- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-22
- Bylos Nr.
- eI-1587-535/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04820-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- UAB „Lietuvos rytas“
- Atsakovas
- Visuomenės informavimo etikos asociacijai
- Trečiasis asmuo
- S. V. F., A. L.
- Kategorijos
- 27.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) , Inos Kirkutienės ir Violetos Balčytienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Lietuvos rytas“ skundą atsakovui Visuomenės informavimo etikos asociacijai ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims S. V. F. , A. L. dėl sprendimo panaikinimo
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB „Lietuvos rytas“ kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti atsakovo Visuomenės informavimo etikos asociacijos Visuomenės informavimo etikos komisijos 2016 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr.EKS-25/16 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimus“ ir priteisti UAB „Lietuvos rytas“ turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Visuomenės informavimo etikos komisija (toliau – ir Komisija) 2016 m. lapkričio 9 d. priėmė sprendimą , kad dienraštyje “Lietuvos rytas” paskelbtoje žurnalisto A. L. publikacijoje (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) pažeistos Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 ir 6 straipsnių nuostatos. Ginčo publikacija dienraštyje „Lietuvos rytas“ buvo paskelbta dar (duomenys neskelbtini). Trečiasis suinteresuotas asmuo S. V. F. dėl ginčo publikacijos kreipėsi Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, reikalaudamas nustatyti ar šia publikacija nėra pažeidžiamos Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatos. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, išnagrinėjusi S. V. F. skundą, 2013 m. gruodžio 16 d. sprendimu pripažino Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų pažeidimus. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimu, su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Teismas , išnagrinėjęs skundą, 2015 m. birželio 19 d. sprendimu nustatė eilę procesinių pažeidimų, padarytų priimant Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimą, ir įpareigojo Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos asociaciją priimti naują sprendimą. LVAT 2016 m. birželio 20 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu skiriamo įspėjimo ir reikalavimo paneigti informaciją pobūdžio bei šių poveikio priemonių taikymo termino išaiškino, kad valstybės prievarta gali būti išreikšta įvairiomis formomis, t. y. ne tik baudžiamojo, atgrasomojo pobūdžio administracinėmis nuobaudomis. Žurnalistų etikos inspektoriaus įspėjimo, kaip poveikio priemonės, tikslas iš esmės yra įspėti apie viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) padarytus teisės pažeidimus bei tokiu būdu siekti teisės pažeidimų prevencijos. Tuo tarpu Žurnalistų etikos inspektoriaus reikalavimas paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją yra orientuotas į tai, kad būtų pašalinti viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veikla galbūt padaryti visuomenės teisių ir interesų (pvz., teisės į teisingą, tikslią, nešališką informaciją) bei privačių asmenų teisių ir interesų (pvz., privataus gyvenimo, asmens garbės ir orumo) pažeidimai. Todėl atsižvelgiant į šiuos poveikio priemonių tikslus bei teisinę prigimtį, byloje spręsta, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas negali būti priskirtinas prie ATPK 21 straipsnyje įtvirtintos administracinių nuobaudų sistemos ir negali būti tapatinamas su įspėjimu, įtvirtintu ATPK 23 straipsnyje. LVAT apibrėžė, kad - Žurnalistų etikos inspektoriaus įpareigojimas viešai paskelbti priimtą sprendimą yra prilyginamas poveikio priemonei; ši poveikio priemonė nėra tapati ATPK apibrėžtoms poveikio priemonėms; įstatyme yra spraga, nes jame nėra apibrėžtas poveikio priemonės skyrimo terminas, todėl taikytina įstatymų analogija; pritaikius įstatymo analogiją, terminas tokiai poveikio priemonei taikyti yra 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Pareiškėjo nuomone, yra pagrindas šiuos LVAT išaiškinimus pagal analogiją taikyti ne tik Žurnalistų etikos inspektoriaus, bet ir Komisijos priimamų sprendimų atžvilgiu. Kaip matyti iš Ginčo publikacijos paskelbimo datos ((duomenys neskelbtini)), nuo jos paskelbimo praėjo (duomenys neskelbtini) metų. Pareiškėjas pažymėjo, kad analogiškoje byloje Nr. I-3628-331/2015 (pirmoji instancija) ir A-320-146/2016 (apeliacinė instancija)) teismas, nukreipdamas skundą nagrinėti Komisijai iš naujo, nurodė 2 mėnesių terminą. Šis terminas kaip tik sutapo su 2 metų terminu, praėjusiu po ginčo publikacijos paskelbimo. Nors šiuo atveju teismas konkretaus termino nenurodė, Komisija turėjo įvertinti tokias aplinkybes kaip ginčo publikacijos paskelbimo diena, laikotarpis, praėjęs nuo publikacijos paskelbimo ir skundo nagrinėjimo Komisijoje, bei LVAT praktiką šiuo klausimu ir atsisakyti nagrinėti skundą, suėjus nustatytam dviejų metų terminui. Komisija turėjo atsisakyti skundą nagrinėti pakartotinai, suėjus skundo nagrinėjimo ir nuobaudų skyrimo terminui (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 ir 3 p.) Komisija, priimdama skundžiamą Sprendimą, jo dėstomojoje dalyje nurodė, kad: „Pareiškėjas skundą dėl Publikacijos taip pat buvo padavęs ir Žurnalistų etikos inspektorei (toliau - Etikos inspektorė). Etikos inspektorė šį skundą išnagrinėjo ir 2013 m. lapkričio 21 d. dėl jo priėmė sprendimą Nr. SPR-134 <...>. Remdamasi surinktais įrodymais <...> Etikos inspektorė nustatė, jog banko (duomenys neskelbtini) bankroto paskelbimą lėmė ne Pareiškėjui padarytas poveikis, <...>, (duomenys neskelbtini) išlaidas sudarė ne tik atlyginimas už darbą Pareiškėjui <...>. Remdamasi visomis šiomis nustatytomis aplinkybėmis, Etikos inspektorė Sprendime konstatavo, jog <...> Publikacijos teiginiuose paskelbta informacija neatitinka tikrovės“. Toliau Komisija daro išvadą (konstatuoja), jog Žurnalistų etikos inspektorės nustatytų aplinkybių Komisijai pakanka pripažinti, jog buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis, reikalaujantis skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones, ir 6 straipsnis, reikalaujantis kritiškai vertinti informacijos šaltinius. Skundžiamame sprendime daugiau nėra jokių tyrimo rezultatų, nuorodų, komentarų, paaiškinimų, kodėl Komisija priėmė būtent tokį sprendimą (išskyrus nuorodą į Žurnalistų etikos inspektorės atlikto tyrimo rezultatus). Komisija, nagrinėdama skundą, pati savarankiškai nenustatė jokių naujų aplinkybių. Žurnalistų etikos inspektorė ir Komisija yra skirtingi subjektai viešosios informacijos leidėjų ir skleidėjų veiklos priežiūros kontekste, atliekantys skirtingas funkcijas, todėl Komisija turėjo pati atlikti išsamų skunde nurodytų aplinkybių tyrimą, esant poreikiui rinkti papildomus įrodymus ir remdamasi Komisijos atlikto tyrimo duomenimis, priimti sprendimą dėl Etikos kodekso nuostatų pažeidimo, o ne remtis ŽEI kompetencijos ribose atlikto tyrimo medžiaga ir, ja vadovaujantis, savo kompetencijos ribose pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimą.
Ginčo publikacija yra parengta pamfleto formatu. Ji ir atspausdinta specifinėje laikraščio vietoje skirsnyje pavadinimu „Tarp kitko“. Pamfletas - grožinės literatūros ir publicistikos žanras – satyrinis aktualios tematikos kūrinys, išjuokiantis, ironizuojantis konkretų asmenį arba asmenų grupę (dažniausiai visuomenės veikėjus), socialines politines institucijas. Šio žanro plėtotė reikalauja sąlyginio visuomenės ir valstybės demokratiškumo lygio, cenzūros nebuvimo. Komisija, priimdama Skundžiamą sprendimą, šios aplinkybės neįvertino. Akivaizdu, kad pamfletui nekeliami tokie pat reikalavimai, kaip žurnalistinio tyrimo publikacijai. Ginčo publikacijoje palyginimo būdu pateikiama tam tikra informacija apie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bankroto procedūras. Operuojant pateikiamais skaičiais, ironiškai keliamas retorinis klausimas – kodėl dviejų bankų bankroto procedūrų kainos taip žymiai skiriasi?
Skundžiamame sprendime yra nurodyta, kad neva ginčo publikacijos autorius labai nusikalto Kodekso nuostatoms, nes parašė, kad S. V. F. komandai už 8 darbo dienas buvo sumokėta 17 mln. litų. Nors iš tikrųjų, kaip išsiaiškino Etikos inspektorė, šie pinigai buvo skirti ir turto paieškai, jo apsaugai ir pan. Tačiau, kaip nurodyta Ginčo publikacijoje, Ūkio banko atveju pakako 45 tūkst. litų, nors šio banko ir jo akcininko turtas taip pat reikalingas paieškų užsienyje bei apsaugos. Taigi, Komisija sąmoningai ar nesąmoningai neįvertino Ginčo publikacijos žanro ir tikrosios paskirties (pašiepti valdžios institucijų sprendimus) ir pareikalavo iš autoriaus absoliutaus tikslumo.
Ginčo publikacijos autorius, pasinaudodamas Konstitucine kritikos teise, Publikacijoje kritikavo įgaliotų institucijų priimtus sprendimus (konkrečiai dėl dviejų bankų bankroto administratorių pasirinkimo). Pareiškėjas pažymėjo, kad prielaidos negali atitikti tikrovę arba jos neatitikti, nes prielaida nėra teiginys. Prielaida - tai nuomonė, priimama sąlyga, pradinis samprotavimo teiginys. Nuomonė – požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai, reiškinių ar įvykių vertinimai. Nuomonė yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (Visuomenės informavimo įstatymo 2 str. 36 p.). Komisijos Skundžiamame sprendime išsakyta pozicija, kad prielaida gali prieštarauti ne tik žurnalistų etikai, bet ir teisei, mažų mažiausiai keistas, nes tokia pozicija akivaizdžiai riboja konstitucinę kritikos laisvę ir pažeidžia tiek konstitucinę, tiek Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintą nuostatą, draudžiančią persekioti už kritiką, o juo labiau už nuomonės pareiškimą.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą, kuriuo nesutiko su skundu, prašė atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 2013 m. gruodžio 16 d. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens S. V. F. skundą dėl A. L. publikacijos (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir nusprendė jog Publikacijoje buvo pažeisti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 4 ir 8 straipsnių reikalavimai. 2015 m. birželio 19 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4367-171/2015 Vilniaus apygardos administracinis teismas Komisijos sprendimą panaikino ir įpareigojo Asociaciją, Komisijos teisių ir pareigų perėmėją, priimti naują sprendimą. LVAT 2016 m. birželio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1073-442/2016 paliko šį teisimo sprendimą nepakeistą. Vykdydama teismo įpareigojimą, Asociacija 2016 m. spalio 19 d. ir lapkričio 9 d. posėdžiuose išnagrinėjo S. V. F. skundą iš naujo ir nustatė, jog ginčo publikacijoje buvo kritikuojama Lietuvos banko vadovo V. V. veikla, galimai netinkamai vykdant ir (ar) užtikrinant (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bankroto procedūras, taip pat išsakomos prielaidos dėl trečiojo suinteresuoto asmens, buvusio (duomenys neskelbtini) laikinojo administratoriaus, korupcijos. Publikacijoje, be kita ko, buvo paskelbta: (duomenys neskelbtini) atveju S. F. komandai buvo atseikėta net (duomenys neskelbtini) už 8 darbo dienas“ . „O gal S. F. tokie dideli pinigai buvo sumokėti, kad jis staiga pakeistų nuomonę? Juk vos atvykęs užsienietis oficialiai pareiškė, kad (duomenys neskelbtini) – ne tik mokus, bet ir neturi likvidumo problemų“. Savo skunde S. V. F. nurodė, jog publikacijos autorius sąmoningai iškreipė faktus bei pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. S. V. F. teigimu, žurnalistui buvo žinoma, kad nors iš pat pradžių S. V. F. pranešimuose ir buvo paskelbta, jog bankas nėra nemokus, netrukus, 2011 m. lapkričio 17 d. spaudos konferencijoje, šis teiginys buvo oficialiai paneigtas, nurodant, jog jis neatitinka tikrovės ir, jog taip buvo paskelbta dėl teksto spausdinimo bei vertimo klaidos. Skunde S. V. F. taip pat pažymėjo, jog publikacijos autorius niekuomet nesikreipė į jį dėl paaiškinimų šiuo klausimu pateikimo. S. V. F. skundą dėl Publikacijos taip pat buvo padavęs ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai . Inspektorius atliko išsamų visų su publikacija susijusių faktinių aplinkybių tyrimą ir 2013 m. lapkričio 21 d. priėmė sprendimą Nr. SPR-134, kuris yra galiojantis. Remdamasis tyrimo metu surinktais įrodymais Inspektorius nustatė ir sprendime konstatavo, jog (duomenys neskelbtini) bankroto paskelbimą lėmė ne S. V. F. padarytas poveikis dėl jo atlyginimo dydžio, o konkrečios Lietuvos banko ir paties S. V. F. nustatytos netinkamos šio banko valdymo aplinkybės, o (duomenys neskelbtini) išlaidas sudarė ne tik atlyginimas už darbą S. V. F., bet ir atlygis jo samdytiems konsultantams, išlaidos, susijusios su pasirengimu bankroto procesui, su (duomenys neskelbtini) administravimu susijusios išlaidos užsienyje ir su (duomenys neskelbtini) turto paieška ir apsauga susijusios išlaidos užsienyje, t. y anksčiau nurodytuose publikacijos teiginiuose paskelbta informacija neatitinka tikrovės. Pagal Kodekso 3 straipsnį, gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones, o perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi skleisti teisę ir etiką pažeidžiančių nuomonių. Pagal Kodekso 6 straipsnį žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, o jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, skelbiamoje informacijoje tai turi būti nurodyta.
Komisija padarė išvadą, kad publikacijos autoriui turėjo būti žinoma, jog (duomenys neskelbtini) pripažinimą nemokiu nulėmė ne S. V. F. sumokėto atlyginimo dydis, o objektyvios nuo S. V. F. valios nepriklausančios aplinkybės. Kilus abejonėms dėl tikrųjų klaidingo pranešimo apie tariamą banko mokumą priežasčių, publikacijos autorius galėjo kreiptis dėl informacijos patikslinimo į patį S. V. F. ir (ar) oficialius Lietuvos banko atstovus, tačiau to nepadarė. Komisija skundžiamame sprendime pagrįstai ir teisėtai konstatavo, jog publikacijoje išsakytos žinomai tikrovės neatitinkančios prielaidos dėl S. V. F. korupcijos, neva nulėmusios jo poziciją dėl banko pripažinimo nemokiu, laikytinos prieštaraujančiomis tiek teisei, tiek ir profesinei žurnalistų etikai ir, jog tokiais veiksmais buvo pažeisti Kodekso 3 straipsnio reikalavimai.
Publikacijoje taip pat buvo paskleista netiksli ir neteisinga informacija apie tai, jog (duomenys neskelbtini) suma buvo sumokėta S. V. F. komandai vien tik už darbą. Informacija apie tai, kam buvo skirta ir panaudota nurodyta pinigų suma galėjo būti patikrinta, tačiau publikacijos autorius savo pareigos atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus neatliko arba sąmoningai paskleidė netikslias ir neteisingas žinias, todėl Komisija konstatavo, jog tokiais veiksmais buvo pažeisti Kodekso 3 ir 6 straipsnių reikalavimai.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad priimdama skundžiamą sprendimą, Komisija iš tiesų rėmėsi Inspektoriaus atlikto tyrimo metu nustatytomis ir įrodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis, jog publikacijoje paskelbti ginčo teiginiai neatitinka tikrovės. Komisija taip pat atliko išsamų savarankišką tyrimą – pareiškėjui ir publikacijos autoriui buvo pasiūlyta pateikti raštiškus paaiškinimus dėl skundo, dviejų posėdžių metu buvo išklausyti žodiniai pareiškėjo atstovo paaiškinimai, o dėl to, kad publikacijos autorius nepateikė jokių paaiškinimų ir neatvyko į pirmąjį Komisijos posėdį, jam pakartotinai buvo siūloma tai padaryti . Komisija atliko visapusišką ir išsamų visų skunde nurodytų aplinkybių tyrimą, o pareiškėjo kaltinimai yra nepagrįsti. Atsakovo vertinimu, publikacijoje ne tik buvo paskelbta žurnalisto nuomonė ir (ar) komentaras tam tikrais klausimais, bet buvo paskleista ir konstatuojamojo pobūdžio netiksli ir neteisinga informacija. Nei Komisijai pateiktuose raštiškuose paaiškinimuose, nei savo žodiniuose paaiškinimuose abiejų Komisijos posėdžių metu pareiškėjas nenurodė, jog publikacija turėtų būti laikoma pamfletu ir vertinama atsižvelgiant į šio žanro ypatybes. Net jei publikacija ir laikytina pamfletu, jai vis vien yra taikomi pagrindiniai viešai reiškiamai nuomonei teisės aktų keliami reikalavimai, nes nei Visuomenės informavimo įstatymas, nei Kodeksas nenumato išlygų, leidžiančių satyriniuose kūriniuose skleisti teisę ir etiką pažeidžiančias nuomones. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalį nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Ginčo publikacijos autoriui buvo žinoma, jog banko (duomenys neskelbtini) pripažinimą nemokiu nulėmė ne S. V. F. korupcija, o objektyvios nuo S. V. F. valios nepriklausančios aplinkybės. Publikacijos autorius, paskleisdamas nuomonę apie S. V. F. korupciją, sąmoningai iškreipė jam žinomus faktus ir duomenis, t. y. paskleidė žinomai tikrovės neatitinkančias teisei ir etikai prieštaraujančias prielaidas.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo S.V. F. su skundu nesutiko, prašė atmesti, kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad skundžiamas sprendimas naikintinas, nes jis buvo priimtas suėjus dvejų metų senaties terminui. Pažymėjo, kad Inspektorius ir Komisija yra savo esme skirtingos institucijos, kurios atlieka skirtingas funkcijas bei priima skirtingus sprendimus pagal savo kompetenciją, todėl negalima sutapatinti ir jų priimamų sprendimų. S.V. F. nuomone, LVAT nutartyje, kuria remiasi pareiškėjas, yra kalbama tik apie laikotarpį, per kurį Inspektorius turi teisę taikyti poveikio priemones, t.y. įspėjimą bei įpareigojimą viešai paskelbti Inspektoriaus priimtą sprendimą. Šioje nutartyje nėra kalbama apie tai, kad praėjus 2 metams nuo pažeidimo, Inspektorius neturi teisės priimti sprendimo, kuriuo būtų konstatuojamas pažeidimas. Nurodo, kad Komisijos sprendimas yra pagrįstas, kadangi Komisijos funkcijos neapima atitikties tikrovei faktų nustatymo, tai patenka į Inspektoriaus kompetenciją. Inspektorius priėmė sprendimą, kuriuo pripažino, kad pareiškėjas publikacijos teiginiais skelbė tikrovės neatitinkančias žinias, kurios žemino trečiojo suinteresuoto asmens S.V. F. garbę ir orumą ir pažeidė kitus visuomenės informavimo principus. Šis Inspektoriaus sprendimas nebuvo skundžiamas teismui. Nurodė, kad Komisija sudarė sąlygas pareiškėjui pateikti savo paaiškinimus raštu ir juos įvertino. Publikacijos autorius neatsižvelgė į beveik prieš pusantrų metų iki publikacijos rengimo oficialiai ir viešai paneigtą informaciją, sąmoningai iškraipė faktus, nesąžiningai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją „maskuodamas“ ją sakinio klausiamąja forma, todėl Komisija pagrįstai laikė, kad paskleisti teiginiai nelaikytini nuomone.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. L. atsiliepimo į skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas Konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo 2016-11-09 sprendimo Nr.EKS-25/16 „Dėl pripažinimo padarius Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimus“, kuriuo nuspręsta pripažinti, jog dienraštyje „Lietuvos rytas“ žurnalisto A. L. publikacijoje (duomenys neskelbtini) ( (duomenys neskelbtini) ) buvo pažeistas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis, nustatantis, kad gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones bei 6 straipsnis, nustatantis, kad žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, o jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, skelbiamoje informacijoje tai turi būti nurodyta.
Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 70 str. nustatė, kad tokia žurnalisto veikla, kai pažeidžiamos šio kodekso nuostatos, yra pagrindas: viešosios informacijos rengėjo administracijai tokiam žurnalistui taikyti drausminio poveikio priemones; profesiniam žurnalistų susivienijimui, tokį jam priklausantį žurnalistą pašalinti iš susivienijimo; suinteresuotiems asmenims ginti savo pažeistas teises; taikyti kitas įstatymu nustatytas sankcijas. Tapačios galimybės taikyti sankcijas Kodeksą pažeidusiam žurnalistui yra numatytos ir dabar galiojančiame LVIEK 63str.
Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) dienraštyje „Lietuvos rytas“ paskelbta publikacija (duomenys neskelbtini). 2013-08-12 skundu Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai S.V. F. paprašė įvertinti, ar Publikacijos teiginiu „O gal S. F. tokie dideli pinigai buvo sumokėti, kad jis staiga pakeistų nuomonę? Juk vos atvykęs užsienietis oficialiai pareiškė, kad (duomenys neskelbtini) – ne tik mokus, bet ir neturi likvidumo problemų.“ Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai (skleidėjai) nepažeidė profesinės etikos normų, o nustačius profesinės etikos normų pažeidimus, juos konstatuoti ir pagal kompetenciją priimti kitus sprendimus, taip pat įpareigoti viešosios informacijos rengėją (skleidėją) paskelbti komisijos sprendimus atitinkamuose visuomenės informavimo priemonėse.
2013-12-16 sprendimu Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pripažino, kad dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijoje (duomenys neskelbtini) buvo pažeisti Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3, 4 ir 8 straipsniai. 2015-06-19 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu Nr. I-4367-171/2015 Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2013-12-16 sprendimas buvo panaikintas, o Visuomenės informavimo etikos asociacija įpareigota priimti naują sprendimą. LVAT 2016-06-20 nutartimi Nr. A-1073-442/2016 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-06-19 sprendimą paliko nepakeistą. 2016-11-09 sprendimu Nr. EKS-25/16 Visuomenės informavimo etikos komisija vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-06-19 sprendimą administracinėje yloje Nr. I-4367-171/2015 ir išnagrinėjusi S.V. F. skundą dėl A. L. publikacijos (duomenys neskelbtini))“ ((duomenys neskelbtini)) nusprendė pripažinti jog A. L. publikacijoje (duomenys neskelbtini)) ((duomenys neskelbtini)) buvo pažeistas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 3 straipsnis, nustatantis, jog, gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones, o perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi skleisti teisę ir etiką pažeidžiančių nuomonių, ir 6 straipsnis, nustatantis, jog žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, o jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, skelbiamoje informacijoje tai turi būti nurodyta. Skundžiamu sprendimu UAB „Lietuvos rytas“ buvo įpareigotas paskelbti šį sprendimą laikraštyje „Lietuvos rytas“.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Visuomenės informavimo etikos komisijos 2016-11-09 sprendimo Nr. EKS-25/16 teisėtumas bei pagrįstumas. Pareiškėjo vertinimu atsakovas turėjo vadovautis LVAT praktika ir atsisakyti skundą nagrinėti pakartotinai, suėjus skundo nagrinėjimo ir nuobaudų skyrimo terminui ( remiasi LVAT 2014-03-12 nutartimi Nr. A662-996/2014), kurioje LVAT išaiškino, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus įpareigojimas viešai paskelbti priimtą sprendimą yra prilyginamas poveikio priemonei, o terminas tokiai poveikio priemonei taikyti yra 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos. Pareiškėjas nurodo, kad nuo ginčo publikacijos paskelbimo (duomenys neskelbtini) iki skundžiamo sprendimo priėmimo praėjo (duomenys neskelbtini) metų. Pareiškėjas netiksliai perteikia LVAT išaiškinimų esmę, nepagrįstai nurodydamas, kad LVAT apibrėžė, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus įpareigojimas viešai paskelbti priimtą sprendimą yra prilyginamas poveikio priemonei, kadangi LVAT administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 nagrinėjo ir aiškino klausimą dėl termino, per kurį Žurnalistų etikos inspektorius gali išnagrinėti gautą skundą ir priimti sprendimą dėl viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) įspėjimo už Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimą bei pareikalauti paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją. VIĮ 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Visuomenės informavimo etikos komisija savo veikla siekia užtikrinti Kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija. Visuomenės informavimo etikos komisija yra kolegialus Asociacijos sprendimus pagal šio straipsnio 3 dalyje numatytą kompetenciją priimantis organas. Komisija atlieka šias funkcijas: rūpinasi viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų profesinės etikos ugdymu; nagrinėja profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė viešosios informacijos rengėjai ar skleidėjai informuodami visuomenę; nagrinėja asmenų skundus dėl viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklos, galimai pažeidus Kodekso nuostatas, taip pat nagrinėja viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų tarpusavio ginčus dėl Kodekso pažeidimų; bendradarbiaudama su valstybės įstaigomis ir institucijomis užtikrina visuomenės raštingumo naudojantis visuomenės informavimo priemonėmis plėtrą, informacijos kritinio vertinimo ir analizės principų sklaidą; organizuoja renginius visuomenės informavimo srities profesinės etikos klausimais, dalyvauja įgyvendinant valstybės institucijų strateginio planavimo programas, veiklos planus (VIĮ 461 str. 1 ir 3 d.). Tuo tarpu Žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos VIĮ nuostatos (VIĮ 49 str. 1 d.) ir kuris, išnagrinėjęs suinteresuoto asmens skundą, turi teisę priimti sprendimus: įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti; reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją; kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas ir Asociaciją dėl pastebėtų šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų; Administracinių nusižengimų kodekso nustatytais atvejais pradėti administracinio nusižengimo teiseną; Administracinių nusižengimų kodekso nustatytais atvejais nagrinėti administracinių nusižengimų bylas ir skirti administracines nuobaudas; skundą (pareiškimą) pripažinti nepagrįstu; tyrimą, pradėtą savo iniciatyva, baigti, jeigu pažeidimai ar aplinkybės, dėl kurių buvo pradėtas tyrimas, nepasitvirtina; atsisakyti nagrinėti skundą (pareiškimą); skundo (pareiškimo) nagrinėjimą nutraukti (VIĮ 50 str. 3 d.). Atsižvelgiant į VIĮ įtvirtintus skirtingus Žurnalistų etikos inspektoriaus ir atsakovo tikslus, funkcijas ir kompetenciją, laikytina, kad nėra pagrindo šiuo atveju remtis aptartais LVAT 2014-03-12 nutarties Nr. A662-996/2014 išaiškinimais ir taikyti 2 metų senaties terminą poveikio priemonei taikyti. Poveikio priemonės tikslas yra nukreiptas į asmens (visuomenės) pažeistų teisių bei interesų atkūrimą ir orientuotas į tai, kad būtų pašalinti viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veikla galbūt padaryti visuomenės teisių ir interesų (pvz., teisės į teisingą, tikslią, nešališką informaciją) bei privačių asmenų teisių ir interesų (pvz., privataus gyvenimo, asmens garbės ir orumo) pažeidimai. Gi šioje byloje ginčijamu sprendimu konstatuotas Žurnalistų etikos kodekso 3 ir 6 straipsnių pažeidimas nelaikytinas poveikio priemone. Įpareigojimas pareiškėjui paskelbti sprendimą laikraštyje „Lietuvos rytas“ yra paskirtas ne atsakovo valia, o įstatymo nuostatomis – VIĮ 461 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose komisija nustatė šiuos pažeidimus, ir šio įstatymo 44 straipsnyje nustatyta paneigimo paskelbimo tvarka. Skundžiamu sprendimu buvo konstatuota, kad pareiškėjas ginčo publikacija pažeidė Žurnalistų etikos kodekso 3 ir 6 straipsnių nuostatas. Žurnalistų etikos kodekso 3 straipsnyje įtvirtinta, kad gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones. Perteikdami įvairias nuomones, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai neturi skleisti teisę ir etiką pažeidžiančių nuomonių. Žurnalistų etikos kodekso 6 straipsnis nustato, kad žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, skelbiamoje informacijoje tai turi būti nurodyta. Žurnalistų etikos kodekso nuostatų pažeidimą atsakovas konstatavo nustatęs, jog ginčo publikacijos autoriui turėjo būti žinoma, jog (duomenys neskelbtini) pripažinimą nemokiu nulėmė ne S.V. F. sumokėto atlyginimo dydis, o objektyvios, nuo šio asmens valios nepriklausančios, aplinkybės. Skundžiamame sprendime pažymima, kad kilus abejonėms dėl tikrųjų klaidingo pranešimo apie tariamą banko mokumą priežasčių, ginčo publikacijos autorius galėjo kreiptis dėl informacijos patikslinimo į patį S. V. F. ir/ar oficialius Lietuvos banko atstovus, tačiau to nepadarė. Atsakovas padarė išvadą, jog ginčo publikacijoje išsakytos žinomai tikrovės neatitinkančios prielaidos dėl galimos S. V. F. korupcijos, neva nulėmusios jo poziciją dėl banko pripažinimo nemokiu, laikytinos prieštaraujančiomis tiek teisei, tiek ir profesinei žurnalistų etikai. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad ginčo publikacijoje buvo paskleista netiksli ir neteisinga informacija apie tai, jog (duomenys neskelbtini) suma buvo sumokėta S. V. F. komandai vien tik už darbą. Informacija apie tai, kam buvo skirta ir panaudota nurodyta pinigų suma gali būti patikrinta, tačiau publikacijos autorius savo pareigos atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus neatliko arba sąmoningai paskleidė netikslias ir neteisingas žinias. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas, nagrinėdamas S. V. F. skundą, pats savarankiškai nenustatė jokių naujų aplinkybių ir nepagrįstai rėmėsi išskirtinai tik Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013-11-21 sprendimu Nr. SPR-134 nustatytomis aplinkybėmis ir vertinimais. Pareiškėjas nurodo, kad ginčo publikacija yra parengta pamfleto formatu, o šio žanro plėtotė reikalauja sąlyginio visuomenės ir valstybės demokratiškumo lygio, cenzūros nebuvimo, t.y. jai nekeliami tokie pat reikalavimai, kaip žurnalistinio tyrimo publikacijai. Pareiškėjas nurodo, kad Komisija neįvertino ginčo publikacijos žanro ir tikrosios paskirties – pašiepti valdžios institucijų sprendimus – ir pareikalavo iš autoriaus absoliutaus tikslumo. Darytina išvada, kad iš ginčo publikacijos turinio akivaizdu, jog ne dėl valdžios institucijų veiksmų, o būtent S. V. F. sumokėtų pinigų, buvo keliama prielaida apie pastarojo korumpuotumą. Ginčo publikacijoje nurodyta: “ <…>“(duomenys neskelbtini) atveju S. F. komandai buvo atseikėta net (duomenys neskelbtini) už 8 darbo dienas. <…> O gal S. F. tokie dideli pinigai buvo sumokėti, kad jis staiga pakeistų nuomonę? Juk vos atvykęs užsienietis oficialiai pareiškė, kad (duomenys neskelbtini) – ne tik mokus, bet ir neturi likvidumo problemų.<…> Atmestinas pareiškėjo teiginys, jog ginčo publikacijos autorius, pasinaudodamas Konstitucine kritikos teise, kritikavo įgaliotų institucijų priimtus sprendimus dėl bankroto administratorių pasirinkimo. Žurnalistų etikos kodekso pažeidimas konstatuotas ne dėl valdžios institucijų veiksmų ar sprendimų, o dėl netikslios ir neteisingos informacijos S. V. F. atžvilgiu pateikimo, prielaidos dėl minėto asmens tariamo korumpuotumo. Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendime konstatuota, kad bankroto paskelbimą lėmė ne S.V. F. padarytas poveikis sumokant jam (duomenys neskelbtini) atlyginimą, o konkrečios Lietuvos banko netinkamo valdymo aplinkybės. Šios aplinkybės objektyviai galėjo būti patikrintos, tačiau autorius to nepadarė, kaip ir nepatikrino informacijos, kam buvo panaudoti (duomenys neskelbtini). Žurnalistų etikos inspektorius nagrinėdamas S. V. F. skundą nustatė, jog šią sumą sudarė išlaidos ne tik atlyginimui už darbą S. V. F., bet ir atlygis jo samdytiems konsultantams, išlaidos, susijusios su pasirengimu bankroto procesui, (duomenys neskelbtini) administravimo išlaidos užsienyje, turto paieška ir apsauga užsienyje. Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas patvirtina, jog egzistavo reali galimybė skleidžiamą žinią patikrinti. Žurnalistų etikos inspektorius 2013-11-21 sprendimu konstatavo nustatęs, jog Ginčo publikacija buvo pažeistos VIĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigojančios visuomenės informavimo priemones viešąją informaciją teikti teisingai, tiksliai ir nešališkai. Ginčo dėl šio ŽEI konstatuoto pažeidimo tarp proceso šalių nėra, jis savo esme atitinka Žurnalistų etikos kodekso 3 straipsnio nuostatas. Komisija tinkamai nustatė ir Žurnalistų etikos kodekso 3 straipsnio pažeidimą. Ginčo publikacijoje skelbiami duomenys autoriaus nebuvo patikrinti, nenurodytas jų šaltinis. Žurnalistų etikos inspektorius konstatavo VIĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatos gerbti nuomonių įvairovę ir pareigos viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams visuomenės informavimo priemonėse pateikti kuo daugiau viena nuo kitos nepriklausomų nuomonių pažeidimą. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad Komisija pagrįstai skundžiamu sprendimu nustatė Žurnalistų etikos kodekso 6 straipsnio reikalavimo kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais, jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, skelbiamoje informacijoje tai nurodyti, pažeidimą. Pareiškėjo 2016-10-17 paaiškinimai, išrašai iš Visuomenės informavimo etikos komisijos 2016-10-19, 2016-10-20 ir 2016-11-09 posėdžių protokolai patvirtina atsakovą poziciją, kad Komisija atliko išsamų savarankišką tyrimą – pareiškėjui ir ginčo publikacijos autoriui buvo pasiūlyta pateikti raštiškus paaiškinimus dėl skundo, dviejų posėdžių metu buvo išklausyti žodiniai pareiškėjo atstovo paaiškinimai. Ginčo publikacijos autoriui nepateikus jokių paaiškinimų ir neatvykus į pirmąjį Komisijos posėdį, jam pakartotinai buvo siūloma tai padaryti. Pareiškėjas nurodo, kad Komisija, priimdama skundžiamą Sprendimą, neįvertino aplinkybės, kad ginčo publikacija parengta pamfleto formatu. Nesutiktina su šia pareiškėjo pozicija, kadangi ginčo publikacijoje buvo ne tik paskelbta žurnalisto nuomonė ir (ar) komentaras tam tikrais klausimais, bet buvo paskleista ir konstatuojamojo pobūdžio netiksli ir neteisinga informacija. Nei Komisijai pateiktuose raštiškuose paaiškinimuose, nei savo žodiniuose paaiškinimuose abiejų Komisijos posėdžių metu pareiškėjas nenurodė,kad ginčo publikacija turėtų būti laikoma pamfletu ir vertinama atsižvelgiant į šio žanro ypatybes. Net jei ginčo publikacija ir laikytina pamfletu, jai vis vien yra taikytini visi pagrindiniai viešai reiškiamai nuomonei teisės aktų keliami reikalavimai. Nei Visuomenės informavimo įstatymas, nei Žurnalistų etikos kodeksas nenumato išlygų, leidžiančių satyriniuose kūriniuose skleisti teisę ir etiką pažeidžiančias nuomones. Teismas, vertindamas visus byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog atsakovo Sprendimas yra išsamus, aiškus , motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas, jo panaikinti teisinio pagrindo nėra, todėl pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas (ABTĮ 88str.1p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 132-133 straipsniais
Nusprendžia:
Pareiškėjo UAB „Lietuvos rytas“ skundą atmesti.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.