Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Auruškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Godos Ambrasaitės - Balynienės, Rūtos Burdulienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Roadcargo Trans“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADB „ERGO Lietuva“ ieškinį atsakovui UAB „Roadcargo Trans“ dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo V. L..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Nustatyta, kad 2010 m. vasario 27 d. eismo įvykio metu Lenkijoje trečiasis asmuo V. L., būdamas neblaivus vairavo automobilį Fiat Ducato, v/n (duomenys neskelbtini), nesuvaldė transporto priemonės, nuvažiavo nuo kelio ir apgadino apsauginius kelio atitvarus. Dėl eismo įvykio kaltu buvo pripažintas būtent trečiasis asmuo. Ieškovas, apdraudęs automobilio Fiat Ducato, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinę atsakomybę, atlygino žalą patyrusiam asmeniui nuostolius, išmokėdamas 26.997,02 Lt dydžio draudimo išmoką, taip pat sumokėjo šį įvykį administravusiam atstovui užsienyje 4.049,54 Lt išlaidų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1. Iš 2010 m. kovo 5 d. informacinio pranešimo apie eismo įvykį negalima spręsti apie tai, kad vairuotojas buvo neblaivus, ir kad nustatytas neblaivumo laipsnis viršijo leistinas ribas. Lenkijos Konino rajoninio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimo lietuviškas vertimas, kuriuo rėmėsi teismas ginčijamame sprendime, yra netikslus. Lenkiškos sąvokos „stan po uzyciu alkoholu“ ir „stan nietrzezwości“ yra skirtingos ir turi būti aiškinamos skirtingai. Abi šios sąvokos teisiškai negali būti prilygintos neblaivumo sąvokai, kuri naudojama Lietuvos teisės aktuose. Sąvokos „neblaivumas“ („stan nietrzezwości“) lenkiškame tekste nėra. Jokios kitos Lenkijos Konino rajoninio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendime nurodytos aplinkybės ar teisinis jų įvertinimas neleidžia teigti, kad autoįvykio kaltininko V. L. neblaivumas nulėmė ar įtakojo atitinkamos teisinės atsakomybės taikymą. Be to, teismas neblaivumo sąvoką neteisėtai vertino ir aiškino remdamasis Lietuvos Respublikos įstatymais. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas asmens neblaivumo apibrėžimas negali būti taikomas asmeniui, kuris vairuoja transporto priemonę užsienio šalyse. Asmens neblaivumas nustatomas pagal tos šalies, kurioje vairuojama, normas ir galiojančius reikalavimus.

2. TPVCAPDĮ 22 str. vartojama neblaivumo sąvoka turi būti aiškinama sistemiškai, atsižvelgiant į tokio teisinio reguliavimo tikslus. Taikant sisteminį ir teleologinį teisės aiškinimo metodus, darytina išvada, kad pagal TPVCAPDĮ 22 str. ir Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisykles, draudikas turi teisę reikalauti sumokėtos žalos atlyginimo sumos grąžinimo iš tokio asmens, kuriame vairuojant Lietuvoje buvo nustatyta didesnė kaip 0,4 promilės alkoholio koncentracija, arba kuris, vairuodamas užsienyje, pažeidė toje šalyje galiojančius reikalavimus, susijusius su vairuotojo blaivumu.

3. Nagrinėjamoje byloje itin svarbus 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 7 str. turinys, kuriame nustatyta, kad nepaisant taikytinos teisės, nustatant atsakomybę atsižvelgiama į taisykles, susijusias su eismo kontrole ir saugumu, kurios galiojo eismo įvykio vietoje ir jo metu. Be to, Lenkijos teisės taikymą ginčo santykiams numato ir Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose 38 str. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad neblaivumo apibrėžimas turi būti aiškinamas pagal tos valstybės įstatymus, kurioje įvyko įvykis. Tačiau jokių įrodymų apie Lenkijos Respublikos teisės normų turinį, jų oficialų aiškinimą ir taikymo praktiką ieškovas į bylą nepateikė, nors pagal CPK 178, 808 str. tai buvo jo pareiga. Sprendime teismas išvis nepasisakė dėl užsienio teisės taikymo ar netaikymo.

4. Teismas nepagrįstai ieškovui priteisė 4049,54 Lt atstovavimo išlaidų, kurias ieškovas sumokėjo ginčo įvykį administravusiam trečiajam asmeniui, užsienio draudimo bendrovei. Šios išlaidos nepatenka nei į eismo įvykio žalos sąvoką pagal TPVCAPDĮ 2 str., nei į draudimo išmokos sąvoką pagal TPVCAPDĮ 22 str. Teismas nepagrįstai prie bylinėjimosi išlaidų priskyrė ir ieškovo turėtas dokumentų vertimo išlaidas bei išlaidas, susijusias su teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Rašytinių įrodymų vertimo į lietuvių kalbą išlaidos negali būti priskirtos prie bylinėjimosi išlaidų, numatytų CPK 89 – 91 str., nes jos neatitinka vertėjams išmokėtų sumų apibrėžimo. Ieškovo pateikti dokumentai patvirtina tik ieškovo savo iniciatyva sumokėtas vertėjams sumas, todėl šios išlaidos gali būti priskirtos prie ieškinio reikalavimų sumos, patikslinant ieškinio reikalavimus ir sumokant žyminį mokestį. Kadangi tai nebuvo padaryta, ši ieškinio dalis turėjo būti palikta nenagrinėta. Ieškovo patirtos išlaidos, susijusios su teismo taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, yra atgaunamos pagal CPK 611 str.

1. TPVCAPDĮ naudojama neblaivumo sąvoka neabejotinai turėtų būti aiškinama pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytą jos apibrėžimą. Pagal kasacinio teismo išaiškinimą 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009, šiuo atveju reikėtų vadovautis ne CK 1.44 str., o CK V skirsnio, dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, nuostatomis bei specialia CK 1.37 str. 6 d. norma, kad draudimo sutartims taikoma valstybės, kurios teritorijoje yra draudiko nuolatinė gyvenamoji ar verslo vieta, teise. Motyvą, susijusi su Lenkijos teisės aktų taikymu, atsakovas iškėlė tik bylą nagrinėjant iš esmės. Pagal Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos, darbo ir baudžiamosiose bylose 38 str. tais atvejais, kai ieškovas ir atsakovas yra tos pačios šalies subjektai (piliečiai), yra taikoma tos šalies teisė. Pažymėtina, kad trečiojo asmens kraujyje nustatyta alkoholio koncentracija pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus viršijo leidžiamą normą du kartus.

2. Apeliantas klaidinga teismą, kad TPVCAPDĮ 22 str. nenumato draudiko teisės reikalauti iš už žalos padarymą atsakingo asmens grąžinti dėl žalos padarymo sumokėtas sumas, tarp jų ir žalos administravimo užsienyje mokestį. CPK 88 str. aiškiai įvardija išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, tarp kurių yra ir sumos, išmokėtos vertėjams, bei išlaidos, susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Pagal apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindus apeliacijos objektą sudaro ginčo santykiams taikytinos materialinės teisės nustatymo klausimas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ir apeliantas 2010 m. vasario 3 d. sudarė transporto priemonės Fiat Ducato (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (b. l. 6). 2010 m. vasario 27 d. Lenkijos Respublikoje apelianto darbuotojas – trečiasis asmuo, vairuodamas minėtą transporto priemonę sukėlė eismo įvykį (b. l. 57). Ieškovas atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui nuostoliui – išmokėdamas jam 26 997,02 Lt dydžio draudimo išmoką, taip pat ieškovas patyrė 4 049,54 Lt išlaidų žalos administravimo Lenkijos Respublikoje mokesčio forma (b. l. 21).

Pagal nagrinėjamos bylos dalyką ieškovo pareikšto subrogacinio reikalavimo esminė tenkinimo sąlyga yra nustatymas, ar 2010 m. vasario 27 d. eismo įvykį trečiasis asmuo sukėlė esant TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 1 p. numatytai aplinkybei, t.y. vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Pirmosios instancijos teismas trečiojo asmens išpučiamame ore nustatytą alkoholio koncentraciją kaip pagrindą išvadai, jog ginčo eismo įvykis buvo sukeltas vairuojant neblaiviam, vertino pagal Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytus normatyvus. Tokiu būdu vertinant, ar trečiasis asmuo eismo įvykį sukėlė būdamas neblaivus ar ne, buvo taikyta netinkama materialinė teisė, t.y. ne Lenkijos Respublikos, bet Lietuvos Respublikos viešosios teisės normos, nustatančios, kokiai alkoholio koncentracijai esant vairuotojo išpučiamame ore laikytina, kad vairuotojui yra draudžiama vairuoti transporto priemonę.

Pagal 1971 m. gegužės 4 d. Hagos konvencijos dėl eismo įvykiams taikytinos teisės 7 str. nepaisant taikytinos teisės, nustatant atsakomybę atsižvelgiama į taisykles, susijusias su eismo kontrole ir saugumu, kurios galiojo eismo įvykio vietoje ir jo metu. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje buvo sudaryta draudimo sutartis, aplinkybė, ar eismo įvykį asmuo sukėlė būdamas neblaivus, yra nustatinėjama pagal valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisę. Tokia išvada darytina atsižvelgiant ir į tai, jog pagal TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 1 p. prielaida draudikui įgyti atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį (šiuo atveju į draudėją) yra nustatymas, jog eismo įvykis buvo sukeltas pažeidus vieną esminių saugaus eismo reikalavimų, t.y. draudimą vairuoti apsvaigus nuo alkoholio. Skirtingose valstybėse yra nustatyti nevienodi alkoholio koncentracijos vairuotojo kraujyje ar išpučiamame ore normatyvai, kuriems esant nėra draudžiama vairuoti transporto priemonę ir toks apsvaigimo laipsnis nėra laikomas teisės pažeidimu, todėl siejant TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 1 p. taikymą su saugaus eismo taisyklių pažeidimu, suprantama, kad eismo įvykį sukėlusio asmens kraujyje ar išpučiamame ore nustatytos alkoholio koncentracijos teisinis kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal eismo įvykio vietoje galiojančią teisę.

CPK 808 str. 1 d. nurodyta, jog Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio). Nors pirmosios instancijos teismas ir nesiaiškino Lenkijos Respublikos teisės turinio, tačiau toks procesinis pažeidimas, nustatytų aplinkybių kontekste, vertintinas kaip formalus ir dėl to skundžiamas sprendimas negali būti naikinamas (CPK 328 str.) ar byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes byloje surinktos medžiagos pakanka išvadai, jog ginčo eismo įvykį sukėlusio trečiojo asmens būklė jo metu atitiko būklę, kuri pagal Lenkijos Respublikos teisės aktus laikoma saugaus eismo taisyklių pažeidimu.

Lenkijos Respublikos Konino rajoninio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendime konstatuota, jog buvo nustatyta, kad trečiasis asmuo eismo įvykį sukėlė jo iškvėptame ore esant 0,20 mg/dm³ alkoholio koncentracijai (b. l. 57). Ieškovo pateiktame Lietuvos Respublikos ambasados Lenkijos Respublikoje rašte nurodyta, kad pagal 2010 m. vasario 27 d. Lenkijos Respublikos galiojusį reglamentavimą vairuotojui buvo draudžiama vairuoti motorines transporto priemones, kai vairuotojo iškvėptame ore nustatyta 0,1 mg/dm³ alkoholio koncentracija, o asmuo, kurio iškvėptame ore esant alkoholio koncentracijai nuo 0,1 iki 0,25 mg/dm³, traukiamas administracinėn atsakomybėn (būklė po alkoholio vartojimo) (b. l. 132). Nors pagal Lenkijos Respublikoje galiojantį teisinį reglamentavimą, priklausomai nuo alkoholio koncentracijos vairuotojo iškvėptame ore, vairuotojo būklė yra traktuojama arba kaip esanti po alkoholio vartojimo, arba kaip neblaivumas, tačiau toks išskyrimas yra reikšmingas tik apsprendžiant vairuotojo teisinės atsakomybės rūšies klausimą, t.y. ar jam bus taikoma administracinė (būklė po alkoholio vartojimo), ar baudžiamoji atsakomybė (neblaivumas). Bet kuriuo atveju iš byloje surinktų duomenų galima daryti išvadą, jog pagal eismo įvykio metu Lenkijos Respublikoje galiojusį saugaus eismo taisyklių reglamentavimą vairuotojams buvo draudžiama vairuoti motorines transporto priemones, kai jų iškvėptame ore alkoholio koncentracija viršydavo 0,1 mg/dm³. Taigi esant neginčijamai nustatyta, jog ginčo eismo įvykio metu trečiojo asmens iškvėptame ore alkoholio koncentracija buvo 0,2 mg/dm³, spręstina, jog tokia jo būklė yra teisinis pagrindas taikyti TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 1 p. ir konstatuoti esant sąlygą – eismo įvykis buvo sukeltas vairuotojui pažeidus saugaus eismo taisykles, nustatančias leistinos alkoholio koncentracijos iškvėpiamame ore normas, ieškovo atgręžtinio reikalavimo teisės į atsakovą patenkinimui.

Apeliantas taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovo reikalavimai priteisti žalos administravimo, vertimo išlaidas ir išlaidas, susijusias su vykdymo veiksmais taip pat yra pagrįsti. Pagal TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Taigi įstatymas numato, jog draudikas turi teisę reikalauti atsakingo už žalą padarymo asmens, kad pastarasis atlygintų visas sumokėtas dėl padarytos žalos sumas, t.y. reikalavimo teisė nėra apribojama vien tik draudimo išmokos suma, bet ji apima ir visas kitas su išmokėjimu susijusias sumas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas atlygindamas dėl ginčo eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui draudimo išmoką, dėl to turėjo ir žalos administravimo išlaidų, šias išlaidas taip pat turėtų atlyginti apeliantas, nes jos tiesiogiai yra susijusios su trečiojo asmens, apelianto darbuotojo, neteisėtais veiksmais ir yra jų pasekmė. Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl vertimo išlaidų atlyginimo, nes, pirma, skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusios CPK 88 str. 1 d. 1 p. redakcijoje aiškiai buvo nustatyta, kad prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, yra priskiriamos sumos, išmokėtos vertėjams, antra, ieškovo patirtos išlaidos apmokant vertimo paslaugas yra betarpiškai susijusios su bylos nagrinėjimu ir įrodinėjimo procesu, trečia, apelianto minimas CPK 89 str. reglamentavo išlaidų, atlyginimo į teismo posėdį iškviestam vertėjui, atlyginimą. Nesutiktina ir su apelianto vertinimu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prie ieškovo bylinėjimosi išlaidų priskyrė išlaidas, susijusias su vykdymo veiksmais, t.y. su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, nes šios išlaidos tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu ir ieškovui palankaus procesinio sprendimo priėmimu.

Išdėstyto pagrindu spręstina, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326str.1d.1p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.