Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja A. Meškaitė Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.1; 121.18

NUTARTIS

2008 m. gruodžio 8 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. R. ir atsakovo R. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. R. ieškinį atsakovui R. S. dėl nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės sūnus suvokė savo netinkamą elgesį ir jo pasekmes, t. y. kad E. R. žinojo ir suprato, jog už tikrus pinigus įsigijo virtualius pinigus, kurie nėra civilinės apyvartos objektu. Sūnus dėl amžiaus ir psichologinių ypatumų nesuvokė, kad gauti virtualūs pinigai yra beverčiai, jis nesuprato, kad už savo tėvų pinigus jis jokio turto neįgijo. 2007-02-08 atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė, kuria nustatyta: E. R. pažintiniai procesai susiformavę netolygiai: sugeba gerai įsiminti, išlaikyti ir atgaminti informaciją, tuo tarpu jo gebėjimas mąstyti nėra pakankamai gerai susiformavęs. E. R. 2006-01-09 – 2006-02-09 negalėjo suvokti jo atžvilgiu atliekamų veiksmų esmės, nes tuo metu buvo mažametis, o jo asmenybė pasižymi infantiliškumu. Atsakovas R. S. suprato, jog E. R. dėl savo amžiaus ir psichologinių ypatumų tinkamai nesuvokė atsakovo bei savo veiksmų. Atsakovas pasinaudojo jaunu amžiumi, patiklumu, tikrovės nesuvokimu ir išviliojo svetimus pinigus. 2007-09-17 Šiaulių miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotoja nutartimi nurodė, kad tarp nepilnamečių įvykęs sandoris yra neteisėtas ir dėl patirtos žalos ieškovė turi teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Manytina, kad ginčo santykiui turėtų būti taikomos LR CK XX skyriaus normos. LR CK 6.237 str. nurodo, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Įgytas turtas turi būti grąžintas natūra, o jeigu jis žuvęs ar sužalotas, atlyginama pinigais jo tikroji vertė, buvusi turto įgijimo metu, ir nuostoliai, atsiradę dėl turto vertės pasikeitimo. Pagal CK 6.239 str., jeigu be pagrindo įgijęs turto asmuo šį turtą neatlygintinai perduoda trečiajam asmeniui, tai pareiga jį grąžinti pereina trečiajam asmeniui.

Nagrinėjamoje byloje teismas savo sprendime nurodė, kad ieškinio pagrindas – priteisti iš atsakovo be pagrindo įgytą turtą, neatitinka faktinių aplinkybių ir šis teisinis santykis turi būti kvalifikuojamas kaip žalos atlyginimas, t. y. teismas savo iniciatyva pakeitė ieškinio pagrindą, kas prieštarauja CPK. Teismas savo sprendime visiškai neargumentavo savo teiginio, jog atsakovas iš E. R. gaudavo tikrus pinigus už žaidime naudojamus virtualius pinigus. Teismas darydamas išvadas remiasi ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, pats jų visiškai neanalizuodamas, kas prieštarauja CPK 182 str. bei CPK 4 str. įtvirtintam vienodos teismų praktikos formavimo principui. Teismas pats turėjo vertinti visus byloje esančius įrodymus bei argumentuotai juos priimti ar atmesti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji turėjo byloje nurodomų pinigų kiekį, iš kur ieškovė turėjo ir ar turėjo tokią sumą. Vienintelis byloje esantis įrodymas yra pačio E. R. parodymai, kurie yra nepatikimi. E. R. ikiteisminio tyrimo metu pastoviai keitė savo parodymus, iš pradžių nurodydamas, kad buvo susitikęs keturis kartus, o vėliau nurodė, kad šešis, taip pat keitė pinigų sumas, kurias neva perdavė. E. R. parodymus apie tai, kur padėjo iš tėvų pavogtus pinigus bei kiek tų pinigų iš viso buvo, galėjo įtakoti jo tėvai ar kiti suinteresuoti šios bylos baigtimi asmenys. Byloje esančiuose internetiniuose pokalbiuose ir užfiksuotose sms žinutėse nėra nei vieno tiesioginio įrodymo, jog nors vienas litas ar doleris iš tiesų buvo perduotas. Teismo motyvuojamoje dalyje yra visiškai nenagrinėjamas žalos dydžio klausimas, tik nustatyta, kad atsakovas privalo atlyginti pusę ieškovės neva patirtų nuostolių, kas visiškai prieštarauja CPK 263 str. 1 d. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė teigia, kad buvo neva perduoti ne tik litai, bet ir doleriai. Tuo tarpu teismas nenurodo, nei kaip, nei pagal ką buvo paskaičiuota priteistina suma, t. y. teismas nenurodo nei dolerio keitimo kurso, nei pagal kurios dienos kursą žala buvo paskaičiuota.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį ir esmines bylos aplinkybes, padarė išvadą, jog byloje nagrinėjamas teisinis santykis kvalifikuotinas kaip žalos atlyginimas, o ginčo dalyku laikytinas civilinės atsakomybės instituto taikymas. Toks byloje atliktas įvertinimas laikytinas teismo teisės įvertinti ir kvalifikuoti bylos teisinius santykius realizavimu. Teismas turi teisę atlikti tokį kvalifikavimą ir tai nelaikytina ieškinio ribų viršijimu, kadangi ieškinys buvo tenkintas pareikšto ieškinio reikalavimų ribose. Be to, teismas šią išvadą pagrindė byloje konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. nuostolių atsiradimo metu nustatytu ieškovės ir atsakovo tarpusavio tiesioginio ryšio nebuvimo faktu, nurodydamas, jog ieškovė pati gera valia pinigų atsakovui neperdavė, neketino perduoti ir apie tai, kad pinigai atsakovui bus perduoti, nežinojo.

Teismas, analizuodamas civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus, nustatė, kad ieškovės sūnus sąmoningai slėpė nuo tėvų, jog dalimis ima jų sutaupytus pinigus ir išleidžia virtualiems žaidimams. Iš bylos medžiagos matyti, kad šias faktines aplinkybes patvirtino byloje apklaustas pats ieškovės sūnus E. R.. Teismo išvada, kad ieškovės sūnus aiškiai suvokė savo netinkamą (neteisėtą) elgesį ir jo pasekmes, atitinka byloje nustatytas aplinkybes (teismo posėdžio metu E. R. patvirtino: „Nemanau, kad tėvai man būtų leidę paimti tiek pinigų, todėl jiems nieko nesakiau“). Be to, ieškovės apeliaciniame skunde nurodyta teismo psichiatrijos ekspertizės, atliktos baudžiamojoje byloje Nr. 42-1-101-06, išvada nelaikytina prieštaraujančia tam, jog E. R. slapta imdamas pinigus suvokė šių veiksmų neigiamas pasekmes (išvadoje akcentuojama, kad E. R. negalėjo suvokti ne savo paties veiksmų, bet jo atžvilgiu atliekamų veiksmų esmės). Byloje nustačius, kad be ieškovės sūnaus veiksmų, pripažintinų neteisėtais, atsakovas nebūtų galėjęs pasisavinti pinigų ir tokiu būdu nebūtų atsiradusi žala, pripažintina logiška ir pagrįsta teismo išvada, jog ieškovei žalą padarė abu nepilnamečiai (ieškovės sūnus ir atsakovas) savo neteisėtais veiksmais. Teismo konstatavimas, kad ieškovė turi prisiimti atsakomybę už savo sūnaus veiksmus, atitinka LR CK 6.275 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias atsakomybę už nepilnamečių iki keturiolikos metų padarytą žalą (bylos duomenimis nustatyta, kad E. R. yra gimęs (duomenys neskelbtini), o žalą sukėlę veiksmai buvo atlikti iki 2006-02-09). Atlygintinos žalos dydžio paskirstymas lygiomis dalimis pripažintinas protingu ir iš esmės atitinkančiu ieškovės ir atsakovo kaltės dydžio proporcingumą.

Vertinant teismo priimto sprendimo pagrįstumą atsakovo apeliacinio skundo argumentų aspektu, analizuotinas byloje surinktų įrodymų pakankamumo bei jų vertinimo tinkamumo klausimas. Civilinio proceso kodekso 177 straips­nio 1 da­ly­je nu­ro­dy­ta, kad įro­dy­mai ci­vi­li­nė­se by­lo­se – tai bet ko­kie fak­ti­niai duo­me­nys, ku­riais rem­da­ma­sis teis­mas įsta­ty­mų nu­sta­ty­ta tvar­ka kon­sta­tuo­ja, kad yra ap­lin­ky­bių, pa­grin­džian­čių ša­lių rei­ka­la­vi­mus bei at­si­kir­ti­mus, ir ki­to­kių ap­lin­ky­bių, tu­rin­čių reikš­mės by­lai tei­sin­gai iš­spręs­ti, ar­ba kad jų nė­ra. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovės nepilnametis sūnus E. R. perdavė atsakovui pinigus, rėmėsi bylos šalių paaiškinimais, liudytojų apklausa, baudžiamosios bylos medžiaga. Vertinant šiuos duomenis, pripažintina, kad tiesioginių įrodymų ar prejudicinių faktų, neginčytinai patvirtinančių pinigų ir konkretaus jų kiekio perdavimo faktą ir aplinkybes, byloje nėra. Tačiau pareikštų reikalavimų ar atsikirtimų pagrįstumas byloje gali būti nustatomas ne vien tik tiesioginių įrodymų ar prejudicinę galią turinčių faktų pagrindu. Dažnai dėl objektyvių priežasčių byloje tokių įrodymų neįmanoma surinkti. Teismų praktikoje įtvirtinta su įrodinėjimu susijusi teisės aiškinimo ir taikymo bendra taisyklė numato, jog teis­mo iš­va­das pagrin­džia­ntiems įro­dy­mams yra keliami pa­ti­ki­mu­mo, są­sa­ju­mo ir leis­ti­nu­mo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtinta Lie­tu­vos Res­pub­li­kos teis­mų prak­ti­kos, tai­kant Ci­vi­li­nio pro­ce­so ko­dek­so nor­mas, reg­la­men­tuo­jan­čias įro­di­nė­ji­mą, ap­žval­ga). Atsižvelgiant į bylos medžiagą, nenustatyta, kad įrodymai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, neatitinka leistinumo (duomenys, kurių įstatymas nedraudžia laikyti įrodymais) bei są­sa­ju­mo (įro­dy­mų ry­šio su by­la) reikalavimų. Išanalizavus byloje skir­tin­go pobūdžio įro­di­nė­ji­mo prie­mo­nėmis (ieškovės, liudytojų parodymai, baudžiamosios bylos rašytiniai įrodymai) surinktus duomenis ir nenustačius esminių prieštaravimų tarp jų ar klas­to­ji­mo po­žy­mių, pripažintina, kad šie įrodymai taip pat nepažeidžia įrodymams keliamo patikimumo reikalavimo. Nors atsakovas byloje buvo pareiškęs, kad baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai gali būti suklastoti, tačiau jokių duomenų, galinčių pagrįsti šiuos teiginius, nebuvo pateikta. Byloje apklaustas liudytojas A. V. patvirtino, kad duomenų apie galimo klastojimo faktus nėra ir tokio klastojimo tikimybė dėl objektyvių priežasčių yra labai maža. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pripažintina, kad teismas atsakovo argumentus dėl galimo klastojimo pagrįstai atmetė kaip neįrodytus.

Ieškovės, liudytojų A. R., E. R. parodymai, ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai, baudžiamojoje byloje esantys įrodymai apie tarp atsakovo ir ieškovės nepilnamečio sūnaus E. R. vykusį bendravimą telefoninio ir kompiuterinio ryšio priemonėmis, užfiksuotas internetinio pokalbio turinys – visi šie byloje surinkti įrodymai vieni kitiems neprieštarauja ir iš esmės sutampa. Kitokių, šiuos duomenis paneigiančių, įrodymų byloje pateikta nėra. Vien tik atsakovo kategoriškas šių aplinkybių neigimas, kuris nėra paremtas jokiais papildomais faktiniais duomenimis, neatsveria šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų visumos, todėl pripažintina, kad byloje nustatytas pinigų perdavimo faktas ir šio perdavimo aplinkybės yra pagrįstos pakankamais įrodymais. Tokia išvada laikytina atitinkančia įrodinėjimo procese taikytiną ti­ki­my­bių pu­siau­svy­ros prin­ci­pą, t. y. Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo Ci­vi­li­nių by­lų sky­riaus pri­im­to­se nu­tar­ty­se su­for­mu­luo­tą įro­di­nė­ji­mo tai­syk­lę, nustatančią, kad, ar tam tik­ros ap­lin­ky­bės, su­si­ju­sios su gin­čo da­ly­ku, eg­zis­ta­vo ar­ba ne­eg­zis­ta­vo, teis­mas spren­džia rem­da­ma­sis ti­ki­my­bių pu­siau­svy­ros prin­ci­pu – jei­gu pa­teik­ti įro­dy­mai lei­džia teis­mui pa­da­ry­ti iš­va­dą, kad yra di­des­nė ti­ki­my­bė, jog tam tik­ri fak­tai eg­zis­ta­vo, ne­gu ne­eg­zis­ta­vo, teis­mas pri­pa­žįs­ta tuos fak­tus nu­sta­ty­tais.

Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nenustatyta procesinės ar materialinės teisės normų taikymo ar aiškinimo pažeidimų. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, atitinkančiu teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo šio sprendimo panaikinti ar pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.