Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Klavdija Kruminienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-231-64/2007 m.

Teisėjas Alfredas Vilbikas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 2.4.6.; 1.2.14.2.2..

2007 m. liepos 4 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo I. G. pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2006-08-31 apie 14:00 val. pagrobė prie (duomenys neskelbtini) namo, Šiauliuose, esančioje aikštelėje stovėjusį V. E. priklausantį automobilį Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – 5500 litų vertės, kuriame buvo: įmontuota CD automagnetola – 600 litų vertės, raktų komplektas – 30 litų vertės, 25 litrai dyzelino – 75 litų vertės, viso pagrobė svetimo V. E. priklausančio turto už 6205 litus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė - atmesti.

Nuteistojo I. G. apeliacinis skundas atmestinas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, kuriuos įvertino nepažeisdamas galiojusių įrodymų vertinimo taisyklių, BPK 20 str. nuostatų, todėl pagrįstai pripažino I. G. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuteisė pagal BK 178 str. 2 d..

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltės, kolegijos nuomone, yra argumentuotos ir pagrįstos, atitinkančios bylos aplinkybes. Spręsdamas nuteistojo I. G. kaltės klausimą, teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikusiais teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą, nepadarė.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį I. G. atžvilgiu, rėmėsi surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, tai yra nukentėjusiojo nuosekliais parodymais, liudytojų A. B. , V. S. , T. S. , L. M. , A. N. , R. E. , L. L. , L. V. parodymais, kurie sąryšyje su kitais teismo posėdžio metu ištirtais įrodymais, sutampa ir vieni kitus papildo. Teismas neturėjo priežasties nesiremti nuosekliais ir detaliais, patvirtintais kitais bylos įrodymais nukentėjusiojo, liudytojų A. B. , V. S. , T. S. , L. M. , A. N. , R. E. , L. L. , L. V. parodymais, todėl šiuos parodymus ir laikė I. G. kaltę patvirtinančiais. Teismas skundžiamajame nuosprendyje nurodė, kodėl atmeta liudytojų Š. J. , A. Š. ir E. V. parodymus ir juos laiko melagingais, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nuteistojo draugų A. Š. ir E. V. bei nuteistojo žmonos Š. J. – G. parodymų nepatikimumo. Be to, pirmosios instancijos teismas išsamiai nuosprendyje nurodė, kodėl liudytojo G. M. parodymai dėl prisipažinimo pavogus nukentėjusiojo automobilį yra melagingi, kas leistų suabejoti nuteistojo I. G. nekaltumu. Priešingai, nukentėjusiojo ir liudytojų A. B. , V. S. , T. S. , L. M. , A. N. , R. E. , L. L. , L. V. parodymais, kurie patvirtinami ir kita bylos rašytine medžiaga įrodo būtent nuteistojo I. G. kaltumą. Iš atlikto eksperimento protokolo matyti, kad dienos metu apie 13:30 – 14 val. automobiliu VW Golf nuo (duomenys neskelbtini)namo iki (duomenys neskelbtini) namo Šiauliuose nuvykstama per 9:05 – 10:17 minučių (b.l. 127-128, t. 2), kas patvirtina liudytojos A. B. parodymai, o telekomunikacijų operatorių pateiktų įeinančių ir išeinančių pokalbių išklotinių analizė tik patvirtina, kad įvykio metu I. G. telefonas nuo 13:35 iki 14:15 val. buvo prisijungęs prie bokštelių SI04A (Radviliškio g.), SI05B (Pramonės g.), SI01C (Tilžės g. 107) ir SI10C (Aušros al. 29) (b.l. 129-137, t. 1), kas patvirtina, kad įvykio vieta – Ragainės g. 100b, Šiauliuose, yra minėtų bokštelių veikimo zonoje. Todėl šiuos įrodymus vertinant visumoje tik patvirtina nuteistojo I. G. kaltumą, t.y. įrodo I. G. pavogus automobilį, dėl ko apeliacinės instancijos teismas nesuabejojo.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas, nes teisėjas anksčiau jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl analogiško nusikaltimo kitoje byloje. Be to teisiamojo posėdžio metu, paskelbus teismo sudėtį, tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas nepareiškė nušalinimo bylą nagrinėjančiam teisėjui. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė LR BPK 58-59 str. nurodytų pagrindų ir nuteistojo nurodytas motyvas dėl bylą nagrinėjusio tesiėjo dalyvavimo ankstesnėje nuteistojo atžvilgiu išnagrinėtoje byloje neprieštarauja LR BPK 58 str. 2 d. įtvirtintai nuostatai, jog teisėjas negali dalyvauti procese ar pakartotinai nagrinėti tą pačią bylą. Kaip matyti iš bylos medžiagos Šiaulių miesto apylinkės teismo 2004-05-26 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, kurią nagrinėjo teisėjas A.Vilbikas, I. G. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už pasikėsinimą pagrobti svetimą automobilį BMW 735, v/n (duomenys neskelbtini) įvykdytą 2004-05-15, o skundžiamu nuosprendžiu I. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už 2006-08-31 įvykdytą svetimą automobilio Audi 80, v/n (duomenys neskelbtini) , vagystę. Kaip matyti, I. G. atžvilgiu buvo nagrinėjamos dvi skirtingos bylos, kurias nagrinėjo tas pats teisėjas, tačiau bylos buvo dėl skirtingu laiku įvykdytų skirtingų nusikalstamų veikų - skirtingų automobilių, priklausančių skirtingiems nukentėjusiesiems. Todėl apeliacinės instancijos teismas nenustatė bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo ir apelianto argumentas dėl bylą nagrinėjusio teisėjo šališkumo yra nepagrįstas.

Iš bylos medžiagos matyti ir skundžiamame nuosprendyje išsamiai nurodyta, jog I. G. buvo išaiškintos ne tik įtariamojo teisės, numatytos LR BPK 21 str., bet ir teisė turėti gynėją, ką patvirtina ir byloje esantys įtariamojo laikino sulaikymo (b.l. 151, t. 1), teisės turėti gynėją išaiškinimo protokolai (b.l. 152, t. 1), advokato orderis (b.l. 153, t. 1), jog nuo 2006-08-31 – laikino sulaikymo momento I. G. turėjo gynėją, kuris dalyvavo pranešant jam apie įtarimą, atliekant visus kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus bei sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo (pratęsimo) klausimą, bei teisminiame bylos nagrinėjime. Kaip matyti iš asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų, asmens parodymo atpažinti ir I. G. laikinojo sulaikymo protokoluose nurodytų šių veiksmų atlikimo laiko, tik po to, kai nukentėjusysis I. G. atpažino asmens parodymo atpažinti metu, I. G. buvo laikinai sulaikytas LR BPK 140 str. tvarka (b.l. 51-53, 55-59, 151, t. 1), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad I. G. asmens parodymo atpažinti metu nebuvo pagrindo išaiškinti įtariamo jo teisės turėti gynėją, nes jis byloje dar nebuvo įtariamuoju. LR BPK 21 str. 1 d. nurodo, jog įtariamasis yra asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, arba asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu yra įtariamas, arba į apklausą šaukiamas asmuo, kuriam yra surašytas pranešimas apie įtarimą. Asmens parodymo atpažinimas buvo atliktas laikantis įstatymo nustatytos tvarkos, dėl jo nebuvo pareikšta pastabų ar pažeidimų, be to, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė atliktų procesinių veiksmų teisėtumą. Su šiais teismo argumentais teisėjų kolegija sutinka ir konstatuoja, kad apelianto teiginys, kad jam nuo pat sulaikymo momento ir asmens parodymo atpažinti metu nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą yra nepagrįstas.

Aptarus nuteistojo I. G. apeliacinio skundo teiginius bei pateiktus motyvus, matyti kad nuteistasis nepateikė naujų įrodymų, kurie leistų suabejoti jo kaltumu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 178 str. 2 d.. Apeliaciniame skunde nurodyti nuteistojo I. G. teiginiai išsamiai buvo aptarti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas mano, jog netikslinga iš naujo tirti byloje surinktus ir jau ištirtus įrodymus. Nuteistojo I. G. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir I. G. išteisinti pagal LR BK 178 str. 2 d.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti BK 54 str. reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas, skirdamas bausmę, vykdo ne tik įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltinamojo asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą veiką bei kaltąjį asmenį. Skirdamas bausmę I. G. , pirmosios instancijos teismas minėto įstatymo nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į byloje nustatytų aplinkybių visumą.

Įstatymas reikalauja, kad parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, nurodęs konkrečias aplinkybes, teismas turi numatyti, ar konkretus bausmės rūšies ir dydžio parinkimas leis pasiekti bausmės skyrimo tikslus. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad I. G. praeityje teistas 3 kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei, iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, nerodo noro taisytis, todėl BK 27 str. 1 d. prasme laikomas recidyvistu. Teismas, vertindamas apeliantą, kaip nubaudimo objektą, padarė teisingą išvadą, kad padaryti nusikaltimai yra dėsningas ankstesnės nuteistojo veikos padarinys, kad nuteistasis nekeičia gyvenimo būdo, kad ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės jam pozityvaus poveikio nepadarė, todėl bausmės tikslų, numatytų BK 41 str., nepaskyrus laisvės atėmimo bausmės, pasiekti nepavyks. Be to, LR BK 56 str. įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas už įvykdytą nusikalstamą veiką nuteistajam I. G. skyrė laisvės atėmimo bausmę artimą LR BK 178 str. 2 d. numatytos sankcijos minimumui, išsakė nuomonę dėl kitų bausmių skyrimo netikslingumo. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirta bausmė neprieštarauja proporcingumo principui, yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai ir nėra aiškiai per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo I. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. balandžio 11 d. nuosprendžio atmesti.