Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

teismo posėdyje rašytine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. K. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriui R. V., Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatui K. K. dėl įpareigojimo, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja savo skundą argumentavo tuo, jog Tarnybos 2010 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPA-1027-10 (toliau – ir 2010 m. liepos 1 d. Sprendimas) jai suteikta antrinė teisinė pagalba Klaipėdos miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1298-676/2010 dėl žalos atlyginimo, paskirtas Klaipėdos antrinės teisinės pagalbos advokatų kontoros advokatas R. S. Šiuo paskyrimu pareiškėja buvo patenkinta, advokatas tinkamai atliko savo pareigas. Tačiau Tarnybos 2010 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPC-82-10 (toliau – ir 2010 m. liepos 7 d. Sprendimas) advokatas R. S., nesuderinus su pareiškėja, buvo pakeistas – paskirtas advokatas K. K. Pareiškėja nurodė, jog ją taip pat atstovauja įgaliotas atstovas UAB „Liva“ direktorius J. S.. Advokatas K. K. kategoriškai atsisakė bendrauti su J. S., bendradarbiavimas su advokatu tapo nebeįmanomas. Pareiškėja kreipėsi į Tarnybą, tačiau ši jos prašymą ignoravo. Pareiškėja vertino, jog Tarnybos direktorius tyčia paskyrė advokatą K. K., siekdamas pakenkti pareiškėjos interesams. Be to, advokatas K. K. tris kartus iš eilės neatvyko į teismo posėdį, byla buvo išnagrinėta nesant advokato, tokiu būdu šiurkščiai pažeidžiant pareiškėjos teises ginti savo interesus ir teises per advokatą. Advokatas K. K. teisme net negalėjo atsakyti, ką jis atstovauja, bylos nagrinėjimas buvo nutrauktas. Todėl, akivaizdu, jog Tarnyba turėjo pakeisti advokatą, pats advokatas turėjo nusišalinti. Advokatas K. K. neatliko savo pareigų pagal Advokatūros įstatymo ir Advokatų etikos kodekso nuostatas. Šio advokato teisinės pagalbos teikimas prieštarauja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 1 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Tarnybos direktorius R. V. taip pat veikė ydingai, vilkino klausimų sprendimą.

Apibendrindama pareiškėja nurodė, kad civilinė byla Nr. 2-1298-676/2010 dar nebaigta, todėl jai būtina antrinė teisinė pagalba apeliaciniame procese. Tarnybos 2010 m. rugpjūčio 13 d. raštas Nr. (1.7.)-SR-2838 (toliau – ir 2010 m. rugpjūčio 13 d. Raštas), kuriuo atsisakyta pakeisti advokatą K. K. kitu advokatu, yra nepagrįstas.

Tarnyba 2010 m. rugpjūčio 13 d. Raštu, nenustačiusi VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalyje numatytų pagrindų, prašymo nepatenkino ir pakartotinai nurodė, jog, pareiškėjai nebendradarbiaujant su advokatu, gali būti nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas.

Tarnyba nurodė, kad šioje byloje pareiškėja neskundžia nei vieno Tarnybos administracinio akto, priimto dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo civilinėje byloje. Pareiškėja prašo tik įpareigoti Tarnybą pakeisti advokatą. Toks teismo įpareigojimas prilygtų įpareigojimui priimti konkretų sprendimą. Tokiu būdu teismas netiesiogiai prisidėtų prie pačios antrinės teisinės pagalbos teikimo organizavimo. Atsakovas vertino, kad teismas neturi kompetencijos vykdyti Tarnybai VGTPĮ pavestų funkcijų – organizuoti antrinės teisinės pagalbos teikimą, todėl pareiškėjos reikalavimas nepagrįstas.

Tarnyba teigė, jog pareiškėjai paskirtą advokatą R. S. pakeitė advokatu K. K. dėl akivaizdaus interesų konflikto, veikdama išimtinai pareiškėjos interesais.

Tarnybos teigimu, pareiškėjos motyvas, kad advokatas K. K. veikia prieš jos interesus, yra visiškai nepagrįstas, nes pati pareiškėja nėra nei karto bendravusi su jai paskirtu nauju advokatu, todėl aplinkybių, sąlygojančių jos ir advokato interesų konfliktą, nėra. Pareiškėja reikalauja įpareigoti Tarnybą pakeisti advokatą K. K. kitu advokatu dėl to, kad pastarasis atsisako bendrauti su J. S., dėl to pareiškėja negali apginti savo interesų. Tačiau pareiškėja neįvardijo kokių konkrečių interesų ji negali apginti. Pareiškėja taip pat nepagrįstai teigė, kad sprendimas civilinėje byloje priimtas advokatui K. K. nedalyvaujant.

Tarnyba taip pat teigė, kad minėtoje civilinėje byloje yra kilęs interesų konfliktas tarp pareiškėjos ir J. S., nes nors J. S. ir yra įgaliotas pareiškėjos atstovas, tačiau jų pozicijos byloje skiriasi. Įvertinus civilinėje byloje priimtą 2010 m. birželio 1 d. nutartį, kuria pareiškėja įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, akivaizdu, kad jos ir jos įgalioto atstovo J. S. interesai skiriasi: ieškinys dėl neteisėto naudojimosi ginčo butu ir nuostolių atlyginimo pareikštas J. S. ir kitiems jo šeimos nariams, tačiau jis su šiuo ieškiniu nesutinka, nurodydamas, kad ginčo laikotarpiu minėtame bute gyveno pareiškėja. Remiantis tokia J. S. pozicija, ieškinio reikalavimas dėl nuostolių, patirtų neteisėtai naudojantis ieškovei civilinėje byloje priklausančiu butu, turėtų būti pareikštas ne J. S. ir jo šeimos nariams, o pareiškėjai, kuri ir naudojosi butu. Todėl pareiškėjos nurodymas advokatui privalomai bendrauti su jos atstovu J. S. negali būti įpareigojantis. Priešingu atveju, advokatas rizikuoja pažeisti pagrindinius advokatų veiklos principus – advokato veiklos laisvės ir nepriklausomumo, lojalumo klientui, interesų konflikto vengimo principus. Civilinėje byloje Nr. 2-1298-676/2010 2010 m. rugsėjo 3 d. teismo sprendimu ieškinys buvo patenkintas, iš jo matyti, kad pareiškėjos atstovas J. S. prašė skirti baudą advokatui K. K. dėl netinkamo atstovavimo byloje. Civilinę bylą nagrinėjęs teismas padarė pagrįstą išvadą, kad trečiojo asmens – pareiškėjos įgalioto asmens J. S. atsisakymas bendradarbiauti su advokatu K. K. negali būti pagrindas nesibaigiančioms nagrinėjamos bylos pertraukoms bei atidėjimams, tuo pačiu nesudaro pagrindo tenkinti prašymo dėl baudos paskyrimo. Apie šio sprendimo įsiteisėjimą Tarnyba žinių neturėjo.

Be to, pati pareiškėja teismo posėdžiuose civilinėje byloje nedalyvavo, nei su vienu iš jai paskirtų advokatų nebendradarbiavo ir, Tarnybos žiniomis, nebendradarbiauja iki šiol. Nei civilinę bylą nagrinėjusiam teismui, nei pareiškėjai paskirtam advokatui, nei Tarnybai pareiškėja asmeniškai savo pozicijos dėl ieškinio neišsakė, o visus prašymus ir raštus už ją pasirašė ir Tarnybai pateikė jos atstovas J. S. Net šioje byloje pareiškėja asmeniškai savo pozicijos neišreiškė, jos dabartinė gyvenamoji vieta nenurodoma, korespondencijai pateikiama pašto dėžutė Nr. 85, kuri nurodoma ir paties J. S. asmeniniuose raštuose. Dėl nurodytų priežasčių Tarnybai kyla daug abejonių, ar pareiškėjos skunde išdėstyti reikalavimai atspindi tikrąją pareiškėjos valią. Atsakovas manė, kad pareiškėjos skundą įmanoma išnagrinėti tik jai asmeniškai dalyvaujant teismo posėdyje.

II.

Įvardintos aplinkybės teismo kolegijos buvo įvertintos kaip teisinės prielaidos bylos nagrinėjimą tęsti rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėdamas ginčijamą klausimą iš esmės, Klaipėdos apygardos administracinis teismas nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja su jai antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtu advokatu K. K. susitikusi nebuvo, bylos esmė bei atstovavimo strategija ir taktika su ja aptariama nebuvo, todėl nėra teisinių prielaidų pripažinti pareiškėjos įvardijamus argumentus dėl paskirto advokato atstovavimo negalimumo ir interesų konflikto buvimo pagrįstais. VGTPĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėja privalo bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Pagal nurodytą VGTPĮ nuostatą asmuo, kuriam teikiama teisinė pagalba, turi aktyviai dalyvauti šiame procese ir bendradarbiauti su tais asmenimis, kurie jam tokią pagalbą teikia, kad būtų tinkamai realizuoti VGTPĮ 3 straipsnio 2 punkte įtvirtinti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principai.

Padarė išvadą, jog pareiškėja nei Tarnybai, nei teismui nepateikė objektyvių duomenų, kurie pagrįstų ir konkretizuotų jos teiginius dėl advokato negalėjimo tinkamai atlikti savo pareigas ir jai atstovauti. Iš teismų informacinės duomenų bazės „Liteko“ duomenų bazės nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 2-1298-676/2010 pareiškėjos atstovu yra advokatas K. K., jis dalyvavo bylą nagrinėjant iš esmės Klaipėdos miesto apylinkės teisme (b. l. 111-116). Kadangi pareiškėjos teiginiai paremti prielaidomis, teismo vertinimu, jie negali būti pripažinti pagrįstais. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, jog advokatas pareiškėjai paskirtas 2010 m. liepos 7 d. sprendimu, o jau 2010 m. liepos 13 d., 2010 m. rugpjūčio 10 d. (jos įgaliotas atstovas) pateikė prašymą pakeisti advokatą kitu advokatu. Iš pareiškėjos atstovo teiktų prašymų dėl advokato pakeitimo (b. l. 48-49, 66) turinio akivaizdu, kad būtent pareiškėjos atstovas, o ne pati pareiškėja turi išankstinį negatyvų požiūrį į paskirtąjį advokatą. Todėl pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tiek pareiškėja, tiek jos atstovas dėl išankstinio negatyvaus požiūrio į paskirtąjį advokatą nesiekia bendradarbiauti su paskirtu advokatu ir nevykdo savo pareigos, numatytos VGTPĮ 4 straipsnyje.

Pažymėjo, jog 2010 m. liepos 2 d. pranešimu (b. l. 41) advokatas R. S. Tarybai nurodė, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-1298-676/2010 atsakovu yra J. S., o trečiuoju asmeniu G. K., jų interesai nagrinėjamoje byloje skiriasi. Šiuo atveju valstybė G. K. antrinei teisinei pagalbai teikti skyrė advokatą, t. y. profesionalų teisininką. Preziumuojama, kad jis turi tinkamą kompetenciją ir žinių tokios teisinės pagalbos teikimui, todėl asmens, kuriam antrinė teisinė pagalba yra teikiama valstybės lėšomis, atstovavimas yra pavedamas būtent advokatui. Jei pareiškėjui paskyrus antrinę teisinę pagalbą paaiškėja, jog jis yra atstovaujamas taip pat atstovo pagal pavedimą (ne teisininko) ir tarp antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato bei atstovo pagal pavedimą kyla priešprieša, dėl kurios negalima užtikrinti efektyvios ir tinkamos teisinės pagalbos teikimo, o asmuo kuriam paskirta antrinė teisinė pagalba nesiima jokių priemonių dėl pavedimo sutartimi suteiktų įgaliojimų pabaigos (CK 2.147 str.), yra pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo, kadangi tokie veiksmai gali būti vertinami kaip akivaizdus piktnaudžiavimas valstybės garantuojama teisine pagalba. Tokia išvada, pirmosios instancijos teismo nuomone, seka ir iš LVAT praktikos (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17 – 714/2007, 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 – 693/2008, 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63 – 558/2009).

Konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo įpareigoti Tarnybą pakeisti advokatą K. K. kitu advokatu.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Tarnybą pakeisti jai antrinę teisinę pagalbą teikianį advokatą K. K. kitu advokatu, kadangi jis nebendradarbiauja su pareiškėjos įgaliotu atstovu, be to, jo teikiamos paslaugos neatitinka Advokatūros įstatymo ir Advokatų etikos kodekso nuostatų. Byloje nustatyta, kad tokį reikalavimą pareiškėja buvo pateikusi ir Tarnybai, tačiau Tarnyba 2010 m. rugpjūčio 13 d. Raštu jį atmetė.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas. Šio įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje inter alia numatyta, kad antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas gali būti pakeistas pareiškėjo arba paties advokato motyvuotu rašytiniu prašymu, jeigu nustatomas interesų konfliktas arba kitos aplinkybės, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti teisinės pagalbos konkrečioje byloje. Lingvistinis minėtos teisės normos aiškinimas leidžia identifikuoti du atskirus advokato pakeitimo kitu advokatu pagrindus: pirma, kai nustatomas interesų konfliktas, ir, antra, kai nustatomos kitos aplinkybės, t. y. aplinkybės, nesusijusios su interesų konfliktu.

Analizuojant kiekvieną iš šių pagrindų detaliau, dėl pirmojo pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas nereglamentuoja interesų konflikto, iškilusio tarp antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato ir asmens, kuriam ji teikiama, sąvokos, neatskleidžia jos turinio. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalis numato, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Atstovavimas, kaip civilinės teisės institutas, yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, kurio 2.135 straipsnyje, apibrėžiant interesų konfliktą, nurodoma, kad jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti (1 d.), ir kad asmuo tuo pat metu negali būti abiejų sandorio šalių atstovu, tačiau ši nuostata netaikoma vykdant prievoles, taip pat kai abi sandorio šalys aiškiai išreiškia savo valią, kad atstovas veiktų dėl jų abiejų interesų (2 d.). Pagal prasmę analogiška, tik atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį pakoreguota, interesų konflikto samprata atsispindi ir advokato teisinę veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad advokato veikla turi būti grindžiama lojalumo klientui ir interesų konflikto vengimo principu, o 39 straipsnio 1 dalies 1 punkte inter alia numatyta, kad advokatas privalo laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų. Lietuvos advokatų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-345, 3 straipsnyje atskleistas interesų konflikto vengimo principo turinys, įtvirtinant, kad advokatas negali konsultuoti, atstovauti, ginti ar veikti dviejų ar daugiau klientų vardu tuo pačiu klausimu ar toje pačioje byloje, jeigu tų klientų interesai yra priešingi (3.1 p.). Nurodoma, kad jeigu atstovaujant klientams kyla interesų konfliktas ar pavojus, kad bus pažeistas konfidencialumas ar advokato nepriklausomumas, advokatas turi nustoti veikti tų klientų vardu (3.2 p.).

Tarp antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato ir asmens, kuriam tokia antrinė teisinė pagalba teikiama, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos administracinio akto (VGTPĮ 18 str. 6 d.) pagrindu susiklosto specifiniai atstovavimo teisiniai santykiai. Todėl, vadovaujantis paminėtų teisės aktų nuostatų sistemine analize, darytina išvada, kad VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalies taikymo aspektu, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba gali pakeisti antrinę teisinę pagalbą teikiantį advokatą kitu advokatu, jeigu objektyviai nustatoma tokia situacija (interesų konfliktas), kai antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtas advokatas konsultuoja, atstovauja, gina ar veikia asmens, kuriam antrinė teisinė pagalba teikiama, ir kito (ar kitų) klientų vardu tuo pačiu klausimu ar toje pačioje byloje, jeigu šių atstovaujamųjų asmenų interesai yra priešingi.

Kaip minėta, pagal VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalį pagrindas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo kitu advokatu gali būti ir kitos (su interesų konfliktu nesusijusios) pareiškėjo arba paties advokato motyvuotame rašytiniame prašyme išdėstytos aplinkybės. VGTPĮ nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio tokių aplinkybių sąrašo, kas, teisėjų kolegijos nuomone, reiškia, jog minėtas klausimas yra vertinamojo pobūdžio ir turi būti sprendžiamas kiekvieną kartą individualiai, atsižvelgiant į susiklosčiusią faktinę situaciją. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas turi būti grindžiamas siekiu užtikrinti asmens teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugą (VGTPĮ 3 str. 1 d. 1 p.), suteikti asmeniui kokybišką ir efektyvią valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (VGTPĮ 3 str. 1 d. 2 p.), tačiau taip pat būtina atsižvelgti į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo (VGTPĮ 3 str. 1 d. 2 p.) ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (VGTPĮ 3 str. 1 d. 4 p.) principus.

VGTPĮ 9 straipsnio 3 dalies 4 punktas inter alia nustato, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą. Sutartyje turi būti nustatyta advokatų pareiga teikti antrinę teisinę pagalbą, šios pareigos atlikimo sąlygos ir tvarka, tarnybos teisė nutraukti sutartį, jeigu advokatas neteikia ar netinkamai teikia antrinę teisinę pagalbą, ir kitos sąlygos. Pagal minėtas sutartis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kontroliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str. 3 d. 6 p.). VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę iš valstybės ir savivaldybių institucijų, valstybės registrų, kitų fizinių ar juridinių asmenų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka gauti jų turimą informaciją, reikalingą nustatyti, ar asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, ar pareiškėjų prašymuose ir prie jų pridėtuose dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi. Šios institucijos ir asmenys prašomą informaciją turi pateikti tarnybai ne vėliau kaip per 7 dienas nuo prašymo gavimo dienos. Minėtos teisės akto nuostatos suponuoja išvadą, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, priimdama sprendimą dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo kitu advokatu, privalo būti aktyvi ir atlikti išsamų advokato ar pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimą, realiai naudodamasis VGTPĮ suteiktais įgalinimais, o šio proceso rezultatai, pagrindžiant juos objektyviais tyrimo metu surinktais duomenimis, turi atsispindėti motyvuotame sprendime.

Pažymėtina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, kaip viešojo administravimo subjekto, pareigą atlikti išsamų pareiškėjo ar advokato rašytiniame prašyme, pateiktame VGTPĮ 18 straipsnio 7 dalyje nurodytu tikslu, išdėstytų aplinkybės tyrimą implikuoja ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2008 m. spalio 6 d. įstatymo redakcija Nr. X-1743) nuostatos, įpareigojančios viešojo administravimo subjektą priimamą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti.

Analizuojant nagrinėjamoje administracinėje byloje susiklosčiusią situaciją teisiniu ir faktiniu aspektu, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjai 2010 m. liepos 1 d. Sprendimu buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje ir paskirtas advokatas R. S. Šis advokatas 2010 m. liepos 7 d. Sprendimu buvo pakeistas kitu advokatu – K. K.. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad advokatas K. K. atstovavo pareiškėjos interesus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. posėdyje. Be kita ko, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. priimtas sprendimas rodo, kad advokatas aktyviai gynė pareiškėjos teises. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos įgalioto atstovo J. S. ir pareiškėjos skirtingus interesus bei procesinę padėtį civilinėje byloje, atmeta pareiškėjos argumentus dėl advokato nebendradarbiavimo su jos atstovu J. S.. Sutiktina, kad teigiant priešingai būtų pažeisti Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinti lojalumo klientui ir interesų konflikto vengimo principai, be to, kiltų abejonės dėl tokios teikiamos pagalbos efektyvumo ir kokybės.

Be to, akcentuotina, kad VGTPĮ 4 straipsnio 1 dalis asmeniui, kuriam teikiama valstybės garantuojama pagalba, įtvirtina imperatyvą bendradarbiauti tiek su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, tiek su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Pareiškėjos vykdomas advokato ignoravimas, tai yra pasyvus jo elgesys advokato atžvilgiu nesiderina nei su asmens, kuriam teikiama valstybės garantuojama pagalba, pareigomis (VGTPĮ 4 str.), nei su principais, kuriais paremta visa valstybės garantuojama teisinė pagalba inter alia lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos, valstybės garantuojamos pagalbos efektyvumo, kokybės bei ekonomiškumo, nei su pačia tokios pagalbos paskirtimi (VGTPĮ 1 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija vertina, kad šioje byloje nustatytas ir išsamiai pirmosios instancijos teismo apibūdintas pareiškėjos nebendradarbiavimas su advokatu, nepagrįstas jokiomis byloje nustatytomis pagrįstomis priežastimis, todėl jis negali būti pagrindas konstatuoti, kad tarp pareiškėjos ir advokato yra kilęs interesų konfliktas ar egzistuoja kitos (su interesų konfliktu nesusijusios) aplinkybės. Priešingai, sutinkant su pirmosios instancijos teismo nuomone, toks pareiškėjos elgesys, vadovaujantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu, gali būti pagrindas nutraukti teikiamą antrinę teisinę pagalbą.

Vadovaujantis ABTĮ 6 straipsniu, teisingumą administracinėse bylose vykdo tik teismai, vadovaudamiesi visų asmenų lygybe įstatymui ir teismui, nepaisant lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių. Vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų (ABTĮ 7 str. 1 d.). Teismas, nagrinėdamas bylą, įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.). Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jos teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, bylą išnagrinėjo formaliai, šališkai, priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikia. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančią medžiagą ir įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė jokių pareiškėjos argumentus patvirtinančių aplinkybių. Priešingai, Klaipėdos apygardos administracinis teismas išsamiai, argumentuotai, pasisakydamas dėl kiekvieno pareiškėjos skunde pateikto reikalavimo, remdamasis teisės aktų nuostatomis ir aktualia teismų praktika, priėmė pagrįstą ir motyvuotą teismo sprendimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos pateiktais argumentais ir padarytomis išvadomis. Naujų argumentų, kurie paneigtų padarytas išvadas, pareiškėja savo apeliaciniame skunde nepateikia.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėją pirmosios instancijos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. posėdyje atstovo įgaliotas atstovas J. S. (b. l. 82-84). Teismo posėdyje jis nurodė, kad pareiškėja teismui negalės atskleisti jokių naujų aplinkybių, o tik tai, kas nurodyta skunde bei bylos medžiagoje. Tai patvirtino ir pateiktas pareiškėjos apeliacinis skundas, kuriame jokios naujos aplinkybės nenurodomos. 2011 m. kovo 29 d. J. S. Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad negali atlikti savo pareigos tinkamai ginti pažeistas pareiškėjos teises (b. l. 125), jis į paskirtą teismo posėdį neatvyko. J. S. nenurodė, kad pareiškėja nežinojo apie šį jo sprendimą. Be to, teismo šaukimai į vykusį teismo posėdį buvo išsiųsti ne tik J. S., bet ir pačiai pareiškėjai. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šaukimai buvo siųsti ne tik pareiškėjos 2011 m. vasario 8 d. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (siųsta du kartus) (b. l. 123, 129, 131), bet ir kitais galimais jos buvimo vietos adresais (adresu, pateiktu skunde bei apeliaciniame skunde, šaukimas siųstas du kartus (130, 126), gydymo stacionare nurodytos vietos adresu šaukimas taip pat siųstas du kartus (b. l. 127-128)). Nors siųstuose laiškuose yra žymos, kad šie laiškai neatsiimti, tačiau byloje nėra duomenų (inter alia to pareiškėja nenurodo ir pateiktame apeliaciniame skunde), jog pareiškėja apie teismo posėdį nežinojo. Prašymo atidėti bylos nagrinėjimą pareiškėja nepateikė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs anksčiau minėtas faktines aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis (78 str. 3 d., 77 str. 1 d.), turėjo pagrindą nagrinėti bylą, pareiškėjai nedalyvaujant. Todėl pareiškėjos argumentai dėl jos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimo, vertinti kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą.

Išanalizavusi bylos aplinkybes ir nenustačiusi teisinių pagrindų (ABTĮ 59 str. 1 d., 71 str. 6 d., 77 str. 2 d., 84 str.), teisėjų kolegija nesutinka su trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, jog pareiškėjai ir J. S. būtina skirti baudą.

Pareiškėjos reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas, nes pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, tuo tarpu pareiškėjos reikalavimas pripažintas nepagrįstu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.