Vilniaus regiono apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo apelianto R. Č. skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato 2012 m. gegužės 4 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 87N-1629174-12 ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Institucijos, priėmusios Nutarimą, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato (toliau tekste – ir Institucija) atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką Institucijai yra pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti Institucijos atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Bylos duomenys (b. l. 8-9, 18-19) patvirtina, jog apeliantui 2012 m. gegužės 3 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 87P-1626891-12 (toliau tekste – Protokolas), kuriame, formuluojant apeliantui kaltinimą, nurodyta, jog apeliantas 2012 m. balandžio 10 d. laikotarpiu nuo 22 val. 00 min. iki 23 val. 00 min. gyvenamojoje patalpoje – bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), be pateisinamos priežasties ir nesant būtinumui, legaliai laikomu ginklu PM, 9x18, AH 468 šovė į duris; šūvio metu buvo sugadintos dvejos apelianto buto durys, be to, į bendrojo naudojimo laiptinę išskriejusi kulka sugadino kaimynams priklausančio buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), duris. Protokolą surašęs policijos pareigūnas nurodytą apelianto veiką kvalifikavo kaip Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau tekste – ATPK) 176 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato 2012 m. gegužės 4 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 87N-1629174-12 (b. l. 7, 17) apeliantas pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 176 straipsnio 1 dalyje, už kurį jis nubaustas 100 Lt bauda su ginklo konfiskavimu.

ATPK 301 straipsnyje numatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina institucijos (pareigūno) priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

ATPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė už neteisėtą šaudymą iš ginklo gyvenamosiose vietovėse bei šaudymui neskirtose vietose, taip pat šaudymui skirtose vietose pažeidžiant nustatytą tvarką.

Viena vertus, apelianto paaiškinimai, jog Nutarimo dalies, kuria jam buvo paskirta administracinė nuobauda – bauda, jis neginčija, su Nutarimu jis nesutinka ta apimtimi, kuria jam buvo paskirta administracinė nuobauda – ginklo konfiskavimas, suponuoja išvadą, jog apeliantas neneigia ir neginčija inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymo fakto, kita vertus, apelianto paaiškinimai, jog ginklas buvo panaudotas savigynos tikslu, esant neišvengiamam būtinumui, suponuoja priešingą aukščiau nurodytai išvadą, todėl, esant tokioms aplinkybėms, Nutarimas patikrintinas ne tik administracinės nuobaudos individualizavimo aspektu, bet ir ta apimtimi, ar apeliantas teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu padaręs inkriminuojamą teisės pažeidimą.

Nagrinėjamai bylai yra aktualus Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas (toliau tekste – Įstatymas). Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai ir Lietuvos Respublikoje įregistruoti juridiniai asmenys gali įsigyti ir turėti ginklus, šaudmenis savigynos tikslu.

Byloje nustatyta, jog apeliantas teisėtai įgijo ir turėjo ginklą PM, 9x18, AH 468 bei šaudmenis.

Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmuo turi teisę ginklą ir šaudmenis naudoti Įstatymo 11 straipsnyje nustatytiems tikslams. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog ginklo panaudojimas nelaikomas prieštaraujančiu žmogaus teisėms, jeigu tai įvyko neviršijant tokio jėgos panaudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina. Bet kurį ginklą asmuo gali panaudoti gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, nepaisydamas to, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas, taip pat siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti.

Apeliantas tiek Institucijai, tiek teismui pateikė versiją, jog 2012 m. balandžio 10 d. apie 23 val. 20 min. į apeliantui priklausantį butą pradėjo laužtis keli vyrai, kurie grasino, jog susidoros su apeliantu; apelianto gyvybei grėsė pavojus, todėl jis savigynos tikslu, kai tai buvo neišvengiamai būtina, panaudojo ginklą.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei bylos duomenų visetą, kritiškai vertina ir atmeta apelianto pateiktą versiją dėl toliau nurodytinų aplinkybių ir motyvų.

Viena vertus, apelianto pateiktą versiją paneigia nagrinėjamoje byloje liudytoja apklaustos apelianto kaimynės I. S. parodymai, kuri parodė, jog inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymo dienos vakare apelianto bute vyko puota, buvo triukšmaujama. Apie 22 val. 00 min. – 23 val. 00 min. liudytoja ir jos sutuoktinis išgirdo labai stiprų trenksmą. Liudytojos sutuoktinis išėjo į laiptinę, joje buvo tylu, žmonių nebuvo. Liudytoja parodė, jog ji ir jos sutuoktinis 2012 m. balandžio 12 d. pastebėjo, jog yra peršautos jiems priklausančio buto durys. Jiedu suprato, jog ginklas buvo panaudotas ir kulka iššauta apelianto bute, kadangi pastarojo buto durys buvo peršautos. Liudytoja parodė, jog inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymo dieną laiptinėje nebuvo pašalinių asmenų, ji nurodytos dienos vakare buvo namie, negirdėjo jokio triukšmo, juo labiau negirdėjo ir nematė, jog kažkas laužtų apelianto buto duris. Liudytoja atkreipė dėmesį į tą aplinkybę, jog į laiptinę galima patekti tik surinkus atitinkamą kodą.

Teismas, vertindamas aukščiau nurodytos liudytojos parodymų, kaip įrodymų šaltinio, objektyvumą ir patikimumą, konstatuoja, jog liudytojos parodymai yra logiški, nuoseklūs, neprieštaringi. Byloje nenustatyta, jog apeliantą ir nurodytą liudytoją sieja blogi tarpusavio santykiai, nenustatytos ir kitos aplinkybės, jog nurodyta liudytoja gali būti šališka ir suinteresuota nepalankia apeliantui bylos baigtimi. Pažymėtina, jog liudytoja buvo įspėta dėl administracinės atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal ATPK 187² straipsnį, todėl, esant visoms išdėstytoms aplinkybėms, pripažintina, jog teismui nėra pagrindo netikėti ar abejoti nurodytos liudytojos parodymais. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, liudytojos I. S. parodymus laiko patikimu įrodymu.

Antra vertus, pažymėtina, jog, byloje duomenų, patvirtinančių apelianto pateiktą versiją, nėra, tokių duomenų nepateikė ir apeliantas, o, kaip jau buvo nurodyta, apelianto versiją paneigia nesuinteresuota pripažintos liudytojos I. S. parodymai, kuriuos teismas laiko patikimu įrodymu.

Trečia vertus, apelianto pateiktos versijos nepagrįstumą, neobjektyvumą ir nepatikimumą pagrindžia ta aplinkybė, jog apeliantas, vykstant tariamam bandymui įsibrauti į jam priklausantį butą ar iš karto (nedelsiant) po jo, nesikreipė pagalbos į atsakingas teisėsaugos institucijas, kas galimai patvirtintų bandymo įsibrauti į jam priklausantį butą faktą. Iš vienos pusės, nurodytą aplinkybę, pripažino ir pats apeliantas, iš kitos pusės, jis paaiškino, jog apie tai, kad yra laužiamasi į jo namus, policijai pranešti negalėjo, kadangi grumtynių prie parduotuvės metu buvo sudaužytas apeliantui priklausantis mobilaus ryšio telefonas. Teismas sutinka su Institucijos argumentais ir kritiškai vertina nurodytus apelianto paaiškinimus, kadangi, esant tokioms aplinkybėms kokias nurodė apeliantas, pastarasis po to, kai, kaip jis paaiškino, vyrai, bandę įsibrauti į jam priklausantį butą, pabėgo, galėjo kreiptis į kaimynus tikslu pranešti policijai apie įvykį arba pats atvykti į policijos komisariatą ir nurodyti įvykio aplinkybes. Pažymėtina, jog apeliantas apskritai nepranešė policijai nei apie tariamą bandymą įsibrauti į jam priklausantį butą, nei apie ginklo panaudojimo atvejį, nors, kaip jis pats paaiškino (b. l. 27-28), kitą dieną po inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymo dienos jis buvo atėjęs į policijos komisariatą.

Apibendrinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog apelianto pateikta versija nepasitvirtino. Teismas apelianto versiją vertina kaip pasirinktą gynybinę poziciją bei siekį išvengti administracinės atsakomybės.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, jog apeliantas inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymo metu šaunamąjį ginklą panaudojo nesant tam teisėto pagrindo, tiksliau – apeliantas neteisėtai šaudė iš ginklo jam priklausančiame bute. Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, pripažintina, jog apeliantas Nutarimu teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu padaręs ATPK 176 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

Nutarimas yra ginčijamas administracinės nuobaudos individualizavimo aspektu.

Įstatymo, nustatančio atsakomybę už inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymą, sankcijoje yra įtvirtinta, jog inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymas užtraukia baudą nuo vieno šimto iki keturių šimtų litų su ginklo konfiskavimu ar be konfiskavimo. Byloje nustatyta, jog apeliantas Nutarimu nubaustas 100 Lt bauda su ginklo konfiskavimu. Apeliantas, minėta, prašo pakeisti Nutarimą ir neskirti administracinės nuobaudos – ginklo konfiskavimo.

Lingvistinė ATPK 176 straipsnio 1 dalies sankcijos analizė leidžia daryti išvadą, jog už nurodytoje normoje įtvirtinto teisės pažeidimo padarymą asmuo pagal bendrąsias administracinių nuobaudų skyrimo taisykles gali būti nubaustas, pirma, bauda su ginklo konfiskavimu, antra, tik bauda, kitais žodžiais tariant, ATPK 176 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta papildomoji administracinė nuobauda – ginklo konfiskavimas – a priori nėra privalomoji administracinė nuobauda.

ATPK 20 straipsnyje yra įtvirtinti administracinės nuobaudos tikslai. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, jog administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų.

ATPK 30 straipsnis reglamentuoja nuobaudos už administracinį teisės pažeidimą skyrimo bendrąsias taisykles. Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis ATPK ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. ATPK 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

ATPK 30² straipsnis reglamentuoja administracinės nuobaudos – baudos – skyrimo taisykles. Nurodyto straipsnio 1 dalyje numatyta, jog skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo.

Teismas, patikrinęs bylos duomenis, konstatuoja, jog Institucija teisėtai ir pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamu atveju apelianto atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių (ATPK 31, 32 straipsniai) nėra.

Viena vertus, apeliantas neginčija Nutarimo dalies, kuria jam už inkriminuojamą teisės pažeidimą paskirta administracinė nuobauda – bauda, kita vertus, teismas, patikrinęs bylos duomenis, neturi pagrindo abejoti Nutarimo dalies, kuria apeliantui už inkriminuojamą teisės pažeidimą paskirta minimali sankcijoje numatyta bauda, teisėtumu ir pagrįstumu.

Teismas, atsižvelgdamas į tas aplinkybes, jog apelianto veika – neteisėtu šaudymu iš ginklo –kaimynams buvo padaryta turtinė žala, kaip parodė liudytoja I. S., apeliantas nepranešė kaimynams, kad, panaudodamas ginklą, padarė jiems turtinę žalą, neatsiprašė kaimynų, kas rodo apelianto abejingumą padarytos veikos ir dėl jos padarymo atsiradusių padarinių atžvilgiu, apeliantas apskritai nepranešė teritorinei policijos įstaigai ar prokuratūrai apie ginklo panaudojimo atvejį, kai Įstatymo 34 straipsnio 6 dalis, esant tokiam ginklo panaudojimo atvejui kaip šis, imperatyviai nustato, jog apie tokį ginklo panaudojimo atvejį ginklo savininkas ar naudotojas nedelsdamas turi pranešti kuriai nors iš aukščiau nurodytų įstaigų, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pažeidimo padarymo įrankio – šaunamojo ginklo – konfiskavimas yra proporcingas padarytam pažeidimui ir būtinas ATPK 20 straipsnyje įtvirtintiems tikslams pasiekti.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog Institucija teisėtai ir pagrįstai apeliantui už inkriminuojamo teisės pažeidimo padarymą paskyrė administracinę nuobaudą – ginklo konfiskavimą.

Apibendrinus visas išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliktinas nepakeistas, o skundas netenkintinas (ATPK 302 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 300-302 straipsniais, teismas

nutaria:

palikti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato 2012 m. gegužės 4 d. nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 87N-1629174-12 nepakeistą ir R. Č. skundo netenkinti.

Nutartis per dvidešimt dienų nuo nutarties paskelbimo dienos gali būti skundžiama Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.