Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-04-30 · Civilinė byla Nr. 2-812/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-04-30Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-05-15Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-30
Bylos Nr.
2-812/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00276-2014-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „VILSTA“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-812/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00276-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 122.2. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „VILSTA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3556-104/2014 pagal ieškovo ribotos atsakomybės bendrovės ASIO spol.sr.o ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „VILSTA“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas ASIO spol.sr.o. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo UAB „VILSTA“ priteisti 331 999,50 Lt skolos, 6 proc. dydžio procesines palūkanas. Taip pat ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas jį ar trečiuosius asmenis, ieškinio sumos ribose. Nurodė, kad atsakovo turtui pritaikyti keturi turto areštai, atsakovo vardu registruoti du nekilnojamieji statiniai, kurie yra areštuoti, atsakovui priklauso du krovininiai automobiliai ir puspriekabė, tačiau visos transporto priemonės yra areštuotos, atsakovo skolą socialinio draudimo biudžetui 2014 m. sausio 22 d. sudarė 46 339,13 Lt. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą preziumuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismas sprendimo įvykdymas gali apsunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 19 d. nutartimi ieškovo reikalavimams užtikrinti areštavo atsakovui UAB „VILSTA“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą už 331 999,50 Lt sumą, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar apsunkinti kitomis daiktinėmis teisėmis. Nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti šio turto, areštavo lėšas, esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis ir/ar atsakovo banko ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose (leidžiant šiomis lėšomis atsiskaityti su ieškovu), neviršijant ieškinio sumos. Teismas leido atsakovui iš areštuotų lėšų, esančių bankų ir kitų įstaigų sąskaitose, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, taip pat areštuotas lėšas naudoti būtiniausioms išlaidoms ūkinei veiklai vykdyti.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškinio suma laikytina pakankamai didele ir tai savaime didina būsimo teismo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką, jog iš viešų registrų pateikiamos informacijos matyti, kad atsakovui yra iškeltos keturios civilinės bylos, kuriose atsakovui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, jog ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.

Vilniaus apygardos teismas, gavęs atsakovo UAB „VILSTA“ prašymą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, 2014 m. kovo 6 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. nutarties dalį „Leisti atsakovui UAB „VILSTA“ iš areštuotų lėšų, esančių bankų ir kitų įstaigų sąskaitose, išmokėti darbo užmokestį, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, taip pat areštuotas lėšas naudoti būtiniausioms išlaidoms ūkinei veiklai vykdyti“, išdėstydamas šią dalį taip: „Leisti atsakovui UAB „VILSTA“ iš areštuotų lėšų, esančių pas atsakovą ar trečiuosius asmenis ir/ar atsakovo banko ir/ar kitų įstaigų sąskaitose, išmokėti darbo užmokestį, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, taip pat areštuotas lėšas naudoti būtiniausioms išlaidoms ūkinei veiklai vykdyti“.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) UAB „VILSTA“ atskiruoju skundu prašo panaikinti teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

Prezumpcija, kad didelė ieškinio suma gali padidinti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Atsakovo finansinė padėtis neleidžia kilti abejonėms dėl jo galimybių įvykdyti teismo sprendimu nustatytas pinigines prievoles. Atsakovas yra moki, prisiimtus įsipareigojimus gebanti vykdyti įmonė. Atsakovo turto, kurio vertė sudaro 7 107 296 Lt, pakaktų visiškai atsiskaityti su ieškovu pagal teismo sprendimą, jeigu jis ieškovui būtų palankus. Atsakovui neturint hipoteka, įkeitimu ar turto areštu neapsunkinto kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto, kuris galėtų būti areštuotas, tačiau areštavus bendrovės lėšas, esančias pas atsakovą, trečiuosius asmenis ir/ar atsakovo banko ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, dėl apyvartinių lėšų trūkumo būtų apsunkintos atsakovo galimybės vykdyti ūkinę-komercinę veiklą. Be to, tokiu būdu būtų sumažinta ir galimybė įvykdyti galimą ieškovui palankų teismo sprendimą, t. y. būtų pasiektas priešingas nei siekiama taikant laikinąsias apsaugos priemones rezultatas.

Atsiliepimas

Ieškovas ASIO spol.sr.o. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo teismo nutartį palikti nepakeistą, o atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovo pateiktas balansas nepatvirtina, o netgi paneigia atsakovo teiginius, jog teismo sprendimu nustatytos piniginės prievolės galėtų būti įgyvendintos. Balanso duomenų analizė parodo, kad, atsižvelgiant į turimą turtą ir einamųjų metų finansinius įsipareigojimus, yra reali rizika, jog atsakovas negalės įvykdyti būsimo teismo sprendimo. Atsakovas, nurodydamas gautinas pajamas, nepateikė sutarčių su užsakovais ar kitų dokumentų, kurie patvirtintų skunde paminėtų statybos projektų įgyvendinimą ir užsakovų įsipareigojimus sumokėti skunde įrašytas sumas. Atsakovas nepateikė duomenų, kad turi lėšų ar nesuvaržyto turto, galinčių užtikrinti ieškovo reikalavimų įvykdymą. Atsakovo teiginius dėl jo gebėjimo įvykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus ir vykdomos komercinės veiklos stabilumo paneigia tai, jog po ieškinio ir prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškimo, kitų subjektų prašymu atsakovui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamu atveju analizuojama, ar yra pagrįsta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje. Šį apeliacinio proceso dalyką apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo.

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad atsakovo finansinė padėtis neleidžia kilti abejonėms dėl bendrovės (atsakovo) galimybių įvykdyti teismo sprendimu nustatytas pinigines prievoles, be to, laikinosios apsaugos priemonės apsunkina atsakovo galimybes vykdyti ūkinę-komercinę.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali padidinti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Teismas, spręsdamas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, privalo įvertinti, ar reiškiamas reikalavimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ginčo šalių turtinę padėtį, gali būti pripažįstamas dideliu, dėl ko galėtų pasunkėti būsimo teismo sprendimo įvykdymas. Gera atsakovo turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti teismo sprendimą. Tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės netaikomos, jeigu įrodoma, kad ieškovo reikalavimų suma atsakovui pagal jo turimo turto vertę, dydį, įsipareigojimus, gaunamas pajamas nėra didelė.

Apeliantas, teigdamas, jog jo finansinė padėtis neleidžia kilti abejonėms dėl bendrovės galimybių įvykdyti teismo sprendimu nustatytas pinigines prievoles, visų pirma, akcentuoja tai, kad bendrovės ilgalaikio turto vertė sudaro 7 107 296 Lt, o įstatinis kapitalas yra 450 000 Lt dydžio. Tačiau, kaip jau minėta, teismas konkrečiam asmeniui pareikštą turtinio reikalavimo sumą turi vertinti ne tik pagal jo turimo turto vertę, pajamas, bet ir pagal įsipareigojimus. Būtent balansinės turto vertės ir finansinių įsipareigojimų santykis leidžia daryti išvadas apie skolininko tikrąją turtinę padėtį, objektyvų finansinį pajėgumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-37/2010). Iš kartu su atskiruoju skundu pateikto atsakovo UAB „VILSTA“ 2013 m. gruodžio 31 d. preliminaraus balanso duomenų matyti, kad atsakovo turto balansinė vertė sudaro 7 107 296 Lt, iš kurio ilgalaikio turto – tik 239 710 Lt, kitą atsakovo turimo turto didžiąją dalį sudaro per vienerius metus gautinos sumos, iš kurių net 2 750 121 Lt yra pirkėjų įsiskolinimas. Atsakovo mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro net 7 074 363, iš kurių per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai ? 6 060 154 Lt (17-18 b. l.). Tai reiškia, jog atsakovo turimų įsipareigojimų ir turto vertės santykis iš esmės yra neigiamas, t. y. atsakovas susiduria su finansiniais sunkumais, o ši aplinkybė rodo, kad egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo, jei jis būtų ieškovui palankus, įvykdymui.

Apeliantas skunde taip pat teigia, kad atsakovo gebėjimą vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus patvirtina ir tai, jog šiuo metu pagal pasirašytas sutartis realizuojami projektai dėl administracinių patalpų remonto, svečių namų, nuotekų valymo įrenginių bei viešbučio statybos rangos darbų, jog atsakovas 2014 m. sausio-balandžio mėnesiais planuoja gauti daugiau kaip 5 000 000 Lt pajamų, taip pat ir tai, jog atsakovas derasi dar dėl dviejų daugiabučių gyvenamųjų namų generalinės statybos rangos užsakymų. Konkrečių duomenų, patvirtinančių šias skunde išdėstytas aplinkybes, apeliantas nepateikė (CPK 12, 178 str.).

Apeliantas teikė duomenis, jog po šios civilinės bylos iškėlimo atsakovas gavo iš užsakovų 250 000 Lt, kurių, apelianto nuomone, visiškai pakaktų padengti visus ieškovo pareikštus atsakovui reikalavimus. Visgi, kaip teisingai pažymi ieškovas atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą, pateiktos mokėjimų nurodymų kopijos (23, 27 b. l.) nepatvirtina to, kad apeliantas turi galimybę šiomis lėšomis naudotis ir disponuoti. Be to, ieškovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė turto arešto aktų registro išrašą, iš kurio matyti, kad po ieškinio šioje byloje pareiškimo kitų subjektų prašymu atsakovui papildomai buvo pritaikyti du turto areštai, o tai taip pat patvirtina atsakovo negalėjimą tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus (35-41 b. l.).

Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal byloje pateiktus duomenis nėra objektyvios galimybės spręsti, jog atsakovo turtinė padėtis yra tokia, kuri užtikrins teismo sprendimo įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas nepaneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.

Pasisakydamas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pirmiausia areštavo atsakovo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, ir tik to turto nepakankant ? lėšas. Tokiu turto arešto eiliškumu siekiama kiek įmanoma mažiau paveikti atsakovo ūkinę - komercinę veiklą. Be to, pirmosios instancijos teismas, areštavęs lėšas, leido atsakovui ne tik mokėti darbo užmokestį darbuotojams, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas, tačiau areštuotas lėšas naudoti ir būtiniausioms išlaidoms ūkinei veiklai vykdyti. Jeigu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, atsakovo vertinimu, neproporcingai apsunkina atsakovo veiklą, jis gali kreiptis į teismą su motyvuotu ir pagrįstu prašymu sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mąstą, pakeisti pritaikytas priemones kitomis, be to, už atsakovą gali būti laiduojama (CPK 148 str. 2 d.).

Kadangi atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Gintaras Pečiulis