 17 d. pažymoje išdėstytas išvadas, kuriomis remiantis buvo priimti ginčijami nutarimai, teismas sprendime pažymėjo, kad teismas ginčijamų nutarimų nevertina ekonominiu požiūriu (vertinama tik tai, ar Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepadarė esminės klaidos, ar neperžengė bendrųjų viešojo administravimo principų), nes tokio pobūdžio vertinimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d.).

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad Komisija ginčijamuose nutarimuose nepagrįstai nevertino jos realiai patirtų sąnaudų, susijusių su ekonomaizerio įrengimu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad toks Komisijos sprendimas atitinka Nacionalinę šilumos ūkio plėtros 2015–2021 metų programą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284, kurios kaip pirmasis tikslas įvardijamas šilumos energijos kainų mažinimas. Akcentavo, jog minėtoje programoje nurodyta, kad, siekiant veiksmingai panaudoti esamus šilumos gamybos įrenginius, numatoma į šilumos kainą įtraukti sąnaudas tik tų įrenginių, kurie būtini šilumai tiekti, rezervui palaikyti ir yra numatyti planavimo dokumentuose. Atsižvelgdamas į tai, kad ekonomaizeris neatitiko nė vienos iš šių sąlygų, teismas konstatavo, kad su jo įrengimu susijusios sąnaudos buvo pagrįstai nevertintos, priimant ginčijamus nutarimus.

Pareiškėjas tvirtino, kad ginčijami nutarimai buvo priimti pažeidus Komisijos darbo reglamento 64 punktą, pagal kurį nutarimų projektai turi būti paskelbiami viešai ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas iki posėdžio. Teismas vadovaujantis tuo, kad posėdis įvyko 2014 m. spalio 23 d., o Komisija nutarimų projektus paskelbė 2014 m. spalio 17 d., nustatė, kad tai nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, padarė esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius nulemti šių nutarimų neteisėtumą. Teisėjų kolegija sutinka su Komisijos atsiliepimo argumentais, kad pareiškėjas įgyvendino savo teisę būti išklausytam. Padarė išvadą, kad Komisija nepažeidė gero viešojo administravimo principo.

Taip pat pareiškėjui teigiant, kad Komisija ginčijamais nutarimais pažeidė jo teisėtus lūkesčius, teisinio tikrumo ir aiškumo principus, susijusius su ekonomaizerio ekonomine grąža dėl ekonomaizerio pasiekto pridėtinio (papildomo) efektyvumo (sutaupymų), kadangi Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje, nustatyta, jog investuotojas turi teisę į jam nuosavybės teise priklausantį pelną (pajamas), pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad nebuvo pagrindo teigti, jog galiojantis teisinis reguliavimas energetikos sektoriuje neužtikrina pusiausvyros tarp šilumos tiekėjo (pareiškėjo) ir šilumos vartotojų interesų. Teismas nurodė, kad pagal EĮ vienas iš energetikos veiklos (inter alia, šilumos tiekimo) tikslų yra vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga, todėl pareiškėjas, vykdydamas tokio pobūdžio veiklą, nors ir siekia pelno, tačiau neįgyja pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, kaip valstybinis ekonominis reguliuotojas, įgyvendindamas reguliuojamų pareiškėjo teikiamų šilumos kainų politiką, prioritetą teiks jo ekonominiams interesams, o ne vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui pagrįstų šilumos kainų nustatymo prasme. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas, veikdamas energetikos srityje kaip profesionalas ir žinodamas, kad Komisija atlieka jo veiklos valdymą, reguliavimą, priežiūrą ir kontrolę, negalėjo įgyti ir neįgijo teisėto lūkesčio dėl šilumos kainų tvarumo. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir aiškumo principai, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Šalies argumentai

Pareiškėjui nenurodžius, kuo remdamasis teigia, kad ginčijamų nutarimų veikimo galia yra nukreipta atgal, su tuo susiję argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jos veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Ginčijamus nutrimus naikinti ir įpareigoti Komisiją kitu būdu nustatyti atitinkamai pakeistą šilumos kainos kintamąją dedamąją nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti 2015 m. spalio 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, patenkinti UAB „Vilniaus energija“ skundą, panaikinti Komisijos 2014 m. spalio 28 d. Nr. O3-861 bei 2014 m. spalio 28 d. Nr. O3-862 nutarimus, įpareigoti Komisiją nustatyti atitinkamai pakeistą UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos kintamąją dedamąją.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendime netinkamai nustatyta, jog Komisijos nutarimas Nr. O3-862 nepažeidžia EĮ 15 straipsnio 3 dalies ir Energetikos įmonių investicinių projektų derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos 64 punkto. Kai Komisija dėl bet kokių priežasčių nederina atitinkamos energetikos įmonės pateikto suderinti investicinio projekto, tai implikuoja labai aiškiai įstatyme numatytas teisines pasekmes – Komisija tokiu atveju netenka teisės peržiūrėti (į didėjimo ar mažėjimo pusę) atitinkamos energetikos įmonės valstybės reguliuojamų kainų dėl nesuderinto investicinio projekto neigiamos ar teigiamos bet kuriuo aspektu įtakos. Pabrėžiama, kad su Komisija ekonomaizerio projektas nebuvo suderintas. Atkreipia dėmesį, jog Komisijos pateikiama EĮ 15 straipsnio 3 dalies interpretacija yra nepagrįsta ir alogiška, kadangi nukrypstama nuo lingvistinio aiškinimo metodo.

Pareiškėjas pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai nustatė, jog Komisijos nutarimas Nr. O3-862 nėra priimtas nekompetentingo viešojo administravimo subjekto (veikiant ultra vires) ir nepažeidžia nepiktnaudžiavimo valdžia principo. Tiek EĮ 15 straipsnio 3 dalis, tiek ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalis, tiek Šilumos kainų nustatymo metodikos 20.3.7, 39.2.11 punktai numato, kad su Komisija nesuderintos investicijos įtaka (tame tarpe sąnaudos) negali būti priskiriamos ir vertinamos kaip reguliuojamos veiklos rezultatas (tame tarpe sąnaudos), todėl kol investicija nėra suderinta su Komisija, bet koks jos įtakos vertinimas planinio ar neplaninio patikrinimo būdais yra negalimas. Kadangi konkretus ekonomaizerio įrengimo investicinis projektas 2010 m. vasario 19 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-28 nebuvo suderintas, todėl Komisijos nutarimu Nr. O3-862 atliktas šilumos kainų perskaičiavimas dėl nesuderinto ekonomaizerio įtakos peržengia Komisijos kompetencijos ribas, nustatytas EĮ 15 straipsnio 3 dalies, ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalies ir Šilumos kainų nustatymo metodikos. Laikant, kad Komisija gali savo nuožiūra nuspręsti, kokios išimtys taikomos EĮ 15 straipsnio 3 dalies taikymui, būtų sukuriama ne tik teisiškai ydinga, bet ir alogiška situacija, kuomet ūkio subjektas, išimtinai savo lėšomis ir savo pelno sąskaita atlikęs investicijas, yra savotiškai baudžiamas. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino Komisijos teiginio, jog neva priimdama individualius teisės taikymo aktus Komisija pildė teisės spragą. Pabrėžiama, kad teisinis santykis nagrinėjamu atveju yra sureguliuotas – EĮ 15 straipsnio 3 dalies reguliavimas yra aiškus ir apibrėžtas, esamas reguliavimas yra sąmoningas įstatymų leidėjo veiksmai apibrėžti tik tokią taisyklę, nenustatant jos išimčių. Taip pat teigiama, jog teismas nepagrįstai patvirtino Komisijos iškreiptą būtinųjų sąnaudų principo esmę. Nepagrįstai konstatuota, kad būtinųjų sąnaudų principo turinys suponuoja teisę Komisijai post factum (po to, kai padaryta) peržiūrėti nederintų investicijų įtaką ūkio subjekto veiklai ir šilumos kainoms.

Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nepagrįstai konstatuota, jog Komisijos nutarimas Nr. O3-862 nepažeidžia VAĮ 8 straipsnio. Tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje formuluotės turinys, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateikiamas šios nuostatos aiškinimas leidžia pakankamai vienareikšmiškai teigti, jog reikalavimas pagrįsti teisės aktą faktais ir teisės normomis suponuoja tokį teisės akto pagrindimą, kuris leistų tiek sprendimą priimantiems, tiek ir kitiems suinteresuotiems asmenims suvokti, kokios priežastys nulėmė vienokį ar kitokį sprendimą. Atkreipia dėmesį, kad Komisijos nurodytuose ŠŪĮ 30 straipsnio 2 ir 13 dalyse įvardijamos esminės licencijų išdavimo tvarkos taisyklės bei licencijos turėtojui taikomos veiklos sąlygos t. y. nėra tiesioginė teisės norma, sudaranti pagrindą Komisijai atlikti neplaninį vertinimą. Taigi pareiškėjas daro išvadą, kad Komisijos nutarimas Nr. O3-862 nėra pagrįstas konkrečiomis tiesiogiai ginčo atvejui taikytinomis teisės aktų normomis, o tai yra VAĮ 8 straipsnio pažeidimas.

Pažymima, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime nepagrįstai nevertinta, kad Komisijos nutarimas Nr. O3-862 pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, lex retro non agit, teisinio tikrumo ir aiškumo principus. Nurodoma, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas turėjo tikėtis, kad jo investicija bus įvertinta perskaičiuojant šilumos kainas, kadangi pareiškėjas investavo į reguliuojamos veiklos vykdymą. Akcentuojama, jog vien tai, kad pareiškėjo veikla vykdoma reguliuojamoje srityje, savaime nereiškia, kad priežiūros institucija gali taikyti ir aiškinti teisės aktus ne taip, kaip jie yra suformuluoti, o taip, kaip priežiūros institucijai atrodo tinkamiau. Tuo tarpu pareiškėjas vadovavosi aiškiai suformuluota EĮ 15 straipsnio 3 dalies nuostata ir savivaldybei bei Komisijai atsisakius derinti pateiktas investicijas ir į jas atsižvelgti nustatant kainas investicijų vykdymo metu, pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad tokios pat pozicijos priežiūros institucija – Komisija – laikysis ir investiciją atlikus. Todėl teigiama, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nepagrįstą išvadą, neva pareiškėjas kaip reguliuojamos veiklos subjektas turėjo tikėtis skundžiamų Komisijos veiksmų.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Komisijos nutarimas Nr. O3-862 priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač skaidrumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Atsižvelgiant į Komisijos darbo reglamento 64 punktą, Komisija 2014 m. spalio 23 pažymos Nr. O5-288 bei nutarimo Nr. O3-862 projektą turėjo paskelbti vėliausiai 2014 m. spalio 16 d. Daroma išvada, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai suteikta galimybė išsamiai susipažinti su Komisijos nutarimo Nr. O3-862 bei pažymos Nr. O5-288 projektu.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Atsakovas pabrėžia, kad investicinių projektų derinimas yra viena iš valstybinės energetikos priežiūros priemonių, kurios tinkamas vykdymas yra pavestas Komisijai. Šią funkciją Komisija privalo vykdyti pagal imperatyviai nustatytą teisinį reglamentavimą. Pažymi, kad kiekviename iš Komisijos prižiūrimų energetikos sektorių galioja atskiras teisinis reglamentavimas, nustatantis šių sektorių veikimo teisinius pagrindus ir visuomeninių santykių ypatumus, kaip tai numatyta EĮ 1 straipsnio 2 dalyje. Visos energetikos įmonės turi prievolę planuojamas investicijas pateikti savivaldybės tarybai ir Komisijai, o minėtos institucijos pagal nustatytą tvarką atitinkamai priima sprendimą derinti arba nederinti pateiktos investicijos. Komisijai turi būti teikiama derinti tik tokia investicija, kurios poreikį tos savivaldybės šilumos ūkiui yra patvirtinusi atitinkamos savivaldybės taryba. Priešingu atveju, tokia investicija Komisijoje nėra nagrinėjama ir jos daroma įtaka šilumos kainai pagal Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos apraše, patvirtinto Komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-100, nustatytus kriterijus nėra vertinama. Komisija vertina su savivaldybe suderintą investicijų projektą, atsižvelgdama į projekto socialinius, sistemos saugumo ir tiekimo patikimumo aspektus, finansinį projekto pagrindimą ir ekonominį projekto vertinimą.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad EĮ 15 straipsnio 3 dalies tikslas yra ne drausti vertinti kainų pokyčius dėl įmonės veiklos vykdant investicinius projektus, o skatinti įmones laikytis nustatytos tvarkos investicinių projektų įgyvendinimo procese. Komisijos nuomone, šios bylos nagrinėjimui aktualios faktinės aplinkybės neatitinka minėtoje teisės normos dispozicijoje išdėstytų jos taikymo sąlygų. Apeliantas teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi į savivaldybės instituciją, o vėliau į Komisiją dėl planuojamo įgyvendinti investicinio projekto derinimo, tai yra vykdė EĮ 15 straipsnio 3 dalyje numatytą pareigą, ir dėl to ginčo šioje byloje nėra. Atitinkamai, nėra pagrindo teigti, kad nesant būtinų minėtos teisės normos taikymo sąlygų, kyla joje numatytos teisinės pasekmės, tai yra Komisija, perskaičiuodama kainas, netenka teisės vertinti investicijos įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms. Priešingas aiškinimas reikštų, kad ūkio subjektui tinkamai įgyvendinus teisės aktų reikalavimus (pateikus planuojamą investiciją derinimui), o Komisijai įvertinus investicinio projekto derinimo sąlygas bei priėmus pagrįstą ir teisėtą sprendimą jo nederinti, atsiranda pagrindas apskritai netaikyti jokių valstybinę priežiūrą šilumos ūkio sektoriuje apibūdinančių veiksmų, tai yra tikrinti įmonių veiklos sąnaudų būtinumą ir pagrįstumą. Tačiau toks aiškinimas nebūtų suderinamas su energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytais tikslais ir principais, kuriais grindžiamas energetikos valstybinis valdymas ir priežiūra. Pažymi, kad nei EĮ, nei ŠŪĮ ar juos įgyvendinantys teisės aktai nereglamentuoja ir neapibrėžia teisinių pasekmių valstybės reguliuojamų kainų atžvilgiu, kylančių tais atvejais, kai savivaldybės taryba nusprendžia nederinti energetikos įmonės planuojamos investicijos, dėl ko Komisija yra įpareigota priimti analogišką sprendimą. Komisijos nuomone, tai yra teisės spraga, kuri buvo pašalinta Komisijai priėmus Komisijos nutarimą Nr. O3-862. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog teisės aktų nustatyta tvarka suderinto investicinio projekto vykdymo sąlygota įtaka atitinkamai įvertinama valstybės reguliuojamose kainose. Tačiau tai nereiškia, kad paties ūkio subjekto valia savarankiškai atlikta investicija be valstybės institucijų suderinimo nedaro jokios įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms. Todėl Komisijos atliekamos priežiūros veiklos neturėtų riboti atvejai, kai investicija nėra suderinama dėl kito viešojo administravimo veiksmų, nes priešingu atveju nebūtų pasiekiami įstatyme nustatyti kainodaros tikslai ir apsaugoti vartotojų interesai gauti paslaugas, grįstas būtinosiomis sąnaudomis.

Atsakovas nesutinka ir su apeliaciniame skunde dėstomais teiginiais, jog Komisijos nutarimas Nr. O3-862 pažeidžia VAĮ 8 straipsnio nuostatas. Skundžiamo nutarimo preambulėje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodoma, jog priimamas administracinis aktas, sukuriantis atitinkamas teisines pasekmes, yra grindžiamas ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 dalimis, 32 straipsnio 2 ir 9 dalimis bei Šilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 „Dėl Šilumos kainų nustatymo metodikos“. Atsakovas kategoriškai nesutinka su apeliaciniame skunde dėstomais teiginiais, neva ŠŪĮ nuostatos nėra tiesioginės teisės normos, o pats Komisijos nutarimas Nr. O3-862 nėra pagrįstas tiesiogiai ginčo atveju taikytinomis teisės aktų normomis. Taip pat sprendimo preambulėje nurodoma, jog sprendimas priimamas atsižvelgiant į Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2014 m. spalio 17 d. pažymą Nr. O5-288 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ antrosios termofikacinės elektrinės ekonomaizerio faktinio veikimo įtakos šilumos kainai nustatymo“. Atsakovas pabrėžia, jog Komisijos nutarimas Nr. O3-862 grindžiamas ne tik jo preambulėje nurodytais teisiniais pagrindais, tačiau taip pat ir Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2014 m. spalio 17 d. pažyma Nr. O5-288 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ antrosios termofikacinės elektrinės ekonomaizerio faktinio veikimo įtakos šilumos kainai nustatymo“ nurodytų egzistuojančių aplinkybių visuma, todėl nesutiktina su apelianto teiginiais, jog Komisija, priimdama Komisijos nutarimą Nr. O3-862 neišanalizavo faktinių duomenų ir nepagrindė minėto sprendimo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog apelianto teiginiai dėl tariamos rizikos prisiėmimo nėra pagrįsti. Pabrėžiama, jog apeliantas yra licencijuotas ūkio subjektas, vykdantis viešą veiklą, ir kuriam taikomi imperatyvūs ŠŪĮ 30 straipsnyje įtvirtinti licencijato reikalavimai. Apeliantas ir jo akcininkai, priimdami sprendimą atlikti su įgaliotomis institucijomis nesuderintą investiciją, skirtą būtent reguliuojamai veiklai vykdyti, taip pat suprasdamas, jog apelianto teikiamos paslaugos kaina yra valstybės reguliuojama, žinojo ar turėjo numanyti, jog investicijos atlikimas, sąlygojantis šilumos gamybos optimizavimą ir efektyvumą, sąlygos atitinkamas reguliacines pasekmes, nes šiuo atveju apeliantas investavo į reguliuojamos veiklos vykdymą, o ne į privataus juridinio asmens poreikių tenkinimą.

Šalies argumentai

Dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų susijusių su procedūrų skaidrumo pažeidimu, atsakovas nurodo, jog Komisijos nutarimo Nr. O3-862 priėmimą sąlygojusi medžiaga buvo paskelbta viešai, apeliantas turėjo pakankamai laiko susipažinti su siūlomu sprendimu ir netgi pateikė raštiškas pastabas. Dar daugiau, apelianto atstovai dalyvavo Komisijos posėdyje priimant Komisijos nutarimą Nr. O3-862. Taigi Komisija visiškai įgyvendino viešumo ir skaidrumo principų reikalavimus, sudarė visas galimybes apeliantui susipažinti, įvertinti posėdžio klausimo medžiagą, pateikti pastabas ir būti išklausytam, apeliantui dalyvaujant priimant Komisijos nutarimą Nr. O3-862. Be to, apelianto pateiktos pastabos buvo objektyviai ir visapusiškai įvertintos Komisijos posėdžio metu, todėl apelianto nurodomi procedūriniai pažeidimai nesudaro pagrindo pripažinti Komisijos nutarimą Nr. O3-862 kaip priimtą nepagrįstai, nes esminių procedūrinių pažeidimų nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta.

Atsakovo manymu, išdėstyti argumentai patvirtina, kad apelianto ginčijamas Komisijos nutarimas Nr. O3-862 atitinka minėtuose teisės aktuose įtvirtintas normas, o Komisija, priimdama šį administracinį aktą, laikėsi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos (neveikė ultra vires), todėl Komisijos nutarimas Nr. O3-862 yra teisėtas ir pagrįstas. Pabrėžia, kad apelianto verslo interesai negali būti iškeliami aukščiau už visų šilumos energijos vartotojų interesus mažiausiomis sąnaudomis gauti patikimą ir kokybišką šilumą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pirmiausia pažymėtina, jog nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija. Tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį, administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl byla nagrinėjama vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų, kuriais buvo vienašališkai pakeistos paties atsakovo vienašališkai jau nustatytos šilumos kainos dedamosios, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nurodęs, jog atsakovas priimdamas ginčijamus nutarimus laikėsi nustatytų procedūrų, teisės aktų nuostatų, neviršijo kompetencijos, tinkamai nustatė šilumos kainos dedamąsias.

Pareiškėjas UAB „Vilniaus energija“ pateiktu apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Pareiškėjo nuomone, Komisija, nesilaikydama Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios, jog energetikos įmonių investicijos, nesuderintos su Komisija, negali būti pripažintos pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti, vienašališkai, veikdama ultra vires, pažeisdama nepiktnaudžiavimo valdžia principą, pareiškėjo teisėtus lūkesčius, teisinio tikrumo ir aiškumo, lex retro non agit principus, vienašališkai peržiūrėjo ir pakoregavo jau nustatytas šilumos kainos dedamąsias, nepagrįstai jas sumažinusi dėl nesuderinto ekonomaizerio įtakos, nepaisant to, jog pačios Komisijos 2010 m. vasario 19 d. Komisijos nutarimu Nr. O3-28 konkretus ekonomaizerio įrengimo investicinis projektas nebuvo suderintas. Taip pat, pareiškėjo teigimu, atsakovo ginčijami nutarimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų bei, priimdama šiuos nutarimus, Komisija, pažeidė ir pagrindines procedūras, ypač skaidrumo ir objektyvumo principų reikalavimus.

Taigi, pareiškėjas iš esmės kelia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimo bei taikymo klausimą, t. y. ar esant susiklosčiusiai faktinei ginčo situacijai, EĮ 15 straipsnio 3 dalį galima aiškinti taip, jog nesant su Komisija suderintos energetikos įmonės investicijos, į ją vis dėlto gali būti atsižvelgiama peržiūrint valstybės reguliuojamas kainas.

Pažymėtina, jog atliekant nurodytą vertinimą, svarbu yra tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos priimtų sprendimų, savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, administraciniai teismai neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamą tyrimą ir vertinimą, priskirta Komisijos kompetencijai. Dėl šių priežasčių teismo veikla, tikrinant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atliktus sudėtingus vertinimus, apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskreciją Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylos Nr. A7-2203/2006, Nr. A502-72/2009, Nr. A525-1626/2010, Nr. A261-740/2014).

Vertinant Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatą, pirmiausia, pabrėžtinas atsakovo, t. y. Komisijos, vaidmuo tiek šilumos ūkio sektoriuje apskritai, tiek ginčo teisiniuose santykiuose. Komisija yra valstybės įstaiga, kuri, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalimi, be kita ko, tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustato valstybės reguliuojamų kainų viršutines ribas, vienašališkai nustato valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko šių kainų nustatymo reikalavimų, nustatydama valstybės reguliuojamas kainas, įvertina teikiamų paslaugų sąnaudas atsižvelgdama į protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą, kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų bei tarifų taikymą ir atlieka kitas funkcijas. Komisijos funkcijas bei kompetenciją šilumos ir karšto vandens tiekimo sektoriuje nustato specialusis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas. Taigi, bendrąja prasme Komisija reguliuoja energetikos srityje veikiančių subjektų veiklą ir atlieka valstybinę energetikos priežiūrą (Energetikos įstatymo 8 str. 1 d.).

Antra, vertinant Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatą, numatančią, kad energetikos įmonės, besiverčiančios veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, numatomas investicijas turi derinti su Komisija, o jeigu šios energetikos įmonių investicijos nėra suderintos su Komisija, jos negali būti pripažintos pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti, akcentuotina šios normos vieta teisės akte ir ja reguliuojami teisiniai santykiai, normos tikslas. EĮ 15 straipsnis būtent reglamentuoja energetikos objektų, įrenginių statybą, plėtrą ir rekonstrukciją, o apskritai jis skirtas detalizuoti EĮ trečiajame skirsnyje reglamentuojamus energetikos sektoriaus plėtros teisinius santykius. Tokiu būdu, analizuojama teisės norma nėra skirta reguliuoti atitinkamo energetikos sektoriaus (šiuo atveju – šilumos) kainodarą. Tai šiuo atveju atlieka Energetikos įstatymo 19 straipsnis ir Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnis.

Kaip teisingai nurodė atsakovas, investicinių projektų derinimas yra viena iš valstybinės energetikos priežiūros priemonių, kurios tinkamas vykdymas yra pavestas Komisijai. Šilumos ūkio įstatymo 35 straipsnyje numatyta, kad investiciniai planai derinami su savivaldybės taryba jos nustatyta tvarka, o šilumos tiekėjų skundus dėl savivaldybių tarybų sprendimų derinant investicinius planus ne teismo tvarka nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 1-962 patvirtinto Investicijų į šilumos ūkį planų derinimo tvarkos aprašo 10, 13 punktų bei Energetikos įmonių investicijų vertinimo ir derinimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje tvarkos aprašo, patvirtinto Komisijos 2009 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. O3-100, 15 punkto nuostatos detalizuoja investicijų projektų derinimo procedūrą. Taigi, visos energetikos įmonės turi pareigą planuojamas investicijas pateikti savivaldybės tarybai ir Komisijai, o minėtos institucijos pagal nustatytą tvarką atitinkamai priima sprendimą derinti arba nederinti pateiktos investicijos.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog būtent minėtų procedūrų nesilaikymo teisines pasekmes nustato minėta Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kurios tikslas yra orientuotas į energetikos įmonių pareigą laikytis nustatytos tvarkos investicinių projektų įgyvendinimo procese, t. y. nustatyti energetikos įmonių pareigą savo numatomas investicijas suderinti su Komisija, o to nepadarius, nesitikėti, kad šių investicijų grąža bus užtikrinta atitinkamai peržiūrint (koreguojant) valstybės reguliuojamas kainas.

Šio ginčo kontekste svarbu tai, kad pareiškėjui, investavus į kondensacinio ekonomaizerio, optimizuojančio šilumos gamybos procesą, įrengimą, nors šios investicijos Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1-1181 nederino, o Komisija 2010 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. O3-28 ,,Dėl uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“ 2009-2013 metų ilgalaikės reguliuojamos veiklos investicijų programos“, pritardama pareiškėjo pateiktai 2009-2013 metų ilgalaikės reguliuojamos veiklos investicijų programai, iš jos pašalino investiciją ,,E-2 kondensacinio ekonomaizerio įrengimas“ (27 123 tūkst. Lt) būtent dėl to, jog jos nederino Vilniaus miesto savivaldybės taryba, ši investicija iš esmės atsipirko, t. y. pareiškėjas susigrąžino į ekonomaizerio įrengimą investuotas lėšas per atitinkamas šilumos kainas, kurios dėl šios investicijos nesuderinimo nebuvo atitinkamai pakoreguotos pareiškėjui Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. O3-316 nustatytų šilumos kainų galiojimo laikotarpiu (iki 2015 m. gruodžio 31 d.). Tokiu būdu, nauju laikotarpiu (nuo 2015 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjas, naudodamasis jau atsipirkusia investicija, t. y. gamindamas šilumos energiją taupant faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekį, tačiau į nustatytą šilumos kainą esant įskaičiuotam didesniam kuro kiekiui, nepagrįstai gauna papildomas pajamas šilumos vartotojų sąskaita.

Tokia faktinė situacija nėra suderinama su energetikos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytais tikslais ir principais, kuriais grindžiamas energetikos valstybinis valdymas ir priežiūra. Pirmiausia, tai paneigia Komisijos, kaip valstybės šilumos ūkio sektoriaus priežiūros bei kainų reguliavimo institucijos, kompetenciją tikrinti įmonių veiklos sąnaudų būtinumą ir pagrįstumą, įvertinti teikiamų paslaugų sąnaudas, atsižvelgiant į protingumo kriterijus atitinkančią investicijų grąžą, ir taikyti tam tikrus valstybinę priežiūrą šilumos ūkio sektoriuje apibūdinančius veiksmus (Energetikos įstatymo 8 str. 9 d., 19 str. 2 d.). Kita vertus, tai pažeidžia Šilumos ūkio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje numatytus principus, inter alia, mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams, šilumos ūkyje įteisinti pagrįstą konkurenciją, ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus ir kt. Taip pat tai nesuderinama su Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje numatytu reikalavimu šilumos ir (ar) karšto vandens kainas grįsti tiekėjo būtinomis (valstybės normuojamomis) šilumos ar karšto vandens ruošimo (pirkimo), perdavimo, įvadinių atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros, sąskaitų (mokėjimo pranešimų) už šilumą ir (ar) karštą vandenį parengimo ir pateikimo vartotojams bei apskaitos sąnaudomis.

Taigi, aptartas teisinis reguliavimas ir energetikos valstybinį valdymą bei priežiūrą pagrindžiantys tikslai ir principai suponuoja pareigą Komisijai, įgyvendinant reguliuojamų kainų politiką, sudaryti sąlygas šilumos tiekėjams vykdyti jų veiklą kuo efektyviau bei ekonomiškiau, taip užtikrinant kitai santykių šaliai – šilumos vartotojams, kokybišką paslaugos teikimą pagrįstomis kainomis. Vadinasi, valstybės reguliuojamos veiklos vykdymas pats savaime suponuoja tai, kad ūkio subjekto vykdoma ūkinė veikla privalo atitikti minėtus kainodaros principus, o šios srities priežiūrą atlieka Komisija. Tokiu būdu, šio ginčo aspektu, vadovaujantis minėtomis nuostatomis, tam tikra tvarka nustatyto investicinio projekto vykdymo sąlygota įtaka atitinkamai turi būti įvertinama valstybės reguliuojamose kainose. Tai reiškia, kad paties ūkio subjekto valia savarankiškai atlikta investicija be valstybės institucijų suderinimo gali daryti ir daro tam tikrą tiek teigiamą, tiek neigiamą įtaką valstybės reguliuojamoms kainoms. Todėl Komisijos atliekamos priežiūros veiklos, pasireiškiančios ūkio subjektų sąnaudų atitikties minėtiems kainodaros principams vertinimu, neturėtų riboti atvejai, kai investicija nėra suderinama dėl kito viešojo administravimo subjekto veiksmų, nes priešingu atveju nebūtų pasiekiami įstatyme nustatyti kainodaros tikslai ir apsaugoti vartotojų interesai gauti paslaugas, grįstas būtinosiomis sąnaudomis. Realizuodama savo diskreciją, Komisija, kaip valstybinis ekonominis reguliuotojas, gali pasinaudoti tam tikro „valingo“ sprendimo priėmimo teise ir atsižvelgdama į Šilumos ūkio įstatymo tikslus (mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams) ginti šilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2872/2012).

Taigi, nagrinėjamu atveju, aiškinant ginčo atveju taikytiną Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatą ne lingvistiniu, o sisteminiu būdu, atsižvelgiant į bendrą energetikos ir konkrečiai šilumos ūkio valstybinio valdymo reguliavimą, konstatuotina, jog Komisija, įgyvendindama savo diskreciją, nepadarė klaidos bei nepiktnaudžiavo įgaliojimais, be to, neperžengė diskrecijos ribų (veikė intra vires), priimdama ginčijamus nutarimus, kuriais pakoregavo Komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ ir 2014 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. O3-861 ,,Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 ,,Dėl uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus energija“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ pakeitimo“ pakeitimo” nustatytas šilumos kainos dedamąsias, įvertinusi tai, kad dėl į šilumos kainą įskaičiuoto kuro kiekio ir faktiškai šilumos gamybai naudojamo kuro kiekio skirtumo, susidariusio dėl kuro sutaupymo naudojant nesuderintą su Komisija kondensacinį ekonomaizerį, ši investicija yra atsipirkusi ir todėl būtina sumažinti pareiškėjui būtinam šilumos kiekiui pagaminti reikiamą kuro kiekį (4 proc.).

Nagrinėjamu atveju, konstatavus, kad Komisija tinkamai įgyvendino savo kompetenciją, nepažeidė nepiktnaudžiavimo valdžia principo bei neveikė ultra vires, nėra pagrindo pripažinti ir pareiškėjo teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir aiškumo, lex retro non agit principų pažeidimo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į Šilumos ūkio įstatymo 30 straipsnio 13 dalies 6 punktą, šilumos tiekėjas, kaip šilumos tiekimo licencijos turėtojas, privalo teisės aktų nustatyta tvarka teikti viešuosius interesus atitinkančias paslaugas. Taip pat ir Energetikos įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato, jog nustatant valstybės reguliuojamas kainas, inter alia, gali būti atsižvelgiama ir į viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimą. Viešasis interesas šiuo atveju yra visų šilumos energijos vartotojų interesas patikimą ir kokybišką šilumą gauti mažiausiomis sąnaudomis. Be to, kaip minėta, pagal Energetikos įstatymą vienas iš energetikos veiklos (inter alia, šilumos tiekimo) tikslų yra vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga. Todėl pareiškėjas, vykdydamas tokio pobūdžio veiklą, nors ir siekia pelno, tačiau neįgyja pagrįstų lūkesčių, kad Komisija, kaip valstybinis ekonominis reguliuotojas, įgyvendindama reguliuojamų pareiškėjo teikiamos šilumos kainų politiką, prioritetą teiks jo ekonominiams interesams, o ne vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui pagrįstų šilumos kainų nustatymo prasme. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, taip ir apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad, Komisijai ginčijamais nutarimais nusavinus ekonomaizerio ekonominę grąžą, buvo pažeistas lex retro non agit principas, tačiau nenurodo, kuo remdamasis teigia, kad ginčijamų nutarimų veikimo galia yra nukreipta atgal, todėl su tuo susiję jo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčijamų nutarimų (ne)atitiktimi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei jų priėmimo procedūros pažeidimų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis šiais klausimais, t. y. jog ginčijami nutarimai kartu su jų sudėtine dalimi esančia 2014 m. spalio 17 d. pažyma, nepaisant tam tikrų jų trūkumų (dėl Metodikos konkrečių punktų nenurodymo), atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, be to, Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepadarė esminių procedūrinių pažeidimų, galėjusių nulemti šių nutarimų neteisėtumą; pareiškėjas įgyvendino savo teisę tiek sužinoti apie ginčijamų nutarimų priėmimą, tiek jų turinį (jais pareiškėjui nustatomas teises bei pareigas, jų pasikeitimą), tiek priėmimo motyvus bei teisę būti išklausytu, ir, tokiu būdu, Komisija nepažeidė gero viešojo administravimo, viešumo ir skaidrumo principų. Pareiškėjas naujų argumentų, kurių nebūtų apsvarstęs pirmosios instancijos teismas, šiuo klausimu apeliaciniame skunde nepateikia, todėl dėl to plačiau nepasisakytina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusAudrius BakaveckasRomanas Klišauskas