- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-10-22
- Bylos Nr.
- PK-1002-616/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-70-3-00050-2013-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Ernesta Montvidienė
- Nukentėjusysis
- B. K.
- Kaltinamasis
- N. K.
- Kategorijos
viešame teisiamajame posėdyje privataus kaltinimo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje N. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Telšių r., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), pensininkas, neteistas,
kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. K. kaltinamas, jog jis apšmeižė B. K., o būtent 2013-07-13, apie 12.30 val., sodo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ penktojoje gatvėje, Šiauliuose, žodžiu, garsiai išsakydamas, kad B. K. yra vagis ir pavogė N. K. žemę, paskleidė apie kitą žmogų- B. K. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią B. K. paniekinti ir pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo.
Be to, N. K. kaltinamas, jog jis įžeidė B. K., o būtent 2013-07-13, apie 12.30 val., sodo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ penktojoje gatvėje, Šiauliuose, žodžiu, garsiai išsakydamas, kad B. K. yra vagis ir pavogė N. K. žemę, paskleidė apie kitą žmogų- B. K. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią B. K. paniekinti ir pažeminti, pakirsti pasitikėjimą juo, taip viešai žodžiu užgauliai pažemino B. K..
Kaltinamasis N. K. savo kaltės pagal pateiktus kaltinimus neprisipažino, parodydamas, kad tokių žodžių, kaip parašė B. K. skunde, jis nepasakė. Sodų bendrijos pirmininkas A. J. su B. K. stovėjo prie jo sklypo, kai jis priėjo, ir norėjo pirmininko kai ko paklausti. Tuo metu tarpusavyje kalbėjo A. J. ir B. K.. Kaltinamasis palaukė, kol jie baigs pokalbį ir tuomet paklausė A. J. , sakydamas „ką man daryti pirmininke, jei iš manęs pavogta žemė“. Tuomet pirmininkas paklausė ar tai padarė B. K., kaltinamasis nurodo, jog pasakė „taip“. B. K. vagimi tiesiogiai nevadino ir nenorėjo apšmeižti ar įžeisti, nes konfliktas dėl per jų sklypus einančios tvoros tęsiasi jau apie 6 metus. Tvorą, įbetonuotą , pastatė B. K. be suderinimo su N. K. ir mano, kad užėmė daugiau N. K. žemės nei priklauso. Šiandien posėdžio metu sužinojo, jog B. K. sklypas nuosavybės teise jam nepriklauso, o B. K. sūnus visiškai su juo nederino tvoros ribų. Ne kartą kreipėsi į B. K., kad būtų grąžinta žemė, tačiau jis tik pažadėdavo ir nieko nedarė. Dėl to kaltinamasis nurodo, jog priėjo prie sodų bendrijos pirmininko ir paklausė ką jam daryti. Žodžių: „tu vagis – tu pavogei mano žemę“, nesakė ir negalvojo taip sakyt. 3500 Lt civilinio ieškinio nepripažįsta, nes B. K. neįžeidė.
Nukentėjusysis B. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad skundą palaiko. Nukentėjęs nurodo, jog jis yra sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ valdybos narys. Liepos 13 d. nukentėjęs kartu su sodų bendrijos pirmininku A. J. stovėjo sodo bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ 5-ojoje gatvėje ties N. K. sklypo teritorija ir kalbėjo apie sodo reikalus. Tuo metu jo žmona dirbo alpinariume, kuris gretimai prie N. K. sklypo. Jam bekalbant su pirmininku, prie jų priėjo susijaudinęs N. K. ir garsiai jam pasakė: „tu vagis, tu iš manęs pavogei žemę“. Taip jis pasakė pirmininkui girdint. Kokią žemę pasak N. K. jis pavogė – jis nekonkretizavo, tačiau suprato, kad N. K. kalba apie savo sklypo žemę, nes jo sklypo tvora ribojasi su nukentėjusiojo sklypu. Sodo sklypas ir jame esantis namelis nuosavybės teise priklauso nukentėjusiojo sūnui D. K.. Tvora tarp sklypų pastatyta maždaug prieš 6 metus, ribos tvoros statymui buvo nustatytos geranoriškai sutarus nukentėjusiajam ir N. K.. Kuomet N. K. ištarė minėtus žodžius, sodų bendrijos pirmininkas pradėjo jį raminti, jog žemė gali būti neteisingai pamatuota, bet tuomet reikia kreiptis į atitinkamas tarnybas ir aiškintis. Nukentėjęs nurodo, jog laukė kaltinamojo atsiprašymo, kadangi jokios žemės iš N. K. jis nevogė, tačiau , nesulaukęs atsiprašymo, kreipėsi į teismą. Nukentėjęs nurodo, jog N. K., pasakydamas, kad B. K. yra vagis, pakirto pasitikėjimą juo kaip kaimynu, sodų bendrijos pirmininko akyse ir jį įžeidė. Tas įvykis jam sukėlė tokias pasekmes: jis turi ligą , susijusią su padidintu kraujo spaudimu, tai gavo šoką, negalėjo net kalbėti, gėrė vaistus, teko važiuoti į ligoninę. Pirmininkas jį ramino, kad tai yra žema ir viskas susitvarkys. Po to, jis ėjo pas šeimos gydytoją ir visi sveikatos duomenys buvo blogi, gydytojas pristatė jį į komisiją dėl invalidumo. Žemės sklypas, kuris ribojasi su N. K. žemės sklypu, esantys sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, nuosavybės teise priklauso jo sūnui D. K., kuris žinojo apie žemės ribų matavimą prieš statant tvorą. Jokio sutikimo iš sūnaus negavo- buvo jų tarpusavio žodinis susitarimas. Kaip žemę išmatavo – sūnus neprieštaravo, nes jis juo pasitiki. Šiai dienai nukentėjusiojo žemės sklypas yra 10 cm mažesnis, nes tai nustatė jis pats ruletės pagalba, tačiau matininkų nekvietė. Nukentėjęs pateikė civilinį ieškinį 3500 Lt žalai atlyginti, kadangi nori mėnesiui sanatorijos gydymo bei iškviesti matininkus. Neturtinę žalą nurodo, jog sudaro kreipimasis pas advokatą, vaistų pirkimas. Yra įsitikinęs, kad jo sklypo ribos yra teisingos, o matininkai atvyktų kaip ekspertai, kad įrodyti, jog viskas yra teisingai išmatuota. Asmenys, kurie girdėjo šį incidentą yra sodų bendrijos pirmininkas A. J.. Dvasiniai išgyvenimai sukelti, nes jis nėra iš N. K. ką nors pavogęs, nei jam ką nors padarė, o jis taip pareiškia, todėl jaučiasi įsižeidęs.
Liudytoja G. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusysis yra jos vyras, o kaltinamąjį ji pažįsta, su juo jau 6 m. net nesisveikina, tačiau tai pradėjo N. K. su žmona ir jie nebendrauja. N. K. juos vagina dėl jų žemes atribojančios tvoros pastatymo. Įvykio dieną liudytojos vyras kalbėjosi su sodų bendrijos pirmininku gatvėje, kiek toliau nuo jų namo. Tuo metu liudytoja tvarkė alpinariumą, už maždaug 3-4 m. nuo tos vietos kur kalbėjosi jos vyras su bendrijos pirmininku. Kai tik pamatė, jog link besikalbančių vyrų ateina N. K., – suprato, kad kažkas bus. N. K. priėjęs prie vyrų pasakė: „tu vagis – tu pavogei iš manęs žemę“. Tuos žodžius pasakė, jos vyrui. Tuomet sodų bendrijos pirmininkas pradėjo aiškinti N. K., kad darytų geodezinius matavimus, kad jiems reikia išsiaiškinti, nes labai negražu taip užpulti. Vykstant tokiam pokalbiui, atėjo N. K. žmona ir jį nusivedė. N. K. dar rodė, kad nėra tiek žemės ir neatitinka tvoros ribos matavimų, tačiau ji nesuprato, ką ten rodo. Konflikto metu vaikščiojo pašaliniai žmonės, bet ji nekreipė dėmesio – tiesiog girdėjo, kad šūkavo. Liudytojos nuomone, N. K. turi pyktį dėl tvoros, tačiau ta tvora yra vietoje, nes visi matavo, derino, todėl nesupranta, kodėl jis dabar širsta. Tą tvorą, atribojančią jų sklypus, jie pastatė maždaug prieš šešis metus, maždaug tiek laiko N. K. su jais nesisveikina. Pas gydytojus liudytoja su savo vyru nuolat važinėja, tačiau po šio įvykio taip pat važiavo, nes vyras turi didelę problemą su padidėjusiu kraujo spaudimu, kuris atsiranda dėl stresų. Vyras nuolat dėl to vartoja vaistus, o dabar čia jam buvo stresas, ligos paaštrėjimas. Po įvykio pas gydytojus vyko po 4-5 dienų.
Liudytojas A. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamąjį pažįsta, su juo normalūs santykiai kaip ir priklauso sodų bendrijos pirmininkui. Jis yra bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkas. Pažįsta ir kaltinamąjį, ir nukentėjusįjį. Įvykio dieną jis stovėjo gatvėje su B. K. priešais N. K. sklypą, o jo ir B. K. sklypai yra kaimynystėje. Jie tarpusavyje šnekėjosi, kuomet prie jų priėjo N. K.. Jis liudytojo klausė, ką jam daryti, nes B. iš jo pavogė žemę. Liudytojas pradėjo aiškinti, kad reikia pasidaryti geodezinius matavimus ir nebekils jokių problemų. Tuomet atėjo N. K. žmona, ji tildė juos, kalbino ir nusivedė N. K.. Taip ir baigėsi šis incidentas. N. K., kiek prisimena, pasakė taip: „pirmininke, ką daryti, B. iš manęs pavogė žemę“. Jis kreipėsi į liudytoją, t.y. į sodų bendrijos pirmininką, o ne į patį B. K.. Turbūt tai buvo pakartota ir dar kartą, kol neatėjo N. K. žmona, su kuria paskui vyko pokalbis. Kiek žino, B. K. savo sklypą yra apsimatavęs, tai tą patį padaryti liudytojas patarė ir N. K., o jis tokių dalykų negali spręsti. Ir anksčiau, ir šiai dienai su B. K. bendrauja, po tokių N. K. žodžių jų bendravimas nepasikeitė, juo pasitikėjimas nepakirto – su juo kaip ir su visais sodininkais bendrauja gražiai. Įvykio metu pašalinių asmenų nepastebėjo.
Liudytojas D. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad N. K. žino iš matymo, su juo nepiktuoju. Nukentėjusysis yra liudytojo tėvas. Įvykyje jis nedalyvavo, tik žino iš tėvo pasakojimų, nes jis skundėsi, kad susipyko su šalia gyvenančiu kaimynu. Dėl ko jie susipyko – jis nelabai klausinėjo, tik tėvas pasakė, kad kaimynas apšaukė dėl tvoros. Sklypas, kuris ribojasi su N. K. sklypu, esančiu sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, yra liudytojo nuosavybė. Tvoros, ribojančios jo ir N. K. sklypus, statyme iš dalies dalyvavo, nes leidimas statyti namą buvo išduotas 2005 m., kuomet jis važinėdavo į Rusijos federaciją ir praktiškai ten gyveno, tai daugumą darbų padarė jo tėvas. Tėvas B. K. visus darbus darė su jo leidimu. Viskas buvo daroma pagal suderintą projektą. Jis su N. K. dėl tvoros nederino – tai darė tėvas. Įgaliojimo tėvas neturėjo – jo niekas nereikalavo. Tėvas sakė, jog su kaimynu N. K. matavo ribas prieš statant tvorą kartu, o kodėl dabar jie pykstasi, jis nežino ir tai yra jų reikalai. Ten jis negyvena, nors ir yra jo nuosavybė. Su N. K. jis nebendravo, pasitikėjo tėvo žodžiais. Namas taip pat pastatytas jo vardu. Visa nuosavybė priklauso jam, o tėvai deklaruoja tik gyvenamąją vietą.
Iš civilinio ieškinio matyti, kad B. K. pareiškė civilinį ieškinį 3500 Lt neturtinei žalai atlyginti (3-4 b. l.).
Iš VšĮ Šiaulių centro poliklinikos 2013-09-10 medicininio pažymėjimo Nr. 365 matyti B. K. sveikatos būklė po insulto (2012) (34 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje numatytas šmeižimas yra paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Tai yra tiesiogine tyčia (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 straipsnio 2 dalis) padaroma nusikalstama veika, todėl asmuo gali būti pripažintas kaltu dėl šmeižimo tik nustačius, kad jis suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ši žemina žmogaus garbę, ir to norėjo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. spalio 4 d nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-4/2011). Paskleista informacija turi būti žmogų žeminanti, galinti pakirsti jo reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo. Tokia informacija turi būti konkreti, kurios faktus galima būtų patikrinti. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimas žodžiu yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 m. gegužės 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-269/2005). Reikšmės neturi, ar toks įvertinimas atitinka tiesą. Įžeidimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti.
Privatus kaltintojas, nukentėjęs B. K. kaltina N. K., kad pastarasis 2013-07-13, apie 12.30 val., sodo bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ penktojoje gatvėje, Šiauliuose, žodžiu, garsiai išsakė, kad B. K. yra vagis ir pavogė iš N. K. žemę. Kaltinamasis kaltinamas dviejų nusikalstamų veikų padarymu – tiek įžeidimu, tiek šmeižimu. Pažymėtina, jog šmeižimo ir įžeidimo nusikalstamų veikų sudėtys skiriasi, nors jų objektas yra tas pats – asmens orumas ir garbė. Šmeižimo atveju paskleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija apie asmenį, t.y. nurodomi konkretūs faktai, neigiamai apibūdinantys asmenį, kurie neatitinka tikrovės. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, teismas nustatė, kad šiuo atveju N. K. nepaskleidė tikrovės neatitinkančios informacijos apie B. K.: iš liudytojo A. J. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, matyti, jog N.K. kreipėsi į sodų bendrijos pirmininką, klausdamas, ką jam daryti, nes B. ( turima mintyje B. K.) pavogė iš jo žemę. Tokį kreipimąsi patvirtina ir pats kaltinamasis N. K., nors nurodo, jog neminėjo vardo B.. Tuo tarpu nukentėjęs B. K. ir liudytoja G. K. nurodo, jog N. K. kreipėsi į B. K. tiesiogiai šiam sakydamas, jog jis yra vagis ir pavogė iš jo žemę. Teismas vadovaujasi nešališko liudytojo A. J. parodymais , dėl išsakyto teiginio dėl pavogtos žemės iš N. K., kadangi teismas laiko, jog nukentėjusiojo sutuoktinė G. K. yra suinteresuotas asmuo šioje byloje, o nukentėjusiojo nurodomos frazės, nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai. Įvertinus byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, matyti, kad B. K. jautėsi apšmeižtas dėl to, kad N. K. kaltino jį dėl netiksliai padalintų žemės ribų, statant tvorą. Būtent dėl šios priežasties N. K. panaudojo tokį žodžių junginį „pavogė žemę“, tačiau tai negali būti vertinama kaip tikrovės neatitinkanti informacija Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalies prasme. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp N. K. ir B. K. vyko konfliktai ilgą laiką iki nagrinėjamos veikos padarymo dėl pastatytos tvoros, jungiančios jų sklypus, kuri galimai , pagal N. K. manymą, pastatyta užimant didesnę jam priklausančio sklypo dalį, nes nėra atlikti tikslūs žemės sklypų matavimai. Šio konflikto atveju, akivaizdu, jog N. K. esamą situaciją hiperbolizavo, ją apibūdindamas, kaip žemės vagystę, nurodant, jog tai padarė B. ( B. K.). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir paskleidusį nevisiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant šia teise, bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą, neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTK) sprendimai bylose Handyside prieš Jungtiną Karalystę ir Lingens prieš Austriją). Vadovaujantis išdėstytu teismas konstatuoja, jog N. K. veikoje nėra tiesioginės tyčios paskleisti apie B. K. tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios pažeminti B. K. arba pakirsti juo pasitikėjimą.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje numatytas įžeidimas yra tyčinis (tiesiogine tyčia padaromas) viešas kito žmogaus užgaulus pažeminimas veiksmu, žodžiu arba raštu. Kaip jau nustatyta, N. K. kreipėsi į sodų bendrijos pirmininką, klausdamas „ ką jam daryti , nes B. iš jo pavogė žemę“. Kaip jau nustatyta, N. K. hiperbolizuotai išreiškė savo nuomonę į esamą susidariusią konfliktinę situaciją dėl tvoros pastatytos N. K. ir D. K. (kur gyvena nukentėjęs B. K.) žemės sklypuose. Nenustatyta, jog N. K. tiesiogine tyčia būtų neigiamai atsiliepęs apie N. K. asmenybę, jo savybes. Be to teismas konstatuoja, jog šioje byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad besitęsiančio konflikto metu buvo atlikti veiksmai, kurie būtų tiek pavojingi, kad siektų baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio (t.y. kraštutinė) priemonė, taikoma už nusikalstamų veikų padarymą. Jos pagalba negali būti sprendžiami civilinio pobūdžio ginčai, taip pat ir kilę konfliktai tarp fizinių asmenų, šeimyninio pobūdžio nesutarimai, kaimynų nesutarimai. Bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, jog kaltinamasis būtų padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje bei 155 straipsnio 1 dalyje, nes N. K. veiksmuose nėra tiesioginė tyčios, būtinos nusikalstamų veikų sudėčiai. Taigi, kaltinamasis N. K. tiek pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį, tiek pagal 155 straipsnio 1 dalį, išteisintinas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kadangi kaltinamasis N. K. išteisintinas, nukentėjusiojo B. K. pareikštas civilinis ieškinys, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatomis, paliktinas nenagrinėtas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 str., 301-302 str., 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 304-305 str., 307 str. 4 d., 308 str., 310 str., 313 str. 3 d., teismas
nusprendžia:
N. K. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
B. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.