- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-04
- Bylos Nr.
- 1S-1452-327/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Viktoras Preikšas
- Pareiškėjas
- V. J.
Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Viktoras Preikšas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutarties ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kauno apylinkės teisme buvo gautas V. J. skundas, kuriuo prašoma pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka ir patraukti V. B. baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 1 d., 155 str. 2 d.
Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 29 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjo V. J. skundą, konstatuodamas, kad paaiškinime nėra pavartoti užgaulūs, nepadorūs ar necenzūriniai žodžiai, vien tik subjektyvus paties pareiškėjo įsitikinimas, kad jis buvo įžeistas tokių žodžių, nėra pakankamas, todėl nelaikė, kad tokio pavojingumo veika užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. J. skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį ir nurodo, kad nusikalstamų V. B. veikų kvalifikacija yra tiksli, konkreti ir akivaizdžiai teisinga. Nurodyti įrodymai susiję su V. B. veiksmų tyčia, kuris padėjo S. N. L. dengti ir slėpti jo organizuotą 2010 m. rugpjūčio 19 d. pareiškėjo kankinimą ir sužalojimą, korimą, neteisėtą laisvės atėmimą uždarant į psichiatrijos ligoninę ne dėl ligos. Taip pat padėjo S. L. rengti pareiškėją kompromituojančią informaciją ir ją platinti prokuratūroje, teismuose, psichiatrijos įstaigose ir pan. Pareiškėjo nuomone, V. B. teiginiai yra šmeižikiški, nes T. R. surašytame 2011 m. sausio 11 d. paaiškinime nėra T. R. nuomonės, o tik V. B., nes jis T. R. vardu šmeižė ir įžeidinėjo V. J.. Įstatymas nenumato, jog šmeižimas ir įžeidinėjimas V. B. vykdant S. L. duotus nusikalstamus nurodymus nėra kvalifikuojami BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. ar 2 d., nes tokių įgaliojimų nepavaldiems asmenims kaip T. R. ir V. J., V. B. neturėjo. Objektyvūs byloje įrodymai yra antstolio surašytas faktinių aplinkybių nustatymo protokolas ir garso įrašas, kur paneigiama, kad paaiškinimą pateikė pats T. R.. Tai, jog paaiškinimo pobūdis yra užgaulus ir šmeižiantis grindžiama tuo, kad paaiškinimas buvo imamas ne administracinio teisė pažeidimo byloje, bet baudžiamajame procese, nes administracinio teisės pažeidimo byloje negalėjo imti paaiškinimų, o taip siekė patalpinti pareiškėją į psichiatrinę ligoninę. Apylinkės teisėjas nepagrįstai ir deklaratyviai teigia, kad pareiškėjo aplinkybės nepasitvirtino, reikalauja „kitų duomenų“, tuo pažeidė Teismų įstatymo ir Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Teismas nepagrįstai trukdo nagrinėti bylą privataus kaltinimo tvarka ir jei paaiškėtų, kad V. B. padarė nusikalstamas veikas, tai turėtų būti palaikomas valstybinis kaltinimas ir byla perduodam prokurorui. Byla tik padėtų nustatyti piktnaudžiavimą bei visus kitus BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., 2 d. nusikalstamos veikos sudėties požymius.
Atsiliepimas
Institucija atsiliepime prašo pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą ir neatitinkantį tikrovės.
Pareiškėjo V. J. skundas netenkinamas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 str. 1 d. įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Pažymėtina tai, kad BPK numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tada, kai surenkama pakankamai duomenų, įrodančių, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.
Iš skundo turinio matyti, kad V. J. prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn V. B. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., 2 d.
Pagal BK 154 str. atsako tas, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. BK 155 str. (norma galiojusi iki 2015 m. liepos 10 d., 2015-06-25 įstatymas Nr. XII-1888) reglamentuoja įžeidimo sudėtį. Ši norma nustato tiek viešą, tiek ir neviešą įžeidimą. Viešas įžeidimas – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas; įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą (kasacinė nutartis 2K-95-788/2015). Įžeidimas yra neviešas, kuomet yra padaromas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bet kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, atsiliepimus sužinos. Šmeižimas ir įžeidimas yra padaromi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, 2K-269/2005, 2K-210/2008, 2K-187-677/2015). Inkriminuojant įžeidimą kaip nusikalstamą veiką, visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-95-788/2015, 2K-396/2009).
Aukštesnysis teismas pažymi, kad apylinkės teismas nutartyje daug dėmesio skyrė V. J. skunde išdėstytų teiginių vertinimui. Nors detaliai apie kiekvieną skundo motyvą ir nebuvo aprašyta, tačiau teismas galutines išvadas suformavo kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus bei įvertinus pateiktus įrodymus ir bylos aplinkybes. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje darymas yra teismo prerogatyva. Taip pat pažymėtina, kad asmuo gali subjektyviai vertinti savo būseną ir kito asmens veiksmus jo atžvilgiu ir tai gali būti subjektyvi nukentėjusiojo asmens pozicija, tuo tarpu nusikaltimo buvimą ar nebuvimą nulemia objektyvios įvykio bei veikos aplinkybės. Vien subjektyvus pareiškėjo įsitikinimas, kad V. B. veiksmai jį šmeižia, žemina ar įžeidžia, negali savaime sudaryti pagrindo baudžiamajam procesui pradėti.
Tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo inicijuoti privataus kaltinimo proceso tuo pagrindu, kaip beje teisingai nurodė ir apylinkės teismas, motyvuodamas savo priimtą procesinį sprendimą, jog paaiškinimą pateikė pats T. R., kurį užrašė tyrėjas V. B.. Teismas atkreipė dėmesį, jog paaiškinimus T. R. davė prieš tai įspėtas dėl melagingų parodymų teikimo ir pasirašė juos patvirtindamas savo parašu.
Motyvuojamoji dalis
Spręsdamas privataus kaltinimo pareiškimą teismas turi įvertinti, ar pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina esant kaltinamo asmens veikoje BPK 407 str. numatytų ir pareiškime nurodytų nusikalstamų veikų, dėl kurių ikiteisminis tyrimas neatliekamas, požymių. Pareiškime nurodytus T. R. paaiškinime išdėstytus teiginius, kokie jie bebūtų, išsakė ne V. B., o T. R., kol nėra įrodyta priešingai. Šiomis aplinkybėmis V. J. pareiškime nurodytų teiginių turinys šiame kontekste nesvarstytinas kaltinant V. B. pagal BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 2 d. Taip pat nevertinami ir pareiškėjo pateikti įrodymai, užfiksuoti faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, kadangi antstolis protokole tik konstatavo faktines aplinkybes ir užrašė tai ką tuo metu pasakė T. R., kuris nebuvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų paaiškinimų davimo. Įvertinus bylos ir skundo medžiagą, aukštesniojo teismo nuomone, šiuo atveju net nėra pagrindo vertinti V. B. veiksmų pavojingumą pareiškėjo jam inkriminuotų BK normų aspektu.
Kiti pareiškėjo nurodyti skundo argumentai yra subjektyvaus pobūdžio teiginiai ir sprendžiant šį skundą nevertinami.
Kitų nusikalstamų veikų požymių nei pirmos instancijos teismas, nei skundą nagrinėjantis teismas nenustatė. Paaiškėjus, kad T. R. paaiškinimas galėjo būti suklastotas, ar padaryti kokie nors kiti su tuo susiję nusikalstami veiksmai, gali būti sprendžiamas baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal kitas BK normas, tačiau šiomis aplinkybėmis tokių duomenų skundą nagrinėjantis teismas neįžvelgia. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjui neužkertama teisė ginti savo interesus kitų teisės šakų (civilinės, administracinės ir kt.) pagalba, taip pat kreiptis į ikiteisminio tyrimo instituciją ar prokurorą nurodant konkrečius nusikalstamų veikų požymius.
Išnagrinėjęs skundą, skundžiamą nutartį bei pateiktą medžiagą, aukštesnysis teismas nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę ir įtaką nutarties teisėtumui bei pagrįstumui. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir su jomis iš esmės sutinka, todėl apie jas daugiau nepasisako. Daroma išvada, kad 2015 m. birželio 29 d. apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl tenkinti V. J. skundą bei panaikinti šią nutartį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
V. J. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį nepakeistą.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.