Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Fomičiovos, Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atstovaujamos Nacionalinio bendrųjų funkcijų centro, prašymą atsakovui D. L. dėl išmokos priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

3.4. Išmoka išmokėta tik iš dalies, t. y. 1202,25 eurų suma yra tik dalinė, atsižvelgiant į D. L. kaip Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro patarėjui mokėtą mėnesinį atlyginimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

4.1. 2020 m. liepos 1 d. D. L. buvo priimtas į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro patarėjo (politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo) pareigas Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministro R. S. įgaliojimų laikui. D. L. iš Ministro patarėjo (politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo) pareigų buvo atleistas 2020 m. gruodžio 11 d., pasibaigus Ministro įgaliojimams.

4.2. 2020 m. gruodžio 11 d. Ministro įsakyme Nr. 12-275 „Dėl D. L. atleidimo iš pareigų“ (2.2 papunktyje) nustatyta, kad D. L. turi būti išmokėta vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. 2021 m. sausio 11 d. iš Ministerijos sąskaitos D. L. NBFC, atskaičius mokesčius iš apskaičiuotos 2090,88 Eur išeitinės išmokos sumos, pervedė 1202,25 Eur dydžio išeitinę išmoką.

4.3. 2021 m. sausio 11 d. NBFC, kuriai pavesta tvarkyti Ministerijos buhalterinę apskaitą, nustatė, kad D. L. 2020 m. gruodžio 12 d. – 2020 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu dirbo Lietuvos socialinių tyrimų centre, kuris nuo 2021 m. sausio 1 d. buvo reorganizuotas į Lietuvos socialinių mokslų centrą.

4.4. NBFC, siekdamas išsiaiškinti, ar D. L. turėjo būti išmokėta 1202,25 Eur (atskaičius mokesčius) dydžio išeitinė išmoka, 2021 m. vasario 1 d. raštu Nr. S-1299 „Dėl išaiškinimo

pateikimo“ (pridedama) kreipėsi į Valstybės tarnybos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus

reikalų ministerijos.

atsakydamas į NBFC 2021 m. vasario 1 d. raštą Nr. S-1299 „Dėl išaiškinimo pateikimo“, pateikė nuomonę, kad įstatymas aiškiai ir nedviprasmiškai nustato, kad išeitinę išmoką būtų galima mokėti tik tuo atveju, jeigu asmuo po atleidimo iš politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigų neturėtų darbo santykių valstybės ar savivaldybės įstaigoje, išlaikome iš valstybės ar savivaldybės biudžeto.

4.6. NBFC 2021 m. kovo 3 d. raštu Nr. S-2495 „Dėl išaiškinimo pateikimo“ (pridedama) kreipėsi į D. L. prašydama per 10 darbo dienų į Ministerijos sąskaitą grąžinti neteisėtai išmokėtą 1202,25 Eur dydžio išeitinę išmoką.

4.7. D. L. 2021 m. kovo 19 d. NBFC pateikė raštą „Dėl išeitinės išmokos grąžinimo“ (pridedama), kuriame nurodė, kad atsisako grąžinti 1202,25 Eur dydžio išeitinę išmoką, nes atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas išeitinei išmokai gauti. Šiame rašte nurodė, kad nuo 2020 m. gruodžio 11 d. iki 2021 m. sausio 11 d. jis nepradėjo eiti viešųjų pareigų, jo darbas ne visu etatu kitoje įstaigoje suderintas ir įformintas 2020 m. vasarą VTĮ 18 straipsnio nustatyta tvarka ir, jo nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo grąžinti išmokėtą išeitinę išmoką.

4.8. Pareiškėją Ministeriją atstovaujantis NBFC kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti atsakovą sumokėti į Ministerijos sąskaitą išmokėtą išmoką.

5. Ginčas kilo dėl atsakovo pareigos grąžinti pareiškėjai jam išmokėtą 1202,25 Eur dydžio išeitinę išmoką.

7. Šioje byloje iš esmės ginčas vyksta dėl VTĮ 48 straipsnio 1 dalies normos aiškinimo. Šalys nesutaria dėl lingvistinio minėto teisės normos aiškinimo metodo rezultato – pareiškėjos požiūriu ši norma išmokos mokėjimą riboja vien dėl fakto, kad asmuo yra įsidarbinęs (dirba) viešosiose pareigose, nepriklausomai nuo to, kada įsidarbino. Atsakovas remiasi tuo kad lingvistinis minėtos normos rodo, kad aptartas ribojimas gali būti taikomas, kai asmuo naujai pradeda dirbti viešosiose pareigose po atleidimo iš pareigų. Atskleidžiant teisės normų turinį paprastai nepakanka taikyti vien lingvistinį aiškinimo metodą. Teisės teorijoje žinomi įvairūs teisės aiškinimo metodai: lingvistinis, sisteminis, istorinis, lyginamasis ir kt. Atskleisti atskirų įstatyme pavartotų sąvokų prasmę galima išsiaiškinus įstatymo paskirtį, jo reguliuojamų santykių pobūdį ir apimtį, reguliavimo ypatumus ir pan. Tai galima padaryti taikant įvairius įstatymo aiškinimo metodus, tarp jų – sisteminį, nes kiekviena teisės norma yra vientiso teisės akto (šiuo atveju – Įstatymo) sudedamoji dalis, susijusi su kitomis to teisės akto normomis (žr. pavyzdžiui, 1999 m. birželio 23 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Todėl ginčo norma analizuotina ir aiškintina taikant lingvistinį, istorinį- teleologinį ir sisteminį teisės aiškinimo būdus.

7. Lingvistiškai VTĮ 48 straipsnio 1 dalies formuluotė aplinkybes, ribojančias išmokos mokėjimą, apibrėžia taip: „jeigu pradėjo eiti valstybės tarnautojo pareigas ar buvo priimtas į darbą“. Tiesiogiai joje nėra nurodytas momentas, nuo kada (po ko) reikia vertinti, ar yra įvykusi ši aplinkybė. Visgi reikšmingu faktu pripažįstama tai, kad normos adresatas pradeda darbą, t. y. orientuojamasi į situacijos pasikeitimą (aktyvų veiksmą), o ne statišką būseną (eina pareigas, dirba). Taikant lingvistinį tiesės aiškinimą laikoma, kad kiekviena formuluotė turi turėti prasmę ir negalima situacija, kurioje tam tikra normos formuluotė ją prarastų. Taigi šiuo atveju reikia laikyti, kad pasirinkta apibūdinimo forma (pasikeitimo veiksmas) turi turėti prasmę, kitaip nėra kaip paaiškinti, kodėl įstatymų leidėjas nepasirinko paprastesnės išraiškos formos (dirba, eina pareigas). Be to, priimat aiškinimą, kad laiko momentas, kada asmuo buvo priimtas į darbą, apskritai yra nereikšmingas, tektų pripažinti, kad į taikymo sritį pateiktų net ir tie atvejai, kai asmuo buvo pradėjęs ir pabaigė darbą dar iki priėmimo į tarnautojo pareigas (juk nesvarbu kada), kas, aišku, būtų absurdiška.

7. Išeitinės išmokos ribojimo istorinė-teleologinė (tikslo) analizė:

Istoriškai vertinant, iki 2019 m. sausio 1 d. išeitines išmokas reglamentavo VTĮ 41 straipsnis. Iki 2007 m. birželio 23 d. 41 straipsnio 1 dalis nustatė: „Šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 12 ir 13 punktuose, 2 dalyje nurodytais pagrindais atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytu pagrindu atleidžiamam iš pareigų politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui jo atleidimo iš pareigų dieną išmokama vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.“ Tuo metu galiojusioje redakcijoje apribojimai mokėti išeitinę išmoką, kai atleidžiamasis įsidarbina kitose viešosiose pareigose nebuvo.

Prie Pakeitimo projekto buvo prijungtas atskirai teiktas VTĮ 41 straipsnio pakeitimo projektas Nr. XP-1690(2) (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/TAIS.293533?jfwid=asjndpirw), kurio pirminio projekto, t. y. Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies papildymo įstatymo projekto Nr. XP-1609 (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAP/TAIS.283206?jfwid=asjndpi69) 2006 m. rugsėjo 26 d. aiškinamajame rašte (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAIS.283208?jfwid=asjndpi69) sprendžiama problema apibūdinta taip: „<...> politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojui išeitinė išmoka mokama nepriklausomai nuo to, ar jis vėl eis politinio pasitikėjimo pareigas pas kitą valstybės politiką ar kolegialioje valstybės institucijoje.“

2011 m. gruodžio 1 d. įsigaliojo VTĮ 41 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1703, kuriuo dar labiau išplėsti apribojimai mokėti išmokas, numatant platesnį ratą viešųjų pareigybių, be kita ko, įtraukinat ir iš viešųjų biudžetų išlaikomų įstaigų darbuotojus, dirbančius pagal darbo sutartį, Lietuvos banko tarnautojus. VTĮ 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. 11-2746-02 2011 m. rugpjūčio 9 d. aiškinamajame rašte (https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/TAPIS.99344?jfwid=asjndpfyu), apibūdinant keistiną („dabartinį“) reguliavimą nurodoma, kad: „Šiuo metu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnis reglamentuoja, kad įvairiais įstatyme išvardintais pagrindais <...> iš pareigų atleidžiamam valstybės tarnautojui išmokamos išeitinės išmokos. Jų mokėjimas gali būti nutraukiamas tik tuo atveju, jeigu asmuo pradeda eiti valstybės tarnautojo pareigas (atitinkamai išmokama tik išmokos dalis iki priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas). Tuo tarpu tais atvejais, kai toks asmuo įsidarbina kitose įstaigose, tarp jų ir įstaigose, išlaikomose iš valstybės ar savivaldybės biudžetų ar valstybės įsteigtų fondų, taip pat Lietuvos banke, išmokos mokėjimas tokiam asmeniui gali būti tęsiamas. Šiuo metu Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 straipsnyje nustatyta, kad, nutraukus darbo sutartį pagal šio Kodekso 129 straipsnį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės) ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą (likvidavus darbdavį, jeigu pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo), atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje. Taigi, pagal šiuo metu galiojančias Darbo kodekso nuostatas, tais atvejais, kai darbdavys yra likviduojamas, darbo sutartys su darbuotojais, dirbančiais pagal darbo sutartis, yra nutraukiamos ir šiems darbuotojams yra išmokamos išeitinės išmokos, nepaisant to, kad netrukus po atleidimo šie darbuotojai gali būti priimami į darbą kitoje darbovietėje (pvz., perėmusioje vykdyti dalį likviduoto darbdavio funkcijų) ir jiems pradedamas mokėti darbo užmokestis.“

Iš istorinio teisinio reguliavimo kitimo ir parengiamųjų dokumentų (pranc. travaux préparatoires) analizės ir matyti, kad apribojimai mokėti išmokas valstybės tarnautojams ar darbuotojams, dirbantiems iš viešųjų fondų išlaikomose įtaigose, reikalingi tam, kad išspręsti problemą, kai tie patys darbuotojai yra atleidžiami ir vėl priimami į darbą (pareigas) viešajame sektoriuje, t. y. vienas darbas viešajame sektoriuje yra pakeičiamas į kitą darbą tame pačiame sektoriuje ir bendrąja prasme darbdavys išliek tas pats (valstybė/savivaldybė), todėl laikoma, kad išmoka neatitiktų savo paskirties kompensuoti pajamų praradimą. Iš parengiamųjų dokumentų tekstų analizės matyti, kad kalbama apie situacijas, kai įsidarbinama jau po atleidimo („vėl eis politinio pasitikėjimo pareigas“, „<...> mokėjimas nutraukiamas <...> pradeda eiti <...> įsidarbina <...> tęsiamas <...> „netrukus po atleidimo šie darbuotojai gali būti priimami į darbą“). Taigi išmokų mokėjimo ribojimais buvo siekiama, kad tais atvejais, kai vienos pareigos pakeičiamos kitomis, išeitinė išmoka nebūtų mokama, nes neatitiktų išeitinės išmokos tikslo kompensuoti pajamų praradimą.

8. Ginčo normos turinio aiškinimas galimas tik sistemiškai įvertinus reguliavimą, susijusį su išmokos ribojimu. Sistemiškai aiškinant, toks pasikeitimas (priėmimas į darbą, pradėjimas eiti pareigas) galimas po to, kai asmuo yra atleidžiamas iš pareigų, nes pati teisė į išmoką atsiranda tik atleidimo fakto pagrindu, t. y. pirma atsiranda teisė į išmoką, o vėliau vertinama, ar ji negali būti ribojama. Tokį aiškinimą patvirtina ir tai, kad reguliavimas numato, kad išmoka išmokama tik po mėnesio. Taigi laikotarpis, per kurį atsiranda arba neatsiranda reikšminga aplinkybė (pradeda eiti pareigas, priimtas į darbą), yra sietinas su atleidimo iš pareigų momentu. Toks aiškinimas nuosekliai dera su teleologiniu aiškinimu, kuris paremtas parengiamųjų dokumentų analize, kuri, kaip aptarta, rodo, kad apribojimas siejamas su vieno darbo viešajame sektoriuje pakeitimu į kitą.

10. Dėl Civilinio kodekso nuostatų XX skyriaus „Nepagrįstas praturtėjimas ar turo gavimas“ taikymo:

Pareiškėjas reikalauja grąžinti, jo nuomone, be pagrindo išmokėtą sumą. Todėl šiuo atveju taikytinos ir Civilinio kodekso XX skyriaus „Nepagrįstas praturtėjimas ar turo gavimas“.

Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako teisinių santykių subjekto vidinius motyvacinius veiksnius konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamus subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjamos aplinkybės, patvirtinančios asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisės doktrinoje bei administracinių teismų praktikoje sąžiningumas taip pat suprantamas kaip bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise, o sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai (žr. pavyzdžiui, LVAT 2022 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-249-662/2022).

Šiuo atveju atsakovas nuosekliai laikosi pozicijos, kad Išmoka jam priklauso. Taigi nėra pagrindo laikyti, kad jis elgiasi nesąžiningai. Įvykių eiga rodo, kad pareiškėjos atstovas sąmoningai išmokėjo išmoką atsakovui, t. y., kaip nurodo skunde, 2021 m. sausio 11 d. NBFC gavo duomenis apie atsakovo darbą Lietuvos socialinių mokslų centre ir tą pačią dieną sumokėjo išmoką. Tik vėliau NBFC pakeitė savo poziciją. Tokia veiksmų eiga rodo, kad NBFC taip pat laikėsi nuostatos, kad Išmoka priklauso atsakovui ir 2021 m. sausio 11 d. apskaičiavo ir išmokėjo ją atsakovui, tačiau po to savo poziciją pakeitė. Taigi nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai. Nėra jokių įrodymų ir pareiškėja neįrodinėja, kad būtų padaryta sąskaitybos klaida. Priešingai – kaip aptarta, NBFC sąmoningai apskaičiavo ir sumokėjo ją atsakovui. Todėl darytina išvada, kad ginčo sumos išieškojimas negalimas dar ir Civilinio kodekso ir 6.241 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

11. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, pareiškėjos prašymas priteisti išmokėtą Išmoką atmestinas.

12. Atsakovas pasisakė, kad jam išmokėta ne visa išmoka, tačiau teismas šioje byloje sprendžia ginčą tik dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti iš atsakovo jau išmokėtą 1202,25 Eur išmoką, nes kitokių reikalavimų byloje nėra. Todėl plačiau nepasisako dėl atsakovo argumentų apie ne visos išmokos sumokėjimą. Tai neužkerta atsakovui kelio kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo.

13. Kadangi prašymas atmetamas, nėra pagrindo pareiškėjos naudai priteisti ir bylinėjimosi išlaidų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132, 133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atstovaujamos Nacionalinio bendrųjų funkcijų centro, prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.