Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-05-25 · Administracinė byla Nr. A-143-822-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-25
Bylos Nr.
A-143-822-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Antanas Ablingis, Anatolijus Baranovas (pran.)
Pareiškėjas
A. M.
Atsakovas
Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo
Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, V. V., Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojų profesinei sąjungai, Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143 – 822/2010Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 16.8; 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjui A. M.,

atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Robertui Kunigiškiui,

trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Egidijui Šiaudikiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. V., Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato darbuotojų profesinei sąjungai, Lietuvos Respublikos ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinei sąjungai, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymų, atrankos rezultatų panaikinimo, neturtinės žalos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. M. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 5 – 8) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko Č. M. 2008 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 52-V-73 dalį dėl Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko Č. M. paskyrimo Atrankos į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato laisvas aukštesnes pareigūno pareigas komisijos (toliau – Atrankos komisija) pirmininku; 2) panaikinti 2008 m. gruodžio 23 d. Atrankos komisijos posėdžio atrankos rezultatus ir priimtą sprendimą, kuriuo nuspręsta, jog atranką į laisvas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariato viršininko pareigas laimėjo trečiasis suinteresuotas asmuo V. V. (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo); 3) panaikinti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 52-TE-99 dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos ir priteisti iš atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009 m. sausio 1 d.; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 32 250 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Č. M. 2008 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 52-V-73, pažeisdamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1V-334 patvirtinto Atrankos į laisvas aukštesnes pareigūno pareigas tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) reikalavimus, neteisėtai paskyrė save Atrankos komisijos pirmininku. Dėl to užkirto kelią apskųsti įstaigos vadovui Atrankos komisijos rezultatus ir nenusišalino nuo dalyvavimo atrankoje į laisvas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariato viršininko pareigas. Jis nušalinimo taip pat nepareiškė. Dėl to, pareiškėjo manymu, būtina panaikinti šio įsakymo dalį dėl Atrankos komisijos pirmininko paskyrimo, nes Atrankos komisijos sudėtis buvo neteisėta, o tuo pačiu ir atrankos rezultatai neteisėti. Teigė, jog 2008 m. gruodžio 10 d. trečiasis suinteresuotas asmuo pasakė, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Personalo skyriaus darbuotoja nurodė jam pateikti dokumentus dėl dalyvavimo atrankoje. Dėl to kilo abejonių dėl būsimos atrankos rezultatų skaidrumo. Kitą dieną susitiko su Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininku, kuris privataus pokalbio metu pasakė, kad iš Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) buvo gautas nurodymas pakeisti visus Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato rajonų policijos komisariatų vadovus. Tai buvo pagrindas suprasti, jog atrankos nelaimės. Pažymėjo, jog 2008 m. gruodžio 23 d. dalyvavo Atrankos komisijos posėdyje, siekdamas užimti Lazdijų rajono policijos komisariato viršininko pareigas, tačiau ši komisija atrankos laimėtoju paskelbė trečiąjį suinteresuotą asmenį. Pareiškėjas nurodė, kad, jo manymu, neteisėta atranka ir jos neteisėti rezultatai pažemino jį prieš kolektyvą, draugus, pažįstamus, giminaičius. Jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją ir pan., taip pat dėl pablogėjusios sveikatos buvo priverstas kreiptis į gydytojus. Pareiškėjas nurodė, kad 2008 m. gruodžio mėn. pabaigoje jam buvo daromas psichologinis spaudimas pateikti prašymą Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui atleisti jį iš vidaus tarnybos. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Personalo skyriaus viršininkė telefonu jam pasakė, kad, pateikus prašymą 2009 m., ateityje gali sumažėti pensija, Policijos departamentas neturės pinigų išeitinei kompensacijai išmokėti atleidimo dieną ir jos gali tekti laukti visą mėnesį. Šį jo pokalbį turėjo girdėti ir A. B. Dėl tokio psichologinio spaudimo 2008 m. gruodžio 30 d. įteikė Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui prašymą atleisti jį iš tarnybos. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2008 m. gruodžio 30 d. priėmė įsakymą Nr. 52-TE-99 atleisti jį iš vidaus tarnybos. Su šiuo įsakymu jis buvo supažindintas ir su juo buvo visiškai atsiskaityta. Kitos pareigos jam nebuvo pasiūlytos, taip pat nebuvo laikomasi 3 dienų termino, per kurį jis turėjo teisę atšaukti savo prašymą dėl atleidimo iš tarnybos.

Atsiliepimas

Atsakovai Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (toliau – ir atsakovai) atsiliepimu į skundą (b. l. 29 – 30) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad nėra esminis Aprašo reikalavimų pažeidimas tai, jog Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas buvo paskirtas Atrankos komisijos pirmininku. Aprašo nuostatos imperatyviai reikalauja, kad įstaigos vadovas Atrankos komisijoje dalyvautų nario teisėmis. Jis, kaip ir kiti komisijos nariai, lygiomis teisėmis vertina pretendentus, atsižvelgdamas į jų žinias, dalykines savybes, charakterio ypatumus. Komisijos pirmininkas jokios įtakos komisijos narių vertinimui negali turėti ir šios atrankos metu neturėjo. Pabrėžė, kad iš Policijos departamento nebuvo gautas joks nurodymas dėl būsimų atrankos rezultatų. Trečiasis suinteresuotas asmuo atrankoje dalyvavo savo noru. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovai tik pasiūlė potencialiems kandidatams siekti aukštesnių pareigų, o priversti asmenį tai daryti nėra nei būtinumo, nei galimybių. Teigė, jog pats pareiškėjas, niekieno neverčiamas, pateikė prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos. Įspėjimas apie galimą atleidimą iš tarnybos jam buvo įteiktas laiku, jis žinojo atrankos rezultatus. Pareiškėjas galėjo ir toliau laikinai eiti Lazdijų rajono policijos komisariato viršininko pareigas, nes trečiasis suinteresuotas asmuo į naujas pareigas dar nebuvo paskirtas. S. G. jam jokio spaudimo nedarė, o tik pareiškė savo nuomonę, susijusią su Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato finansinėmis galimybėmis. Be to, ji užėmė daug žemesnes pareigas ir objektyviai negalėjo daryti psichologinio spaudimo aukštesniam statutiniam valstybės tarnautojui. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas atleistas iš tarnybos pagrįstai, su juo visiškai atsiskaityta, todėl nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nes pravaikštos realiai nebuvo, jokiais veiksmais pareiškėjui nei turtinė, nei neturtinė žala nebuvo padaryta.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 8 d. sprendimu (b. l. 101 – 107) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad sudarant Atrankos komisiją, taip pat 2008 m. gruodžio 23 d. posėdžio metu buvo privalu vadovautis Aprašu. Teismas padarė išvadą, kad jokie esminiai Aprašo reikalavimų pažeidimai, kurie būtų pakankamas pagrindas panaikinti atrankos rezultatus, nebuvo padaryti. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 52-V-73 tiesioginis būsimasis pretendento vadovas (Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas) buvo paskirtas Atrankos komisijos pirmininku, nors Aprašo 21 punktas numato, jog vadovas kviečiamas dalyvauti komisijos posėdyje nario teisėmis. Tiek Atrankos komisijos pirmininkas, tiek komisijos nariai betarpiškai dalyvauja posėdyje, bendrauja su pretendentais, turi vienodas teises užduoti pretendentams klausimus, pateikti įvertinimą, pasirašyti protokolą ir t. t. (Aprašo V skyrius). Surinkus didžiausią vienodą balų skaičių, atrankos laimėtoją turi pasirinkti būsimasis tiesioginis pretendento vadovas, kuris šiuo atveju buvo ir komisijos pirmininkas, betarpiškai dalyvavęs atrankoje. Pareiškėjo galbūt pažeistos teisės ir teisėti interesai šiuo atveju buvo ginami tiesiogiai teisme, nes įstatymų leidėjas nustatė, kad teisingumą administracinėse bylose vykdo vienintelė institucija – tik teismai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 6 str.), nors jam buvo reali galimybė pasinaudoti ir išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka, kuria jis sąmoningai nesinaudojo (Aprašo 42 p.). Joks teisės aktas nenumato, kad pareiškėjas iš anksto privalėjo būti supažindintas su 2008 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 52-V-73. Atrankos komisijos pirmininkui bei nariams nušalinimų jis nepareiškė (Aprašo 25 p.). Pagrindų nusišalinti Atrankos komisijos pirmininkui teismas nenustatė. Teismas konstatavo, jog nėra pakankamo pagrindo panaikinti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. gruodžio 5 d. įsakymą Nr. 52-V-73, todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.). Teismas pabrėžė, jog Aprašo 30 punktas numato vertinimo (skiriamų balų) skalę nuo 1 iki 5. Vienas iš Atrankos komisijos narių pareiškėjo atsakymą įvertino 3,1 balo. Toks vertinimas patenka į nurodytą intervalą, ir tai nelaikytina Aprašo reikalavimų pažeidimu. Teismas padarė išvadą, kad pretendentai buvo įvertinti ir atrankos laimėtojas nustatytas tiksliai laikantis Aprašo, ypač 26 – 35 punktų, reikalavimų. Šias aplinkybes taip pat patvirtino ir teismo posėdyje apklaustų liudytojų (Atrankos komisijos narių) parodymai bei trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimas. Jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog pretendentai buvo įvertinti neobjektyviai arba jog Atrankos komisijos nariams buvo daromas spaudimas, teismas nenustatė. Atrankos komisijos nariams nebuvo jokių kliūčių nustatytu terminu susipažinti su pretendentų pateiktais dokumentais (Aprašo 22 p.), tačiau joks Aprašo punktas nenustato Atrankos komisijos nariams imperatyvo susipažinti su pateiktais dokumentais. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas Atrankos komisijos sprendimo neobjektyvumą grindė pokalbio su Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininku garso įrašu, kuris buvo išklausytas teismo posėdžio metu. Liudytojas Č. M. teismo posėdžio metu paneigė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad iš Policijos departamento buvo gautas nurodymas pakeisti visus Alytaus apskrities policijos komisariatų vadovus, liudytojas T. B. (Policijos departamento atstovas ir Atrankos komisijos narys) taip pat paneigė tokio nurodymo buvimą. Slapta įrašyto privataus pokalbio duomenys taip pat neduoda pakankamo pagrindo tokiai išvadai. Įrašyto pokalbio turinio analizė patvirtina teismo išvadą, kad iš dalies Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas pokalbio metu pareiškėjo buvo provokuojamas ir klausimai buvo užduodami tik pareiškėjo iniciatyva bei tendencingai formuluojami jam naudinga linkme. Liudytojo J. N. (buvęs Druskininkų miesto policijos komisariato viršininkas) parodymai mažai informatyvūs, abstraktūs, ir šis liudytojas jokių konkrečių aplinkybių, tiesiogiai liečiančių ginčo dalyką, nenurodė. Trečiasis suinteresuotas asmuo teismo posėdžio metu patvirtino aplinkybes, jog atrankoje jis dalyvavo savo noru, jokio spaudimo jam niekas nedarė, o pati atranka vyko be pažeidimų. Atsižvelgdamas į šių aplinkybių visumą, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Atrankos komisijos 2008 m. gruodžio 23 d. posėdžio atrankos rezultatų ir priimto sprendimo, kuriuo nuspręsta, jog atranką laimėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, todėl ir šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.). Teismas vadovavosi Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu, 56 straipsnio 2, 5 dalimis. Pažymėjo, jog teismų praktikoje lygiavertėmis pareigomis laikomos pareigos, atitinkančios tą patį lygį ir tą pačią kategoriją (Valstybės tarnybos įstatymo 7 str. nuostatos), o žemesnėmis pareigomis – visos kitos pareigos, neatsižvelgiant į jų lygį. Teismas nustatė, kad pareiškėjas po Lietuvos Respublikos policijos sistemos reorganizavimo nuo 2008 m. spalio 1 d. laikinai ėjo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariato viršininko pareigas. Iki tol jis ėjo Lazdijų rajono policijos komisariato viršininko pareigas bei buvo A lygio 14 kategorijos statutinis valstybės tarnautojas. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. rugsėjo 22 d. įsakymu pareiškėjas buvo įspėtas apie tai, kad nuo 2008 m. spalio 1 d. jis tik laikinai eina savo pareigas, kol nustatyta tvarka (atrankos būdu) bus paskirtas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariato viršininkas. Pažymėjo, jog 2008 m. liepos 15 d. buvo priimtas Policijos veiklos įstatymo antrojo skirsnio pavadinimo ir 11, 12, 14 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. X-1704. Šio įstatymo 5 straipsnio 6 dalis numatė, kad atleidžiant laikinai einančius pareigas policijos komisariatų viršininkus iš tarnybos taikomas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktas. Pareiškėjas 2008 m. gruodžio 30 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui įteikė prašymą atleisti jį nuo 2008 m. gruodžio 31 d. iš vidaus tarnybos remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu. Teismas padarė išvadą, kad Statuto 56 straipsnyje numatytais terminais tiek įstatymu, tiek poįstatyminiu aktu pareiškėjas buvo tinkamai įspėtas apie galimą jo atleidimą iš vidaus tarnybos. Pareiškėjui 2008 m. gruodžio 23 d. jau buvo žinoma aplinkybė, kad jis nelaimėjo atrankos į Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariato viršininko pareigas. 2008 m. gruodžio 30 d. pareiškėjas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui savo noru, žinodamas, jog Lazdijų rajono policijos komisariato viršininkas į pareigas dar nepaskirtas ir jis turi realią galimybę toliau laikinai eiti pareigas, pateikė prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos nuo 2008 m. gruodžio 31 d. remiantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu bei prašė išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Teismas nustatė, kad, prieš priimant įsakymą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos, jam nebuvo oficialiai pasiūlytos kitos pareigos, remiantis Statuto 56 straipsnio 5 dalies nuostatomis. Tačiau šios aplinkybės teismas nelaikė esminiu Statuto reikalavimų pažeidimu, kuris būtų pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėjo atleidimą iš vidaus tarnybos neteisėtu. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui pateiktame prašyme pareiškėjas prašymą atleisti iš vidaus tarnybos formulavo ne abstrakčiai (pvz., jo paties prašymu – Statuto 53 str. 1 d. 1 p.), bet nurodė konkretų teisės aktą – Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Šios teisės normos esmė – statutinis valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų esant sąlygai, kai jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų. Prašydamas atleisti jį iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, pareiškėjas aiškiai išreiškė savo valią, jog jis nesutinka užimti jokių kitų pareigų, bei tuo pačiu prašė su juo galutinai atsiskaityti. Ši aplinkybė taip pat leidžia konstatuoti ir tai, kad ginčijamo įsakymo priėmimas anksčiau negu Statuto 55 straipsnio 3 dalyje numatytas terminas šiuo atveju reikšmės neturi, nes 3 kalendorinių dienų terminas taikomas tada, kai pareigūnas prašo atleisti jį iš vidaus tarnybos pačio prašymu (Statuto 53 str. 1 d. 1, 12 p.). Teismas pažymėjo, jog bylos aplinkybės taip pat patvirtina (šią aplinkybę pripažįsta pats pareiškėjas), kad su pareiškėju, atleidžiant jį iš tarnybos, buvo atsiskaityta, nepažeidžiant Statuto 58 straipsnio reikalavimų. Pabrėžė, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas teisėtai, grąžinti į vidaus tarnybą neprašė, todėl taip pat nėra jokio pagrindo priteisti jam iš atsakovo kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo jo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (Statuto 59 str. 1, 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas turėjo pakankamą pagrindą priimti ginčijamą 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 52-TE-99, todėl šią pareiškėjo skundo dalį taip pat atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.). Teismas nelaikė pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad pateikti prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos naudodama psichologinį spaudimą privertė Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Personalo skyriaus viršininkė. Šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių nepatvirtino jokie teismui pateikti įrodymai, taip pat nei vienas teismo posėdyje apklaustas liudytojas, tarp jų ir S. G., A. B. ir Č. M. Šių aplinkybių taip pat nepatvirtino ir pokalbio įrašo analizės duomenys. Be to, pareiškėjui priklausančių išmokų, pensijos dydžius reglamentuoja įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai, todėl jų dydžiui bei mokėjimo terminui įtakos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai neturi. Pažeidus minėtų išmokų mokėjimo tvarką, pareiškėjas turi galimybę savo teises ginti teisme bei reikalauti žalos atlyginimo (ABTĮ 10 str.). Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymėjo, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, taip pat ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (ABTĮ 13 str., 20 str. 3 d.). Nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos panašiose bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Pabrėžė, kad atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.250 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų numatytais atvejais. Neturtinės žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginimą taip pat numato ir Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis. Sprendžiant dėl atlygintinos neturtinės žalos, būtina įvertinti jos padarymo aplinkybes, išgyvenimų, sukrėtimų, nepatogumų mastą, įtaką tolesniam nukentėjusio asmens gyvenimui ir kitas reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju teismas atsižvelgė į jau padarytas išvadas bei nustatytas aplinkybes, kad nėra jokio pagrindo panaikinti 2008 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 52-V-73 dalies, taip pat 2008 m. gruodžio 23 d. Atrankos komisijos posėdžio atrankos rezultatų ir priimto sprendimo, kuriuo nuspręsta, jog atranką į laisvas Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariato viršininko pareigas laimėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, taip pat į tai, jog nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti ir Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. 52-TE-99 dėl pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos. Pabrėžė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą iš esmės yra išvestinis reikalavimas iš dviejų aukščiau paminėtų reikalavimų. Jokie neteisėti viešojo administravimo subjektų pareigūnų veiksmai nebuvo nustatyti, taip pat nebuvo nustatyta jokio priežastinio ryšio tarp priimtų ginčijamų įsakymų, atrankos rezultatų ir pareiškėjo sveikatos būklės. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas atmetė kaip nepagrįstą ir šią pareiškėjo skundo dalį (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 113 – 116) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, netinkamai įvertino jo pateiktus įrodymus, vertindamas įrodymus, nesivadovavo teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002), kiekvieną padarytą pažeidimą vertino atskirai, nors visi pažeidimai sudaro bendrą visumą ir vienas kitą papildo, todėl jie negalėjo būti pripažinti neesminiais, apklausiant liudytojus nebuvo išsiaiškintos visos esminės aplinkybės, nebuvo leidžiama jam aiškintis šių aplinkybių, todėl teismo sprendimas yra naikintinas.

Atsiliepimas

Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 124 – 125) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodo, kad prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą yra nepagrįstas jokiais svarbiais naujai pateiktais dokumentais ar įrodymais ir kitais teisiniais argumentais. Pareiškėjas pakartotinai išdėsto ankstesnio laiko buvusias aplinkybes, emocinę būseną ir išgyvenimus prieš atranką ir po atrankos, išsamiai ištirtas ir pakomentuotas pirmosios instancijos teismo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad tiesiogiai su teisiniais santykiais dėl vidaus tarnybos sietinas skundo dalykas susideda iš dviejų pagrindinių reikalavimų: 1) reikalavimo pripažinti neteisėtu Atrankos komisijos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą (šiuo sprendimu atrankos užimti Lazdijų rajono policijos komisariato viršininko pareigas laimėtoju pripažintas trečiasis suinteresuotas asmuo V. V.), kuris pareiškėjo nurodytas kaip išvestinis iš reikalavimo panaikinti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko Č. M. 2008 m. gruodžio 5 d. įsakymo Nr. 52-V-73 dalį (šia įsakymo dalimi pats Č. M. buvo paskirtas Atrankos komisijos pirmininku); 2) reikalavimo panaikinti atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymą dėl jo (pareiškėjo) atleidimo iš vidaus tarnybos (t. y. pripažinti šį atleidimą iš vidaus tarnybos neteistu) ir iš jo išvestinio reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

Iš šio skundo taip pat matyti, jog (kolegijos sąlyginai nurodytą) pirmąjį reikalavimą pareiškėjas grindžia aplinkybe, kad paminėtas 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimas buvo priimtas neteisėtos sudėties Atrankos komisijos (pagal pareiškėją, Č. M. neturėjo teisės būti Atrankos komisijos pirmininku, o, būdamas šios komisijos pirmininku, privalėjo nusišalinti nuo šių pareigų dėl savo šališkumo pareiškėjo atžvilgiu); antrąjį reikalavimą pareiškėjas grindžia tuo, kad, jo teigimu, 2008 m. gruodžio mėn. prieš jį buvo naudojamas psichologinis spaudimas, dėl kurio jis buvo priverstas paduoti 2008 m. gruodžio 30 d. prašymą atleisti jį iš tarnybos.

Pasisakydama dėl nurodytų (pirmojo ir antrojo) pareiškėjo reikalavimų tarpusavio sąsajos, kolegija pažymi, kad kiekvienas iš jų pripažintinas savarankišku teismui paduoto skundo reikalavimu, nes: 1) kiekvienu iš juose nurodytų (Atrankos komisijos 2008-12-23 ir atsakovo 2008-12-30) sprendimu yra išspręsti atskiri, teisės taikymo požiūriu tarpusavuje nesusiję klausimai; 2) kiekvienam iš nurodytų sprendimų yra nustatyta atskira apskundimo tvarka (atitinkamai, Aprašo 42 p. ir Statuto 53 str. 2 d.). Be to, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kuria jis grindžia pirmąjį iš kolegijos išskirtų reikalavimų (tariamas Atrankos komisijos pirmininko Č. M. išankstinis nusistatymas prieš pareiškėjo paskelbimą paminėtos atrankos laimėtoju), kolegijos manymu, nėra kokiu nors būdu susijusi su aplinkybe, kuria jis grindžia savo antrąjį reikalavimą (tariamas psichologinis spaudimas, kad jis paduotų prašymą dėl atleidimo iš tarnybos). Pastarąją išvadą kolegija daro, atsižvelgdama ir į tai, kad vienintelis įrodymas, kuris, pagal pareiškėją, patvirtina šių tariamai buvusių aplinkybių tarpusavio sąsają, – pareiškėjo slaptai padarytas pokalbio su Č. M. garso įrašas – ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo požiūriu negali būti pripažintas kaip leistina įrodymų nustatymo priemonė, nes tokios priemonės panaudojimas nėra teisėtas.

Pasisakydama dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad pareiškėjo vidaus tarnybos santykiai nutrūko priėmus paminėtą 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. 52-TE-99. Todėl pirmiausia yra būtina pasisakyti šio įsakymo teisėtumo bei pagrįstumo klausimu. Tai darydama, kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčijama tai, jog paminėta atranka buvo vykdoma įgyvendinant Policijos veiklos įstatymo antrojo skirsnio pavadinimo ir 11, 12, 14 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. X-1704 (toliau – ir Įstatymas) nuostatas. Kalbant apie faktines aplinkybes, byloje nėra ginčijama, kad paminėtos atrankos metu pareiškėjas laikinai ėjo Lazdijų rajono policijos komisariato viršininko pareigas bei dalyvavo paminėtoje atrankoje, siekdamas būti paskirtas į šias pareigas Policijos veiklos įstatymo nustatyta tvarka. Tai reiškia, kad nurodytu laikotarpiu pareiškėjui pagal jo tuometinį statusą buvo taikomos Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies ir, esant atitinkamoms prielaidoms, galėjo būti taikomos Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatos. (Pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalį, iki šio įstatymo įsigaliojimo ėję pareigas žemesnės pakopos policijos komisariatų vadovai jų sutikimu laikinai eina atitinkamų policijos komisariatų viršininkų pareigas, kol į jas šio įstatymo nustatyta tvarka bus paskirti policijos komisariatų viršininkai. O pagal šio straipsnio 6 dalį, atleidžiant aukštesnės ir žemesnės pakopos teritorinių policijos komisariatų vadovus, nesutikusius laikinai eiti teritorinių policijos įstaigų ar policijos komisariatų viršininkų pareigas ir laikinai einančius teritorinių policijos įstaigų ar policijos komisariatų viršininkų pareigas, taikomas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktas.).

Iš Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies matyti, kad joje nurodytas atitinkamų policijos komisariatų viršininkų pareigų ėjimo laikinumas galėjo tęstis iki tol, kol į šias pareigas bus paskirti policijos komisariatų viršininkai. Tai reiškia, kad šioje dalyje nurodytas sutikimas (arba aptariamo straipsnio 6 dalyje nurodytas nesutikimas) galėjo būti išreikštas per visą laikino atitinkamų pareigų ėjimo laiką. Nagrinėjamoje situacijoje tai reiškia, kad pareiškėjo 2008 m. gruodžio 30 d. prašymas atleisti jį iš vidaus tarnybos (pažymėtina, kad šiame prašyme pareiškėjas nurodė atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindu Statuto 53 str. 1 d. 11 p.) Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies taikymo prasme laikytinas jo išreikštu nesutikimu toliau laikinai užimti Lazdijų rajono policijos komisariato viršininko pareigas. Tai taip pat reiškia, kad, tokiu būdu nutraukdamas vidaus tarnybos santykius, pareiškėjas apsisprendė pasinaudoti lengvatinėmis Įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje ir atitinkamai Statuto 57 straipsnyje numatytomis tokio atleidimo iš vidaus tarnybos sąlygomis. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad paminėtas pareiškėjo prašymas dėl atleidimo iš vidaus tarnybos (kolegijos aptartas pareiškėjo nesutikimas toliau eiti laikinas pareigas) negali būti tapatinamas su Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu prašymu. Todėl nagrinėjamai situacijai nėra taikytinos Statuto 55 straipsnio nuostatos, tarp jų ir teisės atšaukti savo prašymą institutas. Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodyto paminėto psichologinio spaudimo, kolegija pažymi, kad suteikimas tam tikros paaiškinamosios informacijos apie atleidimą iš vidaus tarnybos Įstatymo 5 straipsnio 6 dalies pagrindu (apie tokio atleidimo palankius aspektus) jokiomis prasmėmis negali būti laikomas psichologiniu spaudimu. Be to, kaip pažymėta aukščiau, pareiškėjo teismui pateikti garso įrašai nelaikytini įrodymais nagrinėjamoje byloje. Kitų įrodymų, patvirtinančių paminėto psichologinio spaudimo buvimo faktą, pareiškėjas nepateikė. Todėl kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo atleidimas iš vidaus tarnybos negali būti pripažintas neteisėtu. Atitinkamai kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokioje situacijoje nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų dėl darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinės žalos priteisimo.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo pripažinti neteisėtu paminėtą Atrankos komisijos sprendimą, kolegija pažymi, kad Aprašo nuostatų (21 ir 25 p.) taikymo požiūriu šis ir su juo sietinas reikalavimas panaikinti paminėtą 2008 m. gruodžio 5 d. įsakymą negali būti pripažinti pagrįstais, nes pagal Aprašo 21 punktą Č. M. (kaip būsimas tiesioginis pretendento vadovas) turėjo būti paskirtas Atrankos komisijos nariu, o komisijos pirmininku galėjo būti nurodytas kiekvienas iš jos narių, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių Aprašo 25 punkte numatytų nusišalinimo pagrindų buvimo faktą (primintina, kad paminėti garso įrašai negali būti laikomi įrodymais šioje administracinėje byloje).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas ir teisingas.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAntanas AblingisAnatolijus BaranovasArtūras Drigotas