Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. T. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 1 d., ir nuteistas laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant jį per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, atlyginti nusikalstama veika padarytą 2 500 Lt dydžio turtinę žalą nukentėjusiajam Š. K.

Iš A. T. nukentėjusiajam Š. K. priteista 2 500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) litų dydžio padaryta turtinė žala.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. T. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 23 d., apie 16 val., Tauragės rajone, „(duomenys neskelbtini)“ kaime, pagrobė Š. K. priklausančią 25 tonų talpos metalinę talpą 2 500 Lt vertės, tuo padarydamas Š. K. 2 500 litų turtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje jo kaltę grindė ir tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis savo kaltę pripažino visiškai, nurodė, jog metalinė talpa niekam nepriklauso. Tačiau jis visada žinojo, kad jo tėvas turėjo metalinę talpą, bet turtiniais reikalais rūpinosi brolis ir sesuo, todėl nežinojo visų smulkmenų ir ikiteisminiame tyrime iš pradžių tokių aplinkybių nenurodė, nes pats tiksliai nežinojo ir metalinės talpos dokumentų neturėjo. Pripažino kaltę ir ėjo pas Š. K. kalbėtis, nes buvo išsigandęs dėl sūnaus A. T., kuris apskritai niekuo nekaltas, o jam pareiškė įtarimus, apkaltino bei bylą jam nutraukė tik tada, kai jis, apeliantas, visiškai prisipažino. Tačiau jis niekada – nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu, nesakė, kad žinojo apie Š. K. galimas teises į šią metalinę talpą, jis aiškino, jog manė, kad ji niekam nepriklauso, liko nuo kolūkio laikų.

Apeliantas toliau pažymi, kad vagystės (BK 178 str.) dalyku gali būti tik svetimas turtas. Svetimu turtu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. prasme nėra laikomi bešeimininkiai daiktai, t. y. daiktai neturintys savininko arba kurių savininkas nežinomas. Tokio bešeimininkio daikto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. prasme. Už šiuos veiksmus asmeniui gali kilti civilinė atsakomybė, o esant atitinkamoms sąlygoms, bet ne šiuo atveju, ir baudžiamoji atsakomybė už radinio pasisavinimą (BK 185 str.). Jam nebuvo žinoma, kad talpa priklausytų kokiam nors asmeniui, ir teisme surinktais įrodymais vargu ar galima teigti, kad talpos savininkas yra žinomas ir jis neabejotinai yra Š. K.

Vagystės subjektyvioji pusė pasižymi tuo, kad vagystė yra tik tyčinis nusikaltimas. Kaltininkas suvokia, kad turtas yra svetimas ir nori jį neatlygintinai užvaldyti. Tačiau jis visada teigė, kad imdamas tą metalinę talpą galvojo, kad ji niekam nepriklauso, jog ji yra niekieno, palikta ir pamiršta nuo kolūkio laikų. Vėliau giminaičiai dar patvirtino, kad ta talpa yra jų tėvo. Taip manyti jis turėjo pagrįstą pagrindą, kadangi talpa laukuose stovėjo metų metais, buvo surūdijusi ir niekieno nenaudojama. Be to, jis ją paėmė nieko neslėpdamas, vežėsi prie jos darbininkus iš metalo supirktuvės, ji buvo ilgą laiką pjaustoma, jis ten visą laiką buvo ir tikrai neabejojo, kad ji neturi šeimininko. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai nepasisakė dėl subjektyviosios pusės, nors ji akivaizdžiai nerodo tyčios pasisavinti svetimą daiktą.

Apeliacinis skundas toliau grindžiamas ir tuo, kad Š. K. metalinę talpą įvertino 2500 Lt, taip pat pareiškė ir tokio dydžio civilinį ieškinį byloje, kuris buvo patenkintas visiškai, nors Š. K. paskutiniame teismo posėdyje jau teigė, kad sumažintų civilinį ieškinį iki 2000 Lt. Akivaizdu, kad byloje apskritai nebuvo pateikta jokių įrodymų dėl metalinės talpos vertės, kurie leistų pagrįsti prašomo dydžio civilinį ieškinį. Š. K. teigė, kad už talpą buvo neva mokėta 260 rublių ar litų, prašė priteisti 2500 Lt, po to sutiko mažinti ieškinį iki 2000 Lt, o apklausiamas nurodė, kad talpa buvo sena, surūdijusi, stovėjo laukuose ne mažiau kaip 20 metų.

Byloje taip pat yra duomenys, kad už metalinę talpą kaip metalo laužą buvo gauta 1 002.95 Lt, kitokių objektyvių talpos vertės įrodymų nėra. Suprantama, kad subjektyviai baudžiamajame procese labiau ginami yra nukentėjusiojo interesai, tačiau teismo nuosprendis turi būti objektyvus ir paremtas tik surinktais bei patikrintais įrodymais. Tai, žinoma, liečia ir civilinį ieškinį, juolab, kad ta pati suma yra inkriminuojamo nusikaltimo sudėtyje, ir skirtuose įpareigojimuose. Todėl tuo atveju, jeigu apkaltinamasis nuosprendis jam būtų paliktas galioti, metalinės talpos vertė ir civilinio ieškinio dydis turėtų būti sumažintas iki 1 002,95 Lt.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo A. T. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Nuteistojo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas keliomis argumentų grupėmis: pirma tuo, kad jokių nuosavybės teisę į metalinę talpą įrodančių dokumentų nukentėjusysis byloje nepateikė, ta talpa pats niekada nesinaudojo, talpa stovėjo ne jo valdose, o laukuose, be to, ginčo objektu tapusi metalinė talpa iš tikrųjų priklausė nuteistojo mirusiam tėvui F. T.; antra, tuo, jog nuteistajam nebuvo žinoma, kad talpa priklausytų kokiam nors asmeniui, todėl tokio bešeimininkio daikto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. prasme; trečia, objektyviais byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad metalinės talpos vertė yra ne 2 500 Lt, o 1 002,95 Lt.

Teisėjų kolegija išsamiai išnagrinėjusi visus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis konstatuoja, kad bylos duomenimis nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta visiškai. Teisėjų kolegija neabejoja, kad nuteistasis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas A. T. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pagrindžiančius įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 1 d. nustatyta, kad tas, kas pagrobė svetimą turtą, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Pažymėtina, kad vagyste (svetimo turto pagrobimu) pažeidžiama viena prigimtinių žmogaus teisių – teisė į nuosavybę. Nuosavybės neliečiamumo užtikrinimas reiškia savininko, kaip subjektinių teisių turėtojo, teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių ir valstybės pareigą ginti bei saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją.

Vagystės dalyku gali būti tik svetimas turtas. Svetimu paprastai laikomas turtas, kuris kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas. Šiuo atveju svarbu tai, kad paimamas turtas yra kito asmens nuosavybė ar yra teisėtai jo valdomas (išsinuomotas turtas, paskolintas, patikėtas saugoti ir kt.). Kaltininkas visais atvejais į pavogtą turtą (daiktą) neturi jokių teisių. Jam nėra perduota teisė jį valdyti dėl darbo ar prievolinių teisinių santykių (t. y. nėra už jį materialiai atsakingas).

Kaip teisingai apkaltinamajame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai, kad apeliantas pagrobė būtent svetimą turtą įrodo nukentėjusiojo, liudytojų J. M., J. L., P. A. parodymai duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiais, jog byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad metalinė talpa būtų priklausiusi nukentėjusiajam, tačiau pagrobto turto (metalinės talpos) priklausomybę nukentėjusiajam nagrinėjamu atveju visiškai įrodo jo paties ir liudytojų nuoseklūs bei logiški parodymai.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 2 d. nustatyta, kad ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Be to, įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 str. 3 d.).

Taigi, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Teisminio bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu nukentėjusysis Š. K. parodė, kad bendrovė norėjo parduoti dvi bačkas, J. M. pasiūlė jam tas bačkas ir jis nusipirko tas bačkas už 260 litų ar rublių. Pirko jis iš bendrovės, kur už pajus buvo gauta, pagal parduodamų daiktų sąrašą. Pirkimų dokumentų jis neturėjo, dokumentai sudegė kartu su jo namu ir visais kitais namo dokumentais. Tos bačkos stovėjo aikštelėje ir laukė progos kada jos bus jam reikalingos. Ji gerai stovėjo ir niekam netrukdė. T. buvo atėjęs ir prašė, kad atsiimtų pareiškimą, jo atsiprašė, tačiau pinigų nedavė. Sakė jam, kad bačka būtų vietoje (b. l. 84-85).

Liudytoju apklaustas J. M. teismo posėdyje parodė, kad ardėsi kolūkis, vandens bačkos liko bendrovei. Bendrovė po trejų metų skirstėsi ir tas bačkas dalijo už pajus. Bačkas gavo bendrovės nariai Š. K., bačkas nupirko iš bendrovės, iš kažkokio žmogaus, praėjo daug laiko. Š. K. nupirko dvi bačkas iš dviejų bendrovių, iš augalininkystės bendrovės, ir iš dirbtuvių bendrovės. Tas talpas daug kas norėjo pirkti, savininką jis nurodydavo Š. K. (b. l. 85). Teismo posėdyje liudytojas J. L. taip pat parodė, kad gal prieš penkerius metus klausė J. M., kam priklauso bačka, jis sakė, kad bačka yra Š. K. Tuo metu jis norėjo ją nusipirkti. Š. K. jam pasakė, kad bačka neparduodama, nes jam pačiam reikės (b. l. 85). Be to, liudytojas P. A. teisminio nagrinėjimo metu aiškiai nurodė, jog jis buvo augalininkystės bendrovės narys nuo 1992 m. įsikūrimo. Bendrovė iširo 2000 m. Bačką buvo nupirkęs Š. K. iš buvusio bendrovės vadovo K. Per kelis kartus atidavinėjo turtą, tačiau dar buvo likę pora bačkų, tai Š. K. ir nusipirko. V. K. buvo bendrovės „Trepai“ pirmininkas. Š. K. nupirko bačką iš V. K., o ne iš bendrovės. Jam pats V. K. buvo sakęs, kad ta bačka jam nereikalinga ir ją parduos (b. l. 94).

Taigi, nukentėjusiojo bei minėtų liudytojų parodymais duotais teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad už tam tikrą pinigų sumą nukentėjusysis Š. K. metalines talpas (bačkas) buvo įsigijęs iš buvusios bendrovės „Trepai“ ar jos vadovo (pirmininko). Akcentuotina tai, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Todėl nagrinėju atveju tiek nukentėjusiojo Š. K., tiek liudytojų J. M., J. L., P. A. parodymais duotais bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad metalinė talpa (bačka) priklausė būtent Š. K. Nors byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų šias aplinkybes, tačiau anksčiau nurodytas teisinis reglamentavimas byloje reikšmingų aplinkybių nedraudžia įrodinėti liudytojų parodymais.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad minėti liudytojai galėtų būti šališki ar suinteresuoti bylos baigtimi. Juolab, kad teisme jie pasirašė, jog yra įspėti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 163 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str., jog už melagingus parodymus yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Todėl abejoti jų parodymų teisingumu bei objektyvumu byloje nėra jokio pagrindo.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, jog nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai duoti pirmosios instancijos teisme įrodo, kad pavogta metalinė talpa priklausė Š. K.

Nuteistasis apeliuoja į tai, kad ginčo objektu tapusi metalinė talpa iš tikrųjų priklausė jo mirusiam tėvui F. T., tačiau byloje ištirtais duomenimis tokia nuteistojo pozicija yra visiškai paneigta.

Liudytojas J. M. teismo posėdyje parodė, kad jie su kaltinamojo tėvu F. T. iš kolūkio išėjo pirmieji. Ardėsi ūkis, jie gavo savo dalį, jis savo. Vandens bačkos liko bendrovei. Amžinatilsi jo tėvas gavo visko – gyvulių, padargų, o bačkų niekas nedalino, jos perėjo bendrovei. Bendrovė po trejų metų skirstėsi ir tas bačkas dalijo už pajus (b. l. 85). Liudytojas J. L. teismo posėdyje parodė, kad A. T. tėvą pažinojo, tačiau apie jo buvimą bendrovėje nieko nežinojo (b. l. 85). Juoba, liudytojas P. A. apylinkės teisme parodė, kad to, jog ta bačka galėtų priklausyti A. T. negali būti. Kadangi jis gyvena šalia buvusios saugyklos, kur buvo bačkos, už 200 metrų. Ši teritorija buvo aptverta, joje buvo sandėliuojami chemikalai. Tos bačkos tvarkingai stovėjo aikštelės gale. Iki chemikalų išvežimo, ta teritorija ir visa kita, buvo ir saugoma. Po kiek laiko išvežė chemikalus, nebeliko ką saugoti, tai ir tvoros buvo nuardytos (b. l. 94).

Dokumentai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, yra įstaigų, įmonių, organizacijų dokumentai: raštai, pažymos, apskaitos dokumentai, posėdžių protokolai ir kiti oficialūs dokumentai (BPK 96 str. 1 d. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantys rašytiniai duomenys gauti iš įvairių valstybinių institucijų taip pat nesuteikia jokio pagrindo manyti, jog pagrobtas turtas (metalinė talpa) galėjo priklausyti nuteistojo tėvui F. T.

Iš Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2014-02-06 atsakymo R. T. matyti, kad Departamento duomenimis UAB „Veluikiai“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2004-03-24, o Tauragės rajono žemės ūkio bendrovei „Trepai“ nebuvo iškelta bankroto byla. Taip pat buvo pažymėta, kad Departamentas jokios informacijos, susijusios su Jūsų, F. T., tėvo pirkto turto dokumentais, neturi (b. l. 81). Tauragės rajono savivaldybės administracijos 2014-03-03 Pažyma apie neperduotus saugoti dokumentus patvirtina, kad Tauragės rajono savivaldybės archyve rasta, kad Žemės ūkio bendrovės „Veliukiai“ archyviniai dokumentai išsaugoti iš dalies. Esamuose dokumentuose nėra duomenų apie ŽŪB veiklos laikotarpį ir jos nariams parduotą turtą. Todėl negali nurodyti F. T. įsigyto turto iš ŽŪB „Veluikiai“ už pajinius įnašus (b. l. 91). Byloje taip pat yra VSDFV Šilalės skyriaus Pažyma apie asmens valstybinio socialinio draudimo laikotarpius patvirtina, kad apelianto tėvas F. T. Tauragės rajono žemės ūkio bendrovėje „Veliukiai“ dirbo nuo 1993-07-01 iki 1993-12-31, bei nuo 1994-01-01 iki 1994-02-18 (b. l. 90). Tačiau visa ši informacija, kaip jau minėta prieš tai, niekaip nepatvirtina tos aplinkybės, jog metalinė talpa, kurią pavogė A. T., galėjo priklausyti jo tėvui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad visi nuteistojo skundo argumentai apie tai, kad metalinė talpa iš tikrųjų priklausė jo mirusiam tėvui F. T., yra nepagrįsti.

Apeliantas pateiktame skunde taip pat dėsto daug argumentų apie tai, kad jam nebuvo žinoma, jog talpa priklausytų kokiam nors asmeniui, todėl tokio bešeimininkio daikto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu BK 178 str. prasme. Nuteistais akcentuoja, jog realiai jis pasisavino bešeimininkį daiktą, tačiau tokie jo dėstomi argumentai taip pat yra nepagrįsti.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 str. nustatyti nuosavybės teisų įgijimo pagrindai. CK 4.47 str. 5 p. numatyta, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pasisavinant bešeimininkį daiktą. CK 4.57 str. yra apibrėžta bešeimininkio daikto sąvoka. CK 4.57 str. 1 d. nustatyta, kad bešeimininkiu daiktu laikomas daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas.

Dėl anksčiau aptartų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog minėta metalinė talpa atitiktų bešeimininkio daikto sampratą (požymių visumą). Pirmiausia, anksčiau aptartais įrodymais neabejotinai yra nustatyta nukentėjusiojo nuosavybės teisės į metalinę talpą. Antra, metalinės talpos buvimo vieta – Tauragės rajone, Vėliukių kaime, aikštelėje, negali būti laikoma tokia vieta, kurioje esantis daiktas galėtų būti vertinamas kaip bešeimininkis, t. y. kuris prieš tai niekam nepriklausė arba kurio savininkas atsisakė, arba kurį pametė ar paslėpė (radinys). Prie byloje esančio 2013-11-08 Apžiūros protokolo esanti vaizdo lentelė patvirtina, kad metalinę talpą (bačką) laikė mūrinis stovas. Vaizdo lentelė taip pat patvirtina, jog minėtas mūrinis stovas yra nuvirtęs (b. l. 4-6). Taigi, visa tai leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistasis nusikalstamu būdu pasisavinęs metalinę talpą, be to, pasitelkęs kitus asmenis, negalėjo nesuprasti, jog ji nėra bešeimininkis daiktas.

Be to, jau minėtais liudytojo P. A. parodymais nustatyta, kad jis gyvena šalia buvusios saugyklos, kur buvo bačkos, už 200 metrų. Ši teritorija buvo aptverta, joje buvo sandėliuojami chemikalai. Tos bačkos tvarkingai stovėjo aikštelės gale. Iki chemikalų išvežimo, ta teritorija ir visa kita, buvo ir saugoma. Po kiek laiko išvežė chemikalus, nebeliko ką saugoti, tai ir tvoros buvo nuardytos (b. l. 94). Visą tai leidžia teigti, jog tame pačiame kaime gyvenantis nuteistasis tiesiog negalėjo nežinoti šių aplinkybių.

Kaip minėta, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje vidiniam įsitikinimui taip pat labai svarbūs Š. K. parodymai apie tai, kad pas jį į namus buvo atvykęs A. T. ir prašė, jog jis atsiimtų pareiškimą dėl talpos vagystės ir jam dovanotų. Nukentėjusysis jam pasakė, kad duotų 2000 Lt arba metalinę talpą grąžintų į vietą ir pretenzijų nebeturės. A. T. jam atsakė, kad pinigų neturi ir prašė, kad dovanotų veltui. Jis nesutiko (b. l. 10-11, 84). Be to, 2014-01-10 Įtariamojo apklausos protokolas patvirtina, jog A. T. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, t. y. kad 2013 m. pavasarį sugalvojo parduoti metalinę talpą, kuri buvo pastatyta laukuose, buvusioje bendrovės laikais vadinamoje „(duomenys neskelbtini)“, adresu „(duomenys neskelbtini)“ k., Tauragės r., maždaug nuo jo gyvenamosios sodybos, esančios Keterių k., Tauragės r., apie 800 metrų (b. l. 39-40). Nors apeliantas teisminio nagrinėjimo metu paneigė šį įtariamojo apklausos metu padarytą prisipažinimą, tačiau jis turi įtakos teisėjų vidiniam įsitikinimui vertinant bylos duomenų visumą bei sprendžiam apie nuteistojo suvokimą, jog jis suprato, kad pasisavina svetimą daiktą. Nuteistojo A. T. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d., yra įrodyta visiškai. Abejoti jo kalte nėra jokio pagrindo.

Apeliantas taip pat prašo nukentėjusiajam Š. K. priteista 2 500 Lt dydžio padarytą turtinę žalą sumažinti iki 1 002,95 Lt, kadangi objektyviais byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad metalinės talpos vertė yra ne 2 500 Lt, o 1 002,95 Lt. Tačiau teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis (ieškovas) Š. K. atsakovui pareiškė 2500 Lt dydžio civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo (b. l. 12). Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant apie civilinio ieškinio dydžio pagrįstumą taip pat svarbu tai, kad nukentėjusysis pačiame pirminiame pareiškime policijai nurodė, kad pavogtos metalinės talpos vertė yra 2 500 Lt (b. l. 1). Byloje esantis Pirkimo-pardavimo aktas serija AS Nr. 84 iš tikrųjų patvirtina, kad pavogtą metalinę talpą pardavus UAB „Amerija“ kaip metalo laužą, ji buvo įvertinta 1002,95 (b. l. 16). Tačiau apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, metalo laužas (supjaustyta metalinė talpa) negali būti tokios pačios vertės kaip ir sveikas, t. y. ankstesnę savo formą turintis ir pagal paskirtį galimas naudoti daiktas. Todėl darytina išvada, kad nukentėjusiajam turėjo būti atlyginti tikrai didesnė suma nei 1002,95 Lt. Be to, nukentėjusiojo įvertinta padaryta žala – 2 500 Lt, yra protingo dydžio, reali kaina tokios paskirties ir gabaritų daiktui (metalinei talpai) įvertinti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino visiškai ir iš apelianto priteisė 2 500 Lt turtinę žalą (BPK 44 str. 10 d., 109, 115 str.).

Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. nuosprendis pripažintinas pagrįstu bei teisėtu ir nekeistinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo A. T. apeliacinį skundą atmesti.