Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės, teisėjų Daliaus Jocio ir Lino Pauliukėno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006-11-28 nutarties, kuriuo baudžiamasis procesas pagal BK 140 str. 1 d. V. L. atžvilgiu nutrauktas, nustačius BK 28 str. numatytą baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinąją gintį. Nutartimi A. J. civilinis ieškinys atmestas, iš A. J. priteista V. L. 500 litų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2006-05-30 apie 10.30 val. (duomenys neskelbtini) kaime smogė kumščiu A. J. į veidą, sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą - kraujosruvą kairės akies apatiniame voke ir kairiame skruoste su nedidele kraujo išlaja po kairės akies obuolio jungine išorinėje srityje, dešinės pusės krūtinės ląstos sumušimą.

Pirmosios instancijos teismas nutraukė baudžiamąjį procesą V. L. atžvilgiu, konstatavęs jo baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę būtinąją gintį, kadangi V. L. nukentėjusiajam A. J. sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą gindamas savo žmoną V. L. nuo A. J. prieš ją pavartoto smurto.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis prašo panaikinti nutartį ir V. L. nuteisti pagal BK 140 str. 1 d., bei priteisti jo naudai 165,68 litų turtinės žalos ir 10000 litų neturtinės žalos atlyginimo, taip pat 1000 litų atstovavimo išlaidų. Nurodo, kad būdamas savo privataus ūkio valdose, prie savo pasidaryto pieno pakėlimo stalo, kuris randasi 60-70 metrų nuo L. valdomos žemės bei 400-500 metrų nuo L. šeimos gyvenamųjų bei ūkinių pastatų, buvo sumuštas V. L., kuris sudavė jam į veidą, po smūgio prarado sąmonę ir nugriuvo. Vėliau jautė skausmą dešinės pusės šonkaulių ribose. Teismas neįvertino to fakto, kad ne jis užpuolė L., o jie, atėję į jo privačią valdą išsivesti savo veršių, kurie išžindo jo karvę, priėjo prie jo, pradėjo jį įžeidinėti ir, jam griežčiau pasakius, kad tinkamai užsitvertų gyvulius, V. L. trenkė jam į skruostikaulį ties akimi, sulaužydamas net jo akinių rėmelius. L. šeimos laikomi galvijai dažnai įsilauždavo į jo žemės valdas, todėl ir prasidėjo jų nesutarimai su kaimynais. Po patirtų smūgių nuo žemės jį pakėlė žmona. Kad ji buvo atėjusi neneigia ir kaltinamasis, kas rodo, kad ji, būdama prie namų, matė, kaip V. L. jį mušė, nuo jo smūgio jis pargriuvo. Ji, pastebėjusi link jo einančius L. stebėjo todėl, kadangi panašioje situacijoje pati buvo atsidūrusi prieš metus. Jis V. L. smūgio nesudavė ir neturėjo galimybės tai padaryti, kadangi iki V. L. smūgio jis niekur nepaėjo nuo pieno pridavimo stalo. Pieno pridavimo stalas stovi jo žemėje, nėra ten ir griovio, į kurį, kaip V. L. teigė, jis nugriuvo. Ginti V. L. kaltinamajam taip pat nereikėjo, nes ne jis juos užpuolė, o jie atėję į jo valdas, dviese jį užpuolė klyksmais, kuriuos girdėjo jo žmona, ir kumščiais, po ko jis nugriuvo, ir net buvo spardomas, smaugiamas. Jis, būdamas garbingo 74 metų amžiaus, nepajėgus nuskriausti du jaunus 40-mečius žmones, sukelti grėsmę jų sveikatai. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, kad V. L. sudavė smūgį A. J., tokia jo veika atitinka BK 140 str. 1 d., tačiau V. L. tai padarė gindamas savo žmoną V. L. nuo A. J. prieš ją pavartoto smurto. Teismas be jokio pagrindo įvertino jo parodymus kritiškai ir paėmė už pagrindą L. parodymus, kurie yra nenuoseklūs, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Teismas neįvertino jų amžiaus skirtumo, jo ir jo 77 metų amžiaus sutuoktinės pergyvenimų, patirto streso ir baimės dėl ateities, nes jiems buvo grasinama susidorojimu, kadangi L. reikalingos laisvos žemės galvijų ganymui. L. parodymai vertinti kritiškai, kadangi jie suinteresuoti bylos baigtimi. Byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, kad jis pavartojo fizinį smurtą prieš V. L., ir kad V. L. sudavė jam smūgį gindamas savo žmoną. Jis yra senyvo amžiaus, silpnos sveikatos, visiškai nerealu, kad jis galėjo pradėti mušti sveiką jauną moterį jos vyro akivaizdoje, be to, jis niekur nepaėjo nuo pieno stalo ir tai nustatyta byloje. Liudytojai N. Š., J. Š. konflikto nematė, apie šiuos įvykius sužinojo tik iš pačių L. pasakojimo, todėl jų parodymai teismo negali būti vertinami kaip objektyvūs, nes jie yra suinteresuoti didelio pieno kiekio gavimu iš L., įprasminančiu jų darbą surenkant pieną. Šie liudytojai buvo prikalbinti atvykti į teismą tik įpusėjus procesui, kai teismui teikti liudytojai - statybininkai, kurie statė L. ūkinį pastatą, nesutiko liudyti teisme. Neutralių, mačiusių konfliktą, liudytojų nėra, o jis Š. mažiau svarbus, kadangi priduoda mažai pieno, gyvena iš savo pensijos ir žmonos invalidumo pensijos. Liudytoja B. J. patvirtino teisme, kad būdama savo sodyboje, girdėjo, kaip prie pieno stalo šaukė V. L. ir matė, kaip atėjęs V. L. sudavė jam į sprandą, po ko jis nugriuvo, bei patvirtino, kad nematė, kad jis sudavė V. L., taip pat patvirtino, kad nematė ir jokių sužalojimų ant V. L. veido ir kūno. Dėl V. L. pateiktos ekspertizės išvadų galimas toks variantas, kad ją sužalojo jos pačios gyvuliai, nes ne kartą į teismą ji buvo atvykusi nubrozdintu veidu.

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas, ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė V. L. baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę būtinąją gintį bei nutraukė baudžiamąjį procesą jo atžvilgiu, ir savo išvadas šiuo klausimu pakankamai išsamiai argumentavo nutartyje.

Nustatydamas įvykio aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasirėmė nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais nusikaltimo padarymu kaltinto V. L. ir jo žmonos liudytojos V. L. parodymais, jog 2005-05-30 ryte pastebėję, kad jų veršiukai išėję iš aptvaro ir yra A. J. priklausančiame žemės sklype, ėjo jų parsivesti. Ant kelio sutiko A. J., kuris juos išvadino banditais, o V. L. paklausus, ką jam yra padarę, kad jis visą laiką juos įžeidinėja ir šmeižia, A. J. iš karto sudavė V. L. kumščiu į veidą. Tai pamatęs V. L. priėjo prie A. J., pastūmė jį ir šis nuvirto. V. L. nuvirtusiam A. J. dar papriekaištavo dėl per jų žemę einančio A. J. kabelio, tada atsikėlęs A. J. vėl sudavė V. L. į veidą ir dar spyrė, o V. L. iš karto po ko sudavė A. J. į veidą. Aplinkybę, jog L. ėjo parsivesti savo veršiukų, o ne aiškintis tarpusavio santykių su A. J., o konfliktą pradėjo A. J., patvirtino ir pats nukentėjusysis, parodydamas, jog praeinančius pro šalį L. dėl įsisenėjusio tarpusavio konflikto, kilusio dėl netinkamos L. gyvulių priežiūros ir jų A. J. pastoviai daromos žalos, pavadino partizanais, po ko V. L. pradėjo ant jo šaukti. Pažymėtina ir tai, jog apelianto ginčijama aplinkybė, kad A. J. šioje byloje aptariamo įvykio metu sumušė V. L., suduodamas jai delnu į veidą, kumščiu į galvą bei koja spirdamas į koją, yra nustatyta įsiteisėjusiu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006-11-03 nuosprendžiu, kuriuo A. J. nuteistas už nežymų V. L. sveikatos sutrikdymą. Taigi šiais aptartais įrodymais yra visiškai paneigti A. J. apeliacinio skundo teiginiai, neva jis prieš V. L. nevartojo jokio smurto, o konfliktą iniciavo ir jį be svarbios priežasties sumušė patys L.. Šie įrodymai paneigia ir liudytojos B. J. parodymus, jog ji nematė, kad A. J. sudavė V. L., taip pat nematė ir jokių sužalojimų ant V. L. veido ir kūno, juolab, kad apylinkės teismas nustatė, jog ši liudytoja silpnai girdi, nors pastaroji teigė, jog įvykį pamatė išgirdusi triukšmą būdama nuo įvykio vietos pakankamai toli. Nors apeliantas ginčija ir liudytojų Š. parodymų patikimumą, tačiau iš nutarties matyti, jog apylinkės teismas šiais parodymais pasirėmė tik ta dalimi, kuri akivaizdžiai paneigė nukentėjusiojo A. J. parodymus apie neva sunkią jo būklę iškart po įvykio. Taigi įrodymų viseto kontekste šių liudytojų parodymai neprieštarauja jau nustatytoms aplinkybėms.

Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 "Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo" 5 ir 6 punktai). Vertinant aukščiau minėtas patikimai nustatytas aplinkybes kolegijai nekyla abejonių, jog nukentėjusysis A. J. pats išprovokavo konfliktą, pirmas sudavė smūgį į veidą V. L., V. L. parverstas ant žemės ir vėl atsistojęs, dar kartą sudavė smūgį į veidą V. L. bei spyrė jai koja. Šioje situacijoje V. L. turėjo teisę ginti savo žmoną nuo tokio realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jos sveikatą, ir tiek pirmu atveju pastumdamas A. J., tiek antru atveju suduodamas jam kumščiu vieną kartą į veidą veikė būtinosios ginties situacijoje. Kaip matyti iš V. L. parodymų, jis tikėjosi, jog parvertęs ant žemės senyvo amžiaus A. J. ir taip parodydamas jam, kad yra už jį stipresnis, atvėsins nukentėjusiojo A. J. pyktį ir pastarasis nurims, tačiau vėlesnė įvykių seka parodė, jog A. J. dar labiau įpyko ir su didesne jėga puolė V. L., tokiu būdu vėl išprovokuodamas konflikto tęsinį. Šiuo atveju V. L. pavartojo jau didesnę fizinę jėgą nei pirmą kartą – sudavė kumščiu A. J. į veidą, tačiau, įvertinus šio smūgio pasekmes (padaryta kraujosruva su nedidele kraujo išlaja), akivaizdu, jog ir šį kartą V. L. pakankamai adekvačiai įvertino situaciją, A. J. amžių ir fizines galimybes ir, suduodamas tik vieną, rimtesnių sužalojimų nesukėlusį smūgį, būtinosios ginties ribų neperžengė. Pažymėtina ir tai, jog tik tokia gynyba sustabdė A. J. nuo smurto naudojimo V. L. atžvilgiu.

Remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog V. L. veikė būtinosios ginties sąlygomis ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p. ir 254 str. 4 d. nutraukė bylą V. L. atžvilgiu. Apylinkės teismo išvada šiuo klausimu yra teisinga, o priimtas procesinis sprendimas - teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti nutarties dalį dėl baudžiamojo proceso nutraukimo V. L. atžvilgiu apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 6 d. nustato, kad išnagrinėjęs bylą dėl apskųstos nutarties baudžiamąją bylą nutraukti, apeliacinės instancijos teismas gali priimti trijų rūšių nutartis: atmesti apeliacinį skundą, pakeisti nutartį, nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjant tokio pobūdžio apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismui nesuteikta teisė priimti nuosprendį, ko yra prašoma apeliaciniame skunde. Taigi apeliaciniame skunde prašomo sprendimo – apkaltinamojo nuosprendžio – priėmimas šioje situacijoje apeliacinės instancijos teisme yra negalimas visų pirma procesine prasme. Pagrindų naikinti skundžiamą nutartį, perduodant bylą naujam nagrinėjimui pirmosios instancijos teisme, kolegija nenustatė, apeliaciniame skunde to ir nėra prašoma.

Svarstydama apelianto prašymą dėl jo pareikšto civilinio ieškinio patenkinimo bei proceso išlaidų klausimo išsprendimo kolegija konstatuoja, jog pagrįstai nutraukęs baudžiamąjį procesą V. L. atžvilgiu, apylinkės teismas netinkamai išsprendė civilinio ieškinio ir proceso išlaidų klausimą. BPK 115 str. nustato, kad teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, klausimą dėl civilinio ieškinio išsprendžia iš esmės, t.y. jį visiškai ar iš dalies patenkina arba atmeta, tik priimdamas nuosprendį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (Teismų praktika, Nr. 19, psl. 210, 279), nutraukiant bylą civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu. Apylinkės teismas, nutraukdamas baudžiamąjį procesą ir atmesdamas civilinį ieškinį, minėtų nuostatų nesilaikė, todėl nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo keistina, ieškinį paliekant nenagrinėtu.

BPK 105 str. 6 d. įtvirtinta nuostata, jog kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, jog visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, būtent šiomis BPK nuostatomis vadovaudamasis teismas iš nukentėjusiojo A. J. priteisė V. L. 500 litų išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Tačiau apylinkės teismas neatkreipė dėmesio, jog BPK 105 str. 6 d. nuostatos taikomos tik nusikaltimu kaltinamo asmens išteisinimo atveju. Šioje byloje V. L. išteisintas nebuvo, byloje nėra duomenų apie jam paskirtą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, todėl pagal BPK 105 str. 5 d. ir 106 str. 1 d. nuostatas gynėjui moka pats V. L.. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, nutarties dalis, kuria iš A. J. priteista V. L. 500 litų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, naikintina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 6 d. 3 p., 332 str., teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 28 d. nutartį pakeisti.

Nukentėjusiojo A. J. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Nutarties dalį, kuria iš A. J. priteista V. L. 500 litų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, panaikinti.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis galutinė ir kasacine tvarka neskundžiama.