Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Z. G. civilinis ieškinys dėl 21.760 Lt turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos paliktas nenagrinėtas.

Nukentėjusiosios atstovės adv. V. Laukevičienės prašymas dėl proceso išlaidų, susijusių su atstovo dalyvavimu procese, priteisimo atmestas.

Nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, taikytą 2013 m. sausio 22 d. Šiaulių apylinkės teismo nutartimi į E. K. nuosavybės teise priklausančią 1/3 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), nustatant nuosavybės teisių apribojimą – uždraudžiant šį turtą parduoti, dovanoti, perleisti, įkeisti ar kitais būdais keisti jo teisinę padėtį.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

V. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis žinodamas, jog vykdydamas 2009-06-15 paskolos sutartį turi grąžinti A. S. paskolą 60000 litų iki 2010-06-15 arba pagal žodinį susitarimą su A. S., negalėdamas grąžinti šios sumos, turės jam perleisti turimą nekilnojamąjį turtą, 2010-05-27 civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) 2010-05-27 sudarė su ieškovės Z. G. atstove advokate Z. K. taikos sutartį, kuri buvo patvirtinta 2010-05-27 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi ir pagal kurią jis įgijo turtinę prievolę sumokėti Z. G. 21200 Lt piniginę kompensaciją ir 560 Lt bylinėjimosi išlaidų, tačiau 2010-06-16 sutartimis neatlygintinai už skolą A. S. perleisdamas 50000 litų įvertintą butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 10000 litų įvertintą garažą, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje, taip apgaule išvengė turtinės prievolės nukentėjusiajai Z. G. vykdymo.

Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiosios atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė BPK 304, 305, 307 straipsnių, reglamentuojančių nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, t. y. nuosprendyje išvardino visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl V. B. išteisinimo. Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

Prokuroras apeliaciniu skundu nesutikdamas su V. B. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl V. B. nekaltumo padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o prokuroras skunde argumentuodamas savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitiko faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad išteisintasis nepadarė veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, yra teisingos.

Už BK 182 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką – sukčiavimą – baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, kuris apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar ją panaikino. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime ,,Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ sukčiavimas apibrėžiamas kaip nusikalstama veika, kuria kaltininkas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldo, pasisavina, iššvaisto svetimą turtą arba įgyja teisę į jį. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti, arba būdas išvengti turtinės prievolės. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teises į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti arba panaikina jo turtinę prievolę. Pagal teismų praktiką, apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Turtinės prievolės išvengimo atveju asmens kaltumas reiškiasi tuo, kad jis apgaule negrąžina paskolinto turto ar nesumoka už prekę, atliktą darbą ar paslaugą ir pan. bei tai paprastai padaroma piktnaudžiaujant kito asmens pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu teismų praktikoje aiškinamas kaip savotiškas būdas išvengti prievolės, tačiau tai yra tik metodas įtraukti nukentėjusįjį į niekinius sutartinius santykius, nes išankstinės tyčios nevykdyti savo prievolės buvimas (nesumokėti, negrąžinti turto, neatlikti darbo ir kt.) sutartinius santykius padaro neteisėtus. Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinių teisinių santykių ir darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant jį užvaldyti. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinė byla Nr. 2K-851/2001), o jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos nusikalstama. Taip pat būtina nustatyti, ar dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos, ar nukentėjusysis buvo atidus ir rūpestingas, t. y. ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė tokią situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas (pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.).

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad išteisintasis V. B. pasyvia apgaulės forma, t. y. nutylint esminę aplinkybę apie savo finansinį įsipareigojimą kitam asmeniui, sudarė civilinėje byloje su nukentėjusiąja taikos sutartį, o, kad perleisdamas įgytą turtą – butą ir garažą už skolą, o ne parduodamas už vidutinę rinkos kainą, išvengė turtinės prievolės vykdymo nukentėjusiajai pagal pasirašytą taikos sutartį.

Byloje taip pat nustatyta, kad tarp V. B. ir A. S. 2009-06-15 buvo pasirašyta 60.000 Lt paskolos sutartis, pagal kurią V. B. 2010-06-15 turėjo grąžinti visus pasiskolintus pinigus (2 t. 43–44 b. l.). Teisme V. B. parodė, kad pinigus iš A. S. skolinosi norėdamas pradėti savo verslą, tačiau pinigai iš jo buvo pavogti, todėl suėjus paskolos terminui, jis už savo skolą 2010-06-16 perleido A. S. savo turtą – butą ir garažą, kuriuos įvertino 60.000 Lt. Tokius V. B. parodymus patvirtino A. S. ir M. B. bei pateikti dokumentai – turto perleidimo už skolą sutartis ir tarpusavio įsiskolinimų suderinimo ir įskaitymo aktas (1 t. 72–76 b. l., 2 t. 45 b. l.). Tai, kad apie tokio dydžio skolą nukentėjusioji nieko nežinojo, nepaneigia to, kad ji iš viso nieko nežinojo apie V. B. skolas, kadangi ji pati parodė, kad į teismą ji kreipėsi vien dėl to, kad nenorėjo, jog V. B. už skolas prarastų butą ir ateitų pas ją gyventi. Nukentėjusioji pripažino žinojusi apie V. B. skolą AB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat civilinės bylos nagrinėjimo metu V. B. ne kartą nurodė, jog jo materialinė padėtis yra sunki, jis neturi pinigų, dėl to prašė kompensacijos sumokėjimą išdėstyti 2 metams (1 t. 196–197 b. l., 2 t. 46–47, 64–65 b. l.). V. B. teisme parodė, kad jis, pasirašydamas taikos sutartį su nukentėjusiąja dėl kompensacijos jai sumokėjimo, tikslo jos apgauti ir kompensacijos iš viso nemokėti, neturėjo, tačiau prašė leisti kompensaciją sumokėti per dvejus metus, tačiau su tokiu siūlymu Z. G. kategoriškai nesutiko, nes pinigų norėjo iš karto visų ir tuoj pat. Be to, dar vykstant civilinės bylos nagrinėjimui, nukentėjusioji žinojo, kad V. B. ketina parduoti butą ir garažą, kadangi pas ją, kaip bendrasavininkę, buvo atvykęs Ž. K. ir už butą bei garažą siūlė 17.000 Lt, tačiau ji nesutiko, nes norėjo 500 Lt didesnės sumos. Tokias aplinkybes teisme nurodė ne tik V. B., bet ir patvirtino pati nukentėjusioji bei liudytojas Ž. K., byloje esantys dokumentai apie V. B. skolą. Taigi, Z. G., žinodama, kad butas ir garažas yra pardavinėjami, pati buvo nepakankamai atidi ir rūpestinga, nes nesiėmė jokių priemonių minėtam turtui išsaugoti, jeigu norėjo į jį nukreipti būsimą skolos išieškojimą, neprašė minėtam turtui taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, be to, žinodama, kad turtas perleistas, nesiėmė jokių civilinių teisių gynybos būdų, nesikreipė į teismą su ieškiniu dėl pažeistų kreditoriaus teisių gynimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnyje numatyta tvarka, neginčijo V. B. sudarytų sandorių. Įvertinus visumą šių paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad taikos sutartis civilinėje byloje buvo pasirašyta teisėtai, nukentėjusioji nebuvo suklaidinta V. B. ir išteisintojo nutylėjimas apie jo skolą A. S. neturėjo taikos sutarties pasirašymui lemiamos įtakos. Dėl to nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad V. B. tyčia sukčiauti pasireiškė pasyvia apgaulės forma, t. y. nutylint apie skolą kitam kreditoriui.

Iš bylos matyti, kad 2010-05-27 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje, pradėtoje pagal nukentėjusiosios Z. G. ieškinį, buvo patvirtinta taikos sutartis tarp V. B. ir nukentėjusiosios interesus teisme atstovavusios advokatės Z. K., kuria nukentėjusiajai Z. G. iš V. B. priteista 21.200 Lt kompensacijos ir 560 Lt bylinėjimosi išlaidų (1 t. 37–38 b. l.). Pastebėtina, kad nei taikos sutartyje, nei teismo sprendime nenurodytas terminas, per kurį V. B. turi sumokėti kompensaciją Z. G.. Tai, kad nukentėjusioji tikėjosi, jog taikos sutartyje yra numatytas kompensacijos sumokėjimo terminas, vien dėl to, kad ji turėjo ankstesnės parengtos taikos sutarties projektą, neduoda pagrindo manyti, kad nukentėjusioji apie naują taikos sutartį nebuvo tinkamai informuota, kadangi teisme apklausta ją teisme atstovavusi adv. Z. K. parodė tinkamai informavusi savo klientę telefonu apie taikos sutartį bei kelis kartus jai išaiškinusi sutarties pasekmes – įsiteisėjus nutarčiai ji privalo pasiimti vykdomąjį dokumentą ir jį kuo skubiau pateikti vykdyti antstoliui. Liudytoja Z. K. taip pat parodė, kad Z. G. sutiko su tokia taikos sutartimi, džiaugėsi, kad gaus kompensaciją. Iš bylos matyti, kad nutartis dėl taikos sutarties patvirtinimo įsiteisėjo nuo 2010-06-04, tačiau tik 2010-06-14 nukentėjusioji kreipėsi pas antstolį dėl priverstinio priteistos kompensacijos išieškojimo. Tai patvirtina ir byloje esantys dokumentai (1 t. 40, 41 b. l.). Taigi, Z. G., žinodama, kad butas ir garažas dar vykstant ginčui civilinėje byloje yra pardavinėjami, pati delsė su vykdomuoju raštu kreiptis į antstolį, tai padarė tik praėjus daugiau kaip savaitei laiko. Be to, pastebėtina, kad Z. G. dėl paveldėto turto susirūpino ir su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2009-09-08, nors jos motina J. B. mirė 2004-01-22, ir iki kreipimosi į teismą jai paveldėtas turtas nerūpėjo, ji juo nesidomėjo, nesirūpino, neprisidėjo prie jo išlaikymo: neskyrė lėšų remontui, nemokėjo už komunalinius patarnavimus ir kitas suteiktas paslaugas.

Teisme liudytoju apklaustas antstolis T. U. parodė, kad pateikusi vykdyti vykdomąjį dokumentą, Z. G. jam neminėjo apie tai, kad būtina skubiai vykdyti išieškojimą ar taikyti areštą V. B. turtui, taip pat parodė, kad joks areštas V. B. turtui nebuvo taikytas, todėl V. B. turėjo galimybę perleisti A. S. turtą teisėtai, nepažeisdamas įstatymų. Pastebėtina, kad jokios laikinosios apsaugos priemonės turtui – butui ir garažui – nagrinėjant civilinę bylą taip pat nebuvo taikytos. Taigi, nuo 2010-06-04, t. y., kai įsiteisėjo teismo sprendimas dėl taikos sutarties patvirtinimo, ir nesant jokių apribojimų ar draudimų dėl turto perleidimo, butas ir garažas atiteko V. B., kuris turėjo teisę šiuo turtu disponuoti savo nuožiūra, taip pat ir 2010-06-16 perleisti už skolą A. S..

V. B. buvo kaltinamas tuo, kad jis siekė apgaule išvengti turtinės prievolės vykdymo, tačiau byloje sutrinkti duomenys liudija, kad V. B. vykdo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010-05-27 nutartimi patvirtintą taikos sutartį – moka kompensaciją nukentėjusiajai dalimis. Taigi, skolos išieškojimas vykdomas civilinėmis teisinėmis priemonėmis ir niekaip nėra apsunkintas. Nors kompensacija nukentėjusiajai išieškoma priverstinai ir dalimis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuo 2010 m. liepos mėnesio iš V. B. pensijos daromi išskaitymai nukentėjusiajai, jau yra išieškotas trečdalis priteistos kompensacijos, akivaizdu, kad V. B. nevengia vykdyti turtinės prievolės. Nors toks kompensacijos išieškojimas dalimis riboja nukentėjusiosios galimybę savo nuožiūra disponuoti visa kompensacijos suma, tačiau, kaip jau buvo minėta, taikos sutartyje ir nutartyje, kuria patvirtinta taikos sutartis, nenumatytas kompensacijos sumokėjimo terminas. Tai, kad vizito pas antstolį metu – 2010-06-18 – V. B. sužinojo apie Z. G. naudai pradėtą vykdyti priverstinį išieškojimą, nepageidavo, jog sumokėtos vykdymo išlaidos nebūtų pervestos naujai į bylą, nepatvirtina, kad V. B. siekė išvengti turtinės prievolės nukentėjusiajai vykdymo, kadangi antstolio kontoroje buvo pradėtos dvi vykdomosios bylos, kuriose skirtingos vykdymo išlaidos, skirtingi kreditoriai. Be to, vengimo vykdyti turtinę prievolę nepatvirtina ir tai, kad V. B. už 60.000 Lt dydžio skolą turtą perleido A. S., o ne bandė turtą parduoti brangiau ir atsiskaityti iš karto tiek su A. S., tiek ir su nukentėjusiąja. Teisme išteisintasis parodė, kad jam jo vaikai – sūnus ir dukra, įdėdami į laikraštį „(duomenys neskelbtini)“ padėjo pardavinėti butą už 70.000 Lt, o garažą už 12.000 Lt, dar vykstant civilinės bylos nagrinėjimui, tačiau pardavimas nebuvo sėkmingas ir tai patvirtina ir su UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010-03-31 pasirašyta pavedimo parduoti butą ir garą sutartis, tačiau ir nekilnojamojo turto agentai to buto ir garažo iki 2010-06-16 nesugebėjo parduoti ar rasti potencialaus pirkėjo. Tai, kad jau po turto perleidimo už skolas A. S. laikraščio „(duomenys neskelbtini)“ skelbimuose dėl garažo bei buto pardavimų nurodyti M. B. ir E. K. mobiliojo ryšio telefonai (2 t. 46, 49–72 b. l.) nepatvirtina, kad V. B. kaltės sukčiavus, kadangi A. S. teisme parodė prašęs M. B. padėti parduoti gautą butą ir garažą, be to, skelbimuose neidentifikuotas butas, kurį galbūt pardavinėjo E. K. ar M. B.. Taigi, parduodamo buto skelbimai po 2010-07-01 nepatvirtina, kad skelbimai apie butą, esatį adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat V. B. kaltės padarius nusikalstamą veiką nepatvirtina ir tai, kad 2010-07-02 butas I. M. buvo parduotas ir 2010-08-25 perparduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 50.000 Lt, o 2010-10-01 parduotas M. V. už 71.000 Lt, kad garažas 2010-06-22 buvo parduotas Ž. J. už 12.000 Lt, kadangi pirkimo-pardavimo sandėris ir turto vertė yra dviejų šalių susitarimo reikalas, be to, šiuos pirkimo-pardavimo sandorius sudarė ne išteisintasis, o visai kitai asmenys. Taip pat pažymėtina, kad buto pardavimas I. M. bei perpardavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 50.000 Lt patvirtina, kad buto perleidimo A. S. metu buto kaina buvo 50.000 Lt. Dėl to kolegija pripažįsta, kad šios paminėtos aplinkybės nepatvirtina, jog V. B., perleisdamas už skolą butą ir garažą A. S. nedaug mažesnę už rinkos (butas buvo labai apleistas, jam reikėjo kapitalinio remonto, didelių investicijų, už didesnę kainą jo niekas nepirko, net neatvyko apžiūrėti), tokiu būdu bandė paslėpti turtą, kad į jį nebūtų nukreiptas priverstinis skolos išieškojimas. O tai, kad E. K. už 50.000 Lt butą nusipirko 2010-08-25, t. y. tą pačią dieną, kai I. M. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė savo 2010-07-02 iš A. S. įsigytą butą, tėra tik atsitiktinumas, kadangi teisme apklaustas nekilnojamojo turto agentūros „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas R. L. parodė, jog jokie butų mainai nebuvo padaryti.

Įvertinus tai, kad nebuvo taikomi jokie apribojimai disponuoti butu ir garažu, kad V. B. nutylėjimas apie didelį finansinį įsipareigojimą kitam kreditoriui neturėjo lemiamos įtakos taikos sutarties sudarymui, t. y. nesant apgaulės, kad V. B. turtinės prievolės – mokėti Z. G. kompensaciją – neišvengė, daroma išvada, kad apeliaciniame skunde nurodyti duomenys nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad tarp Z. G. ir V. B. yra susiklostę išimtinai civiliniai santykiai ir kad ginčai, kilę iš civilinių turtinių santykių, pirmiausia turi būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Dėl to kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertinęs, pagrįstai V. B. išteisino, nes nepadaryta veika turinti BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikalstimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priėmus išteisinamąjį nuosprendį, pagrįstai byloje pareikštas nukentėjusiosios Z. G. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas), o nukentėjusiosios atstovės adv. V. Laukevičienės prašymas dėl išlaidų už atstovavimą priteisimą atmestas, kadangi proceso išlaidos gali būti išieškomos tik iš nuteisto asmens, šiuo gi atveju, V. B. išteisintas (BPK 105, 106 straipsniai).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio atmesti.