- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-06
- Bylos Nr.
- A-143-195-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Šiaulių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Šiaulių tardymo izoliatoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas E. V. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 2 – 11) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas) 1 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas su rūkančiaisiais kalinamaisiais, nors jis nerūko. Teigė, jog dėl tokių kalinimo sąlygų pablogėjo sveikata, patyrė dvasinį išgyvenimą, emocinę depresiją. Pareiškėjo nuomone, atsakovas pažeidė Konstitucijos 21, 53 straipsnius, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 178 patvirtintų Kardomojo kalinimo vietų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 3 punktą, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį, Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 21 – 22) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad nei Kardomojo kalinimo įstatyme, nei Taisyklėse nenumatyta, kad reikia atskirti rūkančius kalinamuosius nuo nerūkančių. Tačiau, esant galimybei, atsižvelgdamas į kalinamųjų prašymus, stengiasi sudaryti sąlygas laikyti atskirai rūkančius ir nerūkančius. Teigė, jog pareiškėjas, prašydamas priteisti neturtinę žalą, nepateikė jokių įrodymų, neatsižvelgė į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atsakovas pabrėžė, kad jokių neteisėtų veiksmų nepadarė, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į skundą (b. l. 50 – 51) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas yra buvęs pareigūnas, todėl vadovaujantis Kardomojo kalinimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punktu jis buvo laikomas kamerose su kitais buvusiais pareigūnais ar valstybės tarnautojais. Kardomojo kalinimo įstatymo 12 straipsnyje yra nustatyta 11 kategorijų, pagal kurias suskirstyti asmenys tardymo izoliatoriuose turi būti laikomi atskirai vieni nuo kitų, todėl šiuo metu besąlygiškai vykdyti Tabako kontrolės įstatymo nuostatų nėra galimybių. Kardomojo kalinimo įstatyme nenumatyta kamerose rūkančius atskirti nuo nerūkančių. Tik esant galimybei ir atsižvelgiant į kalinamųjų prašymus, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi sudaryti sąlygas laikyti atskirai rūkančius nuo nerūkančių. Tačiau šiuo metu tardymo izoliatoriai yra perpildyti, todėl dėl objektyvių priežasčių ne visada yra galimybė atskirti kalinamuosius. Teigė, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių patirtą neturtinę žalą. Nei jis, nei Šiaulių tardymo izoliatorius nepažeidė pareiškėjo teisių, nepadarė neturtinės žalos (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str. 1, 3 d.).
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 5 d. sprendimu (b. l. 91 – 94) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog moralinė žala jam padaryta dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Nurodė, jog kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų tvarką, sąlygas, šių asmenų teises bei pareigas nustato Kardomojo kalinimo įstatymas, Taisyklės. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:1999 ,,Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – Higienos norma HN 76:1999), tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti skirta ne mažiau kaip 5 kv. m vienam kalinamajam. Esant dideliam suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui Šiaulių tardymo izoliatorius negali reguliuoti šio skaičiaus, kuris priklauso nuo kitų objektyviai susiklosčiusių veiksnių, nors Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. 4/07-151 tardymo izoliatoriuje nustatytos 425 vietos suimtiesiems ir nuteistiesiems laikyti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2006 m. vasario 7 d. iki 2006 m. lapkričio 9 d. buvo patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatorių ir, kaip buvęs pareigūnas, buvo laikomas atskirai nuo kitų kalinamųjų kamerose Nr. 109, 103, 86, 79 kartu su kitais buvusiais pareigūnas ar valstybės tarnautojais. Teismas atkreipė dėmesį, kad Kardomojo kalinimo įstatyme nėra numatyta kamerose rūkančius atskirti nuo nerūkančiųjų, ir tik esant galimybei bei atsižvelgiant į kalinamųjų prašymus tardymo izoliatoriaus administracija gali sudaryti sąlygas atskirai laikyti rūkančius nuo nerūkančių. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas perpildytose kamerose su rūkančiaisiais kalinamaisiais, dėl to patyrė prievartinį pasyvų sveikatos žalojimą, todėl po trijų mėnesių jam pastoviai pradėjo skaudėti galvą, atsirado svaigimas, pykinimas, vėmimas, emocijos, depresija, ir susirgo arterine hipertenzija. Teismas pažymėjo, kad šie pareiškėjo teiginiai paneigiami byloje esančiais objektyviais rašytiniais įrodymais. Administracinėje byloje yra 2006 m. birželio 28 d. pareiškėjo pareiškimas, kad jis jokių pretenzijų Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai dėl kalinimo 103 kameroje neturi, nes visi yra nerūkantys. Pareiškėjo teiginys, kad šis jo pareiškimas, nors ir paties rašytas, yra netiesa ir sąlygotas atsakovo pareigūnų nesąžiningumo, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais. Dėl šio, pareiškėjo teigimu, iš kameros paimto jo rašyto pareiškimo ir dėl kitų pareigūnų veiksmų jis kreipėsi į atsakovą tik 2006 m. rugpjūčio 21 d. Nuo 2006 m. rugpjūčio 22 d. iki 2006 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjas buvo laikomas 79 kameroje vienas. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie paminėtų aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Priešingai, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad kamerose, kuriose jis buvo, būtų rūkoma. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, esant nusiskundimams, būdavo apžiūrimas medicinos darbuotojo ir jam suteikiama medicininė pagalba. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad pareiškėjas negavo jam skirtų vaistų ar jam nebuvo suteikta kvalifikuota medicininė pagalba, o dėl detalesnio ištyrimo pareiškėjas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę vykti atsisakė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo susirgimą arterine hipertenzija būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje, nes jis buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kalinamieji, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas izoliatoriuje, neužfiksuota, ir tai tiesiogiai nesietina su atsakovo veiksmais pareiškėjui būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Pagal CK VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas, pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl jis privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau, kaip jau buvo minėta aukščiau, tokių įrodymų teismui pareiškėjas nepateikė. Kadangi pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, jog jam dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo buvo padaryta moralinė žala, o šiuo, kaip ir kitais deliktinės atsakomybės atvejais, būtina žalos atlyginimo sąlyga yra neteisėti veiksmai, jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CK 6.246 – 6.249 str., 6.271 str. 1, 4 d., 6.250 str. 1, 2 d., Viešojo administravimo įstatymo 39 str. 1, 2 d.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 98 – 109) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pateikė įrodymus, kad kalint Šiaulių tardymo izoliatoriuje kartu su rūkančiaisiais sveikata buvo žalojama tabako dūmais, kad tabako dūmai žudo žmogų.
2. Teismas gynė tik atsakovo interesus.
3. Teismas netyrė skunde nurodytų teisės aktų pažeidimų. Be to, atsakovas pažeidė ir Europos kalinimo taisyklių 18.6 punktą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 113) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 114 – 115) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, jog jam dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo buvo padaryta moralinė žala, o šiuo, kaip ir kitais deliktinės atsakomybės atvejais, būtina žalos atlyginimo sąlyga yra neteisėti veiksmai (CK 6.271 str. 1 d.), todėl teismas nusprendė jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas siekia jo nurodytos neturtinės žalos atlyginimo Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos (toliau - Institucija) bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 485 str.). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina Institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).
CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose.
Kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies, 6.273 straipsnio 1 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 nuostatas tinkamu atsakovu reikalaujant atlyginti žalą dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus (tariamai) neteisėtų veiksmų turėjo būti valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, o ne pats Šiaulių tardymo izoliatorius. Todėl konstatuotina, kad šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimą. Tačiau, atsižvelgdama į tai, kad valstybės civilinė atsakomybė yra kildinama iš Institucijos neteisėtų veiksmų, kad Institucijos (šiuo atveju Šiaulių tardymo izoliatoriaus) dalyvavimas atsakovo teisėmis buvo užtikrintas, kad Institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pozicija tokio pobūdžio bylose sutampa su tinkamo atsakovo (valstybės) pozicija, kolegija daro išvadą, jog nurodytas procesinės teisės pažeidimas savaime nelaikytinas pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo.
Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl sprendžiant nurodytos Institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) kaltės klausimą yra būtina nustatyti reglamentuojančių jos veiksmus teisės aktų pažeidimo faktus. Nagrinėjamuoju atveju tai būtina padaryti ir dėl to, kad kardomojo kalinimo sąlygos yra griežtai sureglamentuotos ir, atsižvelgiant į nurodytų teisinių santykių specifiką, Institucija (jos pareigūnai) negali ir neturi teisės vienokiu ar kitokiu būdu aiškinti teisės normų taikymą, o privalo vienareikšmiškai jas vykdyti.
Nagrinėjamoje byloje yra keliama rūkančių ir nerūkančių kalinamųjų asmenų atskyrimo vienų nuo kitų (atskiro laikymo) problema.
Kolegija pažymi, kad šis kalinamųjų atskyrimo kriterijus nėra numatytas (nustatytas) nei Kardomojo kalinimo įstatyme (12 str.), nei šio įstatymo pagrindu patvirtintose Taisyklėse (49 p.), nors kiti kalinamųjų atskiro patalpinimo kriterijai šiuose teisės aktuose yra nustatyti (specialiai aptarti). CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad nei Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija (Institucija), nei jo pareigūnai neturėjo įstatymo nustatytos pareigos atskirti pareiškėją nuo kitų, rūkančių kalinamųjų. Kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamuoju aspektu tarp nurodytų teisės aktų (Kardomojo kalinimo įstatymo ir Taisyklių) ir Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto (pagal kurį Lietuvos Respublikoje rūkyti draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru) įžvelgiama tam tikra kolizija. Tačiau, kolegijos manymu, ji galėtų būti išsprendžiama arba draudimo rūkyti patalpose, kuriose laikomi kalinamieji, arba papildomo kalinamųjų atskiro laikymo kriterijaus nustatymo būdu, t. y. atitinkamu kalinamųjų laikymo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų pakeitimo (papildymo) būdu. O tai iš esmės yra ne (šiuo atveju) Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos (Institucijos) veikimo ar neveikimo vertinimo (CK 6.271 str. 4 d. taikymo prasme) dalykas, o nurodytų teisės aktų leidėjų apsisprendimo reikalas.
Taigi nagrinėjamojoje situacijoje darytina išvada, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmai neatitinka CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nurodytų veiksmų. Todėl teisinio pagrindo atlyginti pareiškėjo nurodytą žalą nėra.
Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas iš esmės pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.