- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-13
- Bylos Nr.
- I-5009-1063/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03536-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- S. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau- Lukiškių TI-K), 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. kovo 23 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant minimalų asmens gyvenamojo ploto reikalavimą. Kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, orumą žeminančios, žiaurios. Kamerose buvo pelėsis, buvo drėgna, šalta, nehigieniška. Dėl nuolatinės nervinės įtampos, privatumo stokos, nesudarymo normalių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, depresiją, dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, atsirado miego bei valgymo sutrikimai, stipriai pablogėjo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas. Pabrėžė, kad dėl patirtų išgyvenimų pareiškėjas patyrė žalą, kurią prašo atlyginti pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįsta.
Nurodė gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. kovo 23 d. numerius, jų plotus, asmenų skaičius tose gyvenamosiose kamerose. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Nurodė, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės specialistai periodiškai atlieka operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę, kurios metu išmatuoja oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose. Oro temperatūra atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16p reikalavimus. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.
Atkreipė dėmesį, kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Šiuo metu užuolaidos įrengtos ne visose gyvenamosiose kamerose, tačiau pažymėjo, kad artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
1. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo kalėjimo Lukiškių TI-K galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. kovo 23 d. ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.
2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1343/2012).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą).
3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus ploto reikalavimas.
Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
EŽTT praktikoje (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) konstatuota, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti konkretaus kvadratinių metrų skaičiaus, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, jam tenkantis minimalus kameros plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, todėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nenustatyta.
4. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo kalinamas nežmogiškomis, orumą žeminančiomis, žiauriomis sąlygomis. Kamerose buvo pelėsis, buvo drėgna, šalta. Pareiškėją nuolatos slėgė nervinė įtampa dėl to, kad nesudaromos normalios kalinimo sąlygos.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo drėgna, šalta, buvo pelėsio.
Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C; santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.; oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punktas).
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Atsakovės atstovas į bylą pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) patikrinimo aktus, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose nuolat atliekami patikrinimai, tačiau kitų įrodymų, paneigiančių būtent pareiškėjo nurodytas aplinkybes (į bylą pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina apie kamerų, kuriose pareiškėjas nebuvo patalpintas, būklę), jog kameros, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas, pilnai atitiko higienos reikalavimus, atsakovės atstovas nepateikė. Lukiškių TI-K Pranešime (b. l. 18) tik nurodė, kad atitinkamos institucijos operatyviąją valstybinę sveikatos saugos kontrolę atlieka nuolat, kurios metu tikrinamas kamerų atitikimas higienos normų reikalavimams. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui – t. y. Lukiškių TI-K administracijai. Lukiškių TI-K nepaneigus pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Atsižvelgiant į šiuos argumentus ir į faktą, kad atsakovės atstovas nepateikė teismui įrodymų apie kamerų būklę (pareiškėjo teiginių neįrodė priešingai), darytina išvada, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą higienišką kalėjimo aplinką.
5. Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo orumo pažeminimu ir kilusiais kitais nepatogumais.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 138 straipsnio 6 punktas). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai taip pat konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L.L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S.Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008).
Byloje nenustačius, kad dėl galimo higienos sąlygų neužtikrinimo (pelėsis, drėgmė, šaltis) pareiškėjui kilo sunkūs padariniai, taip pat, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas tik periodiškai, o tai leidžia teigti, kad neigiami išgyvenimai negalėjo būti intensyvūs, darytina išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės, t. y. atsakovės atstovui neveikiant taip, kaip teisės aktai įpareigojo veikti (higienos sąlygų užtikrinimas), laikytinos mažareikšmėmis, trumpalaikėmis ir todėl šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės atlikti laisvės atėmimo bausmę saugioje sveikatai aplinkoje pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-601/2013). Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo higieniškas sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. D. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista S. D. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 28 d. iki 2018 m. kovo 23 d. dėl higienos sąlygų kamerose neužtikrinimo, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.