Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Šalies argumentai

2. Nuteistasis M. K. skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 7 d. nutartį ir išnagrinėti M. K. prašymą iš esmės bei jį tenkinti: sušvelninti M. K. Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu paskirtą galutinę bausmę.

2.1. Skunde nurodoma, kad teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisinga. Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu 18 metų <...>. Ilgą laiką tarp Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalyje ir to paties straipsnio 4 dalyje esančios priešpriešos, paliekančios abejonę, jog asmuo padaręs nusikalstamas veikas būdamas nepilnametis, gali būti pripažintas recidyvistu/pavojingu recidyvistu, 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos BK 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 str. pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554 buvo panaikintos, įstatymų leidėjui pakeitus nuostatas, susijusias su nusikaltimų recidyvu. Nuteistasis kreipėsi į teismą prašydamas taikyti jo teisinę padėtį lengvinantį naujai įsigaliojusį įstatymą.

2.2. Pasak nuteistojo, teismų praktikoje, įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalies redakcijai, pateikiami išaiškinimai, jog pagal Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kuri padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Atsižvelgiant į tai, apelianto nuomone, kad naujai įsiteisėjęs įstatymas ne tik panaikino anksčiau buvusias ir jau minėtas skunde priešpriešas, o iš esmės galutinai patvirtino, jog konstatuojant nusikaltimų recidyvą, jokiai atvejais į jį negali būti įtraukiamos veikos, kurios asmens buvo padarytos pastarajam dar būnant nepilnamečiu. Tiek gramatinė, tiek loginė nusikaltimų recidyvo sąvokos konstrukcija rodo, jog pirmosios instancijos teismas per siauriai, pernelyg formaliai ir iš esmės neteisingai aiškino nusikaltimų recidyvo sąvokos turinį.

2.3. Teisinę padėtį švelninantis baudžiamasis įstatymas visais atvejais turi grįžtamąją galią. Nagrinėjamu atveju, 2015 m. kovo 24 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos BK 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, asmenų (kiek tai liečia asmenis, pripažintus recidyvistais) baudžiamoji atsakomybė ne tik buvo sušvelninta, tačiau kartu buvo panaikintos įstatymo priešpriešos, panaikinti neaiškumai ir suvienodintas aiškinimas tiek nusikaltimų recidyvo, tiek ir asmenų pripažinimo pavojingais recidyvistais atvejais.

2.4. Anot nuteistojo, nors teismas nurodė, jog dar 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu pavojingu recidyvistu M. K. buvo pripažintas Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, tuo metu galiojusi recidyvo sąvoka apėmė asmenis, veikas padariusius jiems būnant nepilnamečiais; nusikaltimo recidyvo sąvoka įstatymo leidėjo, kaip minėta, buvo pakeista tik 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII - 1554 ir įsigaliojo nuo 2015 m. kovo 24 d., t. y. po daugiau negu penkerių metų po nuosprendžio, kuriuo M. K. buvo pripažintas kaltu priėmimo ir įsiteisėjimo, kas rodo, jog priimant nuosprendį ši nuostata negalėjo ir nebuvo vertinama.

2.5. Nuteistasis teigia, kad nusikaltimų recidyvas ir pavojingas nusikaltimų recidyvas yra skirtingi ir vienas kitą papildantys, dėl to, nesant sąlygų pripažinti nusikaltimų recidyvą (lengvesnį nusikaltimo lygį), nėra galimybės iš karto laikyti kokį nors atvejį pavojingu recidyvu. Tokį aiškinimą patvirtina pati Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies formuluotė, nurodant, jog <...> nusikaltimų recidyvas yra tada kai <....> (Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu <...> nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, kai <...> (Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 4 dalis). Pasak nuteistojo, pripažįstant nusikaltimų recidyvą pavojingu, pagal straipsnio konstrukciją jau turi egzistuoti pats nusikaltimų recidyvas, kurį tokiu - pavojingu - būtų galima pripažinti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 4 dalimi, teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu 18 metų <...>. Vien tokia aptariamoje straipsnio dalyje įtvirtinta nuostata ir Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalis sudaro loginę, viena kitą papildančią recidyvo sampratos konstrukciją, remiantis kuria nesant galimybės pripažinti nusikaltimų recidyvą, t. y. asmeniui veikas padarius nesulaukus įstatyme numatyto (pilnametystės) amžiaus, tuo pačiu nėra ir galimybės pripažinti tokį atvejį (kuris nebus laikomas recidyvu) pavojingu recidyvu.

2.6. Skunde nurodoma, kad priimant 2003 m. kovo 10 d. ir 2005 m. balandžio 1 d. nuosprendžius, M. K. buvo nuteistas už veikas, kurias padarė būdamas nepilnametis, vadinasi 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio priėmimo metu, negalėjo būti pripažintas pavojingu recidyvistu jau vien vadovaujantis ir tuo metu galiojusia Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 4 dalimi. Tuo tarpu po 2015 m. kovo 24 d. atliktų Lietuvos Respublikos BK atitinkamų straipsnių (įskaitant Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio 1 dalies) pakeitimo nebeliko pagrindo pripažinti netgi paprastą nusikaltimų recidyvą, kadangi iki pilnametystės padarytos veikos nebegali būti įtraukiamos į nusikaltimų recidyvą. Pastarųjų institutų taikymo galimybė nepilnamečių atžvilgiu visiškai išnyko.

2.7. Pasak apelianto, asmens pripažinimas recidyvistu ar pavojingu recidyvistu neabejotinai stigmatizuoja asmenį, o tuo pačiu lemia sunkesnių teisinių pasekmių (atsakomybės) jo atžvilgiu taikymą (Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnis), todėl nuteistasis nesutinka su skundžiamos nutarties argumentais apie tai, kad pripažinimas pavojingu recidyvistu neturėjo jokių pasekmių ir buvo nukreiptas į ateitį. Nuosprendžiu pripažinus M. K. pavojingu recidyvistu, jame tuo pačiu nurodyta, jog ryšium su šia aplinkybe M. K. skirta (kaip ir numatyta pagal įstatymą) griežta laisvės atėmimo bausmė, artima maksimaliai laisvės atėmimo bausmei. Tolimesnis recidyvo instituto taikymas po to, kai su tuo susijęs teisinis reguliavimas pasikeitė (sušvelnėjo) nuteistojo atžvilgiu, yra nepagrįstas ir neteisingas. Apeliantas nurodo, kad savo veiksmus ir atsakomybę už juos per visą bausmės atlikimo laikotarpį įvertino, nuoširdžiai gailėjosi dėl susiklosčiusios situacijos, tačiau mano, jog jo atžvilgiu įstatymas neturėtų būti aiškinamas kaip nors ypatingai ir šiuo atveju esant pagrindui taikyti Lietuvos Respublikos BPK 362¹ straipsnį, jame įtvirtintas teisinis reguliavimas turėtų būti taikomas.