- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-05
- Bylos Nr.
- AS-525-423-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01318-2012-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Anatolijus Baranovas
- Pareiškėjas
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijos
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Vilniaus rajono savivaldybės administracija skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) viršininko 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-20677 (toliau – ir Sprendimas) kaip neteisėtą iš esmės. Taip pat prašė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Sprendimo galiojimą.
Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, jog, nesustabdžius Sprendimo vykdymo, savivaldybė privalės sumokėti 426 889 Lt mokestinę nepriemoką, o tai turės neigiamos įtakos savivaldybės gyventojams, nes tokio dydžio sumos išmokėjimas nėra numatytas savivaldybės biudžete. Tuo tarpu antstoliams įpareigojus nepriemoką sumokėti, savivaldybė bus priversta sumažinti kitų funkcijų vykdymo finansavimą arba imti paskolą. Teigė, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, savivaldybė negalės tinkamai realizuoti jai priskirtų funkcijų, patirs nuostolių. Nesustabdžius Sprendimo galiojimo, o teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį būtų sunkesnis, nes nurodytu laikotarpiu savivaldybė patirtų nuostolius, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais. Nurodė, jog apyvartinių lėšų jau neturi, imama paskola, todėl papildomų lėšų išmokėjimas užtrauktų dar didesnę finansinę naštą. Be to, nuo gegužės 1 d. įvedama vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, dėl ko atsirado papildomų išlaidų. Pabrėžė, jog Sprendimo vykdymas sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas Sprendimo nevykdymas. Nesustabdžius Sprendimo galiojimo, būtų sunkesnis aplinkos apsaugos priemonių įgyvendinimas. Pažymėjo, jog savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo, todėl netgi priėmus jai nepalankų teismo sprendimą, išieškojimas vis tiek būtų galimas. Pagrįsdamas prašymą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A520-158/2012).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi prašymo netenkino.
Pažymėjo, jog pareiškėjas savo prašymo iš esmės nemotyvavo, grindė prielaidomis dėl lėšų trūkumo, tam tikrų funkcijų vykdymo sutrikimo, kurios negali pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo. Teigė, jog galimas lėšų stygiaus atsiradimas ar iškilsiantys nepatogumai nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
II.
Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartį ir priimti naują nutartį – patenkinti jo prašymą. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir prašymas pirmosios instancijos teismui.
Papildomai pabrėžia, jog, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. AS858-206/2010, AS438-06/2008, AS261-296/2008, AS438-354/2009, AS438-473/2009), skundžiamo Sprendimo vykdymas, nesulaukus, kol bus išnagrinėta byla, sukeltų didesnius padarinius, nei laikinas sprendimo nevykdymas. Pakartotinai pažymi, jog savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo, todėl netgi priėmus savivaldybei nepalankų teismo sprendimą, išieškojimas vis tiek būtų galimas. Nagrinėjamu atveju kyla grėsmė, kad nesustabdžius Sprendimo išieškoti galiojimo, bus pradėti realūs priverstiniai piniginių lėšų išieškojimo veiksmai iš savivaldybės. Tokia pozicija, pareiškėjo teigimu, atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (byla Nr. AS520-158/2012).
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo netenkinti.
Pažymi, jog šiuo atveju pareiškėjas nurodė argumentus, išskirtinai susijusius su ginčijamo Sprendimo įvykdymo sunkumais, jo neigiamomis (finansinėmis) pasekmėmis savivaldybei ir kitų programų įgyvendinimui, o ne su būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis. Tuo tarpu Sprendimo įtaka savivaldybės finansinei padėčiai parastai nevertintina kaip ypatinga (išskirtinė) aplinkybė, patvirtinanti, kad teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių sunkią jo finansinę padėtį. Atitinkamai teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, kilusi žala galėtų būti atlyginta Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintais pagrindais.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, ginčydamas Inspekcijos 2012 m. balandžio 12 d. Sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-20677, kuriuo nuspręsta iš Vilniaus rajono savivaldybės administracijos turto išieškoti į biudžetą 426 889 Lt. Pareiškėjas prašo laikinai sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą iki teismas išnagrinės bylą pagal jo skundą.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis).
Sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, be kita ko, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (bylos Nr. AS16-528/2007, AS10-349/2007).
Pareiškėjas prašymą taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą – grindžia tuo, kad, priešingu atveju, jis privalės sumokėti 426 889 Lt mokestinę nepriemoką, o tai turės neigiamos įtakos savivaldybės gyventojams, nes tokio dydžio sumos išmokėjimas nėra numatytas savivaldybės biudžete, sutriks savivaldybės funkcijų įgyvendinimas, negalės būti įgyvendinamos specialiosios programos.
Pažymėtina, jog, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas pateikė argumentus, patvirtinančius būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl skundžiamoje nutartyje nepagrįstai pažymėta, jog pareiškėjas savo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nemotyvavo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktus argumentus, sprendžia, jog byloje yra nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, jog pakankamai didelės mokestinės nepriemokos išieškojimas, remiantis ginčijamu Sprendimu, gali sukelti pareiškėjui nepageidaujamas pasekmes, kurių pagrindu kai kurių savivaldybės funkcijų įgyvendinimas būtų apsunkintas. Todėl atitinkamai sutiktina su pareiškėjo pozicija, jog, nurodytų aplinkybių kontekste, reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymas galėtų turėti įtakos ne tik pareiškėjui, bet ir kitiems asmenims (savivaldybės gyventojams). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. AS143-98/2010) taip pat patvirtina, jog, esant tam tikroms aplinkybėms, gali būti pripažinta, kad sprendimas, kurio pagrindu gali būti atliekamas išieškojimas iš subjekto turto, gali sukelti pasekmes, kurių pašalinimas susijęs su papildomais sunkumais, ir tai sudaro pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju kaip tik ir susiklostė nurodyta situacija, sudaranti pagrindą taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pastebėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (byla Nr. AS520-158/2012) yra spręsta, kad tuo atveju, jeigu subjektas, iš kurio turto turi būti išieškoma mokestinė nepriemoka, yra viešasis juridinis asmuo (kaip yra ir nagrinėjamu atveju), turintis savarankišką biudžetą, nėra jokios grėsmės, kad priėmus pareiškėjui nepalankų teismo sprendimą, nurodytos sumos išieškojimas nebebus galimas. Nurodytas išaiškinimas papildomai patvirtina prielaidų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones egzistavimą nagrinėjamu atveju.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje kilusio ginčo, prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, atsižvelgusi į tai, kad Sprendimo galiojimo laikinas sustabdymas šiuo atveju sukeltų mažesnes neigiamas pasekmes nei reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas, sprendžia, jog byloje yra pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai sustabdyti Sprendimo galiojimą iki teisme bus išnagrinėta bylą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkintinas.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, 71 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria
pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos atskirąjį skundą patenkinti.
Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti pareiškėjo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos prašymą ir iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2012 m. balandžio 12 d. sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.17-08)-320-20677 galiojimą.
Nutartis neskundžiama.