- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-13
- Bylos Nr.
- e2S-31-1059/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17679-2025-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ignas Totilas
- Pareiškėjas
- S. B., A. B.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 3.2.9.1Pareiškimo palikimas nenagrinėto, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka
- 3.3.2.5Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.6.1Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Ignas Totilas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų S. B., A. B., S. B. ir S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų S. B., A. B., S. B. ir S. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai S. B., A. B., S. B. ir S. B. kreipėsi į pirmosios instancijos teismą prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad senelė P. T. – V., gim. (duomenys neskelbtini), kuriai (duomenys neskelbtini) išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas ir kuri vėliau išvyko į Palestiną, ir P. S., kaip ir nurodyta jos dukters Y. S., gim. (duomenys neskelbtini) Izraelyje, gimimo liudijime, yra tas pats asmuo.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas / Departamentas) atsiliepimu prašė pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo palikti nenagrinėtu, nes pareiškėjai nesilaikė ikiteisminės prašymo nagrinėjimo tvarkos, o pareiškėjų pateiktas Rechotovo aps. Rabinų teismo sprendimas dėl P. S. ir I. S. santuokos, sudarytos 1947 m., savaime negali būti vertinamas kaip turintis didelę įrodomąją reikšmę, kadangi minimi Rabinatų teismai yra žydų konfesinės, religine santvarka paremtos institucijos, kurios neturi oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartimi pareiškėjų S. B., A. B., S. B. ir S. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliko nenagrinėtą, taip pat grąžino pareiškėjams jų sumokėtą žyminį mokestį.
4. Teismas nurodė, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjai kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimai yra sustabdyti ir jiems 2024 m. spalio 9 d. buvo išsiųstas pranešimas prašant papildomai pateikti dokumentus. Departamentas pranešime paprašė papildomai pateikti dokumentus, patvirtinančius jog pareiškėjų senelė P. S., kaip nurodyta Y. S., gim. (duomenys neskelbtini) Izraelyje, gimimo liudijime yra tas pats asmuo kaip P. T.-V., gim. (duomenys neskelbtini), kuriai (duomenys neskelbtini) išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas ir kuri vėliau išvyko į Palestiną. Taip pat nurodyta, kad pareiškėjai gali pateikti kitus dokumentus, patvirtinančius jų giminystės ryšį su P. T. – V. bei pažymėta, kad (duomenys neskelbtini) papildomai pateiktas Izraelio V. R. teismo sprendimas dėl P. S. ir I. S., atsižvelgiant į tai, jog Izraelio V. R. teismas yra konfesinis teismas – religine santvarka paremta institucija, - jo sprendimai neturi įtakos nagrinėjant pareiškėjų prašymus, todėl paprašyta pateikti alternatyvius Izraelio išduotus dokumentus.
5. Skundžiamoje nutartyje teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio nuostatos numato galimybę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kai Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nustato, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki (duomenys neskelbtini) buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Minėta aplinkybė yra konstatuojama išimtinai Migracijos departamento direktoriaus sprendimu, kurio pagrindu prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo procedūra yra sustabdoma.
6. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjai nepateikė papildomų dokumentų Migracijos departamentui. Teismui taip pat nepateikė P. S. išrašo iš Izraelio gyventojų registro, o su pareiškimu pateiktas Rechotovo aps. Rabinų teismo sprendimas dėl P. S. ir I. S. santuokos, sudarytos 1947 m., dėl kurio Migracijos departamentas jau yra pasisakęs, savaime negali būti vertinama kaip didelę įrodomąją reikšmę turintis dokumentas, nes Rabinatų teismai yra žydų konfesinės, religine santvarka paremtos institucijos, neturinčios oficialių įgaliojimų konstatuoti juridinę reikšmę turinčių faktų.
7. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjų atžvilgiu nėra priimtas sprendimas pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, todėl pareiškėjai, kreipdamiesi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nesilaikė ikiteisminės prašymo nagrinėjimo tvarkos, dėl ko egzistuoja pagrindas pareiškimą palikti nenagrinėtą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
8. Atskiruoju skundu pareiškėjai prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad senelė P. T. – V., gim. (duomenys neskelbtini), kuriai (duomenys neskelbtini) išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas ir kuri vėliau išvyko į Palestiną, ir P. S., kaip ir nurodyta jos dukters Y. S., gim. (duomenys neskelbtini) Izraelyje, gimimo liudijime, yra tas pats asmuo.
8.1. Apeliantai nurodo, kad jų MIGRIS paskyrose 2024-10-09 buvo gauti pranešimai, kuriuose nurodoma: „2024-09-25 papildomai pateikėte Izraelio V. R. teismo sprendimą dėl P. S. ir I. S., tačiau atsižvelgiant į tai, jog Izraelio V. R. teismas yra konfesinis teismas – religine santvarka paremta institucija, jos sprendimai nagrinėjant pareiškėjų prašymus įtakos neturi, todėl prašome pateikti alternatyvius, Izraelio Valstybės išduotos dokumentus.“. Taip pat nurodoma, kad vadovaujantis Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punktu, prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas stabdomas ir bus tęsiamas nuo prašomų papildomų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos. Taip pat pranešama, kad per vienerius metus nuo prašymo pateikti papildomų dokumentų išsiuntimo dienos nepateikus prašomos informacijos ar dokumentų asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas.
8.2. Šiuo atveju apeliantai iki kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos patikrino visus turimus dokumentus, kreipėsi į atitinkamus archyvus ir įsitikino, jog neturi galimybės gauti papildomų oficialių dokumentų dėl savo senelės P. S. pavardės keitimo, nes Izraelio valstybės registre asmuo iki savo mirties neįregistravo savo religinės santuokos. Dėl to ir buvo kreiptasi į pirmosios instancijos teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
8.3. Atskirajame skunde pabrėžiama, kad Migracijos departamentas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, kuriai tarp valstybės deleguotų funkcijų nėra numatytas pareiškimų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimas, todėl darytina išvada, kad teismas skundžiamos nutarties 11 punkte padarė visiškai nepagrįstą išvadą, jog Migracijos departamentas yra įgaliotas spręsti ginčus dėl pilietybės atkūrimui būtinų dokumentų ir/ar juridinių faktų neteismine išankstinių ginčų nagrinėjimo tvarka nustatymo.
8.4. Apeliantai pastebi, jog nors jų pateiktuose dokumentuose nėra tiesioginių įrodymų, kad jų senelė P. T. ištekėjo antrą kartą ir tuo pagrindu pasikeitė jos pavardė pagal vyro pavardę, tačiau tokią išvadą patvirtina pareiškėjų senelės gyvenimo įvykiai chronologine tvarka, bei Rabinų teismo sprendimas, patvirtinęs pareiškėjų senelės santuoką.
8.5. Atskirajame skunde taip pat pabrėžiama, jog palikus pareiškimą nenagrinėtu tik dėl to, jog Migracijos departamentas nepriėmė atitinkamo sprendimo, kuriame būtų nurodyta pareiškėjams kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, yra nepagrįstas. Pakartotinai po tokio sprendimo priėmimo kreiptis į teismą ir pradėti kitą teismo procesą, patiriant dar daugiau laiko ir kitokių išlaidų, neatitiktų proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
Atsiliepimas
9. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.
9.1. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjams kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo šiuo atveju. Tą patvirtina ir šiuo klausimu formuojama teismų praktika.
9.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. gegužės 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-469/2025 konstatavo, kad asmens teisė į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą turi būti įgyvendinama laikantis Pilietybės įstatyme ir lydinčiuose teisės aktuose nustatytos tvarkos; civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, pilietybės atkūrimo tikslu teisme gali būti keliama tik esant Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtintai sąlygai – valstybės įgaliotai institucijai pripažinus, kad nėra pakankamai šį faktą patvirtinančių dokumentų; suinteresuotas asmuo, laikydamas, kad administracinės procedūros metu priimti viešojo administravimo institucijų sprendimai ar neveikimas pažeidžia jo teises, be kita ko, ir dėl to, kad nebuvo suteikta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta galimybė kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi teisę viešojo administravimo institucijų aktus (neveikimą) ginčyti administraciniame teisme.
9.3. Kitoks įstatymo aiškinimas, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, t. y. kad juridinę reikšmę turintis faktas, jog asmuo iki (duomenys neskelbtini) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, gali būti nustatytas nepriklausomai nuo Pilietybės įstatyme įtvirtintos pilietybės atkūrimo procedūros, – neatitiktų įstatyme įtvirtintos Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo tvarkos ir suponuotų nesuderinamų administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų sprendimų riziką.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
11. Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo paliktas nenagrinėtas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
12. Iš byloje esančių duomenų matyti, o tą nurodo ir patys pareiškėjai atskirajame skunde, kad jų 2024-10-09 iš Migracijos departamento gautuose pranešimuose buvo nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad Izraelio V. R. teismas yra konfesinis teismas – religine santvarka paremta institucija, jos sprendimai nagrinėjant pareiškėjų prašymus įtakos neturi, todėl yra prašoma pateikti alternatyvius, Izraelio išduotus dokumentus; taip pat, kad, vadovaujantis Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punktu, prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas stabdomas ir bus tęsiamas nuo prašomų papildomų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos.
13. Kartu iš pareiškėjams MIGRIS sistemoje pateikto pranešimo turinio matyti, kad jiems buvo pranešta, jog per vienerius metus nuo prašymo pateikti papildomų dokumentų išsiuntimo dienos nepateikus prašomos informacijos ar dokumentų asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimas nutraukiamas; vadovaujantis Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 4 dalies 4 punktu, jų prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas stabdomas ir bus tęsiamas nuo prašomų papildomų dokumentų gavimo Migracijos departamente dienos; o šis raštas nelaikytinas Migracijos departamento priimtu sprendimu pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį (1 t., 7-8 b. l.).
14. Taigi, iš pirmiau aptartų aplinkybių matyti, kad pareiškėjų buvo paprašyta pateikti papildomus dokumentus bei tai, kad šis pateiktas raštas nėra laikomas Migracijos departamento sprendimu Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostatų prasme.
15. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Aptariamo įstatymo 33 straipsnio 6 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija raštu praneša pareiškėjams, kurių prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo netenkinami, ir nurodo atsisakymo tenkinti prašymą motyvus.
16. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ patvirtinto Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 26 punkte nustatyta, kad tuo atveju, jeigu Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas šį prašymą pateikusiam asmeniui išsiunčia pranešimą per MIGRIS (Lietuvos migracijos informacinę sistemą) ir nustato ne ilgesnį kaip vienerių metų terminą reikiamiems duomenims ir (ar) dokumentams pateikti ar patikslinti. Šiuo atveju prašymo nagrinėjimo terminas sustabdomas iki sprendimui priimti reikiamų duomenų ir (ar) dokumentų priėmimo Migracijos departamente dienos.
17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad Migracijos departamento ir vidaus reikalų ministro sprendimai (įsakymai, nutarimai, teikimai ir kt.) dėl pilietybės atkūrimo yra viešojo administravimo subjektų teisės aktai, kurie suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka administraciniam teismui. Be to, pagal šiuo klausimu nuosekliai formuojamą bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų praktiką, Pilietybės įstatymo nuostata, pagal kurią tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka, reiškia, kad, asmens prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėjusiai institucijai pripažinus, jog nėra pakankamai dokumentų tenkinti tokį prašymą, asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-94-469/2025, Nr. e3K-3-284-219/2020; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 ).
18. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas bei šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalies nuostatų prasme dėl pareiškėjų kreipimosi, todėl yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjai, kreipdamiesi į pirmosios instancijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nesilaikė ikiteisminės prašymo nagrinėjimo tvarkos, kas sudaro pagrindą pareiškimą palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
19. Priešingų išvadų nėra pagrindo daryti ir dėl atskirojo skundo argumento, susijusio su proceso ekonomiškumo, proporcingumo bei koncentruotumo principų užtikrinimu priimant pareiškėjų pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
20. Pastebėtina, kad nors CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau konstitucinė teisė kreiptis į teismą, nereiškia, kad egzistuoja galimybė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bylos iškėlimo bet kokiu būdu ar forma, įskaitant ir numatytų ikiteisminių procedūrų nesilaikymą.
21. Be to, Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip reiškianti, kad įstatymų leidėjas esą negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, siekiantis apginti, jo manymu, pažeistas teises ar laisves, į teismą galėtų kreiptis tik laikydamasis įstatymo nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas, vykdydamas konstitucinę pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, paisydamas Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje, 30 straipsnio 1 dalyje nustatytų imperatyvų, gali nustatyti konstitucinės teisės kreiptis į teismą tvarką, sąlygas, terminus, įgyvendinimo būdus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d., 2021 m. gruodžio 30 d., 2022 m. vasario 10 d. nutarimus).
22. Taigi, priešingai nei tvirtinama atskirajame skunde, įstatymų nustatytos ginčo sprendimo tvarkos laikymasis negali būti pripažįstamas kaip pareiškėjų nurodomų civilinio proceso principų pažeidimas ar neproporcinga teisinio reguliavimo priemonė.
23. Papildomai pažymėtina, jog Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo priima vidaus reikalų ministras. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu bei raštu praneša pareiškėjams, kurių prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo netenkinami, ir nurodo atsisakymo tenkinti prašymą motyvus (Pilietybės įstatymo 33 straipsnio 2, 6 punktai). Be to, jau minėtame Aprašo 26 punkte nustatyta, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo remiasi jam pateiktais dokumentais.
24. Taigi, tiek teisės aktai, tiek šiuo klausimu formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2025 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-94-469/2025) įtvirtina, jog Migracijos departamentas atlieka konkrečias funkcijas bei priima atitinkamus sprendimus procese dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, jam taip pat yra teikiami atitinkami dokumentai, susiję su pilietybės nustatymo klausimo sprendimu.
25. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas teisės aktų nuostatas, priešingai nei tvirtinama atskirajame skunde, konkreti nustatyta ginčo nagrinėjimo tvarka, pagal kurią asmuo teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo gali įgyvendinti tik po to, kai yra priimamas atitinkamas sprendimas pagal Pilietybės įstatymo bei Aprašo nuostatas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamos nutarties 11 punkte padarė nepagrįstą išvadą, jog Migracijos departamentas yra įgaliotas spręsti ginčus dėl pilietybės atkūrimui būtinų dokumentų ir/ar juridinių faktų neteismine išankstinių ginčų nagrinėjimo tvarka.
26. Atskirajame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo apygardos teismo išaiškinimais bei formuojama praktika. Toks apeliantų argumentas yra atmetamas, kaip nepagrįstas.
27. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Be to, kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, teismų praktiką formuoja tas teismas, kuris yra paskutinė instancija atitinkamos kategorijos civilinėms byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-684/2021, 52 punktas; 2025 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-56-378/2025, 32 punktas).
28. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo priimta nutartis atitinka šiuo klausimu formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis žemesnės instancijos teismo išaiškinimais.
29. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, spręsdamas apeliantų pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo priėmimo klausimą ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Dėl išdėstytų aplinkybių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.