Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinis teismas, pirmininkaujant teisėjai Dalytei Zlatkuvienei,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos pažeidimo nebuvo nustatyta, todėl dėl kamerų ploto, atsižvelgus į patalpų užstatymą baldais ir kitais įrenginiais, teismas nepasisako.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindė ir tuo, kad areštinės kamerose įrengti klozetai yra metaliniai, ant jų nėra nei plastikinių, nei medinių sėdmens dangčių. Dėl tokios klozetų konstrukcijos naudojimasis tualetu sukeldavo didelį diskomfortą ir kančias. Be to, klozetai kamerose įrengti prie pat kamerų durų, todėl, kai kamerų durys būdavo atidaromos, pareiškėjas, užkluptas besinaudojantis tualetu, patirdavo pažeminimą.

Policijos areštinių kamerų įrengimą reglamentuoja HN 37:2009 20 punktas. Šioje teisės normoje nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Utenos AVPK pateikė duomenis, kurie patvirtina, kad 2011 metais Visagino PK areštinėje buvo sumontuoti nauji metaliniai, antivandaliniai, gamintojo į vientisą komplektą sujungti unitazai-praustuvės-lentynėlės (1 t., 17 b. l.). Teismas, atsižvelgęs į HN 37:2009 nustatytą teisinį reguliavimą, daro išvadą, kad šis teisės aktas nenumato reikalavimo, jog areštinės kamerose įrengti unitazai privalo turėti dangčius. Be to, byloje Panevėžio AVPK pateikti rašytiniai įrodymai leidžia teigti, jog Visagino PK areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirti 125 cm aukščio pertvaromis (1 t., 17 b. l.). HN 37:2009 reikalavimas areštinės kamerose sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas nėra įtvirtintas. Utenos VSC Zarasų skyrius 2014-10-30 patikrinimo akte Nr. 13 PT-71 konstatavo, kad Visagino PK areštinės kamerų sanitarinių mazgų įrengimas atitinka HN 37:2009 reikalavimus (1 t., 39-41 b. l.). Be to, Utenos VSC Zarasų skyrius ir 2013 metais parengtuose Visagino PK areštinės patikrinimo aktuose (2013-08-30 patikrinimo aktas Nr. 13 PT-58 ir 2013-09-12 patikrinimo aktas Nr. 13 PT-60) areštinės kamerų sanitarinių mazgų įrengimo reikalavimų pažeidimų nėra nustatęs (1 t., 28-29, 33-35 b. l.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (2015 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) taip pat yra konstatavęs, kad kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15210/07; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01).

Areštinės vidaus tvarkos taisyklių 8.11 punktas nustato, kad areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Teismas, įvertinęs Visagino PK areštinės kamerų išdėstymo schemos duomenis, daro išvadą, kad jie patvirtina aplinkybę, jog sanitariniai mazgai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengti prie pat kameros durų ir nėra niekaip papildomai izoliuoti nuo jų (1 t., 26 b. l.). Vertindamas pareiškėjo teiginius apie jo teisės naudotis kamerų sanitariniuose mazguose esančiais tualetais privačiai ir netrukdomai pažeidimus, teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas yra kalinamas asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, todėl dėl neišvengiamai su laisvės apribojimo režimu susijusių apribojimų pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas. Kamerose esančių asmenų stebėjimą reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015-02-10 įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija (toliau – Instrukcija), o iki 2015-02-12 galiojo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012-10-10 įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukciją (toliau - Priežiūros instrukcija). Pastarosios instrukcijos 39 punkte buvo nustatyta, kad pagrindinis reikalavimas užtikrinant policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą, yra šių asmenų izoliavimas, paskirstymas po areštinės kameras ir nuolatinė jų priežiūra, o 40 punktas nurodė, kad policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma, be kita ko, nuolat juos stebint, atliekant kamerų patikrinimus bei daiktų apžiūras, prižiūrint, kaip laikomasi policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų. Nuo 2015-02-12 galiojanti Instrukcija nustato, kad pagrindinis reikalavimas užtikrinant policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugą, yra šių asmenų izoliavimas, paskirstymas po areštinės kameras ir jų priežiūra (37 punktas), o policijos areštinėje laikomų asmenų apsauga vykdoma periodiškai juos stebint (jei nėra skirtas nuolatinis stebėjimas), draudžiant judėjimą be policijos pareigūnų palydos (išskyrus kameroje), atliekant kamerų patikrinimus bei daiktų apžiūras, prižiūrint, kaip laikomasi policijos areštinės vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų ( 38 punktas). Taigi, šiuose teisės aktuose, nustatyti reikalavimai policijos areštinėje laikomų asmenų apsaugai užtikrinti yra susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu.

Utenos AVPK atsiliepime nurodė, kad Visagino PK areštinės kamerose laikomi asmenys pro kamerų duryse įrengtas „akutes“ yra periodiškai stebimi kas 10-15 minučių, tačiau atsakovo atstovo teigimu, tokiu būdu atliekant laikomų asmenų apsaugą, į stebėjimo lauką sanitarinio mazge esantys asmenys nepatenka. Tokiems teiginiams pagrįsti Utenos AVPK pateikė fotonuotraukas (2 t., 4-15 b. l.) ir kitą vaizdo medžiagą (1 t., 187 b. l.). Teismas sprendžia, kad nurodyti įrodymai nėra pakankami paneigti pareiškėjo teiginį, kad besinaudojant sanitariniuose mazguose įrengtu tualetu, jis buvo matomas, kai buvo atidaromos kamerų durys. Tačiau teismas, vertindamas šį pareiškėjo teiginį, atsižvelgia, kad byloje nebuvo nustatyta duomenų, patvirtinančių, jog areštinėje dirbę pareigūnai būtų turėję tikslą stebėti ir stebėjo pareiškėją, besinaudojantį tualetu, o ne dėl pareigos vykdyti kamerose laikomų asmenų stebėjimą. Pažymima, kad pareiškėjas skundų dėl šių aplinkybių Visagino PK ar areštinės vadovams neteikė (1 t., 184 b. l.). Teismo vertinimu, teisės aktais nustatyta pareiga užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą turi būti vykdoma taip, kad nebūtų pažeidžiamos asmens teisės privačiai pasinaudoti tualetu, policijos įstaiga turi pareigą ieškoti tokių teisės aktais nustatytos areštinės apsaugos ir priežiūros funkcijos įgyvendinimo būdų ir priemonių, kurios leistų užtikrinti šių interesų pusiausvyrą, t. y. garantuotų tualetu kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose pasinaudoti privačiai, išsaugant žmogaus garbę ir orumą, bei užtikrintų kamerose esančių asmenų apsaugą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą ( 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-141-858/2015); pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ( 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A442-1346/2013 ir Nr. A858-977/2013); atsakovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013); nesant objektyvių duomenų, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjo naudai (2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015). Teismas sprendžia, kad Utenos AVPK nepateikė tinkamų įrodymų, kurie leistų objektyviai nuspręsti, kad Visagino PK areštinėje buvo sudarytos sąlygos pareiškėjui privačiai naudotis tualetu tuo metu, kai būdavo atidaromos kamerų durys ar pareigūnams įeinant į kameras. Todėl teismas pareiškėjo argumentus, jog naudojantis tualetu tuo metu, kai kamerų durys būdavo atidaromos, jam nebuvo užtikrintas privatumas, pripažįsta pagrįstais ir jais grindžia išvadą, apie privatumo naudojantis sanitariniuose mazguose įrengtais tualetais pažeidimą per 93 dienų ginčo laikotarpį.

Pareiškėjas teigė, jog Visagino PK areštinės kamerų langai neužtikrino tinkamo natūralaus apšvietimo, o įrengtas dirbtinis apšvietimas nėra pakankamas.

Spręsdamas, ar ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimus gryname ore dienomis, kai pareiškėjas buvo etapuojamas į ir iš Visagino PK areštinės, teismas remiasi Utenos AVPK pateikto Sulaikytų, suimtų ir nuteistų asmenų registracijos žurnalo, Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo bei kitų dokumentų duomenimis (1 t., 54-66, 130-170 b. l.). K. V. iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) į Visagino PK areštinę buvo etapuojamas 2014-04-09, 2014-07-09, 2014-09-10, 2014-11-12, 2015-01-14, 2015-02-04, 2015-04-08, 2015-05-06, 2015-06-17 ir nebuvo vedamas pasivaikščioti 2014-04-09 ir 2015-02-04, t. y. 2 kartus. Iš Visagino PK areštinės į Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo etapuojamas 2014-04-16, 2014-07-23, 2014-09-17, 2014-11-19, 2015-01-21, 2015-02-18, 2015-04-15, 2015-05-20. Teismas, įvertinęs Utenos AVPK pateiktus rašytinius dokumentus, sprendžia, kad šiomis dienomis, t. y. 8 kartus, pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti. Taigi, ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į vienos valandos pasivaikščiojimą buvo pažeista 10 kartų. Bylos duomenimis, Visagino PK areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimai organizuojami pagal patvirtintą dienotvarkę (Areštinės vidaus tvarkos taisyklių 27 punktas). Areštinėje laikomų asmenų dienotvarkėje numatyta, jog areštinėje laikomi asmenys vedami pasivaikščioti 9.00-12.00 val. ir 12.45-18.00 val. Rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad iš Visagino PK areštinės pareiškėjas paprastai būdavo etapuojamas iki 12 val., tai yra iki dienotvarkėje numatyto pasivaikščiojimui skirto laiko. Teisės aktai nereglamentuoja, kuri įstaiga (Visagino PK areštinė ar Lukiškių TI-K) turėjo pareigą organizuoti pareiškėjo pasivaikščiojimą gryname ore jo perkėlimo iš vienos įstaigos į kitą dieną. Byloje nebuvo pateikta duomenų, jog Visagino PK ir Lukiškių TI-K administracija derino tarpusavio veiksmus ir tarėsi, kaip bus organizuojami pareiškėjo pasivaikščiojimai gryname ore etapavimo dieną. Teismo vertinimu, tai, kad valstybės pareigūnai nesuderino jiems priskirtų funkcijų įgyvendinimo, negali būti teisėta ir pagrįsta kliūtimi užtikrinti asmens pasivaikščiojimą etapavimo dieną ir tuo pačiu jo teises į tinkamas kardomosios priemonės vykdymo sąlygas.

Pasivaikščiojimo kiemų įrengimas reglamentuojamas Higienos normos HN 37:2009 17.3. punkte, kuriame nustatyta, kad teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; juose turi būti šiukšlių dėžės; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi; pasivaikščiojimo kiemuose neturi būti stovinčio gendančio vandens. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo sprendžiama, kad stogelio įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, kiemelio dydžio, taip pat vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, norma nereglamentuoja, todėl pareiškėjo teiginiai dėl stogelio Visagino PK areštinės pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengimo, per mažo pasivaikščiojimo kiemelių ploto ir vienam asmeniui tenkančio ploto kiemelyje, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde, iš esmės pripažinęs, kad pasivaikščiojimas gryname ore Visagino PK areštinėje buvo užtikrinamas, tvirtino, kad vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Spręsdamas dėl šių pareiškėjo argumentų, teismas pažymi, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) (toliau – ir Komitetas) standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte nurodyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose, užsiimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Taigi, minėtame standarte rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikomas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip teigė pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Be to, teismas atsižvelgia, kad Komitetas aukščiau nurodytą rekomendaciją teikė Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3], vertindamas tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų sąlygas. Be to, teismas pažymi, kad Komitetas tos pačios ataskaitos 48 punkte nurodė, jog reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė. Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Dvyliktosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (2002)15] 47 punkte yra suformulavęs rekomendaciją, kad asmenims, kurie laikomi policijos areštinėje 24 valandas arba ilgiau, turi būti pasiūlytas, kiek tai įmanoma, kasdienis pasivaikščiojimas lauke (žr.: http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf).

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad asmenų, laikomų policijos areštinėse, teisė į nacionaliniais teisės aktais nustatytus vienos valandos trukmės pasivaikščiojimus gryname ore neprieštarauja tarptautiniams dokumentams, todėl pareiškėjo argumentai, jog vienos valandos trukmės pasivaikščiojimo gryname ore praktika prieštarauja Komiteto rekomendacijoms, atmetami kaip nepagrįsti.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas pagrįstais pripažįsta pareiškėjo teiginius, kad etapavimo dienomis, t. y. 2014-04-09, 2015-02-04, 2014-04-16, 2014-07-23, 2014-09-17, 2014-11-19, 2015-01-21, 2015-02-18, 2015-04-15, 2015-05-20, Visagino PK areštinės pareigūnai neužtikrino jo teisės vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalis, kuri numato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas. Analogiška nuostata įtvirtinta HN 37:2009 8 punkte, pagal kurį, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti tiekiamas maistas, atitinkantis fiziologines mitybos normas. HN 37:2009 9 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėse laikomų asmenų maitinimo tvarka turi atitikti teisės akto reikalavimus. Veiklos taisyklių 59 punktas numato, jog asmenims, laikomiems policijos areštinėje, turi būti užtikrinta jų teisė tinkamai maitintis.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymo Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Maitinimo taisyklės) 31 punkte nustatyta, kad asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai (toliau – sausas maisto davinys), jei laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (toliau – Įsakymas Nr. 253), suderintu su Sveikatos apsaugos ministerija ir Finansų ministerija, patvirtino skiriamų maisto produktų vidutinius paros kiekius ir paros išlaidų maitinimo normas vienam nuteistajam pagal maitinimo grupes (nuo 2007-01-01 iki 2015-01-01 galiojo 2006-12-29 įsakymo Nr.1R-485 redakcija, nuo 2015-01-01 galioja 2014-08-11 įsakymo Nr. 1R-252 redakcija). Prie šio įsakymo pridėti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai vienam asmeniui (pagal kiekvieną maitinimo grupę) – yra išvardytos konkrečios valgomo produkto dalys ir kiekvieno iš jų neto svoris (g), ne mažesnis nei nurodyta įsakyme.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, jog Utenos AVPK yra sudariusi sutartį su maitinimo paslaugų įmone, kuri tiekia maistą areštinėje laikomiems asmenims. Sulaikytų asmenų maitinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartys 2012-09-07 Nr. 89-IL-2107 ir 2014-09-12 Nr. 89 IL-1933 (1 t., 44-52 b. l.) numato, jog, esant atskiram pirkėjo užsakymui, pardavėjas privalo pateikti maisto davinį, pritaikytą kelionei, t. y. sunormuotą, išdalintą porcijomis, supakuotą, atitinkantį sulaikytiems asmenims skiriamo maisto reikalavimus ir normas, pritaikytą vartojimui ne maitinimo vietoje (2012-09-07 sutarties 21 punktas, 2014-09-12 sutarties 15.15 punktas). Kartu su maistu pateikiami maisto perdavimo-priėmimo aktai – važtaraščiai, kuriuose privalo būti nurodyti, perduodamo maisto patiekalų pavadinimai, kiekis, perdavimo data (2012-09-07 sutarties 17 punktas, 2014-09-12 sutarties 15.12 punktas). Byloje nustatyta , kad iš Visagino PK areštinės į Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo etapuojamas 2014-04-16, 2014-07-23, 2014-09-17, 2014-11-19, 2015-01-21, 2015-02-18, 2015-04-15, 2015-05-20. Utenos AVPK nurodė, kad duomenų ir dokumentų apie iš Visagino PK areštinės išvykstantiems asmenims išduodamo sausio davinio sudėtį ar dokumentus, patvirtinančius sausio davinio išdavimą K. V., pateikti negali, nes važtaraščiai nesaugomi (1 t., 184 b. l.). Teismas sprendžia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ar saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovei atstovaujančiai policijos įstaigai. Utenos AVPK nepateikus tinkamų įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, jog pareiškėjui išduoti sausi daviniai pagal savo sudėtį atitiko teisės aktų reikalavimus, visos abejonės vertinamos pareiškėjo naudai.

Išanalizavus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad 2014-04-16, 2014-07-23, 2014-09-17, 2014-11-19, 2015-01-21, 2015-02-18, 2015-04-15, 2015-05-20, kai pareiškėjas buvo etapuojamas iš Visagino PK areštinės į Lukiškių TI-K, Utenos AVPK neužtikrino pareiškėjui teisės į tinkamą maitinimą.

K. V. skunde nurodė argumentus, kuriais grindė teiginį, kad neturtinė žala buvo padaryta ir tuo, kad Visagino PK areštinėje nebuvo sudarytos tokios pasimatymų sąlygos, kad jis galėtų su sugyventine turėti intymius santykius, kadangi tokių santykių neturėjimas kėlė psichologinę ir fizinę žalą. Be to, pareiškėjui neturtinę žalą sukėlė ir tai, kad Visagino PK areštinėje nėra taksofono, todėl nebuvo užtikrinta teisė skambinti artimiesiems.

Suimtųjų teisė į pasimatymus su artimaisiais įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad sprendimus dėl leidimo (neleidimo) suimtajam pasimatyti su artimaisiais gali priimti tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Veiklos taisyklių 19 punkte. Veiklos taisyklių 24 punktas nustato, kad sulaikytiems asmenims, įtariamiems padarius nusikaltimą, suimtiesiems leidžiamų pasimatymų trukmė - iki 2 valandų, o pagal Veiklos taisyklių 27 punktą, su į pasimatymą atvykusiais žmonėmis policijos areštinėje laikomas asmuo bendrauja telefonu pasimatymų kambaryje. Taigi, policijos areštinėje laikomiems asmenims teisės aktais nustatyta teisė tik į trumpalaikius pasimatymus ir tik esant raštiškam ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, leidimui, o teisė į ilgalaikius pasimatymus policijos areštinėje laikomiems asmenims nėra suteikta. Suimtųjų teisė paskambinti telefonu įtvirtinta Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad telefoninį pokalbį tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuomet į teritorinės policijos įstaigos areštinę suimtieji perkeliami (uždaromi) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme, šiems asmenims Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio nuostatos netaikomos. Veiklos taisyklių 7 punkte, įtvirtinančiame policijos areštinėje laikomų asmenų teises, teisė paskambinti telefonu, nėra numatyta. HN 37:2009 ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys areštinių veiklą ir jų vidaus tvarką, imperatyvių nuostatų, įpareigojančių areštinėje įrengti taksofoną bei ilgalaikio pasimatymo kambarius, nenustato. Be to, teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus apie teisės pasimatyti su artimaisiais ir kitais asmenimis bei teisės jiems paskambinti telefonu pažeidimą, atsižvelgia į tai, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų siekęs šiomis teisėmis pasinaudoti.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje ir 23 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinė žala jam buvo daroma ir tuo, kad į Visagino PK areštinės kameras nebuvo tiekiamas karštas vanduo, dėl ko jis priverstas praustis šaltu vandeniu, Visagino PK areštinės pareigūnai neužtikrino, kad jis, kaip vyras, dušu naudotųsi vienodomis sąlygomis su areštinėje laikomomis moterims. Skunde pareiškėjas nurodė, jog areštinėje moterys turėjo galimybę kasdien nusiprausti po dušu, o vyrai - tik kartą per savaitę.

Pagal HN 37:200926 punkte įtvirtintus policijos areštinių įrengimo reikalavimus, karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta policijos areštinės medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje bei indų plovykloje. Pagal HN 37:2009 20 punkto nuostatas, policijos areštinės kameros sanitariniame mazge privalo būti įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema. Byloje nustatyta, kad Visagino PK areštinės kamerų sanitariniuose mazguose šalto vandens tiekimo sistema yra įrengta. Šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas. Atsižvelgus į tai, kad policijos areštinių įrengimo reikalavimus reglamentuojantys teisės aktai karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo areštinės kamerose nenumato, daroma išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl karšto vandens kamerose nebuvimo atmetami kaip nepagrįsti. Be to, teismas sprendžia, kad pareiškėjas savo teiginiams apie ginčo laikotarpiu patirtus susirgimus peršalimo ligomis pagrįsti jokių objektyvių įrodymų nepateikė.

Pagal HN 37:2009 60 punktą ir Veiklos taisyklių 7.12 punktą, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Areštinės vidaus tvarkos taisyklių 8.10 punkte numatyta, kad Visagino PK areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę (ketvirtadienį) nusiprausti po šiltu dušu. Aplinkybę, kad Visagino PK areštinėje šių teisės normų reikalavimai buvo įgyvendinami, patvirtina Utenos visuomenės sveikatos centro 2014-10-30 patikrinimo akte Nr. 13 PT-71 nustatyti patikrinimo rezultatai (1 t. 39-41 b. l.). Pagal Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo įrašus, į dušą pareiškėjas buvo vedamas 2014-07-09, 2014-07-11, 2014-07-13, 2014-07-15, 2014-07-19, 2014-07-21, 2014-09-10, 2014-09-12, 2014-09-13, 2014-11-12, 2015-01-14, 2015-01-17, 2015-02-03, 2015-02-06, 2015-02-07, 2015-04-14, 2015-05-16, 2015-06-17, 2015-06-22, 2015-06-23 (1 t., 130-154, 156-173 b. l.). Šie duomenys patvirtina, jog pareiškėjui galimybė pasinaudoti dušu buvo sudaryta daugiau nei kartą per savaitę. Teismo vertinimu, byloje nustatyti duomenys pareiškėjo argumentų apie galimai patirtą diskriminaciją naudojantis dušu nepatvirtina. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog Visagino PK areštinės pareigūnai, įgyvendindami HN 37:2009 60 punktą, Veiklos taisyklių 7.12 punktą ir Areštinės vidaus tvarkos taisyklių 8.10 punktą, neveikė taip, kaip numatyta teisės aktuose, ar veikė netinkamai.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinė žala jam atsirado ir dėl patirtos informacijos apie įvykius pasaulyje stokos, nes Visagino PK areštinėje nebuvo išduodami spaudos leidiniai. Be to, šioje areštinėje nėra įrengta radijo stočių, patalpų su sporto inventoriumi, pasivaikščiojimo kiemeliai sportuoti taip pat nepritaikyti, o tai suvaržė pareiškėjo teisę į fizinį lavinimą.

Teritorinių policijos įstaigų areštinių įrengimą reglamentuojanti HN 37:2009 nenumato, jog policijos areštinėje būtų įrengta patalpa, aprūpinta sporto inventoriumi, o kameros aprūpintos radijo imtuvais. Atsižvelgus į HN 37:2009 17.3. punktą, nustatantį reikalavimus pasivaikščiojimo kiemų įrengimui, daroma išvada, kad ši teisės norma nereikalauja pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti sporto inventorių. Veiklos taisyklėse nėra įtvirtinta nuostatų, garantuojančių areštinėje laikomų asmenų teisę į fizinį lavinimą. Pagal Veiklos taisyklių 7.20 punktą bei Vidaus tvarkos taisyklių 8.12 ir 8.17 punktus, areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis giminaičių ar artimųjų perduotais radijo imtuvu, televizoriumi bei teisę gauti iš nurodytų asmenų spaudą. Nustačius, kad teisės aktai nenumato areštinėje laikomų asmenų teisės į fizinį lavinimą, neįpareigoja policijos areštinėje įrengti patalpą su sporto inventoriumi ar sportiniu inventoriumi aprūpinti pasivaikščiojimo kiemelius, kameras aprūpinti radijo imtuvais ir spaudos leidiniais, pareiškėjo teiginiai dėl suvaržytų teisių į fizinį lavinimą ir masinę informaciją atmetami kaip nepagrįsti.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra sąlyginis, priklausantis nuo tokių bylos aplinkybių kaip neteisėto elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo amžiaus, lytis bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. 2001-04-21 sprendimą Peers prie Graikiją). Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų laikymo Visagino PK areštinėje sąlygų jo sveikatai buvo padaryta didelė ir nepataisoma žala. Teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta duomenų, objektyviai patvirtinančių aplinkybes, jog dėl nustatytų netinkamų pareiškėjo laikymo Visagino PK areštinėje sąlygų pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai būtų padaryta žala. Be to, nėra pagrindo teigti, kad Visagino PK areštinės pareigūnai, etapavimo dienomis neišvesdami pareiškėjo pasivaikščioti gryname ore ir išduodami pareiškėjui tinkamos sudėties sauso maisto davinį, būtų sąmoningai ir tyčia siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismui nebuvo pateikta duomenų, kad dėl nurodytų teisių pažeidimų pareiškėjas rašytiniais skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Visagino PK, Utenos AVPK ar kitas kalinamų asmenų teises ginančias institucijas. Atsižvelgus į paminėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad pareiškėjas Visagino PK areštinėje buvo kalinamas nuo 7 dienų iki 15 dienų, tarp kalinimų būdavo 2 savaičių ir 1-3 mėnesių pertraukos, nėra pagrindo konstatuoti, jog tokiu būdu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ją apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalis (2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Teisminėje praktikoje pripažįstama, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011 ir kt.).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Visagino PK areštinėje sąlygų (privatumo naudotis sanitariniu mazgu pažeidimą, teisės pasivaikščioti gryname ore bei teisės į tinkamą maitinimą pažeidimus), į pažeistos vertybės pobūdį (nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimo trukmę (93 dienos neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, 10 kartų etapavimo dienomis nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore, 8 kartus neužtikrinta pareiškėjui teisė į tinkamos sudėties sauso maisto davinį), mastą (teisė pasivaikščioti gryname ore neužtikrinta tik etapavimo dienomis), intensyvumą (pažeidimai laiko atžvilgiu vienas nuo kito nutolę) bei į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų nereiškė skundų Visagino PK areštinės administracijai. Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju pareiškėjo patirtų papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, diskomforto intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinime, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Atsižvelgęs į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju priteisiama 300 eurų suma laikoma adekvačia pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Pareiškėjas skundu prašė pripažinti jį nukentėjusiuoju pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Teismas sprendžia, kad reikalavimas pripažinti paraiškėją nukentėjusiuoju negali būti laikomas savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu, jis vertinamas kaip pareiškėjo skundo motyvas. Šis pareiškėjo motyvas buvo aptartas sprendžiant dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos sprendimo motyvuojamojoje dalyje ir dėl jo rezoliucinėje sprendimo dalyje teismas nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo K. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui K. V., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Skundo kitą dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.