Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Ciesiūnas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. N. (toliau – Pažeidėjas) skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-08-18 nutarimo teisėtumo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-08-18 nutarimu Pažeidėjas nubaustas pagal LR administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 str. 5 d. 380 Eur bauda, ją pakeičiant į 76 valandas nemokamų viešųjų darbų, su Pažeidėjui priklausančio mišrūnų veislės šuns konfiskavimu už tai, kad jam priklausantis mišrūnų veislės šuo, kuris be pavadėlio ir antsnukio, tai yra palaidas ir be šeimininko priežiūros, 2017 m. liepos 28 d. apie 23.00 val. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) aikštėje, įkando į koją I. J., sužalodamas minėtą asmenį. Pažeidėjas nesiėmė visų priemonių, kad jam priklausantis šuo nekeltų pavojaus viešoje vietoje aplinkiniams, todėl tokiais veiksmais jis pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 6 skirsnio 20 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kitus teisės aktus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pažeidėjas skundu neginčija administracinio nusižengimo padarymo fakto, kelia tik jam paskirtos administracinio poveikio priemonės – gyvūno konfiskavimo – klausimą ir prašo jo netaikyti, šuns nekonfiskuoti. Tačiau aukštesnysis teismas neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo motyvais šiuo klausimu, o apelianto argumentai gyvūno konfiskavimo taikymo pagrįstumo nepaneigia.

ANK 346 str. 20 skelbia, kad už šio straipsnio 5 dalyje numatytus administracinius nusižengimus gali būti skiriamas gyvūnų konfiskavimas. Tokia šios teisės normos apibrėžtis, jos pobūdis palieka bylą nagrinėjančiam subjektui pasirinkimo teisę spręsti dėl administracinio poveikio priemonės – gyvūno konfiskavimo – taikymo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti taikomas neprivalomas gyvūno konfiskavimas, o kuriais atvejais jis netaikytinas, tačiau pripažintina, jog sprendžiant šį klausimą turi būti atsižvelgiama į bendrąsias nuobaudos (administracinio poveikio priemonės) skyrimo už administracinį nusižengimą taisykles, be to, turi būti įvertintas galimas šios administracinio poveikio priemonės efektyvumas, proporcingumas siekiant administracinių nuobaudų tikslų. Įstatymas taip pat nenumato galimybės administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui pasirinkti jam taikytinų sankcijų, kadangi administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens norus tenkinančios nuobaudos ir/ar administracinio poveikio priemonės paskyrimas akivaizdžiai sąlygotų administracinėms nuobaudoms keliamų tikslų nepasiekimą.

Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, šioje byloje apylinkės teismas skundžiamu nutarimu teisingai nustatęs, kad Pažeidėjas padarė ANK 346 str. 5 d. numatytą nusižengimą, paskyrė tinkamą administracinę nuobaudą ir administracinio poveikio priemonę už jį. Kadangi skundu paskirtoji administracinė nuobauda – bauda, kurios dydis be kita ko skunde nurodytas neteisingai, Pažeidėjo nėra ginčijama, dėl šios administracinės nuobaudos paskyrimo toliau nepasisakytina.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo turinio, apylinkės teismas, skirdamas Pažeidėjui administracinio poveikio priemonę atsižvelgė į padaryto nusižengimo pobūdį, motyvus, jo asmenybę (teistas, administracine tvarka baustas, neįgalus), atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir gailisi dėl padaryto nusižengimo) bei tai, jog nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Iš byloje esančios pažymos apie galiojančias nuobaudas matyti, kad Pažeidėjas sistemingai daro tyčinius administracinius nusižengimus, už ką ne kartą nubaustas, įskaitant ir už analogiškus nusižengimus pažeidžiant Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo reikalavimus, dėl kurių atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui, - už tai baudžiamas jau devintą kartą (4-10 b.l.). Skundžiamu nutarimu Pažeidėjui inkriminuotas administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai ANK 40 str. prasme. Nors Pažeidėjas skunde dėsto teiginius apie gyvūnų laisvės suvaržymus, jo manymu, reiškiančius žiaurų elgesį su jais, ir to sąlygotą jo paties elgesį, tokie teiginiai vertintini kritiškai ir jie nepaneigia Pažeidėjo pareigos atsakyti už savo elgesį netinkamai prižiūrint gyvūną.

LR gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Taigi, rūpestingas ir apdairus savininkas visais atvejais, nepriklausomai nuo vidinių įsitikinimų apie gyvūnų teises ir laisves, privalo imtis visų reikiamų apsaugos priemonių kontroliuoti savo gyvūnų elgesį ir imtis tokių konkrečioje situacijoje būtinų veiksmų, kad nebūtų jokių galimybių, jog jo gyvūnas sukeltų grėsmę žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Tuo tarpu bylos duomenys, tame tarpe ir apeliacinio skundo teiginiai, patvirtina, kad Pažeidėjas ne tik nesiima jokių aukščiau nurodytų priemonių savo šuns kontrolei, bet ir deklaruoja ketinimus toliau priešingai elgtis, kas be kita ko paneigia jo paties skundo teiginius dėl administracinių nuobaudų tikslų pasiekimo vien jam paskirta bauda. Pažeidėjas šuns laikymą su antsnukiu, jo vedžiojimą su pavadžiu prilygina žiauriam elgesiui su gyvūnu, tačiau aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-24 punktuose yra išvardyti konkretūs veiksmai, kurie laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu, ir Pažeidėjo minimi veiksmai į šį sąrašą nepatenka. Be to, toks Pažeidėjo požiūris ir elgesys, ignoruojant žmonių poreikį jaustis saugiai deklaruojamos šuns laisvės priedangoje rodo, jog Pažeidėjas į būtinumą laikytis įstatymų žiūri lengvabūdiškai ir atsainiai.

Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, kad apylinkės teismo sprendimas konfiskuoti Pažeidėjui priklausantį šunį, kurio tinkamai neprižiūrėdamas Pažeidėjas padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 346 str. 5 d., teisėtas, atitinka įstatymų reikalavimus. Nors Pažeidėjas teigia apie neproporcingą, per griežtą jo nubaudimą pritaikant šią priemonę, tokie teiginiai nepagrįsti. Žinodamas apie pareigą imtis visų reikiamų apsaugos priemonių kontroliuoti savo šuns elgesį, būdamas jau ne kartą baustas už netinkamą šios pareigos vykdymą, ignoruodamas įstatymų reikalavimus sąmoningai nesiėmė jokių priemonių. Toks jo teisei priešingas valinis elgesys sąlygoja ne tik administracinio nusižengimo sudėties konstatavimą, bet ir jo nubaudimą atitinkamomis sankcijomis. Pabrėžtina, kad Pažeidėjui netinkamai įgyvendinant savo teisę dėl gyvūno laikymo, siekdama administracinių nuobaudų tikslų valstybė yra įgaliota perimti gyvūną savo žinion, ką skundžiamu nutarimu apylinkės teismas teisingai ir padarė.

Išvados dėl pagrįsto gyvūno konfiskavimo nekeičia jokie Pažeidėjo skunde nurodyti teiginiai, kurie tik rodo, kad jis savo elgesio neprižiūrint šuns nevertina savikritiškai bei paneigia deramą pareigos elgtis rūpestingai supratimą. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad augintinis jam reikalingas, nes jis yra vienišas, neturi savo šeimos, o šuo patenkina jo emocinį bendravimo bei saugumo poreikį, skundą nagrinėjančio teismo nuomone nėra išskirtinės ir pakankamos gyvūno konfiskavimui netaikyti.

Remdamasis išdėstytu aukštesnysis teismas daro išvadą, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-08-18 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis LR administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017-08-18 nutarimą palikti nepakeistą ir A. N. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.