Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Vitalijus Abramovičius

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovei J. J. dėl teisės į atvaizdą ir privatų gyvenimą gynimo bei neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškovė prašė: 1) pripažinti, kad atsakovė be ieškovės sutikimo rinkdama iš ieškovės asmeninių facebook ir instagram paskyrų video įrašus ir nuotraukas su ieškovės atvaizdu bei nuotraukas, kuriose fiksuotos ieškovės asmeninio gyvenimo akimirkos, pomėgiai, laisvalaikis, veikla ir turtas, nenurodydama tokių duomenų sąsajumo ir pagrįstumo su teisme nagrinėjama civiline byla, pažeidė ieškovės teisę į privatų gyvenimą ir atvaizdą; 2) priteisti iš atsakovės 1000 Eur neturtinės žalos. Ieškovė nurodė, kad nagrinėtoje civilinėje byloje, į kurią atsakovė pateikė aptariamus įrodymus, teismas 2020 m. rugsėjo 4 d. posėdžio metu atsisakė priimti video medžiagą, nurodydamas, jog teikiami įrodymai neatitinka leistinumo ir sąsajumo kriterijų. Anot ieškovės, tai reiškia, kad šie įrodymai buvo rinkti pažeidžiant Civilinio proceso kodekso, Asmens duomenų apsaugos įstatymą ir nėra susiję su nagrinėtos civilinės bylos dalyku. Ieškovės nuomone, įrodymų leistinumo ir sąsajumo kriterijai analogiškai turėtų būti taikomi ir į civilinę bylą atsakovės pateiktoms fotonuotraukoms, surinktoms iš ieškovės asmeninių instagram ir facebook paskyrų neturint jos sutikimo. Priimdamas sprendimą, teismas visiškai nepasisakė ir nesivadovavo atsakovės pateiktomis nuotraukomis kaip įrodymais, todėl, anot ieškovės, spręstina, kad teismas iš esmės atsisakydamas priimti video medžiagą tuo pačiu atsisakė priimti ir nuotraukas kaip įrodymus. Šie atsakovės veiksmai, ieškovės teigimu, sukėlė jai sunkių emocinių išgyvenimų, todėl iš atsakovės priteistina 1000 Eur neturtinės žalos.

Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Anot atsakovės, jokia teisės norma nedraudžia atsakovei teismo procese teikti įvairaus pobūdžio duomenis, juolab pačios ieškovės viešai pateiktus. Atsakovė pažymėjo, kad aptariamus įrodymus ir procesinę poziciją civilinėje byloje ji dėstė išimtinai tik ieškovės sutuoktinio (nurodytos civilinės bylos ieškovo) atžvilgiu. Ieškovės nurodomų duomenų pateikimas teismui negali būti vertinamas kaip šių duomenų neteisėtas paskelbimas ar paskleidimas Civilinio kodekso 2.22, 2.23 straipsnių prasme. Be to, ieškovė neįrodė neturtinės žalos fakto, šį savo reikalavimą įrodinėdama tik abstrakčiais teiginiais. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nepasibaigus Civilinio proceso kodekso 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam terminui neteisėtai susipažino su nagrinėtos civilinės bylos medžiaga ir skubiai pareiškė šioje byloje ieškinį, todėl tokie ieškovės procesiniai veiksmai buvo nulemti ne teisės į atvaizdą ar privatų gyvenimą gynimo, o palankių ieškovės sutuoktiniui teisinių padarinių siekio nagrinėtoje byloje. Dėl to atsakovė prašė skirti ieškovei 5000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesu, 50 procentų šios baudos sumokant atsakovei.

Byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad ieškovės nurodomas fotonuotraukas ir vaizdo įrašus, kuriuose pavaizduota ieškovė ir (arba) jos privatus gyvenimas, atsakovė kaip įrodymus kartu su 2020 m. sausio 3 d. atsiliepimu į ieškinį pateikė į Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtą civilinę bylą Nr. e2-2282-897/2020. Taip pat nėra ginčo, kad šiuos įrodymus (duomenis) atsakovė gavo-surinko iš ieškovės facebook ir instagram paskyrų neturėdama ieškovės sutikimo (CPK 12, 178 straipsniai).

Civilinio kodekso 2.22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją.

Nagrinėjamu atveju ieškovės nuotraukas ir vaizdo įrašus atsakovė gavo-surinko būtent iš pačios ieškovės viešai paskelbtų duomenų. Atsižvelgdamas į tai, kad aptariami duomenys atsakovės surinkti iš viešų ir, pabrėžtina, teisėtų informacijos šaltinių (viešų ieškovės facebook ir instagram paskyrų, prisijungimui prie kurių nereikalingas ieškovės leidimas-sutikimas), taip pat nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų renkant tokius duomenis (pvz., įsilaužimo į atsakovės atitinkamas paskyras, šių duomenų vagystės ar pan.), teismas sprendžia, kad tokia situacija savo esme ir pobūdžiu atitinka Civilinio kodekso 2.22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą normą, kuri leidžia asmens atvaizdą atgaminti-demonstruoti be asmens sutikimo, kai tokie veiksmai atliekami „viešoje vietoje“. Remiantis šiais motyvais, darytina išvada, kad atsakovės veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėtas ieškovės atvaizdo atgaminimas, todėl nėra pagrindo konstatuoti vienos iš privalomų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų veiksmų.

Civilinio kodekso 2.23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, aptvertą privačią teritoriją, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai.

Kadangi nagrinėjamu atveju jau nurodyta, kad atsakovė ginčo duomenis apie ieškovę gavo-surinko iš pačios ieškovės viešai skelbiamų duomenų, tai tokie atsakovės veiksmai taip pat negali būti vertinami kaip neteisėti ir aptariamų Civilinio kodekso 2.23 straipsnio nuostatų kontekste, nes tie duomenys, kuriuos apie save ieškovė paskelbė-paskleidė pati, negali būti laikomi skelbiami-skleidžiami neteisėtai vien tik todėl, kad tuos pačius duomenis ėmė skleisti (iš ieškovės perėmė skleisti) kitas asmuo, t. y. atsakovė. Be to, šiame kontekste būtina su tam tikrais būtinais pritaikymais (mutatis mutandis) atsižvelgti ir į kasacinio teismo suformuluotą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad „Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio nuostata, kad niekas nepatirtų neteisėto ir savavališko kišimosi į asmens asmeninį gyvenimą, nereikėtų suprasti kaip absoliutaus draudimo kai kuriais atvejais riboti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Ta prasme yra svarbi konstitucinė nuostata, kad įgyvendindamas savo teises asmuo privalo laikytis įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Ar konkrečiu atveju privataus gyvenimo neliečiamumas bus ribojamas, nulemia šios asmeninės neturtinės vertybės esmė ir jos suderinamumas su kitų asmenų teisėmis ir teisėtais interesais. Asmens tikėjimasis „būti paliktam vienam“ šiuo atveju priklauso nuo paties asmens siekimo, kad tai, kas susiję asmeniškai su juo, nebūtų prieinama kitiems asmenims, kad jis dalyvauja kontaktuose su kitu asmeniu. Turi reikšmės, ar asmuo nepiktnaudžiauja teise apskritai ir teise į privatumą. Jeigu asmuo piktnaudžiauja teise į privatumą, kai elgdamasis nesąžiningai ginasi privatumu, tai atskirais atvejais gali būti pagrįsta atsisakyti ginti jo privatumo teisę. <...> Jeigu asmuo nevykdo sekimo ar stebėjimo veiklos, o fiksuoja pokalbį, kurio turinys susijęs su tarpusavio atsiskaitymais pagal sutartį, tai pasirinktas fiksavimo būdas ir apimtis gali rodyti, ar asmuo ketina pažeisti asmens privatumą ir išgautu rezultatu naudotis ne pagal paskirtį. Jeigu įrašą siekiama panaudoti viešame teismo posėdyje pažeidžiamoms teisėms ginti, kaip įrodymą, ir tik tokiu tikslu jis padaromas ir naudojamas, tai išvardytų aplinkybių visuma leistų daryti išvadą, kad fiksuojančio pokalbį asmens veiksmai buvo grindžiami jo siekimu ginti pažeistą teisę, o garso įrašo darymas aiškinamas tik būtinumu geriau įrodyti jam palankias bylai reikšmingas aplinkybes, bet ne pažeisti kito asmens privatumą“ (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002).

Nurodytų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių kontekste pažymėtina, kad ieškovės nurodomus duomenis atsakovė panaudojo išimtinai savo procesinių teisių įgyvendinimui nagrinėtoje civilinėje byloje, jais nesiekė įskaudinti arba pažeminti ieškovę (nes ieškovė nurodytoje byloje nedalyvavo, todėl negalėjo ir neturėjo matyti teikiamų įrodymų). Ta ieškovės akcentuojama aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs teismas žodine nutartimi atsisakė priimti dalį atsakovės pateiktų įrodymų (vaizdo įrašų), kaip nesusijusių su nagrinėta byla, šioje byloje, teismo vertinimu, negali būti pakankamas, juolab besąlygiškas pagrindas teigti, jog teikdama aptariamus įrodymus į nagrinėtą civilinę bylą, atsakovė elgėsi nesąžiningai, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ar pan. Tokių atsakovės nesąžiningų ar juolab neteisėtų veiksmų nekonstatuota išnagrinėtoje civilinėje byloje, į kurią ir buvo pateikti aptariami įrodymai; tokių veiksmų kaip nesąžiningų ar neteisėtų nėra pagrindo vertinti (juos perkvalifikuoti) ir šioje byloje. Vien tai, kad teismo sprendime nebuvo tiesiogiai vertinami visi atsakovės pateikti įrodymai, savaime nedaro tokių įrodymų neteisėtais (neteisėtai pateiktais ir (arba) nesusijusiais su išnagrinėta civiline byla).

Be to, atsakovės šioje byloje nurodomi argumentai, kuriais atskleidžiami atsakovės tikslai, kurių buvo siekiama teikiant aptariamus įrodymus teismui (ir kurių nepaneigia civilinės bylos Nr. e2-2282-897/2020 duomenys), pakankamai akivaizdžiai patvirtina, kad atsakovė teikdama aptariamus įrodymus elgėsi sąžiningai, nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis (jau nurodyta, kad atsakovės piktnaudžiavimo procesu nenustatė ir bylą išnagrinėjęs teismas), taip pat patvirtina, kad tokiuose atsakovės veiksmuose nėra kaltės, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.248 straipsnis). Taigi, net ir kvalifikavus aptariamus atsakovės veiksmus kaip neteisėtus Civilinio kodekso 2.22 ir (arba) 2.23 straipsnių prasme, tai būtų vis dėlto nepakankamas pagrindas atsakovės civilinei atsakomybei pagal reiškiamus ieškinio reikalavimus (dėl neturtinės žalos atlyginimo).

Remdamasis šių motyvų visuma, teismas sprendžia, kad atsakovės veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip neteisėtų, be to, atsakovė paneigė Civilinio kodekso 6.248 straipsnyje įtvirtintą skolininko kaltės prezumpciją, todėl ieškinys atmetamas kaip nepagrįstas. Kitus šalių argumentus ir įrodymus teismas vertina kaip mažareikšmius ir (arba) neturinčius reikšmės priimamo sprendimo esmei (bylos baigčiai), todėl išsamiau jų nenagrinėja-neaptaria (CPK 265 straipsnis).

Nagrinėdamas atsakovės prašymą dėl baudos ieškovei skyrimo, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e2-2282-897/2020 medžiaga vieša, t. y. nurodyta byla buvo nagrinėjama viešuose teismo posėdžiuose ir dalyvaujantiems byloje asmenims nebuvo draudžiama bylos duomenis platinti-viešinti. Į šią bylą nepateikta (pateikta nepakankamai) duomenų, kad būtų galima nustatyti, jog ieškovė iš tikrųjų neteisėtai susipažino su tuo metu dar nagrinėjamos civilinės bylos duomenimis. Nors šioje byloje ieškovė ir buvo pareiškusi dalį nenagrinėtinų ieškinio reikalavimų, tačiau net ir nurodyta nenagrinėtinų reikalavimų dalis (dėl įpareigojimo pašalinti kitoje byloje pateikto atsiliepimo į ieškinį tam tikrus priedus-įrodymus) buvo ieškovės siejama būtent su jos teisių ar teisėtų interesų gynimu. Remdamasis šiais motyvais, teismas atmeta kaip nepagrįstą atsakovės procesinį prašymą dėl baudos ieškovei skyrimo.

Priimant sprendimą ieškinį atmesti, atsakovei iš ieškovės priteisiama 2100 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti. Atsižvelgdamas į atsakovės atstovės atliktų procesinių veiksmų (parengtų ir pateiktų procesinių dokumentų) gausą, teismas šių išlaidų nevertina kaip neproporcingai didelių, todėl jų nemažina. Valstybei iš ieškovės nepriteisiama išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nes šios išlaidos mažesnės, negu teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei J. J., a. k. (duomenys neskelbtini), iš ieškovės B. M., a. k. (duomenys neskelbtini), 2100 (du tūkstančius šimtą) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.