Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės ir Irenos Varžinskienės,

dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, atstovui R. S.,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Zarasų skyriaus, atstovui V. Č. (V.Č.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Zarasų skyriaus, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. Š. ir J.T. (J.T.) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Tretieji suinteresuotieji asmenys J. T. ir J. Š. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai, teisės aktų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Utenos apskrities viršininko 2005 m. lapkričio 24 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintai nuosavybėn“ buvo patvirtinta J. Š. (originale – Š.) teisė atkurti nuosavybės teises į 10,97 ha vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui (vertė 14 601 Lt). Nacionalinės žemės tarnybos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrius 2011 m. rugpjūčio 18 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ patvirtino J. T. teisę atkurti nuosavybės teises į 43,0565 ha vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui (vertė 210 460 Lt). J. Š., atstovaujamas D. S., 2008 m. birželio 28 d. pateikė prašymą Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Zarasų savivaldybės žemėtvarkos skyriui ir prašė žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti nuosavybėn neatlygintinai perduodamą 10,97 ha vandens telkinį, esantį Zarasų sav. Imbrado sen. Žagorių k. J. T., atstovaujamas įgalioto atstovo G. S., 2011 m. lapkričio 21 d. prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyrių ir prašė žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti neatlygintinai perduodamą 1,66 ha vandens telkinį, esantį Zarasų sav. Imbrado sen. kaime. Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų skyriaus vedėjo 2012 m. lapkričio 19 d. įsakymu buvo patvirtintas Zarasų r. Imbrado sen. Imbrado kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir pretendentų, kuriems Zarasų r. Imbrado sen. Imbrado kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuoti žemės ir miško sklypai, sąrašas. Šio sąrašo eilutėje Nr. (duomenys neskelbtini) J. Š. įvardintas pretendentu, kuriam minėtame projekte suprojektuotas 0,5835 ha nuosavybėn neatlygintinai suteikiamas vandens ūkio, bendro naudojimo vandens telkinio paskirties sklypo plotas (sklypo Nr. plane – (duomenys neskelbtini)), o eilutėje Nr. (duomenys neskelbtini) J. T. – pretendentu, kuriam suprojektuotas 3,0235 ha nuosavybėn neatlygintinai suteikiamas vandens ūkio, bendro naudojimo vandens telkinio paskirties sklypo plotas (sklypo Nr. plane (duomenys neskelbtini)). Nacionalinės žemės tarnybos 2013 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) J. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią 0,47 ha vandens telkinio dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 0,5835 ha vandens telkinio Kemsynės ežero dalį bendrame 10,5751 ha ploto vandens ūkio paskirties žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo vandens telkiniai, esančiame Utenos apskr., Zarasų r. sav., Zarasų sen., Kuklių k., (ež. Kemsynė) valdomame su valstybinės žemės patikėtiniu – Nacionaline žemės tarnyba ir UAB „(duomenys neskelbtini)“; o 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalimi J. T. atkuriant nuosavybės teises į jam tenkančią 1,6205 ha vandens telkinio dalį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 3,0235 ha vandens telkinio Kemsynės ežero dalį, bendrame 10,5751 ha ploto vandens ūkio paskirties žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo vandens telkiniai, esančiame Utenos apskr., Zarasų r. sav., Zarasų sen., Kuklių k., (ež. Kemsynė) valdomame su valstybinės žemės patikėtiniu – Nacionaline žemės tarnyba ir UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Byloje pareikštu materialiniu teisiniu reikalavimu pareiškėjas siekia apginti viešąjį interesą, kurio pažeidimas pasireiškia tuo, jog ginčijamais atsakovės sprendimais, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, privačion nuosavybėn perduoti valstybinės reikšmės vidaus vandenų plotai.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas įtvirtina nuostatą, jog teismas imasi nagrinėti bylą pagal prokuroro pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo. Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą įtvirtinta Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad prokuroras įstatymo numatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teises bei teisėtus interesus. Tokią prokuroro pareigą įtvirtinta ir detalizuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, kurio 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 1 punktą, prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad yra pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą, turi įgaliojimus kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu, prašymu.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad viešasis interesas, taikant ABTĮ, paprastai turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo nustatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004; 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama teismų praktiką bylose dėl viešojo intereso gynimo, 2014 m. gegužės 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1360/2014 konstatavo, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, kurie pagal Konstituciją, yra išimtinė valstybės nuosavybė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su viešuoju interesu, todėl siekiant išspręsti pareiškėjo keliamą reikalavimą, būtina nustatyti, ar atsakovė pagrįstai ir teisėtai ginčijamais sprendimais atkurdama nuosavybės teises, J. Š. ir J. T., neatlygintinai nuosavybėn perdavė lygiavertes turėtajam vandens telkinio – Kemsynės ežero dalis. Pažymėtina, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad J. Š. ir J. T. turi teisę atkurti nuosavybės teises į vandens telkinį.

Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Tokį teisinį reglamentavimą taip pat įtvirtina ir Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas, pagal kurį Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės vidaus vandenims, bei Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalies nuostatomis, išimtine valstybės nuosavybės teise esantys daiktai yra išimti iš apyvartos. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskirti vandens telkiniai neprivatizuojami. Analogiško pobūdžio nuostatą įtvirtina ir Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.

Vandens įstatyme, įtvirtinančiame išimtinę valstybės teisę į vandens telkinius, pateikiamos šiame įstatyme vartojamos sąvokos. Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio 19 punkto nuostatas, paviršinio vandens telkinio sąvoka apibūdinama kaip identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nustatyti kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, t. y.: 1) ežerai ir tvenkiniai, kurių plotas didesnis kaip 50 ha; 2) upės, kurių baseino plotas didesnis kaip 50 km2; 3) tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įrašytos į valstybinės reikšmės upių sąrašą, ir ežerai, kuriuos jungia valstybinės reikšmės upės; 4) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybiniuose rezervatuose ir valstybinių parkų rezervatuose; 5) paviršiniai vandens telkiniai, svarbūs vertingų gamtinių kompleksų ir biologinės įvairovės išsaugojimo požiūriu bei turintys įtaką su jais susijusių upelių, pelkių ir kitų aplinkos komponentų ekologinės pusiausvyros stabilumui ir dėl šios savo savybės įtraukti į valstybinius draustinius ir valstybinius parkus arba turintys gamtos paveldo objekto statusą; 6) paviršiniai vandens telkiniai, esantys teritorijose, kurios atitinka teisės aktų nustatytus Europos ekologinio tinklo Natura 2000 teritorijų atrankos kriterijus; 7) paviršiniai vandens telkiniai, jungiantys vandens turizmo trasas į bendrą sistemą; 8) paviršiniai vandens telkiniai, esantys valstybinėje žemėje arba su ja besiribojantys, ir rekreacijai (poilsiui ir (ar) turizmui) svarbūs paviršiniai vandens telkiniai, kurie teritorijų planavimo dokumentais arba savivaldybių tarybų sprendimais priskirti rekreacinėms teritorijoms; 9) paviršiniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise.

Byloje surinkti rašytiniai įrodymai, archyvinio dokumento – Ežerėnų apskrities žemės rūšiavimo komisijos 1929 m. kovo 9 d. Ežerėnų apskrities Imbrado valsčiaus Imbrado seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo eilutėje Nr. 53/VI įrašytas 5 ha IV rūšies valstybinis ežeras Kimsynė, esantis Ežerėnų miškų urėdijos žinioje, – patvirtina, kad Kemsynės ežeras (seniau – Kimsinio ežeras) iki 1940 metų nuosavybės teise priklausė valstybei. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2016 m. rugsėjo 19 d. pažymoje Nr. R4-1231 nurodyta, kad Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Zarasų apskr. Imbradovals. Kuklių k. vienkiemiais išskirstymo 1935 m. plane, gretimųjų žemių aprašyme įrašyta: „Nuo R iki A – valstybės ežeras Kimsinis“. Pagal Nacionalinės žemės tarnybos 2016 m. rugsėjo 12 d. rašte pateiktą paaiškinimą, Kimsinio ežeras nuosavybės teise priklauso valstybei. Šiuos duomenis patvirtina byloje pateiktame Zarasų apskr. Imbradovals. Kuklių k. vienkiemiais išskirstymo 1935 m. plane nurodyti duomenys. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė šią aplinkybę paneigiančių įrodymų, be to, šios aplinkybės proceso dalyviai neginčijo ir nepateikė nustatytajai aplinkybei prieštaraujančių įrodymų.

Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą irišbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad Vyriausybė, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtino Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, kuris buvo pakeistas vėlesniais Vyriausybės nutarimais. Atkreiptinas dėmesys, kad į minėtąjį Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą Kemsynės ežeras, taip pat ir buvusiu pavadinimu – Kimsinio ežeras, nei iki ginčijamų sprendimų priėmimo, nei vėliau nebuvo įtrauktas. Pastebėtina ir tai, jog pagal minėtojo Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 punktą, į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą neįtraukiami paviršiniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka šio straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vandens įstatymas buvo priimtas 1997 m. spalio 21 d. ir įsigaliojo nuo 1997 m. lapkričio 19 d., tuo tarpu sprendimai, dėl kurių teisėtumo nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas ir kurių pagrindu privačion nuosavybė perduotas valstybei nuosavybės teise priklausančios ežero dalys, priimti 2013 m. kovo 29 d. Ši aplinkybė, jog Kemsynės ežeras ginčijamų sprendimų priėmimo metu nebuvo įtrauktas į Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, patvirtintą Vyriausybės 2003 spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268, nepaneigia tai, jog šis ežeras pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktą priskirtinas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams. Akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog tam kad atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vieno iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014).

Remiantis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, aptartu teisiniu reglamentavimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, daroma išvada, kad Kemsynės ežeras, kurio dalys, kaip lygiavertės turėtajam vandens telkiniui, buvo perduotos neatlygintinai nuosavybėn, ginčijamo Sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dalimi atkuriant nuosavybės teises J. T. ir Sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) - J. Š., šių ginčijamų sprendimų priėmimo dienai turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti perduoti privačion nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir juo patvirtindamas (duomenys neskelbtini). dalį bei Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį ar jo dalis perleisti privačion nuosavybėn, todėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietoje piliečiui J.T.“ (duomenys neskelbtini) dalis ir 2013 m. kovo 29 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. Š.“ panaikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti.

Teisės akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 94 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis, tai yra atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Taigi, konstatavus neteisėtus Nacionalinės žemės tarnybos veiksmus ir panaikinus ginčijamus sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės J. T. ir J. Š., nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl atsakovė turi pareigą išspręsti trečiųjų asmenų nuosavybės teisių atkūrimo klausimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietoje piliečiui J.T.“ (duomenys neskelbtini) dalį ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. kovo 29 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui J. Š.“.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.