Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Paaiškina, jog ginčijamus sprendimus priėmė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos Alytaus skyrius, veikiantis per įgaliotą asmenį A. T. ir Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, veikiantis per įgaliotą asmenį S. D., įgyvendinant kito iš Centro dalininkų - Savivaldybės teises ir pareigas. Administracijos direktorius savo įgaliojimus priimti ginčijamus sprendimus vieno iš Centro dalininkų - Savivaldybės vardu, kildino iš Atstovavimo Alytaus miesto savivaldybei viešosiose įstaigose taisyklių, patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. T-42, 5 punkto, numatančio, kad: „Viešosiose įstaigose, kuriose dalis įstaigos kapitalo priklauso savivaldybei ir savivaldybė yra jos dalininkė, dalininkės teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės administracijos direktorius, suteikdamas įgaliojimus fiziniams asmenims - savivaldybės karjeros valstybės tarnautojams ar darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis (įgaliotiniams), atstovauti savivaldybei visuotiniuose dalininkų susirinkimuose ar viešųjų įstaigų įstatuose numatytų kolegialių organų veikloje."

Nurodo, kad dėl šių taisyklių 5 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 17 straipsnio 28 punktui, 20 straipsnio 2 dalies 17 punktui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1025 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo viešosiose įstaigose taisyklių 6, 8,10 punktams kyla abejonės.

Be to, VSĮ 17 straipsnio 28 punktu (redakcija galiojusi Taisyklių priėmimo metu 2008-02-05 - 2008-09-30) reglamentuota, kad savivaldybės taryba steigia savivaldybės biudžetines įstaigas, savivaldybės įmones, šeimynas, savivaldybės viešąsias įstaigas, akcines bendroves, įstatymų nustatyta tvarka priima sprendimus dėl dalyvavimo jas steigiant ir dėl šių įstaigų, įmonių bei šeimynų reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo arba dalyvavimo jas reorganizuojant, pertvarkant ir likviduojant, taip pat dėl šių juridinių asmenų vadovų skyrimo į pareigas ir atleidimo iš jų. Taigi įstatymu reglamentuota, kad sprendimus dėl juridinių asmenų vadovų skyrimo į pareigas ir atleidimo iš jų priima savivaldybės taryba, kai tuo tarpu Taisyklėmis ši kompetencija yra perduota administracijos direktoriui.

Pareiškėjas pabrėžia ir tai, jog remiantis Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 1025 4 punktu, Vyriausybė pavedė viešosios įstaigos dalininko (savininko) teises ir pareigas įgyvendinančioms institucijoms per 3 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo, vadovaujantis šiuo nutarimu patvirtintomis Valstybės ir savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo viešosiose įstaigose taisyklėmis, patvirtinti atstovavimo valstybei ar savivaldybei viešosiose įstaigose taisykles. Taisyklės buvo patvirtintos Tarybos 2008 m. kovo 6 d. Nutarimu patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo viešosiose įstaigose taisyklių (toliau - Įgyvendinimo taisyklės) 1 punkte nurodytos valstybės ar savivaldybių institucijų, įgyvendinančių valstybės ar savivaldybės turtines ir neturtines teises ir pareigas viešosiose įstaigose (toliau - institucija), taip pat asmenų, kuriems institucija duoda įgaliojimus atstovauti valstybei ar savivaldybei viešosiose įstaigose, teisės ir pareigos. Pagal Įgyvendinimo taisyklių 6 punktą, institucija duoda institucijos valstybės tarnautojui ar darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutartį, įgaliojimą atstovauti valstybei ar savivaldybei viešosios įstaigos visuotiniame dalininkų susirinkime arba ne visuotinio dalininkų susirinkimo metu. Pagal Įgyvendinimo taisyklių 8 punktą, institucijos vadovas turi užtikrinti, kad įgaliojime atstovauti valstybei ar savivaldybei viešosios įstaigos visuotinio dalininkų susirinkimo metu būtų nurodoma: įgaliotinis; įgaliojimo registracijos numeris ir data; viešosios įstaigos pavadinimas ir kodas; viešosios įstaigos visuotinio dalininkų susirinkimo data; įgaliojimo galiojimo laikas; kaip įgaliotinis turi balsuoti kiekvienu visuotinio dalininkų susirinkimo darbotvarkės klausimu, taip pat dėl kitų tokią teisę turinčių asmenų pasiūlytų visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimų projektų, papildomų kandidatų į visuotinio dalininkų susirinkimo renkamų viešosios įstaigos organų narius ar audito įmonės. Prireikus įgaliojime taip pat nurodoma, kokius naujus visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimų projektus, papildomus kandidatus į visuotinio dalininkų susirinkimo renkamo viešosios įstaigos organo narius arba audito įmonę turi siūlyti įgaliotinis susirinkimo metu ir už juos balsuoti; kokius veiksmus įgaliotinis įgaliojamas atlikti. Pagal Įgyvendinimo taisyklių 10 punktą, įgaliojime neturi būti suteikta galimybė įgaliotiniui perįgalioti kitą asmenį atlikti veiksmus, kuriuos jis yra įgaliotas atlikti. Ginčo atveju Alytaus miesto savivaldybės taryba ne konkretų įgaliojimą, bet dalį pirmiau paminėtos savo kompetencijos perdavė administracijos direktoriui, pastarasis perįgaliojo Alytaus miesto savivaldybės administracijos Teisės skyriaus vedėją S. D. veikti jo nurodymu.

Įvertinus šį teisinį reglamentavimą, Alytaus apylinkės teismas kelia abejones, ar Taisyklių 5 punktas neprieštarauja: VSĮ 20 straipsnio 2 dalies 17 punktui (VSĮ redakcija 2018-01-01 - 2018-06-30), galiojusiam ginčijamų sprendimų priėmimo metu, t. y. 2018-01-31; VSĮ 17 straipsnio 28 punktui (VSĮ redakcija 2008-02-05 - 2008-09-30), galiojusiam Taisyklių priėmimo metu, t. y. 2008-03-06; taip pat Įgyvendinimo taisyklių 6, 8, 10 punktams.

Vietos savivaldos įstatymo 20 str. 2 d. 17 p. nurodyta, kad meras priima į pareigas ir atleidžia iš jų viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė), išskyrus švietimo įstaigas, vadovus; kitas funkcijas, susijusias su visų viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) vadovų darbo santykiais, Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendina pats arba šio įstatymo nustatytais atvejais mero pareigas laikinai einantis savivaldybės tarybos narys. Atkreipia dėmesį, kad Vietos savivaldos įstatyme yra aiškiai išskirta ir pabrėžta „(kurių savininkė yra savivaldybė)“, todėl meras priima ir atleidžia tų viešųjų įstaigų vadovus, kurių savininkė, bet ne dalininkė yra savivaldybė. Jeigu nebūtų skirtumo, ar savivaldybė yra savininkė ar dalininkė, Įstatyme nebūtų tokio išskyrimo „(kurių savininkė yra savivaldybė)“. Atsakovo nuomone, įstatymo leidėjas aiškiai nubrėžė mero ribas ir teisę - atleisti tik tų viešųjų įstaigų (išskyrus švietimo įstaigas) vadovus, kurių savininkė yra savivaldybė. Tuo atveju, kai savivaldybė yra tik viešosios įstaigos dalininkė - viešosios įstaigos vadovo atšaukimas iš pareigų yra visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencija, ir merui nesuteikta teisė atšaukti viešosios įstaigos vadovą iš pareigų. Jeigu meras turėtų teisę atlesti viešosios įstaigos vadovą tose viešosiose įstaigose, kuriose savivaldybė yra tik dalininkas, tuomet kito dalininko dalyvavimas ir sprendimų priėmimas dėl viešosios įstaigos vadovo atšaukimo iš pareigų būtų visiškai nereikalingas. tuo tarpu Viešųjų įstaigų įstatymo 10 str. 1 d. 4 p. nurodyta, kad visuotinis dalininkų susirinkimas skiria ir atšaukia viešosios įstaigos vadovą, nustato jo darbo sutarties sąlygas. Vadovaujantis Viešųjų įstaigų įstatymo 10 str. 1 d. 4 p. viešosios įstaigos vadovo atšaukimas iš pareigų yra ne mero, bet visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencija.

Mano, jog Atstovavimo taisyklių 5 punktas atitinka Vietos savivaldos įstatymo nuostatas, nes savivaldybės administracijos direktoriaus funkcijos yra išplėstos: Vietos savivaldos įstatymo 29 str. 8 d. 7 p. nurodyta, kad savivaldybės administracijos direktorius koordinuoja ir kontroliuoja viešąsias paslaugas teikiančių subjektų darbą, atlieka kitas pagal įstatymus ir savivaldybės tarybos sprendimus jam priskirtas savivaldybės juridinių asmenų valdymo funkcijas.

Dėl Atstovavimo taisyklių atitikimo Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 28 punktui, galiojusiam Atstovavimo Alytaus miesto savivaldybei viešosiose įstaigose taisyklių, patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 nu kovo 6 d. sprendimu Nr. T-42, priėmimo metu (2008-03-06) atsakovo atsakovas nurodo, kad Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 28 punkte, galiojusiame Atstovavimo taisyklių priėmimo metu įstatymo leidėjas aiškiai nurodė, kad ten, kur savivaldybė yra vienintelė viešosios įstaigos steigėja, savivaldybės taryba steigia savivaldybės viešąją įstaigą, tuo tarpu, kai ji yra ne vienintelė steigėja, bet yra ir kitų dalininkų, savivaldybės taryba įstatymų nustatyta tvarka priima sprendimus dėl dalyvavimo jas steigiant. Taigi, savivaldybės taryba priimdama sprendimą dėl dalyvavimo steigiant viešąją įstaigą, turi vadovautis specialiu - Viešųjų ištaigų įstatymu, reglamentuojančiu viešųjų įstaigų steigimą, valdymą ir kt. veiklą.

Akcentuoja, kad Viešųjų įstaigų įstatymo (2007-01-18 įstatymo Nr. X- 1048 redakcija) 10 str. 1 d. 3 p. nurodyta, kad viešosios įstaigos vadovo skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų yra visuotinio dalininkų susirinkimo kompetenciją. Taigi, tose viešosiose įstaigose, kuriose savivaldybei priklauso tik dalis viešosios įstaigos kapitalo savivaldybės taryba neturi teisės vienasmeniškai atšaukti viešosios įstaigos vadovą iš užimamų pareigų. Nors savivaldybės tarybos kompetencija yra sprendimų dėl savivaldybės viešųjų įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų (tuo metu galiojusio Vietos savivaldos įstatymo 17 str. 28 p.), tačiau atkreipia dėmesį, kad tuo metu galiojusiame Vietos savivaldos įstatyme nenurodyta (nereglamentuota), ar savivaldybės taryba gali/negali/turi/neturi teisės kitai savivaldybės institucijai perduoti savivaldybės tarybai priskirtos kompetencijos. Tuo tarpu, šiuo metu galiojančiame Vietos savivaldos įstatyme (16 straipsnio 6 dalis) aiškiai nurodyta, kad išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai. Teigia, jog kiekviena savivaldybė, kai nėra imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų priimti konkrečius sprendimus, turi diskrecijos teisę pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją, nustatytą įstatymuose.

Pažymi ir tai, kad Vyriausybės 2007 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 1025 „Dėl Valstybės ir savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo viešosiose įstaigose taisyklių patvirtinimo“ 2.2 p. nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės, kaip viešosios įstaigos dalininkės (savininkės), turtines ir neturtines teises įgyvendina valstybės ar savivaldybės institucija, kuriai atitinkamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime ar savivaldybės tarybos sprendime dėl viešosios įstaigos steigimo ir valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo pavedama įgyvendinti viešosios įstaigos dalininko (savininko) teises ir pareigas, o viešosios įstaigos, įsteigtos iki 2007 m. vasario 8 d., dalininkės (savininkės) turtines ir neturtines teises įgyvendina valstybės ar savivaldybės institucija (institucijos), įgyvendinusi (- ios) viešosios įstaigos dalininko (savininko) teises ir pareigas iki šio nutarimo įsigaliojimo, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba savivaldybės taryba nenustato kitaip. Būtent savivaldybės taryba, 2018 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. T-42 tvirtindama Atstovavimo taisykles nusprendė, kokiu atveju viešosiose įstaigose turtines ir neturtines teises ir pareigas įgyvendins savivaldybės taryba ir kokiu atveju - savivaldybės administracijos direktorius. Ir tai, atsakovo nuomone, neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d., nes tiek savivaldybės taryba, tiek ir administracijos direktorius turi viešojo administravimo teises ir pareigas. Taigi, Alytaus miesto savivaldybės taryba ir nustatė, kad tose viešosiose įstaigose, kuriose visas įstaigos kapitalas priklauso savivaldybei ir savivaldybė yra jos savininkė, savininkės teises ir pareigas įgyvendina taryba. Tarybos sprendimai prilygsta visuotinio dalininkų susirinkimo sprendimams ir atskiras įgaliojimas nėra išduodamas (Taisyklių 4 p.). Tuo tarpu, Taisyklių 5 punkte nurodė, kad tose viešosiose įstaigose, kuriose dalis įstaigos kapitalo priklauso savivaldybei ir savivaldybė yra jos dalininkė, dalininko teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės administracijos direktorius, suteikdamas įgaliojimus fiziniams asmenims - savivaldybės karjeros valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis (įgaliotiniams), atstovauti savivaldybei visuotiniame dalininkų susirinkimuose ar viešųjų įstaigų įstatuose numatytų kolegialių organų veikloje.

Akcentuoja, kad Konstitucinis teismas savo 2004 m. vasario 141 d. ir 2010 m. spalio 31 d. nutarimuose yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrus sprendimus priima savivaldybių tarybos, bet jos gali teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams. Dar kitais atvejais įstatymų leidėjas įstatymu gali tiesiogiai nustatyti, kokiais klausimais sprendimus priima savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai. Daro išvadą, kad savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimą perduoti dalį savo teisių savivaldybės tarybai atskaitingai vykdomajai institucijai - savivaldybės administracijos direktoriui ir savivaldybės tarybos patvirtintų Atstovavimo taisyklių 5 punktas atitiko Vietos savivaldos įstatymo 17 straipsnio 28 punktui, galiojusiam Atstovavimo taisyklių priėmimo metu (2008-03-06).

Dėl Atstovavimo taisyklių 5 punkto atitikimo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1025 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo viešosiose įstaigose taisyklių 6, 8,10 punktams atsakovas nurodo, kad valstybės ar savivaldybės, kaip viešosios įstaigos dalininkės (savininkės), turtines ir neturtines teises įgyvendina valstybės ar savivaldybės institucija, kuriai atitinkamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime ar savivaldybės tarybos sprendime dėl viešosios įstaigos steigimo ir valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto investavimo pavedama įgyvendinti viešosios įstaigos dalininko (savininko) teises ir pareigas, o viešosios įstaigos, įsteigtos iki 2007 m. vasario 8 d., dalininkės (savininkės) turtines ir neturtines teises įgyvendina valstybės ar savivaldybės institucija (institucijos), įgyvendinusi (-ios) viešosios įstaigos dalininko (savininko) teises ir pareigas iki šio nutarimo įsigaliojimo, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba savivaldybės taryba nenustato kitaip. Atkreipia dėmesį, kad Vyriausybės nutarimo 2.2 punkte taip pat nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar savivaldybės taryba prireikus gali taip pat nustatyti, kad viešojoje įstaigoje turi būti sudaromas kolegialus valdymo organas, nustatyti kolegialaus organo kompetenciją, jo sudarymo ir atšaukimo tvarką ir pavesti valstybės ar savivaldybės institucijai, įgyvendinančiai valstybės ar savivaldybės, kaip viešosios įstaigos dalininkės, teises ir pareigas, siekti, o savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai — užtikrinti, kad tai būtų nustatyta viešosios įstaigos įstatuose. Tos pačios nuostatos yra tiek originalioje Vyriausybės nutarimo redakcijoje, tiek ir jo pakeitime.

Atsižvelgiant į Nutarimo reikalavimus teigia, jog Atstovavimo taisyklių 8 p. aiškiai nurodyta: 1) ko turi siekti savivaldybės administracijos direktorius. įgyvendindamas dalininko teises ir pareigas ir 2) kad viešosios įstaigos įstatai visuotinio dalininkų susirinkimo kompetencijai priskirtų tam tikrų sprendimų priėmimo teisę, apie įgaliojimus savivaldybės administracijos direktoriui. Teigia, jog Atstovavimo taisyklių 8 p. nuostatos atitinka (identiškos) Nutarimo 2.5 p. nuostatas. Taip pat akcentuoja, kad Vyriausybės nutarimo 2.2 p. aiškiai nurodyta, kad savivaldybės taryba gali pavesti kitai savivaldybės institucijai įgyvendinti tam tikras teises ir pareigas. Iš Vyriausybės nutarimo 2.2 p. nurodytų nuostatų daro išvadą, kad yra skirtingas reglamentavimas, esant savivaldybei viešosios įstaigos savininke ir esant jos dalininke, todėl Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 d. 17 p. ir yra išskirta, kad meras gali atleisti tik tos viešosios įstaigos (išskyrus švietimo įstaigas) vadovą, „kurių savininkė yra savivaldybė“.

Vyriausybės nutarimu patvirtintų Taisyklių 6 punkte nurodyta, kad institucija duoda institucijos valstybės tarnautojui ar darbuotojui, dirbančiam pagal darbo sutarti (toliau vadinama — įgaliotinis") įgaliojimą atstovauti valstybei ar savivaldybei viešosios ištaigos visuotiniame dalininkų susirinkime arba ne visuotinio dalininkų susirinkimo metu. Kai valstybė ar savivaldybė yra viešosios įstaigos savininkė, institucija neduoda įgaliojimo atstovauti atitinkamai valstybei ar savivaldybei visuotinio dalininkų susirinkimo metu, o priima rašytinį sprendimą, kuris prilygsta visuotiniam dalininkų susirinkimo sprendimui. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d., nurodyta, kad savivaldybės institucijos yra: savivaldybės atstovaujamoji institucija — savivaldybės taryba, kuriai vadovauja savivaldybės meras ir savivaldybės vykdomoji institucija - savivaldybės administracijos direktorius. savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (kai pareigybė steigiama), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. Kadangi savivaldybės vykdomoji institucija yra savivaldybės administracijos direktorius (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d.), todėl savivaldybės administracijos direktorius, kaip savivaldybės vykdomoji institucija, turi teisę suteikti įgaliojimus savivaldybės karjeros valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis (įgaliotiniams), atstovauti savivaldybei visuotiniame dalininkų susirinkimuose ar viešųjų įstaigų įstatuose numatytų kolegialių organų veikloje (Atstovavimo taisyklių 5 p.) ir tai atitinka Vyriausybės nutarimu patvirtintų Taisyklių 6 punktą.

Byloje keliamas norminio administracinio akto teisėtumo patikros klausimas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. T-42 „Dėl atstovavimo Alytaus miesto savivaldybei viešosiose įstaigose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Atstovavimo Alytaus miesto savivaldybei viešosiose įstaigose taisyklių (toliau – ir Atstovavimo taisyklės) 5 punkto teisėtumas bei atitiktis teisės aktams.

Pažymėtina, kad ginčai dėl norminio administracinio teisės akto teisėtumo nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo II skyriaus pirmajame skirsnyje nustatyta tvarka. Įstatymų leidėjas yra numatęs dvi administracinių teisės aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 straipsnis) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ryšium su individualia byla (ABTĮ 3 straipsnis). Šiuo atveju į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto (Tarybos sprendimo Nr. T-42 patvirtintų Atstovavimo taisyklių 5 punkto) teisėtumą kreipėsi pareiškėjas Alytaus miesto apylinkės teismas. ABTĮ 112 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis ir bendrosios kompetencijos teismai. ABTĮ 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą, prašydamas patikrinti, ar konkretus administracinis aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą. Taigi pareiškėjas patenka į subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su pareiškimu prašant ištirti, ar norminio administracinio akto dalis atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, ratą.

Konstitucinis Teismas ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją bei draudžia žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios, inter alia pačioje Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d., 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimai).

Administraciniai teismai, nagrinėdami šios kategorijos bylas, sprendžia, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, t. y. savo kompetencijos ribose užtikrina konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojančio teisės aktų hierarchiją, įgyvendinimą viešojo administravimo srityje.

Byloje nėra ginčo, jog Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. T-42 patvirtintos Atstovavimo Alytaus miesto savivaldybei viešosiose įstaigose taisyklės savo pobūdžiu yra norminis administracinis aktas.

Pažymėtina, kad tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nesprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi, bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Būtent šių tikslų ir siekia pareiškėjas, reikšdamas abejones dėl Tarybos sprendimu Nr. T-42 patvirtintų Atstovavimo taisyklių 5 punkto teisėtumo.

Dėl Atstovavimo taisyklių paskelbimo ir įsigaliojimo.

Tinkamas norminio teisės akto paskelbimas yra viena iš pamatinių tokio teisės akto teisėtumo prielaidų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2154/2011). Konstitucinis reikalavimas, kad gali galioti tik tie įstatymai, kurie yra paskelbti – svarbi teisinio tikrumo prielaida. Šis konstitucinis reikalavimas yra neatsiejamas nuo konstitucinio teisinės valstybės principo (2003 m. spalio 29 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Nėra abejonių, kad ši konstitucinė nuostata negali būti aiškinama taikant tik lingvistinį metodą, ji suvoktina atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai ir jų reikalavimai turėtų būti vieši, kad visi subjektai galėtų aiškiai suvokti savo teisių ir pareigų apimtį (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Pagal Konstituciją teisės aktai turi būti oficialiai skelbiami laikantis jų oficialaus skelbimo tvarkos, kuri nustatyta būtent tuo metu, kai jie išleidžiami (Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutarimas). Todėl sprendžiant, ar nagrinėjamoje byloje tiriamas norminio pobūdžio aktas buvo paskelbtas laikantis nustatytos tvarkos, vadovaujamasi teisės normomis, tokią tvarką reglamentavusiomis tiriamo akto priėmimo metu. Ginčijamų Atstovavimo taisyklių priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (1993 m. balandžio 6 d. įstatymo Nr. I-119 redakcija) 12 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad savivaldybių atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Oficialiame informaciniame pranešime apie teisės akto priėmimą nurodoma teisės akto priėmimo data, numeris, antraštė, jei ji yra, išdėstoma priimto sprendimo esmė ir nurodomas interneto tinklalapio, kuriame paskelbtas teisės aktas, adresas. Iš nurodyto reglamentavimo matyti, kad savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimtų norminių teisės aktų paskelbimas – baigiamoji norminių teisės aktų priėmimo proceso stadija. Tokių teisės aktų oficialus paskelbimas yra būtina jų įsigaliojimo sąlyga.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra suformavęs nuoseklią konstitucinę teisės aktų oficialaus ir viešo paskelbimo doktriną. 2001 m. sausio 11 d. nutarime aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad galioja tik paskelbti įstatymai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti. Oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų.

2003 m. spalio 29 d. nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „paskelbti“ reiškia ir tai, kad įstatymai turi būti paskelbti viešai; teisė negali būti nevieša (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai). Atsižvelgus į konstitucinį reikalavimą, kad teisė negali būti nevieša, Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“ negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus. Įstatymų paskelbimas turi būti toks, kad teisės subjektai būtų tikri, jog paskelbtas įstatymas ir yra būtent tas įstatymas, kurį priėmė Seimas arba kuris buvo priimtas referendumu. Toks įstatymų paskelbimas yra jų oficialus paskelbimas. Konstitucija expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nenustato teisės aktų oficialaus paskelbimo šaltinių ar visų galimų jų paskelbimo būdų. Tai nustatyti įstatymu turi įstatymų leidėjas. Reguliuodamas šiuos santykius, įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į teisės aktų įvairovę ir jų turinį, gali nustatyti diferencijuotą teisinį reguliavimą.

Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad privalu laikytis iš Konstitucijos kylančių teisės aktų paskelbimo oficialumo, viešumo reikalavimų, taip pat būtina užtikrinti, kad teisės aktų publikavimas nesudarytų prielaidų kvestionuoti jų turinio autentiškumo; inter alia būtina, kad: laikantis bendrosios (įprastos) teisės aktų oficialaus skelbimo tvarkos – atitinkamame šaltinyje būtų paskelbta, jog tam tikru klausimu yra priimtas atitinkamas legislatyvinis sprendimas; iš šiame šaltinyje paskelbtų teisės aktų turi būti aišku, kad tam tikra (tam tikros) šio teisės akto sudedamoji dalis (sudedamosios dalys) šiame šaltinyje nėra paskelbta (paskelbtos); kad būtų aišku, kur galima susipažinti su šia (šiomis) minėtame šaltinyje nepaskelbta (nepaskelbtomis) teisės akto sudedamąja dalimi (sudedamosiomis dalimis); kad būtų praktiškai užtikrintas atitinkamos teisės akto dalies (taigi ir viso teisės akto kaip visumos) prieinamumas teisės subjektams, be to, tiems teisės subjektams neturi kilti pagrįstų abejonių dėl tos (tų) minėtame šaltinyje nepaskelbtos (nepaskelbtų) teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) turinio autentiškumo; jeigu laikomasi šių sąlygų ir, žinoma, jeigu atitinkamos teisės akto sudedamosios dalies (sudedamųjų dalių) nepaskelbimas minėtame šaltinyje gali būti konstituciškai pagrindžiamas, savaime nėra pagrindo teigti, kad atitinkamas teisės aktas yra „nepaskelbtas“ arba kad jis yra „paskelbtas“ neviešai, neoficialiai, t. y. nesilaikant Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nepaisant konstitucinio teisinės valstybės principo (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos doktrinos dėl norminių teisės aktų paskelbimo, konstatuojant, jog įstatymo nustatyta tvarka nepaskelbti norminiai administraciniai aktai pripažįstami nepradėjusiais galioti.

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad ginčijamos Atstovavimo taisyklės yra norminio pobūdžio teisės aktas, taigi jos privalėjo būti skelbiamos šių Taisyklių priėmimo metu galiojusiame Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (1993 m. balandžio 6 d. įstatymo Nr. I-119 redakcija). Nurodytomis įstatymo nuostatomis įgyvendinami iš Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies bei konstitucinio teisinės valstybės principo kylantys reikalavimai.

Byloje nustatyta, kad apie norminį teisės aktą - Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 6 d. sprendimą Nr. T-42 buvo paskelbta viešai vietiniame laikraštyje Alytaus naujienos, nurodant jo priėmimo datą, numerį ir antraštę. Nors sprendimo esmė leidinyje nebuvo nurodyta, tačiau akcentuotina, jog laikraštyje buvo pateikta informacija, jog plačiau apie visus sprendimus (tame tarpe ir apie Atstovavimo taisykles) galima susipažinti interneto svetainėje adresu www.ams.lt. Kolegijos vertinimu, iš šiame leidinyje (šaltinyje) pateiktos viešos informacijos apie priimtą Tarybos sprendimą Nr. T-42 buvo aišku, jog su visu šio teisės akto (Atstovavimo taisyklių) turiniu galima išsamiai susipažinti viešai prieinamoje savivaldybės interneto svetainėje, taip praktiškai užtikrinant priimto teisės akto turinio viešumą, jo prieinamumą bei autentiškumą visiems teisės subjektams. Toks Atstovavimo taisyklių išviešinimas savivaldybės interneto svetainėje atitinka aukščiau paminėtame Konstitucinio Teismo doktrinoje nurodomus oficialumo bei viešumo reikalavimus, todėl pripažintinas tinkamu norminio teisės akto paskelbimu, iš esmės nepažeidžiant bendrosios (įprastos) teisės aktų oficialaus skelbimo tvarkos.

Nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje nustačius, jog ginčijamas norminis teisės aktas – Atstovavimo taisyklės – buvo paskelbtos įstatymų nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad norminio teisės akto (Atstovavimo taisyklių) paskelbimas sąlygojo minėto teisės akto įsigaliojimą, Atstovavimo taisyklės pripažintinos oficialiai galiojančiu norminiu administraciniu teisės aktu, todėl šio norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas galimas ir yra teismingas administraciniam teismui.

Dėl Atstovavimo Alytaus miesto savivaldybei viešosiose įstaigose taisyklių, patvirtintų Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. T-42, 5 punkto atitikties (neprieštaravimo) Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 17 punktui, galiojusiam civilinėje byloje ginčijamų sprendimų priėmimo metu (2018-01-31).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centras yra asmens sveikatos priežiūros ne pelno viešoji įstaiga, kurios dalininkai yra Alytaus miesto savivaldybės taryba ir Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos Alytaus skyrius. Civilinėje byloje ginčijamus sprendimus dėl Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centro direktorės atšaukimo iš pareigų priėmė visuotinis dalininkų susirinkimas - Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos Alytaus skyrius, veikiantis per įgaliotą asmenį ir savivaldybės administracijos direktorius, veikiantis per įgaliotą asmenį S. D.. Administracijos direktoriaus įgaliojimai savivaldybės vardu priimti sprendimus dėl Centro vadovės atšaukimo kildinami iš Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 6 d. sprendimu Nr. T-42 patvirtintų Atstovavimo Alytaus miesto savivaldybei viešosiose įstaigose taisyklių 5 punkto nuostatų.

Pareiškėjas mano, kad Atstovavimo taisyklių 5 punkto nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 17 punktui, galiojusiam civilinėje byloje ginčijamų sprendimų dėl Centro direktorės atšaukimo iš pareigų priėmimo metu.

Vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 20 straipsnio 2 dalies 17 punkte nustatyta, kad meras priima į pareigas ir atleidžia iš jų viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė), išskyrus švietimo įstaigas, vadovus; kitas funkcijas, susijusias su visų viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) vadovų darbo santykiais, Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka įgyvendina pats arba šio įstatymo nustatytais atvejais mero pareigas laikinai einantis savivaldybės tarybos narys. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis šiomis Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 17 punkto nuostatomis, įgyvendinant vieno iš centro dalininkų – Alytaus miesto savivaldybės teises ir pareigas, būtent meras, kaip savivaldybės vadovas, bet ne savivaldybės administracijos direktorius, kaip nustatyta Atstovavimo taisyklių 5 punkte, turėjo teisę spręsti dėl centro vadovės atšaukimo iš pareigų. Mano, jog Taryba, suteikdama tokią teisę savivaldybės administracijos direktoriui, viršijo savo kompetenciją.

Viešųjų įstaigų steigimą valdymą, veiklą, reorganizavimą, pertvarkymą ir likvidavimą reglamentuoja Viešųjų įstaigų įstatymas (toliau – ir VĮĮ). Viešoji įstaiga savo veikloje vadovaujasi savo įstatais, CK, Viešųjų įstaigų įstatymu ir kitais įstatymais bei kitais teisės aktais (Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 4, 5, 6, 7, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu, be kitų pakeitimų, buvo įtvirtintas viešosios įstaigos vadovo atšaukimo iš pareigų institutas. Viešųjų įstaigų įstatymo 9 straipsnio 5 dalis nuo 2014 m. sausio 1 d. papildyta nuostata, kad kai visuotinis dalininkų susirinkimas priima sprendimą atšaukti viešosios įstaigos vadovą, su viešosios įstaigos vadovu sudaryta darbo sutartis nutraukiama. Viešųjų įstaigų įstatymo 10 straipsnio, reglamentuojančio viešosios įstaigos visuotinio dalininkų susirinkimo kompetenciją, 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad jis skiria ir atšaukia viešosios įstaigos vadovą, nustato darbo sutarties sąlygas. Atšaukimo sąvoka vartojama ir Viešųjų įstaigų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 10 punkte, 4 dalyje.

Viešųjų įstaigų įstatymo 4, 5, 6, 7, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 17, 18 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 17, 19 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektų aiškinamajame rašte yra apibrėžti įstatymo projekto tikslai, vienas kurių – siekis suteikti galimybę viešosios įstaigos visuotiniam dalininkų susirinkimui atšaukti vadovą. Aiškinamajame rašte akcentuota, kad tokia visuotinio dalininkų susirinkimo teisė nesiejama su atšaukiamojo kaltais veiksmais ar kitomis aplinkybėmis, o būtų grindžiama tik viešosios įstaigos ir viešosios įstaigos vadovo santykių pobūdžiu, kurį lemia pasitikėjimas.

Pagal VĮĮ savivaldybė gali būti tiek viešosios įstaigos savininkė, tiek ir dalininkė. Šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu viešosios įstaigos dalininkas yra vienas asmuo, jis vadinamas viešosios įstaigos savininku. VĮĮ įstatymo 7 straipsnio 5 dalies 5 punkte nurodyta, kad viešosios įstaigos dalininkas turi kitas įstatymuose ir įstatuose nustatytas neturtines teises. Viešoji įstaiga įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo valdymo organus (VĮĮ 9 straipsnio 1 dalis). Viešoji įstaiga turi turėti organą – visuotinį dalininkų susirinkimą ir vienasmenį valdymo organą ? viešosios įstaigos vadovą (VĮĮ 9 straipsnio 3 dalis). VĮĮ 9 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad visuotinio dalininkų susirinkimo įgaliotas asmuo viešosios įstaigos vardu sudaro darbo sutartį su viešosios įstaigos vadovu ir ją nutraukia. Kai visuotinis dalininkų susirinkimas priima sprendimą atšaukti viešosios įstaigos vadovą, su viešosios įstaigos vadovu sudaryta darbo sutartis nutraukiama.

Pabrėžtina, jog Viešosios įstaigos Alytaus medicininės reabilitacijos ir sporto centro įstatuose taip pat nustatyta, kad visuotinam dalininkų susirinkimui nustatyta teisė sudaryti su asmeniu, laimėjusiu konkursą direktoriaus pareigybei užimti, darbo sutartį, taip pat šią sutartį nutraukti įstatymų nustatyta tvarka (31.6 punktas). Dalininkus juridinius asmenis visuotiniame dalininkų susirinkime atstovauja jų įgalioti asmenys. Dalininkas gali įgalioti kitą asmenį atstovauti jį įstaigos dalininkų susirinkime (37 punktas).

Aukščiau minėtų teisės aktų analizė suponuoja išvadą, kad Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 17 punkte nustatytas funkcijas - priimti į pareigas ir atleisti iš jų viešųjų įstaigų, išskyrus švietimo įstaigas, vadovus, taip pat kitas funkcijas, susijusias su visų viešųjų įstaigų vadovų darbo santykiais, Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka - meras įgyvendina pats arba šio įstatymo nustatytais atvejais mero pareigas laikinai einantis savivaldybės tarybos narys, t. y. jam suteikta teisė vienasmeniškai priimti sprendimą atleisti viešosios įstaigos vadovą iš pareigų tuo atveju, kai savivaldybė, kaip viešosios įstaigos dalininkė, yra vienas asmuo – viešosios įstaigos savininkė. Tuo tarpu tose viešosiose įstaigose, kuriose įstaigos kapitalo dalys priklauso dviem ir daugiau dalininkų, viešosios įstaigos vadovo atšaukimas iš pareigų yra ne mero, bet visuotinio dalininkų susirinkimo (VĮĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punktas) kompetencija.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimu yra išaiškinęs, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas turi teisę ir pareigą, atsižvelgdamas į Konstitucijoje tiesiogiai įtvirtintą išimtinę savivaldybių kompetenciją, apibrėžti savivaldybių tarybų ir joms atskaitingų vykdomųjų organų kompetenciją. Nustatant, kas (savivaldybių tarybos ar joms atskaitingi vykdomieji organai) turi teisę priimti sprendimus dėl savivaldybių įstaigų, įmonių vadovų skyrimo, šių įstaigų, įmonių priežiūros, įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę įtvirtinti, kad šiuos sprendimus priima savivaldybių tarybos, kad juos priima savivaldybių taryboms atskaitingi vykdomieji organai arba kad šiuos sprendimus priima savivaldybių tarybos, bet jos gali teisę priimti tokius sprendimus perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams; šiuo atveju savivaldybių tarybų įgaliojimai minėtas teises perduoti savivaldybių taryboms atskaitingiems vykdomiesiems organams turi būti tiesiogiai nurodyti įstatyme (Konstitucinio Teismo 2004 m. vasario 11 d. nutarimas).

Šio nutarimo 4 punktu viešosios įstaigos dalininko (savininko) teises ir pareigas įgyvendinančioms institucijoms buvo pavesta per 3 mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo, vadovaujantis šiuo nutarimu patvirtintomis Valstybės ir savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo viešosiose įstaigose taisyklėmis, patvirtinti atstovavimo valstybei ar savivaldybei viešosiose įstaigose taisykles. Jeigu kelios valstybės institucijos įgyvendina valstybės, kaip vienos viešosios įstaigos, įsteigtos iki 2007 m. vasario 8 d., dalininkės (savininkės), turtines ir neturtines teises, atstovavimo valstybei šioje viešojoje įstaigoje taisykles šios institucijos patvirtina bendru sprendimu. Valstybės institucijos, kurioms Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu pirmą kartą pavedama įgyvendinti valstybės, kaip viešosios įstaigos dalininkės (savininkės), teises ir pareigas, atstovavimo valstybei viešosiose įstaigose taisykles patvirtina per 3 mėnesius nuo pastarojo nutarimo įsigaliojimo.

Iš šių Vyriausybės nutarimu Nr. 1025 patvirtintų Taisyklių matyti, kad jos nereglamentuoja savivaldybės institucijų kompetencijos klausimų, t. y. nenustato konkrečių įgaliojimų atitinkamai savivaldybės institucijai dėl savivaldybių turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo viešosiose įstaigose.

Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad valstybės valdžią vykdančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, valstybės valdžią vykdančios institucijos negali viršyti įstatymuose joms nustatytų įgaliojimų.

Kiekviena savivaldybė, kai nėra imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų priimti konkrečius sprendimus, turi diskrecijos teisę pasirinkti, kokiu būdu įgyvendinti savo kompetenciją, nustatytą įstatymuose (LVAT 2013 m. spalio 17 d nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-1833-13). Būtent tokią įstatyme apibrėžtą diskrecijos teisę nagrinėjamu atveju įgyvendino Alytaus miesto savivaldybės taryba, teisės aktų pagrindu patvirtindama Atstovavimo taisykles ir pavesdama savivaldybės administracijos direktoriui įgyvendinti Tarybos, kai ji yra viešosios įstaigos dalininkė, teises ir pareigas.